Gy­ve­ni­mo dar­ga­nas nu­ga­li šyp­se­na

Da­bar ji pa­nū­do sa­vo su­kaup­tą pa­tir­tį ir gau­sias ži­nias pa­skleis­ti vi­siems, kas do­mi­si de­ko­ra­ty­viai­siais paukš­čiais. Mo­te­ris sva­jo­ja su fa­za­nų, po­vų, mė­si­nių ba­lan­džių, de­ko­ra­ty­vi­nių viš­te­lių au­gin­to­jais vėl su­si­tik­ti gau­siai lan­ko­mo­se ir lau­kia­mo­se pa­ro­do­se, ku­rios šian­dien, de­ja, nu­ny­ku­sios...

Ma­ri­ją ga­na sun­ku ras­ti na­muo­se, jos jau­kia­me ir pui­kiai su­pro­jek­tuo­ta­me bu­te Vil­niu­je, Žvė­ry­ne. Čia įsi­kū­rė ne­se­niai, tik kai už­si­dir­bo pi­ni­gų, kad ga­lė­tų ra­mia šir­di­mi pa­lik­ti se­ną­jį būs­tą Laz­dy­nuo­se. Bet apie tai vė­liau.

Su­si­ti­ko­me kaip se­nos pa­žįs­ta­mos, iš­si­sky­rė­me su­tar­da­mos vėl pa­si­ma­ty­ti ir sy­kiu pa­ke­liau­ti bei ap­lan­ky­ti įdo­mius jos drau­gus, kaip ir ji, ne­nu­stygs­tan­čius veik­lius žmo­nes. Ma­ri­ja pa­ža­dė­jo ne tik pa­bū­ti kel­ro­de žvaigž­de­le, bet ir sė­du­si už sa­vo au­to­mo­bi­lio vai­ro nu­lak­din­ti į Uk­mer­gę, Pa­ne­vė­žį ir ki­tur. Šį­kart, bai­gu­si po­kal­bį, ji pra­lė­kė per sos­ti­nę pa­čiu pi­ko me­tu, pui­kiau­siai la­vi­ruo­da­ma ma­ši­nų srau­te.

M.Se­rei­kie­nė nuo jau­nys­tės ren­gė­si ak­ty­viam gy­ve­ni­mui. Kaip ir dau­gu­ma jos kar­tos žmo­nių, ma­tė daug dar­ga­nų, pa­ty­rė šil­to ir šal­to. Ir šian­dien, bū­da­ma dau­ge­lio sen­jo­rų klu­bų na­rė, ji vi­sur su­spė­ja. Be­ne la­biau­siai mo­te­ris di­džiuo­ja­si klu­bu „Tau“.

Jo pa­va­di­ni­mas reiš­kia – Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­tas. Ten su­si­tin­ka ben­dra­min­čiai, ku­riems ne vis vien, kuo ir kaip gy­ve­na Lie­tu­va. Dis­ku­tuo­ja, pa­si­gin­či­ja, ap­ta­ria nau­jie­nas, pa­kal­ba ir apie re­cep­tus, kaip įveik­ti se­nat­vę. O svar­biau­sia – dai­nuo­ja cho­re. Mėgs­ta­ma jos dai­na - tai tar­si sen­jo­rų him­nas, ku­rį Ma­ri­ja va­di­na Svei­kuo­lių dai­na. Ėmė ir už­trau­kė: „Rei­kia bū­ti svei­ku, kad gy­ven­tum/ Rei­kia bū­ti žva­liu, kad ne­sen­tum/ Rei­kia bū­ti švie­sa, kad ir dar­ga­ną die­ną/ Šyp­se­na pa­si­tik­tum kiek­vie­ną...”

