Audrius Siaurusevičius,
41 metų, žurnalistas – nuo dvylikos.
Pažįsta pusę Lietuvos. Ranką yra spaudęs ne vienam pasaulio prezidentui. Sulaukęs 35-erių vedė jauną, gražią ir protingą žurnalistę Ingridą Žaltauskaitę. Žmona – dešimt metų jaunesnė.
Sūnus Paulius pavadintas senelio Povilo garbei, nes senelis vaikystėje vadintas moderniai – Pauliumi. Poros sūnui – beveik šešeri, o dukteriai Guodai – dveji. Šeima vasaras atkakliai leidžia Palangoje. Savaitgaliais atvažiuoja tėtis Audrius ir visus, nesvarbu, kokio amžiaus, vedasi klausytis geros muzikos: anksčiau – į „Anapilio“ klubą, dabar – į „Vandenį“.
Didžiausia savo gyvenimo karjera Audrius vadina ne naujas Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) generalinio direktoriaus pareigas, bet dešimt metų eteryje gyvavusią autorinę laidą „Spaudos klubas“.
- Jau praėjo beveik mėnuo, kai einate naujas pareigas. Kaip pasikeitė jūsų ir jūsų šeimos gyvenimas?
– Jau mėnuo, kai kiekvieną dieną septintą valandą ryto brazdinuosi po namus ir trukdau kitiems miegoti. Anksčiau visada buvau savo laiko šeimininkas. Dabar nebesu. Anksčiau niekada nesu tiek išbuvęs ir vienoje vietoje, o dabar diena prabėga kabinete. Anksčiau mėgdavau judėti. Tai – labiausiai matomi pokyčiai. Nors nėra taip sunku, kaip galėjo atrodyti.
– Daug metų jūsų kandidatūra buvo minima tarp galimų pretendentų į LRT generalinio direktoriaus postą, tačiau kai padavėte prašymą dalyvauti konkurse, nustebo net draugai.
– Nustebo, nes per daugelį metų buvo apsipratę, kad mano galimas dalyvavimas konkurse tėra gandai. Bet, kiek supratau, nustebo maloniai, o tai – svarbu.
– Žurnalistas ir jūsų bičiulis Marijus Mikutavičius savo straipsnyje „Lietuvos ryto“ žurnale „TV antena“, rašydamas apie jus, labai tiksliai pažymėjo: „Jis – poetas. O tokie dažniausiai linkę analizuoti gyvenimą, bet ne jį valdyti“.
– Marijono žodžiuose yra tiesos, bet esu iš tų poetų, kurie kartais tampa išimtimi. (Juokiasi.) Įžengus į naująjį kabinetą neišvengiamai teks valdyti ir priimti sprendimus. Bet su tuo jau susitaikiau.
– Televizija yra viena iš nedaugelio įstaigų, sulaukianti itin daug visuomenės dėmesio. Bene kiekvienas pilietis nesibodi kritikuoti jos vadovų sprendimų. Jūs turbūt taip pat nebūsite išimtis. O gal vadovausitės kapitono Jameso Cooko išmintimi: „Žmogus, norintis vadovauti orkestrui, privalo miniai atsukti nugarą“?
– Mano darbai gana seniai stebimi lyg pro didinamąjį stiklą. Esu pripratęs. Tie, kurie tiesiog jaučia pareigą patarti, kaip vadovauti ar kokius sprendimus priimti, brūžintis apie kabineto duris pradėjo pirmosiomis darbo dienomis. Tokių atsiras ir daugiau. Tik nebijau aš nei jų, nei jų kritikos. Šitai miniai teks atsukti nugarą, o žmonėms, tai yra žiūrovams, – veidą.
– Dešimt metų vesdamas autorinę politinių diskusijų laidą „Spaudos klubas“ jausdavotės politinio spektaklio, kuriamo jūsų laidoje, režisieriumi?
– Būtent taip prieš keletą metų mane pavadino aktorius Adolfas Večerskis.
Kai prieš dešimt metų atėjau į televiziją, tikrai nemaniau, kad ilgam. Tuo metu tokio formato laidos nebuvo kam vesti. Tapau laidos vedėju ir į darbą žiūrėjau labai rimtai. Man pačiam visada patiko politika. Norėjau ir žiūrovams įrodyti, kad ji įdomesnė, nei gali atrodyti.
