Ištroškę erotikos

Pora dažnai vaidina tuose pačiuose spektakliuose, o televizijos seriale – net vienas kitam neištikimus vyrą ir žmoną. Arba Sigitas režisuoja, o Rasa vaidina jo spektaklyje. S.Račkys, atrodo, žino paslaptį, ko reikia, kad šitaip žengiant koja kojon vienas kitam neatsibostum: „Šuo pakastas erotikoje. Jeigu man patinka su Rasa mylėtis net ir po 20 bendro gyvenimo metų, vadinasi, bendras darbas neturi jokios reikšmės“.

Modernioje R.Jakučionytės ir S.Račkio virtuvėje kartkartėmis užverda audringos diskusijos.

RASA: Man netrukdo, kad mudu – aktoriai. Vienas kitam patarimų galime duoti. Sėdime namuose, kavą geriame ir savaime pradedame kalbėtis apie darbą. Dabar televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“ vaidiname vyrą ir žmoną, tai tekstą kartu pasimokome, vaidmenis panagrinėjame. Sigis vaidina mano vyrą Dalių. Neištikimą. O aš – jo žmoną Astą. Bet ir ji jam neištikima. Kartu vaidinti smagu.

SIGITAS: Visos šeimos tragedijos kyla iš to, kad sutuoktiniai nenori vienas su kitu mylėtis. Ar jie toje pačioje įstaigoje dirba, ar skirtingose, ar yra tų pačių profesijų, ar skirtingų, neturi jokios reikšmės. Jeigu man patinka su Rasa mylėtis net ir po 20 bendro gyvenimo metų, vadinasi, bendras darbas neturi jokios reikšmės. Šuo pakastas erotikoje. Netgi teatras žlunga, jeigu jame nėra erotikos.

SIGITAS: Ne tik tarnybinius – žmogiškus romanus. Kai žmonės vieni kitiems nebeįdomūs, kai jie nebemyli vienas kito, kai nėra intrigos ir užkulisiuose, ir scenoje – o visa tai susipynę – teatras žlunga.

Kodėl buvo geras Rimo Tumino spektaklis „Tarytum mes nepažįstami“? Todėl, kad mes vieni kitus mylėjome. Tarp mudviejų su Rasa tvyrojo erotika, nesvarbu, kad vaidinome tėvą ir dukterį. Juk meilė tėvui, dukteriai, vyrui, moteriai vis tiek yra meilė. Vienintelis variklis šiame gyvenime – meilė.

Šeimoje visada būna konfliktų. Ir tame spektaklyje tarp tėvo ir dukters (manęs ir Rasos) buvo nesutarimų, konfliktų. Bet tas spektaklis žavus tuo, kad finale mudu susitaikome. Tai buvo pats gražiausias R.Tumino finalas, kokį tik jis yra sugalvojęs.

Pradėjęs režisuoti, aš pats statau spektaklius tik apie meilę, šeimą ir mirtį. Tai – trys dalykai, kuriuos man, kaip menininkui, įdomiausia analizuoti. Jeigu nėra meilės, nėra nieko.

Netgi su savo studentais, kuriems Muzikos ir teatro akademijoje dėstau aktorinį meistriškumą, žaidžiu tuos žaidimus. Išsirinkau favoritę ir visam kursui pranešiau: ji – mano simpatija. Ir Rasa tai žino. Tai – žaidimas, visi tai supranta. Bet jis skatina fantaziją, humorą, šiltus santykius. Bet kuris darbas be erotikos elemento yra vertas nulio, o ypač – teatre.

SIGITAS: Šiaulių teatre aš myliu Jūratę Budriūnaitę. Kitame teatre įsimyliu kitą aktorę. Bet aš ją myliu jos negeisdamas.

SIGITAS: Aha, kaip Kristus. Aš ją myliu kaip gražią moterį. Moteris – tai meno kūrinys.

RASA: Erotika – tik vienas atspalvis. Meilė – daug plačiau, į ją telpa viskas.

SIGITAS: Viskas susiję. Tu juk man sakei, kad negali mylėtis, jeigu nemyli.

RASA: Taip. Negaliu.

(S.Račkys skardžiai nusikvatoja, o Rasa – tyli). SIGITAS: Su manimi – mėgino.

SIGITAS: Didžiausias minusas toks – kai išvažiuojame į gastroles užsienyje, ji tempia mane į krautuves. Tai – nenusakoma kančia.