Ma­ri­ja su­dai­na­vo vi­są dai­ną, ku­ri ir jai, ir dai­ni­nin­kams ta­po him­nu. Pa­mė­go ją ir tos au­di­to­ri­jos, ku­rias ap­lan­ko cho­ris­tai. Cho­ras kon­cer­tuo­ja se­ne­lių na­muo­se, pen­sio­na­tuo­se, li­go­ni­nė­se, glo­bos įstai­go­se. Va­do­vau­ja cho­rui Ade­lė Pet­ro­šie­nė. „Mes net į re­pe­ti­ci­jas ren­ka­mės kaip į šven­tę, o pas­kui tą šven­tę per­tei­kia­me ki­tiems. Man tie su­si­ti­ki­mai – sie­los at­gai­va“, – džiau­gė­si Ma­ri­ja.

Ji lan­ko ir „Bo­čių“ cho­rą. Su bu­vu­siais ko­le­go­mis su­si­tin­ka Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos sen­jo­rų klu­be. Da­bar vien­min­čiai su­si­tin­ka ir Ag­ra­ri­nės eko­no­mi­kos ins­ti­tu­to klu­be, ku­rį įkū­rė il­ga­me­tis Že­mės ūkio eko­no­mi­kos moks­li­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­to di­rek­to­rius Bo­les­lo­vas Poš­kus.

Ak­tu­a­liau­sias po­li­ti­kos te­mas ap­ta­ria Vil­niaus uni­ver­si­te­to bu­vu­sio rek­to­riaus Jo­no Ku­bi­liaus va­do­vau­ja­ma­me „Pa­tir­ties“ klu­be. „O kur dar Jo­no bi­tės?“ – nu­si­juo­kė Ma­ri­ja, iki šiol drau­gau­jan­ti su Že­mės ūkio aka­de­mi­jos kur­so ben­dra­moks­liu, uo­liu bi­ti­nin­ku Jo­nu Bal­že­ku. Daž­nai jį ap­lan­ko, bi­ti­nin­kau­jan­tį Uk­mer­gės ra­jo­ne. Pri­si­pa­ži­no, kad Jo­no bi­čių me­dus iš­gy­dė jos bron­chi­tą, o pro­po­lis – ra­di­ku­li­tą.

M.Se­rei­kie­nė ir šian­dien yra Pa­sau­li­nės paukš­ti­nin­kų aso­cia­ci­jos na­rė. „Įdo­mi ta na­rys­tė. Vos ne ma­so­nų lo­žė. Mat jos na­riu bū­na­ma iki gy­vos gal­vos. Nau­jas na­rys pri­ima­mas į se­no­jo vie­tą. Gau­nu iš cen­tro Oks­for­de vi­sas nau­jie­nas apie paukš­ti­nin­kys­tės rei­ka­lus pa­sau­ly­je. Kvie­čia į sim­po­ziu­mus, kon­fe­ren­ci­jas. Ne vi­sa­da nu­va­žiuo­ju. Anks­čiau bu­vau ak­ty­ves­nė“, – pri­si­pa­ži­no Ma­ri­ja.

Jos ir moks­li­nės di­ser­ta­ci­jos te­ma bu­vo „Paukš­čių mė­sos ko­ky­bė au­gi­nant broi­le­rius ant gi­laus krai­ko nar­ve­liuo­se“. Ap­si­gy­nė. Da­bar sa­ko, kad la­bai są­ži­nin­gai ra­šė sa­vo dar­bą, pa­ti at­lik­da­ma vi­sus ban­dy­mus ir ty­ri­mus. Tuo­met ji jau dir­bo mi­nis­te­ri­jos įkur­ta­me paukš­ti­nin­kys­tės tres­te. Bu­vo vie­nin­te­lė, pa­si­ry­žu­si ra­šy­ti di­ser­ta­ci­ją ir ją gin­ti. Kai ku­rie dar­buo­to­jai šnai­ra­vo, tad moks­lo dar­bui at­si­dė­ti ga­lė­jo tik lais­vu lai­ku, sa­vait­ga­liais.