Nors politinės laidos niuansus nedaug kas suvokia. Laidos vedėjas nuolat kuo nors įtariamas, spėliojama, kam jis simpatizuoja, ko nemėgsta. Jei laidoje nepasiseka kurios nors partijos rėmėjų numylėtiniui, kaltas būna ne jis, bet laidos vedėjas.
Bet iš tiesų vedėjas dirba žiūrovams. Kartais specialiai provokuodavau pašnekovus, kad žiūrovams būtų įdomiau. Ne visada mano, kaip vedėjo, pozicija sutapdavo su mano asmenine nuomone, bet provokacijos tokio žanro laidose – būtinos. Dėl to ir žiūrovų visada turėjau.
– Jūsų laidose dažnai šalia kitų dalyvaudavo keli nuolatiniai pašnekovai. Jie garantuodavo įdomų pokalbį?
– Dažnai žmonės stebisi, kad tie patys pašnekovai dalyvauja visose laidose. Tam turiu paaiškinimą. Yra žmonių, kurie gerąja prasme supranta tokios laidos reikšmę ir yra visada pasiryžę joje dalyvauti. Jie būna pasiruošę, moka atraktyviai kalbėti.
Būdavo situacijų, kai prieš pat laidą kas nors sugriūdavo: keisdavosi tema ar negalėdavo atvykti kviesti pašnekovai. Pavardžių nevardysiu, bet visada su dėkingumu atsiminsiu tuos, kuriems galėdavau paskambinti paskutinę minutę su prašymu gelbėti laidą.
– Laidose nevengdavote pašnekovų lėtai doroti kandžiu humoru. Per dešimt metų įgijote daug priešų?
– Su niekuo nesusipykau. Kita vertus, ant manęs daug kas pyko. Įvairiais etapais vis kiti.
Pataikavau žiūrovams, bet ne politikams. Bet džiaugiuosi, kad politikai suprato, jog tai yra ta laida, kurioje jie, kaip politikai, gali atsiskleisti.
Laidos dalyviai sakydavo, kad į „Spaudos klubą“ jie eina ramūs, nes su manimi apie politiką gali kalbėti viena kalba.
Man pasisekė, kad visada dariau tai, ką norėjau. Niekas niekada nevaržė mano laisvės sakyti, ką manau, niekada su niekuo nesu derinęs nė vienos laidos temos.
– Kurią savo laidą išskirtumėte kaip geriausią?
– Man įsiminė gana aštrus interviu su tuomečiu Ukrainos prezidentu Leonidu Kučma. Spauda po šios laidos rašė, kad jų prezidentas „otvečial na voprosy kovarnovo veduščevo populiarnoj programy „Presklub“ (išvertus iš rusų k. – atsakinėjo į populiarios laidos „Spaudos klubas“ klastingo vedėjo klausimus). Tą laidą vėliau parodė kažkuri Ukrainos televizija.
L.Kučma į Vilnių atvyko tuo metu, kai buvo pasiektas kaltinimų jam apogėjus. Jis buvo kaltinamas žurnalistų nužudymu, įsivėlęs į korupcijos skandalus. Atsakymą į kiekvieną mano užduotą klausimą jis pradėdavo taip: „Tai labai nekorektiškas klausimas. Į jį galėčiau neatsakyti“.
Bet atsakė į visus. Nors filmuojant man pačiam atrodė, kad dabar tai jau tikrai atsistos ir išeis iš studijos. Išėjo laidai pasibaigus ir visai patenkintas. Ukrainoje jis nebuvo pratęs būti taip atvirai klausinėjamas. Šis interviu sulaukė atgarsių politiniuose sluoksniuose ne tik Ukrainoje ar Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
- Po to, kai daugeliui netikėtai iškėlėte savo kandidatūrą eiti LRT vadovo pareigas, jau nebenustebintumėte, jei ją iškeltumėte ir į šalies prezidento postą. Juo labiau kad po prezidento pareiškimo apie galimą favorito paskelbimą nuvilnijo gandai, kad tai galėtumėte būti ir jūs.
