Tačiau ji pasakė ir tokią mintį: „Jokiam žmogui neleisčiau skriausti savo vaikų – ginčiau juos kaip liūtė!“ Ar vaikai trukdo kurti meną? O gyventi? Ar dėl jų kyla karas antrojoje šeimoje? O jei savi vaikai – tik du, bet savaitgaliais gamini pietus ir dviem draugo vaikams? Kuriems labiau trokšti praskelti galvą už ne vietoje numestą purviną batą? Kurį labiausiai maga guosti nuliūdusį?
Kaunietė menininkė, be savo vaikų, savaitgaliais rūpinasi dar ir gyvenimo vyro Mindaugo Šventoraičio sūnumis 20 metų Justu ir 18-mečiu Ignu. Kai nereikia eiti į mokyklą, į Žemaitkiemio dvarą, poros gyvenamąją vietą, dviem paroms persikelia Miglės sūnus 14 metų Mantas. Kartais – ir 24 metų duktė Agnė.
Darbo dienomis į Miglę neturi teisės niekas: dailininkė atsiskyrusi pluša ką tik įsirengtoje dirbtuvėje Šančiuose. Sienos, grindys ir lubos – juodos, baltos ir raudonos. Lemtingos spalvos. Ten ir susitikome su dailininke ir jos vaikais Agne bei Mantu.
Agnė į Šančius naujutėliu motinos dovanotu automobiliu atvažiavo tiesiai iš Žemaitkiemio – šventė dvare gimimo dieną. Tačiau jokia puikaus gyvenimo istorija, net kelianti pavydą, nėra paprasta.
- Agne ir Mantai, menininkės moterys paprastai nebūna stabilaus charakterio – tai jas užpuola įkvėpimas, tai neviltis. Kokia yra jūsų motina?
MANTAS: Ji nuolat persidirba, o tada stresuoja. Išgirsta telefono skambutį – net žaibai laksto.
– Kodėl?
– Supyksta ant telefono. Jis trukdo.
– Kas tave išmokė taip vaizdingai kalbėti?
– Televizorius. (Juokiasi.) Mama juk dirba.
– O jeigu rimtai? Gal abu papasakotumėte savo vaikystės nuoskaudas, kurių patyrėte dėl nuolat kuriančios motinos.
MANTAS: Prieš keletą metų buvau likęs dvare nakvoti. Atsimenu, kad bijojau. Pastatas didelis, girdėti nepažįstami garsai. Prašiau, kad mama miegotų su manimi. Ji pažadėjo. Atsikeliu rytą, o jos nėra.
AGNĖ: Tau gerai, bent išsimiegojai iki ryto. O kai aš vaikystėje sirgau gelta, gulėjau ligoninėje. Labai prašiau, kad mama liktų naktį su manimi. O ji išėjo. Gailėjau savęs ir verkiau. Visą naktį negalėjau užmigti.
MIGLĖ: O mano atmintyje išliko kitas dalykas – kaip sunkiai pavyko įsiprašyti į palatą pabūti bent porą valandų su dukterimi. (Juokiasi.) Ligoninė juk buvo infekcinė.
- Migle, jums ne visada sekėsi taip gerai kaip dabar, kai nuolat vyksta parodos, o paveikslai mielai perkami. Buvo skyrybos, metai be pinigų, maži vaikai.
– Dukters Agnės susilaukiau labai jauna – vos 18 metų. Nebuvo paprasta. Padėjo mama. Po studijų Dailės akademijoje metus dirbau M.K.Čiurlionio muziejuje „kultmasiniame“ skyriuje. Vaikai, būreliai, ryšiai su gamyklomis. Nepakeliama.
Supratau – ne man ir pabėgau į niekur. Imdavausi menkiausio užsakymėlio, kad tik neįklimpčiau į valdišką tarnybą.
– Ką reiškia trokšti saviraiškos ir nesudurti galo su galu?