Pa­me­na, kaip su­si­kro­vu­si vai­kus kar­tu su vy­ru Le­o­nu va­žiuo­da­vo į Le­on­po­lio ūkį, kur at­lik­da­vo sa­vo ban­dy­mus. Au­gi­no viš­čiu­kus, lai­kė juos nar­ve­liuo­se, kiek­vie­ną ste­bė­jo ir ap­ra­šė. Iš­au­gin­tus skros­da­vo, im­da­vo mė­gi­nius. Ty­rė, ko­kia mė­sa iš spar­ne­lių, iš šlau­ne­lių, ar ko­ky­bė ge­res­nė au­gi­na­mų po pen­kis nar­ve­ly­je ar po dvy­li­ka. Tie­sa, tų nar­ve­lių nė ne­bu­vo. Te­ko pa­čiai ga­min­ti iš di­de­lių nar­vų. Pa­gel­bė­da­vo ir vai­kai, ir vy­ras, ir net gi­mi­nės.

„Kiek vė­liau aki­ra­tis pra­pla­tė­jo, su­si­do­mė­jau de­ko­ra­ty­viai­siais paukš­čiais. Ben­dra­vau su jų au­gin­to­jais. Pa­me­nu, ko­kios nuo­sta­bios bū­da­vo paukš­čių pa­ro­dos, ren­gia­mos Ge­le­žin­ke­lie­čių rū­muo­se Vil­niu­je. Žmo­nės il­giau­siai ei­lė­se sto­vė­da­vo. Šim­tai įvai­riau­sių veis­lių pa­trauk­da­vo ir se­no, ir vai­ko akį. Pas­kui ta veik­la nu­ny­ko. Gal ne­be­li­ko en­tu­zias­tų? Taip no­rė­tų­si at­nau­jin­ti, pa­ža­din­ti nau­jam gy­ve­ni­mui de­ko­ra­ty­vių­jų paukš­čių au­gin­to­jus. Bu­vo­me mė­gi­nę pri­siš­lie­ti prie Že­mės ūkio rū­mų.

Bet kai ten rei­kė­jo di­de­lius mo­kes­čius mo­kė­ti, dau­ge­lis at­si­sa­kė na­rys­tės. Juk paukš­te­lių au­gin­to­jai - ne di­die­ji ver­sli­nin­kai, iš to tik pel­ną pe­šan­tys. Anaip­tol, jie di­de­li spar­nuo­čių my­lė­to­jai. Tad ir sva­jo­ju, kad bu­vu­si en­tu­zias­tų veik­la at­gim­tų“, – sa­vo sva­jo­nę iš­da­vė Ma­ri­ja. Ji no­rė­tų sa­vo ži­nias per­duo­ti ki­tiems.

Su­kau­pu­si gau­sy­bę in­for­ma­ci­jos apie de­ko­ra­ty­vi­nes viš­tas, eg­zo­ti­nius paukš­čius, ji no­ri su­spė­ti ži­nio­mis pa­si­da­ly­ti su ki­tais. Ji pa­žįs­ta be­ne vi­sus de­ko­ra­ty­vių­jų paukš­čių au­gin­to­jus Lie­tu­vo­je. Ap­lan­kiu­si jų ūkius, pa­ta­ru­si, ko­kias veis­les rink­tis, kaip au­gin­ti.

Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad rei­kė­tų Lie­tu­vą gra­žin­ti ir da­bin­ti ne vien me­džiais ir gė­lė­mis, bet ir gra­žiais paukš­čiais. „Juk paukš­tis – ne tik vie­nas gra­žu­mas, bet ir nau­da. Sa­ky­ki­me, ne­do­va­no­ti­nai pa­mirš­tas mė­si­nių ba­lan­džių au­gi­ni­mas. Jie ne tik gra­žūs pa­žiū­rė­ti, bet ir di­džiau­sias de­li­ka­te­sas. Vo­kie­ti­jo­je toks pa­tie­ka­las dar ir ga­na bran­gus. Ko­dėl mums jų ne­au­gin­ti? Per 28 die­nas mė­si­nis ba­lan­dis – jau 700 g por­ci­ja ant sta­lo. Gar­di ir svei­ka mė­sa“, – aiš­ki­no Ma­ri­ja. Kuo ne ver­slas, ne­rei­ka­lau­jan­tis nei di­de­lių in­ves­ti­ci­jų, nei stam­bių fer­mų, nei daug triū­so.

