Ir vėliau ištįsęs paauglys labiau priminė krepšininką, o ne muzikantą, tuo labiau – ne dirigentą. Dabar galima sakyti – dirigentą M.Pitrėną išugdė ne tik muzikos mokyklos, konservatorijos, bet ir tėvai. Jeigu ne jie, gal šiandien koncertų salėse nepasirodytų šis 33 metų aukštaūgis muzikas.
„Mes siekėme, kad jis būtų užsiėmęs, kad nekiltų minčių šlaistytis gatvėmis. Norėjome jį ant kojų pastatyti“, – panašiai tikino šiuo metu jau atskirai gyvenantys dirigento tėvai – 56 metų Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja Nijolė Pitrėnienė ir „Peugeot“ autoservise dirbantis 62 metų Leonas Pitrėnas.
Nijolė Pitrėnienė: „Aš laiminga tiek, kiek jis laimingas“
– Ar jūs laiminga, kad vienturtis sūnus Modestas pasirinko tokią retą – dirigento profesiją? Dirigentų nėra daug, jie – labai matomi.
– Aš laiminga tiek, kiek jis laimingas. Iš pradžių būdavo šiek tiek jaudulio, o dabar man labai gera – kelionės, koncertai. Tiek nebūčiau pamačiusi, pabuvusi, kiek su juo teko aplankyti.
– Ar dažnai einate į sūnaus diriguojamus koncertus?
– Vilniuje – į kiekvieną. Modestas pa-prastai įteikia kvietimą. Ne kartą mašina važiavau į Kauną, taip pat į Alytų. O kai jis dirigavo Klaipėdoje, nuvažiavau maršrutiniu autobusu. Po koncerto į Vilnių grįžome kartu jo automobiliu.
Jis pripratęs, kad į jo koncertus lakstau nuo vaikystės. Kad koja kojon žengiu drauge su jo muzikiniu gyvenimu, jo profesija. Su choru „Psalmos“ drauge važiavau į Jungtines Amerikos Valstijas. Tie choristai mane net mamyte vadindavo. Kai su jais praleidi dvi paras autobuse keliaujant, pavyzdžiui, į Austriją, paskui drauge pagyveni dvi savaites, jie tampa tavo draugais.
– Ar po koncerto Modestui įteikiate gėlių?
– Ne. Aš nenoriu lipti į sceną, afišuotis, kad koncerto klausėsi ir dirigento mama.
– Ar esate verkusi per jo koncertą?
– Taip. Kai dainuodavo „Psalmos“, per kūną bėgdavo šiurpuliukai. Ne kartą verkiau per koncertą. Buvau didžiulė jų aistruolė. Ir dabar beveik kiekviename koncerte per kūną eina šiurpuliai.
– Koks Modesto diriguojamas kūrinys jums labiausiai patinka?
– Tokio net negalėčiau išskirti. Pastaruoju metu ypač patinka opera „Salomėja“. Jos klausiausi du kartus. O šiaip – juk koncerto nebūna tokio pat, kiekvienas – skirtingas. Man labiausiai patinka lankytis Filharmonijoje, kai Modestas koncertuoja su Nacionaliniu simfoniniu orkestru.
– Ar po koncerto pažeriate Modestui pagyrų, ar pasakote kokių nors pastabų?
– Visada jam padėkoju ir apkabinu. Stipriai apsikabinę mes vienas kitą suprantame be žodžių. Anksčiau padėdavau jam persirengti – po koncerto jis būna šlapias nuo prakaito. Net batai šlapi. Marškinius dvejus pasikeičia. Frakas nuo prakaito ir druskų sutrešo per dvejus metus kaip koks kombinezonas.
Kažkada ir man, kaip daugeliui, atrodydavo – na, ką čia tas dirigentas, pamosikavo lazdele, ir viskas. Orkestras puikiai gali groti ir be jo. Kai pasižiūriu, kiek jėgų Modestas atiduoda darbui, tokios mintys atrodo šventvagiškos.
Bet jau kuris laikas po koncerto į užkulisius neužeinu. Pakeliui į namus jam paskambinu ir padėkoju arba nusiunčiu žinutę mobiliuoju telefonu.
– Ar drauge su vyru vaikštote į sūnaus koncertus?