RASA: Nors einame Sigiui drabužių pirkti, bet jau po 20 minučių jam pasidaro klaiku. Taigi aš ne liemenėles renkuosi, o jam drabužių ieškome. Bet jis negali vaikščioti po parduotuves, ir viskas. SIGITAS: Netgi W.Shakespeare’as didžiausiose savo tragedijose neaprašė tokių jausmų, kokius aš patiriu vaikščiodamas po parduotuves.

RASA: Man minusai? Tada, kai jis – režisierius, o aš – aktorė jo spektaklyje. Tada yra pavaldumas. Režisierius – tai tas asmuo, kurio aktorius turi klausyti. Bet juk ir aktorius turi savų minčių, savą požiūrį, galbūt kitokį nei režisieriaus.

Tačiau teatre stengiuosi apie tai nekalbėti. Namuose išdėstau savo pamąstymus. Jis tai gali priimti, gali nepriimti. Bet Sigio toks charakteris – jis ginčijasi, nesutinka. Užverda diskusijos. Kadangi jis spektaklio režisierius, tai ir galutinis žodis – jo.

Sigis – labai reiklus. Pažiūrėk, sakau, kiti vaidina nė kiek ne geriau už mane. O man duoda tiek velnių, kad Jėzus Marija. Ypač už Vanesos vaidmenį spektaklyje „Svifto namai“.

SIGITAS: Todėl, kad falšuoji, ir duodu. Ką ten pridarei?

RASA: Nieko nepridariau.

SIGITAS: Pakeitei mizanscenas, balso intonacijas, pradėjai kažką kita vaidinti. Ir gavai velnių. O kai praėjusį kartą grįžai prie to, kas liepta daryti, buvo puikus spektaklis. RASA: Tai buvo kūrybinis momentas.

SIGITAS: Koks kūrybinis? Kas būtų, jeigu po tavo nuotrauka išspausdintų kito žmogaus komentarą? Mes tris mėnesius repetavome tam, kad būtų parodyta tai, kas reikia.

SIGITAS: Teatre kitaip ir negali būti. Jeigu kiekvienas aktorius scenoje pradėtų daryti tai, kas jam šauna į galvą, nebūtų spektaklio.

RASA: Taip. Daugelyje spektaklių su Sigiu vaidinome kartu. Visuose R.Tumino spektakliuose, kuriuos jis pastatė Mažajame teatre, – „Tarytum mes nepažįstami“, „Maskaradas“, „Revizorius“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kituose. Tik ne visada bendrose scenose susitinkame.

– Namuose kartu, darbe kartu, net scenoje – kartu! Bet ir tai – ne viskas. Gastrolėse ir per atostogas – taip pat kartu. Ar nevargina amžinas buvimas drauge?

RASA: Jeigu gyveni su žmogumi po vienu stogu net 20 metų, tai negali varginti.

SIGITAS: Dabar aš turiu didelį galvos skausmą. Be Vilniaus mažojo teatro, Rasa dar vaidina Ramūno Abukevičiaus teatre „Ramūno ateljė“. Bet man ten negalima ateiti.

RASA: Aš neleidžiu jam pažiūrėti A.Strindbergo „Mirties šokio“, kur vaidinu pagrindinį vaidmenį – Alisą. Jis skambino Ramūnui: galų gale ar aš galiu pamatyti šitą spektaklį, ar ne? Salė – tai 15 kvadratinių metrų kambarys, kuriame telpa aktoriai ir 18 žiūrovų. Kiekvienas žmogus įneša savo energijos, kiekvienas pažįstamas veidas erzina – matai visų žiūrovų akis. Dėl to neleidžiu jam ateiti, o jis pyksta.

SIGITAS: Matyt, ji blogai vaidina.

SIGITAS: Vaidmenų – ne, bet, jaučiu, – mano režisūrinius darbus. Nors nepasako, ką galvoja, bet iš intonacijų, nutylėjimų jaučiu, kad kai kurie spektakliai jai nepadarė įspūdžio.

RASA: Sigis seniai turėjo gerą vaidmenį. Labiausiai man patiko jo suvaidintas žydas Efraimas spektaklyje „Atleisk mums, Viešpatie“, Lopachinas „Vyšnių sode“. Bet Efraimas – didesnis, gilesnis vaidmuo, ten visko daugiau. Kaip gyvenime.

RASA: Ir dabar mokausi. Tik mano kitoks temperamentas, charakteris. Jis daug rėkia, trykšta kaip fontanas. Kai žiūri krepšinio rungtynes, rėkia visa gerkle. Kartais atlaikyti tokį temperamentą ir scenoje, ir gyvenime būna nelengva.