– Buvo labai sunku. Uošviai nupirko skalbyklę, mama – šaldytuvą. Be tėvų materialinės paramos būčiau neišsivertusi. Kai tėvas sulaukusiai trisdešimties nupirko seną automobilį, kartu su mašina dovanojo nepriklausomybę – viską galėjau susitvarkyti pati. Dabar labai džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo grąžos metas. Jau galiu šį tą jiems kompensuoti.
– Ar jūsų šeima buvo darni?
– Tėvai išsiskyrė, kai man buvo treji. Turėjau sekmadieninį tėvą, bet labai atsakingą. Jis ne tik stropiai su manimi susitikinėdavo, bet ir laikėsi programos, kaip mane ugdyti, – kokius filmus pažiūrėti, kur nuvesti. Kai man materialinės pagalbos jau nebereikėjo, jis nutarė, kad jam reikia remti Agnę.
– Kuo dirbo jūsų tėvai?
– Tėvas – kardiologas. Mama studijavo teisę, bet dirbo kitus darbus – muziejuose, buhaltere.
– Kada aiškiausiai supratote, kad privalote eiti savo keliu ir nepaisyti jokių aplinkybių? Po skyrybų?
– Tai buvo lūžio taškas, labai sunkus. Reikėjo visiškai pakeisti gyvenimą – išsikraustyti į atskirus butus, sureguliuoti vaikų priežiūrą, sugebėti dirbti.
– Ir prasimušti?
– Taip.
- Agne ir Mantai, gyvenimas su darboholike motina kančia ar sėkmė?
AGNĖ: Mano mama man yra įkvėpimo šaltinis. Ji parodė, kad to, ko tikrai nori, įmanoma pasiekti savarankiškai. Įmanoma išmokti suteikti sau jėgos viską pasidaryti pačiai. Turėti atsarginį gyvenimo planą, jeigu kas.
– Jūs pasakėte „jeigu kas“. Ką tai reiškia? Viską susitvarkyti pačiai, jei žlugs laimingos šeimos iliuzija? Ar turėjote galvoje savo charakterio savybes?
– Ir viena, ir kita.
– Tačiau išsiskyrusios moterys kartais ne visai sąmoningai bando įrodyti kitiems ir sau pačioms: aš galiu. Elgiasi taip būtent todėl, kad joms nepasisekė šeimoje.
– Bet mano mama įrodė, kad tai ne taip baisu. Be to, jos saviraiška – iš daugelio elementų. Mantui pavyko geriau nei man, nes jis jaunesnis beveik dešimtmečiu. Mama jam leidžia augti savarankiškai.
MIGLĖ: Kai mano gyvenime atsirado Mindaugas, ėmiau blaškytis per dvi vietas. Mantas liko gyventi mano bute globojamas močiutės. Duktė Agnė studijavo interjero dizainą Vilniuje. Man tada buvo baisiausias periodas. Plėšiausi tarp dvaro ir vaikų.
Kai būdavau su savo draugu Mindaugu, nerimaudavau dėl vaikų. Kai parlėkdavau pas vaikus, jaudindavausi, kaip jaučiasi Mindaugas. Viskas stojo į vietas, kai po studijų Agnė grįžo į Kauną ir ėmė gyventi su broliu viename bute. Staiga pamačiau, kad mano vaikai – jau subrendę ir labai atsakingi žmonės.
MANTAS: Kai draugai papasakoja, kokios jų motinos ir ko jos reikalauja, suprantu, kad man labai pavyko. Man nereikia grįžti namo pusę aštuonių vakaro ir būtinai suvalgyti trijų paliktų kotlečiukų. Mama manimi pasitiki.
– O ką tu veiki, kai grįžti ne pusę aštuonių vakaro?
– Aš grįžtu pusę šešių vakaro! (Juokiasi.) Ir tik todėl, kad nesugalvoju, ką bloga galėčiau nuveikti po pusės aštuonių.
Lankau dailės gimnaziją. Mėgstu piešti karikatūras. Pirmiausia rašau žodį, o paskui piešiu žmogeliukus triskart didesne galva, nei turi būti. Sėdžiu prie kompiuterio: parsisiunčiu muzikos, žaidžiu kompiuterinius žaidimus.