– Ne. Dažniausiai su savo seserimi arba su dukterėčia. Modesto tėvas ateina su savo seserimi. Sėdime vieni nuo kitų netoliese, bet į koncertus einame atskirai, nes gyvename atskirai. Su Modesto tėvu išsiskyrėme prieš ketverius metus. Per pertraukas susiburiame pasišnekėti – pasidžiaugiame vaiku.
– Nieko sau išsiskirti, kai tiek nugyventa drauge.
– Mudu su vyru pasitarėme, kad gal pabandome pagyventi atskirai. Svarbiausia, mums abiem tai patiko. Po kelerių metų skyrybas įteisinome oficialiai.
Mudu susitinkame ne tik Modesto koncertuose. Esame kilę iš to paties Zarasų krašto. Kai jis važiuoja pas savo artimuosius, užsuka ir mano mamos aplankyti. Ir su jo seserimi bendrauju. Ji, pavyzdžiui, neseniai man atnešė pomidorų daigų.
Aš nuo jo nesislapstau – juk neišbrauksi drauge nugyventų 27 metų. Mes nepykstame vienas ant kito, bet mums gerai atskirai. Dabar nėra nei įtampos, nei pakelto balso, nei bjauraus žvilgsnio.
– Jūs gyvenate kartu su Modestu?
– Ne visai. Mudu gyvename atskiruose butuose, bendros tik lauko durys. Aš gyvenu pirmame ir antrame aukštuose, Modestas – per visus tris aukštus. Jam tenka daug laipioti. Kai statėme kotedžą, galvojome, kad viename bute gyvensime mudu su vyru, o kitame – Modestas. Jo bute netgi yra vaikų kambarys.
Modestas apmoka abiejų butų komunalinius mokesčius. Viską suskaičiuoja pats. Negana to, dar mano spintoje visada yra pinigučių. Jų ten padeda Modestas. Aš labai gerai gyvenu ir džiaugiuosi gyvenimu.
- Vadinasi, po koncerto simpatišką dirigentą pasitinka motina, o ne žmona?
– Taip. Bet jam reikia šeimos, jau atėjo tas amžius. Jis daug atidavęs muzikai, ir aš bijau, kad neliks jėgų ir noro kurti šeimą.
– Modestas neslepia, kad draugystė su dainininke Rosita Čivilyte jam daug davė.
– Manau, kad taip. Iš pradžių buvo daug džiaugsmo, euforijos. O paskui – daug skausmo. Jam buvo labai skaudu.
– Norite pasakyti – jis buvo ją įsimylėjęs, o ji jį atstūmė?
– Nežinau, kuris kurį atstūmė. Bet jis buvo ją įsimylėjęs.
– Rosita – už jį vyresnė, be to, dviejų vaikų motina. Gal jūs buvote nusistačiusi prieš jų draugystę?
– Ne. Galbūt dvejojo pats Modestas: protas gal jam sakė, kad čia – ne ta moteris, jausmai – kad tai jo žmogus. Kaip dabar aišku, nusvėrė protas. Jis vadovavosi proto balsu, o ne jausmais. Jeigu atvirai – gal iš tikrųjų ne ta marti. Jis tai jautė. O mano širdis jaučia, kad tarp jų buvo meilė.
– Negi jis negali įsižiūrėti į kurią nors smuikininkę iš orkestro?
– Manau, kad gali. Bet ką reiškia įsižiūrėti? Juk puikiai suprantame, kad pasižiūrėjus amūras nepervers strėle širdies ir vienam, ir kitam tuo pat metu. Pagal užsakymą amūro strėlė neatskries.
Tikiuosi, kad jo skausmas atslūgs. Aš išsiskyriau, bet man neskauda. Vadinasi, teisingai pasielgiau. Jie išsiskyrė – ir aš matau, kad jam skauda. Tai gal neteisingai buvo padaryta?
– Ar sūnų ant muziko kelio jūs su vyru užvedėte?
– Aišku, kad matėme jo polinkį į muziką. Jis stverdavo į rankas pieštuką, vaikščiodavo po namus ir dainuodavo. Kaip gebėdamas pasipuošdavo mano skarelėmis, šalikėliais ir kopdavo pas kaimynus į trečią aukštą koncertuoti.
– O kam tas pieštukas?
– Vietoj mikrofono. Viename pobūvyje pas dėdę Obeliuose, atsimenu, rytą keliamės, o kieme – kažkoks sujudimas, šurmulys. Kas ten atsitiko, galvoju, ir bėgu žiūrėti. Ogi ten Modestas koncertuoja – padainuoja, nusilenkia, užlenda už tvoros, paskui vėl išlenda ir toliau dainuoja. Ir visi jam ploja.