Pa­ti Ma­ri­ja de­ko­ra­ty­vių­jų paukš­čių ne­au­gi­na. „Da­bar esu tik „po­pie­ri­nė“ paukš­čių ži­no­vė. Po­pie­ri­nė viš­ta“, – nu­si­juo­kė.

„Gra­žiau­sios vai­kys­tės die­nos pra­bė­go gim­ta­ja­me so­džiu­je prie Va­dok­lių, ne­to­li Ra­my­ga­los, Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne. Rū­pes­tin­ga ma­ma, darbš­tus tė­ve­lis ir mes, dvi duk­ros. Mus lei­do mo­ky­tis. Tik ka­rui pra­si­dė­jus vis­kas pa­si­kei­tė. Bu­vo bai­su ne­te­kus ma­mos. Ta­da man bu­vo pen­kio­li­ka. Va­žiuo­da­ma iš Ra­my­ga­los ma­ma už­su­ko pas te­tą pa­im­ti mums iš­aus­tų tau­ti­nių rū­bų. Dar ve­žė na­mo ir aku­mu­lia­to­rių ra­di­jui. Su­kant iš ke­liu­ko į vieš­ke­lį ve­ži­mas ap­vir­to, ma­ma iš­kri­to ir su­si­ža­lo­jo. Taip ir ma­tau ją kru­vi­ną gu­lin­čią su­lau­žy­ta ran­ka. Nu­ve­žė­me į li­go­ni­nę Ra­my­ga­lo­je. Slau­gė­me sep­ty­nias sa­vai­tes, bet ma­ma mi­rė“, – pa­pa­sa­ko­jo Ma­ri­ja skau­džiau­sią jau­nys­tės iš­gy­ve­ni­mą. Ne­rū­pes­tin­ga vai­kys­tė pa­si­bai­gė. Mer­gi­na mo­kė­si, bai­gė gim­na­zi­ją. Pas­kui – mo­ky­to­jų kur­sai ir pir­ma­sis sa­va­ran­kiš­kas dar­bas Kur­šių kai­me ne­to­li Ra­my­ga­los.

„Mo­kiau vai­kus ir ma­niau at­ra­du­si sa­vo pa­šau­ki­mą – taip man pa­ti­ko. Ren­giau eg­za­mi­nams ir vy­res­nius vai­kus. Vie­nas jų bu­vo Po­vi­las Pe­če­liū­nas, vė­liau ta­pęs gar­siu di­si­den­tu. Sa­vo ruož­tu man pa­dė­jo Ra­my­ga­lo­je mo­ky­to­ja­vęs švie­ti­mo vi­ce­mi­nist­ras Ka­zys Ma­si­liū­nas ir ast­ro­no­mas An­ta­nas Juš­ka. Jų pa­ra­gin­ta ir pa­ska­tin­ta prieš pat Nau­juo­sius me­tus iš­va­žia­vau į Kau­ną ir vė­luodama iš­lai­kiau se­mest­ro eg­za­mi­nus Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Ta­pau stu­den­te“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė. Ne­tru­kus su­ži­no­jo, kad iš Dot­nu­vos į Kau­ną per­ke­lia Že­mės ūkio aka­de­mi­ją. Gu­vi ir ga­bi mer­gi­na pa­no­ro stu­di­juo­ti ir aka­de­mi­jo­je. Ta­da jai at­ro­dė, kad aka­de­mi­ja ren­gia „gas­pa­di­nes“, o šei­mi­nin­kau­ti ji dar ne­mo­kė­jo. Ma­ri­ją pri­ėmė ir į aka­de­mi­ją. Vie­ne­rius me­tus stu­den­ta­vo ir ten, ir ten.