– Nežinau, iš kur tie gandai. Man prezidentas tikrai to nesakė. Dabar negalvoju apie galimą kandidatavimą, juk tik pradėjau vadovauti LRT. Turiu apsidairyti. Galų gale čia ėjau ne pabūti, o dirbti. Tam tikrais sprendimais atskleisti savo vizijas ir paaiškinti, kodėl čia ėjau. Kitaip nebūtų buvę tikslo dalyvauti konkurse. Galėjau patogiai gyventi ir be to.
– Pats sau galite įvardyti, kada gyvenimą gėrėte dideliais gurkšniais?
– Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet galbūt atgimimo laikotarpiu. Buvau labai jaunas, atsivėrė galimybės ką nors naudinga nuveikti. Kiekviena diena žadėjo ką nors nauja. Man – šiek tiek per dvidešimt, dar daug kuo nenusivylęs, gal ko nors dar nesuprantantis. O vėliau į daugelį gyvenimo sričių atėjo proza ir nusivylimai.
– Esate idealistas?
– Manau, kad taip. Be idealizmo Lietuvoje daug ko nebūtų nutikę. Nežinau, ar būčiau tapęs 1989 metų tragiškų Gruzijos įvykių liudininku, jei žurnalisto instinktas nebūtų sutapęs su mano žmogiškąja būsena.
Politinius įvykius Estijoje, Latvijoje ar Rusijoje stebėjau dirbdamas žurnalistu. Galbūt tuo metu supratau, kad antro karto gyvenime gali ir nebebūti.
– Tuo metu ir sutikote bičiulius, vėliau tapusius Estijos ar Gruzijos prezidentais?
– Bičiuliai yra bičiuliai, nesvarbu, valdžioje jie ar ne. Gruzijos prezidentą greičiau vadinčiau pažįstamu, o būsimą Estijos prezidentą sutikau dirbdamas „Laisvojoje Europoje“. Jis ten vadovavo estų redakcijos naujienų tarnybai, buvo Kęstučio Girniaus kolega. Taip ir susipažinome. Tuo metu, manau, jis net pagalvoti negalėjo, kad kada nors taps Estijos prezidentu.
– Turite daug kitų šalių apdovanojimų. Didžiuojatės jais?
– Apdovanojimai – labai slidi tema. Man pačiam jie svarbūs, tačiau kitiems sukelia pavydą, nes, kaip sakoma, vertų visada daugiau negu apdovanotų.
– Kas suteikė jums Siauro pravardę? Kai atėjote dirbti į „Atgimimo“ laikraščio redakciją 1989 metais, ją jau turėjote. Buvote laibas, tiesiog visai siauras, o paakiai atrodė melsvi nuo lakstymo po mitingus.
– Kokią kitą pravardę gali gauti turėdamas tokią pavardę? Kai atgimimo metais rašiau į britų laikraštį „The Guardian“, apie mano pavardę britai žurnalistai sakydavo: „Kur radote žmogų su tokia nežmoniška pavarde?“
– Daug metų vedėte politinių diskusijų laidą, todėl nesunku atspėti, kas jus sieja su bičiuliais politikais. Tačiau kas sieja su draugais iš pramogų pasaulio – polėkis, galimybė nevaržomam kristi į rudeninių lapų krūvą?
– Rudeniniai lapai man patinka. O kažkada į sužertą jų krūvą iš tiesų kritome su Marijonu. Gal norėjome į žvaigždes pažiūrėti? Užrietus galvą – nepatogu.
Kas sieja su draugais iš pramogų pasaulio? Laisvė. Jie – laisvi ir mane laisvino. Toje mūsų kompanijoje visi anaiptol ne angelai. Visi su savo trūkumais, problemomis, nelaimėmis, bet laisvi būti savimi. Turintys vidinę laisvę ir nebijantys laužyti stereotipų. Kita vertus, jie visi – nesakau, kad laimingi, bet daugiau mažiau – sėkmės vaikai.
– O pats jaučiatės esąs sėkmės vaikas?
– Laikau save sėkmingu žmogumi. Kuo norėjau, tuo tapau. Darbas ir pomėgis sutapo, todėl man nereikia meškerioti, žvejoti arba emigruoti. Lietuvoje nepopuliaru sakyti, kad žmogui joje gerai. Mokykloje mėgau istoriją. Lietuva niekada nebuvo tokia laisva kaip dabar. Ir joje niekada nebuvo taip gerai, kaip dabar.