Tai buvo pirmas jo koncertas. Jam galėjo būti kokie ketveri metai. Jis dainavo ne „Du gaidelius“, o lietuvišką to meto estradą – O.Valiukevičiūtės, N.Tallat-Kelpšaitės repertuarą.
– Ar Modestas neprotestuodavo, kad turi chore dainuoti ir groti, kai vaikai kieme spardo futbolo kamuolį?
– Buvo ir taip, bet labai trumpai. Atsimenu, su mašinų srautu kopiame į Šeškinės kalną namo, o jis man zyzia už nugaros, kad nenori groti. Kartą nenuvažiavo į pianino pamoką. Tėvas tada jam iškaršė kailį. Bandė protestuoti ir prieš chorą – verčiau lankys plaukimo treniruotes arba žais krepšinį.
– Buvote jam griežti?
– Net nežinau. Man užtekdavo tik pasižiūrėti, ir jis žinojo, ką reikia daryti. Be žodžių. Jis suprasdavo, kad neturi laiko sėdėti smėlio dėžėje ir po kiemą lakstyti, nes reikia dirbti. Ir dirbdavo. Ta linkme jis buvo įkinkytas į darbą nuo šešerių metų. Du kartus per savaitę lankydavo Radijo ir televizijos vaikų chorą, taip pat grodavo pianinu.
Kai baigus devintą klasę kelios muzikos pedagogės pasiūlė jam tuometėje J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje mokytis chorinio dirigavimo, Modestas per daug neprieštaravo.
Jis labai gerai mokėsi ir matematiką, fiziką, kitus dalykus, buvo pirmūnas. Todėl kai išėjo mokytis į J.Tallat-Kelpšos mokyklą, buvusioje mokykloje visi labai nustebo – kodėl tokiam gabiam vaikinui kvaili tėvai neleidžia vidurinės baigti?
O po aukštesniosios muzikos mokyklos kelias buvo aiškus – į Konservatoriją. Tiesa, chorinis dirigavimas jam nelabai patiko. Bet juk simfoniniam orkestrui iš karto nediriguosi.
– Ar Modestas turėjo vaikystę?
– Labai mažai. Atsigriebdavo tik vasarą kaime – tai pas vieną močiutę, tai pas kitą.
Kai mokėsi J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, aš jo klausdavau, ką veikia laisvą laiką tarp paskaitų. Einu į bažnyčią, sakydavo.
Kai jam būdavo sunku, eidavo pasėdėti, pabūti į Šv.Mikalojaus bažnyčią. Modestas – praktikuojantis katalikas. Toje bažnyčioje jis ir sutiko savo draugus, su kuriais bendrauja iki šiol. Netrukus jis įkūrė chorą „Psalmos“, paskui kitą chorą Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje.
- Ar dažnai vaikštote vienas pas kitą į svečius?
– Modestas daugiau vaikšto pas mane – ateina arba vakarienės, arba pažiūrėti, ar aš sveika. Aš pas jį vaikštau labai retai.
– Nekontroliuojate jo gyvenimo?
– Gink Dieve. Kažkodėl visi taip mano. Turėčiau gerai pagalvoti, kad prisiminčiau, kada buvau užlipusi į jo apartamentus. Daug mėnesių ten nebuvau. Nebent jeigu ko nors prireikia ruošiant valgį. Na, gal Modestas turi kokio nors ypatingo aliejaus. Tada užlipu ir paieškau jo šaldytuve. Jis mėgsta gaminti ir turi visko, ko reikia, – ypatingų pagardų, skanaus vyno.
– Ar po koncerto jis atkemša to skanaus vyno butelį?
– Po koncerto Vilniuje jis dažnai užsilaiko – pabendrauja su solistu, muzikantais arba kur nors vakarieniauja. Grįžęs namo, jeigu aš nemiegu, dažniausiai užeina pas mane. Ne aš pas jį. Išgeriame vyno, pasikalbame.
Jis pasidalija su manimi gėlėmis, kurių gauna per koncertus. Mūsų abiejų namuose dažnai žydi gėlės. Gal dėl to per pastarąjį gimtadienį man padovanojo čekį į grožio saloną pasilepinti veido masažu. Nes gėlės – jo kasdienybė.
– Gal sūnų jūs kaip nors palepinate šeštadieniais?