Ma­ri­ja pa­si­rin­ko stu­di­jas aka­de­mi­jo­je. Ten jai se­kė­si. Džiau­gė­si nau­jais drau­gais. Mo­kė­si ir dir­bo. Iš Pa­ne­vė­žio at­skrie­jo krau­pi ži­nia – nu­šau­tas tė­ve­lis. Mo­ky­tis grį­žo naš­lai­tė. Tuo me­tu stu­den­tai mi­to tuo, kas bu­vo – dau­giau­sia kruo­po­mis. Pa­keiks­no­da­vo sa­vo val­gyk­lą. Kar­tą apie mai­ti­ni­mą su­si­rin­ki­me kal­bė­jo. Pa­si­sa­kė ir stu­den­tė Ma­ri­ja. Tad jai ir bu­vo pa­ti­kė­ta va­do­vau­ti val­gyk­lai. Dir­bo stu­den­tai pa­tys.

Vy­ru­kai sie­liais mal­kas at­pluk­dy­da­vo, ka­po­jo ir ne­šė vir­tu­vėn. Mer­gi­nos bul­ves skus­da­vo ir iš­da­ly­da­vo mais­tą. Dir­bo są­ži­nin­gai. Sy­kį dės­ty­to­jas pri­ėmęs sve­čius pa­li­ko ga­ba­lą olan­diš­ko sū­rio. Su­pjaus­tė juos­te­lė­mis, kad vi­siems pa­ra­gau­ti už­tek­tų.

„Mes bu­vo­me la­bai drau­giš­ki. Mū­sų kur­sas bu­vo įdo­mus, rei­kė­tų apie jį pa­ra­šy­ti. Juk bu­vo­me pir­mie­ji po­ka­rio ag­ro­no­mai. Mū­sų kur­se su­si­tuo­kė net 12 po­rų. Dar da­bar su­si­tin­ka­me”, – pri­si­mi­nė stu­di­jų drau­gus. Ma­ri­ja ir­gi iš­te­kė­jo, su­kū­rė šei­mą su kur­so drau­gu Le­o­nu pas­ku­ti­niais stu­di­jų me­tais. Pa­sky­rė juo­du į Pa­ne­vė­žio ra­jo­no Sta­niū­nų ūkį. Le­o­nas – vyr. ag­ro­no­mas, Ma­ri­jai pa­siū­lė va­do­vau­ti paukš­ty­nui.

Du jau­ni spe­cia­lis­tai ap­gy­ven­din­ti prie pe­ryk­los ne­di­de­lia­me na­me­ly­je. Iš­si­te­ko po­ro­je kam­ba­rė­lių. Bu­vo lai­kas, kai ten gy­ve­no net vie­nuo­li­ka žmo­nių. Ten gan­drai par­ne­šė tris vai­kus – Ry­tę, Kris­ti­ną ir An­ta­ną. Ki­taip su­si­klos­tė Ma­ri­jos my­li­mų žmo­nių li­ki­mai. Štai jos ger­bia­mas mo­ky­to­jas Ka­zi­mie­ras Ma­si­liū­nas bu­vo iš­trem­tas su vai­kais į Si­bi­rą. Lie­tu­vo­je pas jo bro­lį li­ko duk­ra Da­nu­tė.

Vos grį­žęs iš trem­ties K.Ma­si­liū­nas ra­do prie­globs­tį Ma­ri­jos tro­be­lė­je. Kai vė­liau su­si­ti­ko Pa­ne­vė­žy­je, Ka­zi­mie­ras, nu­jaus­da­mas, kad vėl bus iš­trem­tas, pa­pra­šė Ma­ri­jos ir Le­o­no pa­glo­bo­ti duk­rą Da­nu­tę. Ji ta­po ket­vir­tuo­ju vai­ku šei­mo­je. Da­bar ir­gi te­bė­ra my­li­ma, su Ma­ri­ja kas­dien ben­drau­ja. Da­nu­tės duk­ra Do­vi­lė – ir­gi my­li­mų pen­kių anū­kų są­ra­še. Ma­ri­ja di­džiuo­ja­si ir sa­vo še­šiais pro­vai­kai­čiais.