– Tapdamas Sunkiosios atletikos federacijos prezidentu rizikavote prarasti draugą – sunkiaatletį Ramūną Vyšniauską. Kažkada jis juokėsi, kad dabar turi du tėvus – Bronių Klaipėdoje ir Audrių Vilniuje.
– Pirmieji rimti jo medaliai atsirado būtent tų dviejų auklėtojų dėka. Juokauju. Manau, kad vieno – Broniaus Vyšniausko nenuilstamomis pastangomis. Nors Ramūno labui abu bandėme būti griežti. Dėl to šiek tiek nukentėjo draugystė, bet laimėjo sportas.
– Kažkada dar nevedusių jūsų draugų kompanijoje buvo populiarus posakis: „Mano batai – mano namai“. Jo autorystė priklauso jums?
– Man atrodo, Marijonui. Bet ir Paulius Širvys yra pasisakęs šia tema: „Mūsų namai po kepurėm, mūsų keliai po dangum“. Tas posakis – tam tikro laiko atspindys. Bet dabar dauguma mūsų jau turi namus ir, sakyčiau, neblogus. (Juokiasi.)
– Kada vyras batus palieka prieškambaryje ir po namus ima šlepsėti su naminiu apavu? Viską patyręs?
– Net nežinau kada. Visko niekada nepatirsi.
– Jūs šeimą sukūrėte būdamas 35-erių. Tuo metu jau daug kas jus buvo nurašęs amžinai nepriklausomai viengungystei.
– Gal daug kas ir bandė su tuo susitaikyti, bet tikrai ne aš. Visada galvojau apie šeimą. Kaip Karlas Marxas sakė: „Šeima – svarbiausia visuomenės ląstelė“. Ta prasme visiškai jam pritariu.
– Per šešerius metus su žmona Ingrida susilaukėte dviejų vaikų: beveik šešerių Pauliaus ir dvejų metų Guodos. Ar jus žavi didelės šeimos vizija?
– Tai priklauso nuo supratimo, kada šeima jau tampa didelė. Man patinka taip, kaip dabar yra.
– Į pasaulį veržiantis pirmagimiui į gimdymo namus važiavote su Jogaila Morkūnu. Draugas laikė už rankos?
– Tuo metu, kai viskas prasidėjo, vedžiau laidą. Jogaila pasisiūlė padėti – nuvežti po laidos į ligoninę. Tikrai padėjo – dar ir šampano į ligoninę pristatė. (Juokiasi.)
O sūnus išlaukė laidos pabaigos. Gimė vidurnaktį. Man atrodė, kad per laidą elgiausi normaliai. Kiti vėliau sakė – buvau keistas. Keista buvo, kai sūnų pamačiau. Žiūri ir matai – tavo.
– Po ketverių metų susilaukėte dukters. Ar skiriasi jūsų santykiai su dukterimi nuo santykių su sūnumi?
– Absoliučiai. Guoda – visai kitokios prigimties. Iškart matai – moteris. Dabar ji – jau visas žmogus. Jai augant supratau, dėl ko tėčiams reikalingos dukterys.
– Jūsų žmona – taip pat žurnalistė. Ar viena profesija gali būti laimingos santuokos formulė?
– Gali, bet to nepakanka.
– Į kokius klausimus turėjote sau atsakyti prieš vesdamas?
– Prieš vesdamas per daug nesvarsčiau. Ir jokių egzistencinių klausimų sau neuždavinėjau.
– Sakoma, kad užtektų atsakyti į du svarbiausius: ar tai žmogus, su kuriuo norėčiau sulaukti vaikų ir senatvės?
– Tai turbūt to ir paklausiau savęs. Dabar jau nebeatsimenu. Šešeri metai praėjo, ir viskas yra gerai.
– Vertinate tai, kad Ingrida kuriam laikui atsisakė žurnalistinių ambicijų ir atsidėjo vaikų auginimui?
– Aš nežinau, ar ji atsisakė. Nebūčiau tuo tikras. Bet esu tikras, kad ji nesijaučia nelaiminga augindama vaikus. Būtų blogiau, jei atsisakytų vaikų dėl bet kokių ambicijų.
– Kokią frazę dažniausiai sakote savo žmonai?
– „Kur mano akiniai?“
– Ar namuose turite kokių nors prievolių?