RASA: Ne, ne, su kirviu po namus nelaksto. Man įdomu, kad jis kitoks, kad jo reakcijos – kitokios.

SIGITAS: Rasa labai daug vaidino jaunystėje, kai atėjo į teatrą baigusi tuometę Konservatoriją. Bet dabar ji turi problemų – yra 46-erių, o atrodo kaip 30 metų. Subrendusių moterų ji dar negali vaidinti, o paauglių – jau nebegali.

Ji buvo žavi, kai nusirengdavo spektaklyje „Tarytum mes nepažįstami“. Sovietų laikais tame spektaklyje ji vaidino nuoga. Aš eidavau į garso režisierių kambarį ir žiūrėdavau – iš ten puikiai matydavosi scena.

RASA: O aš garso režisierių prašydavau: „Tik nieko čia neleiskite, kai nusirenginėsiu“. Jie pažadėdavo šimtu procentų.

SIGITAS: Į sceną ji eidavo prisidengusi plona suknele, o iš nugaros – visa nuoga. Iš mano pasirinkto taško buvo puikiai matyti visos figūros linijos ir toks riestas užpakaliukas. Į Rasą spoksodavo apšvietėjai, garso režisieriai ir Račkys.

RASA: Ir kompozitorius. Esą jam reikėdavę žiūrėti, kaip spektaklyje jo muzika skamba.

SIGITAS: Nepaisant mūsų šunybių, toji scena buvo labai graži, subtiliai padaryta. Kai Rasa pasirodydavo, salė nu-ščiūdavo. Tą spektaklį vežiodavome po kaimus. „Žiūrėk, ji be kelnaičių“, – kartais salėje pasigirsdavo šnabždesys.

SIGITAS: Tam buvo visas kompleksas priežasčių, iš kurių svarbiausia – erotika.

RASA: Repetavome, repetavome „Tarytum mes nepažįstami“ – ir susipažinome. Aš buvau visai jauna, dvidešimt kelerių. Draugavome su Sigiu kokius trejus metus.

RASA: Taigi jis buvo vedęs.

RASA: Ne dėl manęs.

SIGITAS: O dėl ko? Aišku, anoje mano šeimoje buvo krizė, kuri anksčiau ar vėliau turėjo išsispręsti.

RASA: Turbūt tarp jūsų nebuvo meilės, judu nemylėjote vienas kito.

SIGITAS: Aš negaliu pasakyti, kad meilės nebuvo.

RASA: Bet tu man pasakojai.

SIGITAS: Palauk, aukse. Meilė buvo. Bet paskui ji dingo.

RASA: Meilė gali patirti sunkių momentų, krizių, bet jeigu ji yra, nedingsta. O jeigu jos nėra, tai nėra.

SIGITAS: Kai tuokiausi su pirmąja žmona, tarp mūsų buvo meilė. Buvo. Bet paskui ji dingo. Kai pradedi drauge gyventi, pamatai tikrovę, atsiskleidžia žmogus.

SIGITAS: Taip. Jau sakiau – man patinka su ja mylėtis net ir po 20 bendro gyvenimo metų. Tai – mano gyvenimo ir komedija, ir tragedija.

RASA: Nemanau, kad aš išskyriau jo pirmąją šeimą.

SIGITAS: Čia – ne išskyrimas. Čia – likimas. Matyt, yra kažkokie dalykai, kurių mes negalime paaiškinti. Aš į Dievą netikiu, į bažnyčią nevaikštau. Į Katalikų bažnyčią žiūriu netgi skeptiškai. O likimu tikiu. Mums buvo lemta susitikti. Mus suvedė takai, kuriais abu vaikščiojome, suvedė darbas – tas spektaklis. Kas tai? Likimas.

Neseniai Šiauliuose pastačiau H.Ibseno „Norą“. Kodėl Nora išėjo iš namų? Niekas į tą klausimą neatsakė. Ir mes neatsakėme, tik pateikėme istoriją, situaciją. Gyvenate drauge, sako, 20 metų, tai vienas kitą puikiai pažįstate. Nė velnio nepažįstame.

SIGITAS: Ne, filosofine prasme kalbu. Mes vienas kito negalime pažinti.

– Bet Rasą nors šiek tiek pažįstate. Ar galite tikėti, kad ji jūsų neišduos, o kai gulėsite ligos patale, paduos stiklinę vandens?

