Gyvenimas be nuodėmės

1945 metais Valerija su savo vyru Juozapu, gavę žemės Svirkų kaime, pirmieji pradėjo statysis namus. „Tada statėmės ant tuščio laukelio. Kai ketverius metus pragyvenome, jau mus pradėjo vadinti buožėmis, nors teturėjome 7 ha žemės. Tačiau greitai atėjo kolūkio laikai: atidavėme karvę, arklį, padargus,“ – anuos laikus prisimena moteris.

Vyras buvo kalvis, o ji augino vaikus ir 35 metus išdirbo Svirkų mokykloje valytoja. Pasak Valerijos, daug kas ragino ją eiti dirbti į kolūkį: „Vis ką iš kolūkio parsineštum...“. Bet visą gyvenimą Dievą tikinti moteris paaiškino: „O kam man lyšna nuodėmė“.

Tokia 88 metus skaičiuojanti Valerija ir šiandien – sąžininga, turinti tvirtą nuomonę, svarų žodį. Gal todėl ir vaikai jos neužmiršta – prisišaukia juos visuomet, bet kokioje bėdoje padeda ar pataria.

Valerija ir Juozapas nuo susipažinimo iki vestuvių net penkerius metus išdraugavo. Kaip pati sakė, turėjo atsižvelgti į seserų amžių ir laukti savo eilės: „Buvau ketvirta „po kojų“, reiškia dar dvi seserys nebuvo ištekėjusios.“

„Vyras buvo geras: negėrė, nerūkė, bet po mano komanda viskas buvo. Ašarą irgi kartais nubraukdavau, nuramindavo jis mane. Atsimenu, jau buvo trys vaikai, ruošiau marškinėlius ketvirtam. Sėdžiu ir verkiu. O jis man ir sako: „Ko verki, bene tu pirma tokia ant svieto“.

Žemė

Vyriausioji Verutė gyvena kartu su mama ir padeda jai ūkyje, kuriame dar kriuksi paršai, kudakuoja vištos. Turi Valerija ir 4 ha žemės, kurią padeda apsėti sūnus Vaclovas. „Dar man rūpi žemė“, - sako senolė.

Dėkoja Valerija dukrai Evaldai, stebisi jos vyro gerumu, kad tas visai vasarai žmoną išleidžia padėti dirbti ūkio darbus.

Visus vaikelius Valerija gimdė namie, o pribuvėja buvo jos mama Paulina Trakelienė. Taigi taip išėjo, kad močiutė priiminėjo savo anūkus. „Kad tiek vaikų buvo skirta pagimdyti ir užauginti, tai Dievo dovana. Kai gimė aštuntas, man mama pasakė: „Daugiau nebus tau skirta“. Taip ir buvo, matyt, ji žinojo“, – pasakojo Valerija.

Pasak jos, tais laikais apie kokius nors apsisaugojimus nebuvo nė kalbos: „Juk visa kame bobos buvo kaltos, ne vyrai“. O apie vengimą gimdyti – neturėjo net minčių: „Darysiu kū, lakstysi tadu visą gyvenimą su graužiančia sąžine. Ne...“.

Šiandien Verutei – 65 metai, Juzytei – 61, Vaclovui – 60, Nijolei – 59, Dangutei – 57, Evaldai – 55, Cezarijui – 53. Alfredą, sulaukusią 60–ies, prieš dvejus metus išlydėjo anapilin.

Džiaugiasi Valerija tokiu turtu. „O man visi pavydi. Kai anksčiau reikėdavo kaime „kaleika“ (pagal eilę) gyvulius ganyti, paskambindavau į miestą vaikams, tuoj atvažiuodavo mane pavaduoti“, – didžiuojasi savo vaikais motina.

Vaikams vardus rinko ir pati, ir jos mama, ir vyras. Tik su Juzyte išėjo kitaip. Gimė ji kovo 4 dieną, per Kazimierines, todėl buvo nuspręsta pavadinti Kazyte. Tačiau kai Juozapas nuvažiavo Adutiškin užregistruoti, jo sesuo perkalbėjo, kad tai prastas vardas, kad reikia pavadinti Juzyte.

Pasak Valerijos, vaikai augo sveiki, jokių ligoninių nematė. O vakarienei ant stalo buvo kiekvienam: po puodelį pieno, duonos riekė ir cukrus. „Tuomet aš sakiau, kad tegul jie mane taip valgydins, kaip dabar, man užteks. O dabar visko užtenka, bet nėra kam valgo“, – su ilgesiu pasakojo Valerija.

Dabar visi susirenka tik per didžiąsias šventes ir per jos gimtadienį – rugpjūčio 13 d. O šiais metais Motinos dienos išvakarėse rinkosi į vyro 30 metų mirties paminėjimą.

Garsėjo Valerija ne tik kaip aštuonių vaikų mama. Ji kepė skanius pyragus, o ypač – duoną. Valerijos duonos atnešti prašydavo daugelis net prieš mirtį. Duonos nebekepa nuo tada, kai subyrėjo „dzieškelė“(duonkepė). Tačiau maitinasi ir dabar, tik naminiu maistu: mėsa, daržovėmis.

Paklausta ar laiminga, Valerija atsakė: “Gal... gi nuo Dievo...laiminga. Vaikai – juk Dievo dovana. Jei gyvenimą reiktų atsukti atgal, kito vyro ir pirkion nebūčiau įsileidusi“.

Paklausus kiek turi anūkų, Valerija pradėjo skaičiuoti ant pirštų: “Maž trylika...“, – ir paprašė patikslinti šalia sėdėjusios dukterėčios Valerijos Meškelienės. “Proanūkių irgi panašiai. Visi man jie lygūs, tik Liudas iki 18 metų visas vasaras leisdavo pas mane“, - sako Valerija.

Jos dukterėčia papasakojo, kad motina dukroms į miestus laiškus rašydavo, mokydavo, kad nenueitų klystkeliais. O kol prisiprašydavo, kad vaikiną parsivežti namo leistų, ilgai tekdavo laukti. Ir anūkes dabar pamoko, kad saugotų nekaltybę: “Dėl savįs“.

”Kadaise tėvų bijojome, o dabar niekas nieko nebijo. Būdavo subardavau savuosius, bet tuoj ir atleisdavau, o jiems pasakytas žodis ilgiau užsilaikydavo širdy. Juozapas griežtesnis su vaikais buvo, o aš sakydavau: “Angeliukai jūs mano“, – auklėjimo subtilybes pasakojo Valerija.

Kaip sakė Valerija, šiandien jai nieko netrūksta, tik sveikatos, o stiprybės jai gyvenime davė tikėjimas Dievu. Už tai, kad moteris išaugino 8 dorus vaikus, praeitais metais iš prezidento Valdo Adamkaus rankų gavo medalį „Už nuopelnus Lietuvai“.