– O, Viešpatie, dabar mes kalbame tuo laiku, kai į namus grįžtu tik pernakvoti. Apie prievoles atsakyti būtų labai sudėtinga.
- Atmintyje esate sukaupęs visą eilėraščių arsenalą. Ar kada nors deklamuojate?
– Deklamuoju, kai aplanko polėkis. Iki šiol galiu padeklamuoti mėgstamus eilėraščius, tik dabar vis rečiau tai nutinka.
– Iš ko paveldėjote poetinį pasaulio suvokimą?
– Paprasčiausias atsakymas būtų – aš iš Prienų. Būdamas moksleivis bendradarbiavau su Prienų laikraščio redakcija, o poezija ten buvo gerbiama. Net ne laikraščio puslapiuose, bet redakcijos kabinetuose ir virtuvėje.
Būdamas paauglys vaidinau Prienų kultūros rūmų dramos studijoje. Režisūros studentas diplomantas pas mus statė spektaklį – Justino Marcinkevičiaus „Krentančias žvaigždes“. Tokiomis aplinkybėmis į mano gyvenimą atėjo poezija ir apskritai literatūra.
Kitiems gal taip giliai neįsirėžė, o manyje visa tai nugulė: literatūra, poezija, teatras. Dar ir dabar nespėju perskaityti visko, ką nusiperku.
– Ką, būdamas mokinys, veikėte Prienų laikraščio redakcijoje?
– Mokykloje lankiau fotografijos mėgėjų būrelį. Redakcija pradėjo spausdinti mano darytas nuotraukas, kai buvau dvylikos. Kai suėjo penkiolika, per vasaros atostogas redakcijoje jau gavau etatą.
– Kokio dydžio uždarbį gaudavote ir ką su juo darėte?
– Nuo trijų su puse iki 25 rublių per mėnesį. Kai ėmiau ne tik fotografuoti, bet ir rašyti, pajamos padidėjo. 25 rubliai buvo milžiniški pinigai! Pirkau fotoaparatus – net kitokių minčių nekildavo.
– Kaip tokį gyvenimą pakentė mokykla?
– Mokykloje aš negyvenau – atbūdavau. Kovojau su mokykla, o ji – su manimi. Tiksliau mokykla pakentė mane auklėtojos rusų kalbos mokytojos Antaninos Žilovos dėka. Tada niekas netikėjo, kad aš įstosiu į universitetą. Grasino nepasirašyti charakteristikos, o be jos įstoti buvo nerealu. Auklėtoja vienintelė manimi tikėjo ir kažkaip užglaistydavo konfliktus.
– Kam dar priešinotės mokykloje?
– Bet kurios rūšies bandymui įsprausti į rėmus. Tam, kad koridoriais per pertrauką visi būdavo verčiami vaikščioti ratu. O jei žmogus tuo metu nori pasėdėti? Tvarkdariai su raiščiais ne tik vertė – nepaklusę dar būdavo paišomi sienlaikraščiuose. Ėjimas ratu – vienas slogiausių prisiminimų.
– Iš kur tokie genai – iš tėvų? Kokius darbus jie tais laikais dirbo?
– Mama Danutė dirbo ekonomiste, dabar jai – 65-eri. Tėvui Antanui – 71-eri. Kai augau, jis dirbo autotransporto įmonėje.
Pats manau, kad labiausiai esu panašus į savo senelį – mamos tėvą Jurgį Mockapetrį. Jis buvo kaimo siuvėjas, linksmas, ironiškas. Kaip velnias nekentė tarybų valdžios.
Sykį važiuojame per mišką, o pakelėj – nuo šernų aptvertas skruzdėlynas. Senelis pasisuko ir sako: „Matai, vaikeli, bolševikai net skruzdėlynus aptvėrė, kaip ir mus“. O aš sakau: „Taigi čia nuo šernų!“ O tas gudriai šypsosi: „Nee... Tik atrodo, kad nuo šernų“.
Senelis buvo silpnos sveikatos ir anksti mirė. Mano atmintyje išliko pridėjęs ausį prie radijo imtuvo. Gaudė „Laisvąją Europą“, „Amerikos balsą“ ir Vatikano radijo stotį.
– Jums niekada nebuvo svetima kultūros veikėjų kompanija. Kodėl kaip žurnalistas pasirinkote kalbėti apie politiką?