SIGITAS: Tikrai negaliu. Čia – ne tikėjimo reikalas. Žmogus – toks paslaptingas ir nenuspėjamas. Taip ir mūsų gyvenimas – neaišku, kas bus po 5–6 metų.

SIGITAS: Visiškai galimas dalykas.

SIGITAS: Niekas nieko nežino. Aš kalbu apie kraštutinius atvejus – juk mes menininkai. Kiek pjesėse yra tokių tekstų – aš padariau net pats nesuvokiu ką; aš pats nustebau, kad galėjau tai padaryti. Kodėl Nora išėjo iš namų? Kodėl Alma Jonaitienė nužudė savo vaikus?

Į žmogaus sielą niekas neįsiskverbs – ji tokia paslaptinga ir klampi. Mes bandome būti analitikai ir paaiškinti, kodėl taip įvyko. Niekada nepaaiškinsi. Tai – paslaptis. Mes tik galime pasakoti istorijas, kaip visa tai įvyko. O kodėl, dėl ko – to niekas nežino.

RASA: Jis mus auklėja. Savo pavyzdžiu, rimtu požiūriu į gyvenimą. Nuo 12–13 metų jis savarankiškas. Galėdavai išvažiuoti į gastroles ir palikti vieną namuose savaitei, dešimčiai dienų. Toje pačioje laiptinėje gyvena močiutė, tai ji ateidavo pažiūrėti, kaip vaikas laikosi. Arba jis pats jai prisistatydavo – yra gyvas ir sveikas.

Dabar Julius – dvyliktokas, labai gerai mokosi. Nori studijuoti ekonomiką, todėl papildomai mokosi matematikos, istorijos, anglų kalbos.

SIGITAS: Pats, mūsų neverčiamas.

RASA: Iš kur jis toks? Galvojame ir nesuprantame. Juk mes – menininkai.

SIGITAS: Mes jį vejame šalin nuo kompiuterio – pailsėk nuo tų mokslų, atsipalaiduok. O jam galvoje sukasi biržos, investicijos, akcijos. Vaikystėje jį buvome apdraudę. Kai su-ėjo 18 metų, atsiėmė draudimo išmoką – 4400 litų. Galvoju, ką jis už tuos pinigus pirks. Už 4 tūkstančius litų nusipirko akcijų, o už 400 – dujinį pistoletą. Aš jaunystėje būčiau žinojęs, kur pinigus padėti.

RASA: Tikrai – būtum pragėręs.

SIGITAS: O vaikas manipuliuoja akcijomis, investuoja.

RASA: Eina ir į naktinius klubus, ir su draugais gimtadienių, Naujųjų metų švęsti.

SIGITAS: Jis linkęs į tiksliuosius mokslus, labai racionalus. Su pirmąja žmona Janina turiu du vaikus – Sigutę ir Andrių. Sigutė, nors ir buvo meniškos prigimties, Pietų Afrikos Respublikoje su vyru pradėjo verslą. Andrius – priešingybė Juliui, jis dar ieško savęs.

Vasarą sodyboje Rasa mėgdavo lošti kortomis su mano vaikais, kai jie buvo paaugliai. Būdavo, susipyksta lošdami, o aš turiu juos skirti.

SIGITAS: Ji sukčiaudavo. Kai mudu lošiame „Kvailį“, ji visada sukčiauja. Ji – sukčius numeris pirmas, jeigu nepagauni – amen.

Mano ir pirmoji žmona, ir dabartinė skaito tas pačias knygas. Va, ant šaldytuvo krūva ezoterinių knygų. Jos jas studijuoja, diskutuoja. Man turbūt reikėtų vesti trečią kartą. Įdomu, ar trečioji žmona irgi skaitytų ezoterinę literatūrą? O dabar pirmoji žmona su antrąja susitinka virtuvėje – ir kad šnekasi, kad šnekasi, dalijasi įspūdžiais apie mistiką.

RASA: Dieve, mes normaliai bendraujame. Sigitas per vieną puotą atsisėdo viduryje, o mudvi – iš abiejų pusių. Draugams jis pranešė: „Čia – abi mano žmonos“. Dabar Janina Pietų Afrikos Respublikoje, prižiūri Sigutės vaikelius.

RASA: O jūs jo paklauskite, kada mano gimtadienis. Paklauskite, paklauskite, kokiais metais ir kokią dieną aš gimusi.

SIGITAS: Metų nežinau. O dieną – birželio 28-ąją ar 29-ąją.

RASA: Tai kurią?

SIGITAS: Kaip tai kurią? Tada, kai kvepalus reikia pirkti.