MIGLĖ: Vaikai mane stebina rimtumu ir brandumu. Vakar Agnė šventė gimimo dieną dvare. Dvidešimt jos draugų nesugebėjo išgerti dešimties alaus butelių. Sėdėjo ir muzikavo su grupe „Meilės fontanai“.
– Mantai, ar tu bendrauji su tėvu?
– Taip.
– O iš ko paveldėjai humoro jausmą ir aštrų protą? Tavo replikos – it nemažai patirties turinčio suaugusio žmogaus.
– Mano humoro jausmas – savitas. Priklauso tik man ir mano draugui: iš mūsų juokų niekas daugiau nesijuokia.
– Kodėl?
– Jie pagrįsti abstrakcijomis, o jas suvokti sunkiau nei banalius juokelius. Kartais pasijuntu nejaukiai, kai aplinkiniai nesusigaudo, kas mane juokina.
MIGLĖ: Man atrodo, kad Mantas panašus į mane paauglystėje – smalsus, išradingas. Jis turi ir tėvo bruožų, tačiau kiek nerimauju, kur sūnaus talentai pakryps. Manto tėvas – gabus žmogus, bet atėjo momentas, kai neatsilaikė ir tapo pažeidžiamas įvairių priklausomybių.
– Ar dėl to ir išsiskyrėte?
– Taip. Mantas buvo pirmoje klasėje, Agnė – bebaigianti mokyklą. Teko parduoti šeimos namą ir išsiskirstyti.
MANTAS: Atsimenu, kaip bjauriai jaučiausi, kai reikėjo iš Palemono keltis į naują mokyklą. Draugai mane apkaltino: „Išvažiuoji?! Tai tu mus išduodi!“
– Ar judu esate patyrę nejaukumą, kai motina ėmė rengti parodas, o pažįstami – komentuoti jos paveikslus?
MANTAS: Ne, aš norėjau visiems girtis: pažiūrėkit, kaip mano mama paišo! Ji net yra nusižiūrėjusi idėjų iš mūsų piešinių. Buvau nupiešęs, kaip tuo pat metu kyla saulė, o mėnulis leidžiasi. O mama panaudojo mano piešinio motyvą ir iš „Lipton“ arbatos popieriukų sudėliojo kylančios saulės šviesą.
– O ką piešdavo Agnė?
AGNĖ: Vis tą patį – daug žmogeliukų-kirmėliukų.
– Agne, kuo jūs skiriatės nuo savo motinos?
– Nesu tokia savarankiška. Kai kurios mano studijų draugės jau antrame kurse ėmėsi savarankiškų projektų. Baigusi pasirinkau dirbti architekto padėjėja – saugesnį variantą.
– Migle, ar yra dalykų, kurių galite pasimokyti iš savo dukters?
MIGLĖ: Kai imu reikalauti susitvarkyti, ji išklauso ir dalykiškai sako: ketvirtadienį. Bet kai jau tvarkosi, tai iš esmės. O aš kartais tik paviršiukais pašluostinėju, kai manau, kad tvarkausi.
- Kokia yra moters motinos misija?
– Tikrai – ne tūpčioti aplink, o įdėti į vaikus ir vyrą kultūros pojūtį. Turiu galvoje ne lakstymą po spektaklius ar parodas, o bendravimo ir aplinkos kultūrą.
Gyvenant šeimoje dera išmokti po savęs nepalikti priterštos aplinkos kitam žmogui. Jeigu aplink žmogų nėra elementarios tvarkos, jo galvoje – irgi chaosas.
Net iš viešbučio išvažiuodama sutvarkau aplinką, nes man nejauku, kad kitas žmogus turės vargti. Mano vaikai kartais paburba: „Tu ligonė!“ Bet manau, kad geriau nukrypimas į tvarkos pusę nei atvirkščiai.