– Šeštadieniais jis dirba Muzikos akademijoje su studentais, nes kitomis dienomis neturi laiko. Aš jį palepinu valgiu. Nors jam patinka gaminti, bet tai atima laiko. Verčiau tuo metu jis tegul pasiklauso muzikos, o aš ką nors pagaminsiu. Kol aš barškinu puodais, girdžiu, kaip jo apartamentuose skamba muzika. Gal kitais metais jis manęs paklausys ir nebevaikščios į tą akademiją. Dabar jam reikia kaupti patirtį, koncertuoti, diriguoti, klausytis muzikos, o studentus mokyti – vėliau.
– Ar sūnus iki šiol klauso motinos?
– Dabar viskas atvirkščiai. Aš daugiau įsiklausau į jį – ko jis nori, kas jam yra, ką jam skauda. Manau, kad žmogaus gyvenimą kažkas pareguliuoja iš aukščiau. Ir jeigu gražiai paprašai...
– Bažnyčioje prašėte, kad sūnui sektųsi?
– Kiekvieną sekmadienį prašau. Sveikatos, stiprybės ir dvasios ramybės.
Leonas Pitrėnas: „Vaikeli, tu man atleisk, kad tada tau sudaviau“
– Kokie jausmai užplūsta koncerte, kuriam diriguoja jūsų sūnus?
– Kai jis gerai padiriguoja, kai gerai sugroja orkestras, būna labai malonu. Kai vaikui sekasi, juk kiekvienam tėvui, kiekvienai motinai malonu.
Einu į kiekvieną jo koncertą. Žiūriu, kad jam viskas sklandžiai eitųsi. Kažkada Modestas juokėsi:
„Dirigavau, dirigavau – švyst ir iškrito iš rankų batuta ir nuskriejo“. Atrodo, tai buvo generalinė repeticija.
– Ar su Modestu dažnai susitinkate?
– Daugiausia susitinkame vasarą, kai aš atostogauju savo tėviškėje Zarasų rajone, Juozapavos vienkiemyje. Ten jis praleido vaikystę – kaip toj dainoj, bėgiojo paskui senelio ratus. Jis buvo ne darželio vaikas – darželyje verkdavo, kosėdavo. Pas senelius maitinosi gamta ir buvo sveikas.
Į tą vienkiemį Modestas ir dabar atvažiuoja. Apibėgame grybus, uogas, pavaikštinėjame. Jis apgailestavo, kad lazdyno, pro kurį vaikystėje vaikščiodavo, jau nebėra. Jam tas vienkiemis giliai į atmintį įstrigo.
Kartais nuvažiuoju ir į Modesto sodybą netoli Kernavės. Jis aprodo ūkį – ką nudirbo, sumeistravo. Truputį ežere pažvejojame, bet Modestas nėra žūklės mėgėjas. Jam labiau patinka plaukioti su draugais baidarėmis, o man – meškerioti.
Susitinkame per vardadienius, gimtadienius, šventes. Šiaip daugiausia bendraujame telefonu, nes jis – labai užsiėmęs.
– Susitikę gal dėl ko nors diskutuojate?
– Aš kartais jam kokią pastabą pasakau.
– Apie tai, kad diriguoti reikėtų ne taip, o kitaip?
– Ne. Iki tiek neturiu teisės lįsti. Pasakau dėl dirigento apsiėjimo scenoje, nusilenkimo. Mūsų santykiai nuoširdūs. Ne tiek daug ir diskutuojame. Daugiau mudu su mama jo klausinėjame – kada koncertas vienur, kitur? O jis pasidomi mūsų sveikata, ūkiu – ką veikiame, kaip tvarkomės.
- Kodėl sūnui davėte Modesto vardą?
– Daugelis sako – dėl to, kad tuomet, kai jis gimė, ryškiai švietė krepšininko Modesto Paulausko žvaigždė. Aš labai mėgstu krepšinį, gal tai ir turėjo šiek tiek įtakos.
Žmona pasakė: kokį nori sūnui vardą duoti, tokį ir išsirink. Tada visi buvo Arūnai – kai pasipylė, tai be galo. O Modesto vardas buvo retas. Nuėjau ir įregistravau jį tuo vardu. Atnešiau gimimo liudijimą ir padėjau žmonai prieš akis.
– Kokie ryškiausi įspūdžiai iš sūnaus vaikystės išliko jūsų atmintyje?