– Kultūrinėje erdvėje tikrai nesijaučiu svetimas. Kas žino, kokiu keliu būčiau pasukęs, jei ne Sąjūdžio laikai. Į politiką tam tikra prasme nėriau atsitiktinai. Mano visa karta tokia – likimas nunešė ir paliko. Kitomis aplinkybėmis nežinia apie ką būčiau kūręs laidas ar rašęs straipsnius.
– Kas iš kultūros veikėjų buvo jūsų autoritetai?
– Vilniaus ir Kauno teatruose pradėjau lankytis dar mokydamasis mokykloje. Sovietmečiu teatre statomuose spektakliuose, kaip ir literatūroje, visi ieškojo paslėptų prasmių.
Teatrai būdavo sausakimši, visi tikėjosi pastebėti kokių nors ženklų, bandydavo atkoduoti paslėptas prasmes. Kultūra siųsdavo ženklus. Ir net suteikdavo vilties. Tuo metu turėjau daug autoritetų. Tai – režisierius Eimuntas Nekrošius, aktorius Kostas Smoriginas ir daugelis kitų.
– Ar kada nors dabar jau bičiuliu tapusiam aktoriui K.Smoriginui apie tai sakėte?
– Kažkada jam papasakojau, kaip būdamas mokinys važinėjau iš Prienų į Vilnių. Tuo metu Jaunimo teatras Vilniuje buvo teatralų meka. Kadangi E.Nekrošiaus spektakliai visada būdavo ilgi, dažniausiai užtrukdavo ilgiau, nei pajudėdavo paskutinis tiesioginis autobusas iš Vilnius į Prienus. Tekdavo traukiniu važiuoti iki Kauno, o ten laukti Kauno–Rygos autobuso, užsukančio ir į mano gimtąjį miestą.
Niekada neaukojau spektaklio pabaigos dėl patogaus grįžimo, tad mano kelionė namo dažniausiai užtrukdavo iki paryčių. Kai visa tai papasakojau Kostui, jis nustebęs pasakė: „Taigi galėjai pas mane pernakvoti“. (Juokiasi.)
Tai tikrai buvo teatrinio pamišimo laikotarpis. Dabar jaučiu, kad kurį laiką buvau nutolęs nuo teatro. Čia kaip tame posakyje – kai bažnyčia arti, tai Dievas toli.
– O gal įdomiau buvo stebėti politinį teatrą?
– Vienu metu iš tiesų teatrai buvo ištuštėję. Ekonominė krizė dėl to kalta tik iš dalies. Manau, tą emocinę iškrovą, kurią anksčiau garantuodavo teatras, žmonės gaudavo mitinguose. Dalyvaudama gyvuose spektakliuose tauta kuriam laikui primiršo tikrąjį teatrą.
- Prieš porą mėnesių praradote artimą draugą – maestro Vytautą Kernagį. Po laidotuvių sakėte: „Tai buvo vienas geriausių draugų. Tokių neturiu daug“.
– Niekada su juo nesiaiškinome, kodėl tapome draugais. Tiesiog taip atsitiko. Gal siejo požiūrių vienovė. Išoriškai V.Kernagis atrodė gana griežtas, bet iš tiesų turėjo daug žmogiškos šilumos. Mokėjo ir norėjo padėti draugui. Mokėjo įsigilinti į draugų problemas. Ir gal svarbiausia – mokėjo džiaugtis kitų džiaugsmais. Tai – retas gebėjimas.
Vytautas yra užrašęs „Baltojo Nieko daineles“ mano sūnui Pauliui jam dar negimus, nors man į galvą neatėjo paprašyti. Atsiuntė trumpąją sveikinimo žinutę, kai sūnus gimė. Kitą – kai gimė duktė Guoda.
Jis vertino save, bet mokėjo vertinti ir kitus. Tie, kurie iš arčiau jį pažinojo, tai matė. Bet su juo daugeliui nebuvo lengva bendrauti. Kažkas tiksliai pastebėjo: V.Kernagis reikalavo bendravimo kokybės. Jis turėjo savo vertybių ir požiūrių sistemą. Labai aukštai ją buvo iškėlęs. Neleisdavo bet kam brūžintis aplinkui.
Vytautas turėjo keletą tikrai gerų draugų. Dabar matau – jų vis daugiau atsiranda. Todėl nenoriu būti didesnis draugas nei buvau.