– Jūsų dabartinių namų draugija – sudėtinga. Du beveik suaugę jaunuoliai, gyvenantys su savo motina, savaitgaliais atvyksta pas dvarininką tėvą. Jūsų duktė ir sūnus – personažai su charakteriu atvažiuoja pas savo motiną.
Koks turi būti Mindaugo ir jūsų požiūris į ne savo vaikus, kad santykiai neišsprogdintų naujosios šeimos?
– Susipažinau su Mindaugu per dailininkų plenerą Žemaitkiemio dvare prieš kokius aštuonerius metus. Kai draugystė įsibėgėjo, man buvo visiškai aišku: jis iš tų tėvų, kuriam jo sūnūs yra viskas.
O jis irgi labai greitai suprato: aš esu iš tų motinų, kuri niekam kitam neleis auklėti savo vaikų. Ginsiu kaip liūtė, jei kas nors kėsinsis.
- Laikantis tokių nuostatų, kaip pavyksta sutarti?
– Mindaugui esu svarbi – jis suprato, kad pastabas savo vaikams galiu reikšti tik pati. Aš irgi žinau: savuosius gali auklėti tik jis. Per ilgesnį laiką kampai nusigludina.
– Ką darote, kad atmosfera savaitgaliais taptų naminė?
– Lepinu kepiniais, pietumis, mėgstu gaminti. Džiaugiuosi, kai jiems skanu.
– Ką visi veikiate savaitgaliais?
– Dvare šeštadieniais televizoriaus niekas nežiūri, nes visada yra darbo – žolę šienauti, techniką tvarkyti, ką nors remontuoti. Mindaugas mano, kad savoms išlaidoms vaikai turi užsidirbti. Yra sąskaitos: kiek kuris padarė ir kiek pinigų už tai gaus savo poreikiams.
– O pramogos – jas dovanojate?
– Abu „mažuosius“ – aštuoniolikmetį Igną ir keturiolikmetį Mantą ėmėme vežtis kartu, kai su Mindaugu važiuojame ilsėtis į kokį šiltąjį kraštą. Didieji pramogauja patys.
– Ar ir dukters nelepinate? Moters laisvės laikas kitoks nei vyro – trumpesnis, nes jai reikia gimdyti. O paskui jau nežinai, ar galėsi sau ką nors leisti.
– Būtent dėl to Agnei per 24 metų gimtadienį padovanojau automobilį – laisvę būti nesuvaržytai.
– Už savo pinigus padovanojote?
– Taip. Mano ir Mindaugo turtiniai reikalai atskirti. Bet užtat jis rinko, rūpinosi, lakstė, dalyvavo, nes išmano techniką. Mes su Agne rinkomės tik spalvas.
– Ar dažnai jums tenka girdėti: „Matai, kaip jai pavyko, – susirado dvarininką!“?
– Kartais pasitaiko. Viena draugė, ilgai nebuvusi Lietuvoje, grįžusi pasakė: „Dabar aišku, kodėl tavo paveikslai perkami – išgarsėjai kaip dvarininkienė!“ Bet aš pati labai aiškiai skiriu, kur yra tapyba, o kur – savireklama.
– Ar tai, kad jūsų paveikslai mielai perkami, turi įtakos, ką ir kaip tapote?
– Kai prašo paveikslo konkrečiam interjerui, ne vienas žmogus nori raminamo ir saldesnio. Tačiau kai rengiu parodą, esu išvaduota nuo pareigos įtikti.
– Mano kolega fotografas, pamatęs nepriklausomą rūkančios moters veidą jūsų paveiksle, reagavo replika: „Tokios tikrai nenorėčiau!“ Kaip manote, kodėl?
– Vyrai bijo nepriklausomų moterų.
– Ar konkuruojate su savo gyvenimo draugu Mindaugu? Turėtų kartais jaustis nejaukiai. Turėti dvarą – menkesnė saviraiška nei piešti paveikslus.
– Visiškai lygiavertė. Dvaro kultūra buvo jo idėja ir jis ją įgyvendina daugybe būdų.