– Kartą, kai jis buvo mažas, nusiskutau barzdą. Tik išvydo mane tokį ir sako: „Nemyliu tėtės“. Tuoj pat nuėjo į vonią, surinko kelis šerius ir bandė man prilipdyti. Bet barzda greitai ataugo. Paskui vėl skutausi, ir jis pamatė. Staiga namai nutilo – ogi žiūriu, Modestas, užsiropštęs ant kriauklės, skutasi barzdą. Susipjaustęs, kruvinas, bet tyli.
Sykį nuvažiavome į Juozapavos vienkiemį pas mano tėvus, kur jis dažnai atostogaudavo. Kaip tik tada vyko „Vilniaus bokštų“ konkursas. Kai jis, maždaug ketverių metų pipiras, mums pradėjo dainuoti tas dainas, pasiėmęs pieštuką vietoj mikrofono, labai nustebome.
Tiesa, žodžius gal ne visus teisingai ištarė, bet melodijas išdainavo visas. Ir dar su judesiais. Pastebėjau, kad jo klausa gera, kad turi gabumų muzikai, ir žmonai pasiūliau, jog vaiką reikėtų leisti į chorą. Ji sutiko. Aš pats, ar mokiausi, ar studijavau, ar kariuomenėje tarnavau, dainuodavau ansambliuose, duetu.
Tiesa, kilo šiek tiek abejonių – ar chorą, ar plaukimą Modestui lankyti. Tačiau jis pasakė, kad vandens nenori – verčiau dainuos. Choristams buvo privaloma groti pianinu. Kadangi natų dar nepažino, nelabai norėjo groti.
– Ar dėl to jį teko bausti?
– Kartą jis sumelavo, kad pianino mokytoja neatėjo į pamoką. Klasėje jos neradęs Modestas labai apsidžiaugė ir parkūrė namo. O mokytoja, kaip vėliau paaiškėjo, šiek tiek vėlavo. Tada jam pliaukštelėjau per užpakalį.
Bet lupti vaiką – neduok Dieve. Verčiau su juo pasikalbėti. Tą įvykį abu iki šiol prisimename. Sakau, vaikeli, tu man atleisk, kad tada tau sudaviau. O jis: „Tai ir gerai, kad sudavei. Gal būčiau buvęs chuliganas ar melagis“.
– Gal paauglystėje sūnus grįždavo namo išgėręs?
– Gink Dieve, buvo labai tvarkingas vaikas. Kai mokėsi Zalcburge, gamindavo cepelinus. Studentės iš Lietuvos pas jį, o ne jis pas jas ateidavo cepelinų valgyti. Tik būdavo rūpestis, iš kur gauti kiaulienos faršo, mat Austrijoje populiaresnė jautiena. Tai turguje susirado kažkokią moteriškę, iš kurios pirkdavo to faršo.
Kulinarijai jis gabus. Tai – Modesto pomėgis. Jam šeimininkės beveik nereikia. Aš gyvenu vienas, bet man ruošti valgio nepatinka, geriau nusiperku ką nors pagaminta.
Modestas – darbininkas. Artojas. Kai mes jį įkišome į tą Radijo ir televizijos vaikų chorą, taip jis ir aria iki šiol. Jis nebuvo gatvės vaikas – sėdėdavo prie pianino, natų. Būdavo, parsiveda į namus 10–12 paauglių choristų iš bažnyčios, sugula visi ant grindų, arbatą geria. Nežinau, gal ir vyno išgerdavo. Mes ten nelįsdavome.
– Ar nesigailite, kad sūnus netapo krepšininku?
– Ne. Kai pamatėme, kaip jis nuoširdžiai dainuoja – dar mažutis, nemokytas, nukreipėme į muziką. Ir jam geriau, ir mums. Mes su juo daug dirbome, siekėme, kad būtų užsiėmęs, kad nekiltų minčių šlaistytis gatvėmis. Norėjome jį ant kojų pastatyti.
Dėl vaiko mūsų nuomonė visada sutapdavo. Nijolė net įsiklausydavo į mano nuomonę. Mano iniciatyva buvo tas choras, man šovė į galvą pasiūlyti plaukimą. Ji neprieštaravo, nesakė, kad šešerių metų vaikas chorui per mažas. Dėl Modesto mokslų, ateities mes bendrą kalbą rasdavome.
– Bet gal kas nors jums kelia nerimą?
– Aš jo klausiu: „Tai kada gi, vaikeli, man marčią atvesi?“ O jis sako: „Dar truputį palauk“.