– Po garsių asmenybių netekties draugų iš tiesų ima daugėti geometrine progresija. Taip nutiko išėjus rašytojai Jurgai Ivanauskaitei, dainininkei Janinai Miščiukaitei, o dabar – V.Kernagiui. Kaip jūs vertinate pomirtinį draugų gausėjimą?
– Žmonėms veržtis prie asmenybių neuždrausi, jeigu jie taip reaguoja į jų mirtį. Ar būtų geriau, kad nusisuktų ir užmirštų? Kūrėjo gyvenimas ilgesnis nei kitų. Natūralu, kad daugybė eina pagerbti.
Natūralu, kad šliejasi ir tie, kurie net arti nebuvo. Arba manė, kad yra arti, o pats Vytautas apie juos manė... ką nors kita.
– Nedaug kas žino, kad jūs vienintelis iš draugų lydėjote Vytauto karstą į Rygos krematoriumą. Ar toje ilgoje kelionėje mintyse atsisveikinote su bičiuliu?
– Kaip čia pasakius. Aš dar nesu tikras, kad jau atsisveikinau. Sunku apie tai kalbėti.
– Iškart po Naujųjų metų kartu vykote į Austriją, kur Vytautui buvo pradėta gydymo kamieninėmis ląstelėmis procedūra. Turėjote viltį, kad jos gali išgelbėti maestro gyvybę?
– Visi tikėjome. Ir jis ilgą laiką tikėjo, ir aš, ir gydytojai. Praradus viltį nebūtų verta ką nors daryti, todėl ir tikėjome arba įtikinome save stebuklu. Bet stebuklas neįvyko. Gal sėkmės pritrūko, o gal taip buvo lemta.
– Kaip reagavote į Vytauto susitikimą su minia Vilniuje, „Baltų lankų“ knygyne, kai jis vos pastovėjo ant kojų išsekęs nuo ligos? Kodėl gerbėjai nenusipirko jo kūrybos rinktinės albumo anksčiau, bet gauti autografo atėjo? V.Kernagis dainavo taip pat.
– Tai buvo ne kitų žmonių, o paties Vytauto apsisprendimas. Labai sunkus. Išeiti į viešumą ir pasakyti tiesą: daugiau dainuoti nebegalėsiu – per sunkiai sergu.
– Iš ko buvo matyti, kad apsisprendė sunkiai?
– Pirmoji jo reakcija į ligą buvo kitokia – pasislėpti nuo pasaulio ir užsidaryti nuo visų. Jam reikėjo laiko pirmiausia sau pripažinti: to, kas buvo jo gyvenimo esmė, daugiau daryti nepajėgs. Pripažinti ir pasitarti su pačiu savimi. Kai pripažino ir pasitarė, įgavo stiprybės.
Gal jiedu su žmona Dalia ir padarė klaidą kurį laiką tylėdami. Gal prarado kažkiek laiko. Gal pagalba būtų atėjusi greičiau. Ne kitiems spręsti. Buvo ir dar viena priežastis, kodėl jis ilgai svyravo: bijojo, kad žmonės neateis į susitikimą.
– Bijojo, kad neateis? Juk tai absurdas!
– Vytautas prieš kiekvieną koncertą baimindavosi, ar ateis žmonių. Gal labiau tiktų kitas žodis – išgyvendavo. Jo kalbą per susitikimą su žmonėmis „Baltų lankų“ knygyne, kur buvo pristatyta jo kūrybos rinktinė, vertinu kaip aukščiausio lygio pasirodymą.
Manau, kad jo apsisprendimas viešai prabilti išgelbės ne vieną gyvybę. Tai daug daugiau nei daugelis šios ligos profilaktikai skiriamų programų ar akcijų. Kiek teko girdėti, dabar apgulti gydytojų kabinetai. Žmonės tikrinasi, ar neserga vėžiu.
– Kai išeina artimas žmogus, dažnai graužiamės, kad nespėjome jam daug ko pasakyti.
– Su Vytautu mes gana daug kalbėjomės. Bet kai taip atsitinka, aišku, supranti, kad visko taip ir nepasakėme.
Kita vertus, nežinomybė ir tikėjimas, kad viskas dar nesibaigia, sulaiko nuo visiško atvirumo.