Še­šio­li­ka me­tų šei­ma dir­bo ir au­gi­no vai­kus Sta­niū­nuo­se. Mo­te­ris sėk­min­gai va­do­va­vo paukš­čių fer­mai, kur triū­sė per šim­tą dar­bi­nin­kų. Bu­vo di­džiau­sia fer­ma Bal­ti­jos ša­ly­se, ap­rū­pi­no vie­na­die­niais viš­čiu­kais vi­są res­pub­li­ką. Veis­li­nius kiau­ši­nius ga­be­no iš Ru­si­jos pla­ty­bių. Daž­niau­siai va­žiuo­da­vo pa­ti. Par­vež­da­vo trau­ki­niais po 10-15 kar­to­ni­nių dė­žių su kiau­ši­niais, su­gul­dy­tais drož­lė­se.

Pas­kui – dar­bas Paukš­ti­nin­kys­tės tres­te. Vy­ras Le­o­nas dir­bo Pa­ne­rių ūkio ag­ro­no­mu. Dar­bo biog­ra­fi­ją Ma­ri­ja ga­lė­jo baig­ti pa­dir­bė­ju­si Ag­ra­ri­nės eko­no­mi­kos ins­ti­tu­te. Ten su­lau­kė pen­si­jos. Su­sir­gus vy­rui slau­gė jį, o ne­tru­kus pa­ly­dė­jo am­ži­nat­vėn. Dar ke­le­rius me­tus ji dar­ba­vo­si Že­mės ūkio uni­ver­si­te­te.

At­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bę Ma­ri­jos pus­se­se­rė at­siun­tė kvie­ti­mą ap­si­lan­ky­ti Ame­ri­ko­je. Va­žia­vo su sū­nu­mi An­ta­nu. Kiek pa­vie­šė­ju­si, nu­spren­dė pa­dir­bė­ti. Ta­da daug lie­tu­vai­čių ver­žė­si už­si­dirb­ti. Pa­ti nu­ė­jo į so­cia­li­nių rei­ka­lų klu­bą ir iš­sa­kė sa­vo no­rus. Mo­te­ris pa­ro­dė pluoš­tą kor­te­lių – kiek daug lau­kian­čių­jų dar­bo. Pa­klau­si­nė­jo, ką dirb­tų, kiek no­rė­tų už­dirb­ti. Ma­ri­ja at­sa­kė, kad sa­vęs ne­ga­li įver­tin­ti pi­ni­gais, ne­ži­no. Ma­tyt, dar­buo­to­jai pa­ti­ko Ma­ri­jos kuk­lu­mas, tad po po­ros die­nų ji jau su­si­pa­ži­no su sa­vo pir­muo­ju darb­da­viu. Slau­gė ji pa­si­li­go­ju­sį gar­baus am­žiaus lie­tu­vį. Už­si­dir­bo pir­muo­sius do­le­rius. Pra­mo­ko kal­bos, vė­liau dir­bo ir ame­ri­kie­čių šei­mo­se.

„Man bu­vo juo­kin­ga, kai dvi pa­žįs­ta­mos po­nios iš Lie­tu­vos, pa­klaus­tos, ką dir­ba, ne­pri­si­pa­ži­no, kad pri­žiū­ri se­ne­lius ir tvar­ko na­mus. Sa­kė, kad dir­ba pa­gal spe­cia­ly­bes. Aš ne­ma­čiau nie­ko gė­din­go sa­vo dar­be. Už­si­dir­bau daug pi­ni­gų, jų man la­bai trū­ko. Dirb­da­vau po pus­me­tį, ta­da par­va­žiuo­da­vau na­mo. Pra­bė­go jau 11 me­tų, kai bai­giau na­mų tvar­ky­to­jos kar­je­rą“, – at­vi­rai pa­pa­sa­ko­jo Ma­ri­ja, net ir bū­da­ma Ame­ri­ko­je ži­no­ju­si, kad nie­ka­da ten ne­liks gy­ven­ti, o grįš į Lie­tu­vą. Taip ir nu­ti­ko.

Ji džiau­gia­si, kad ne­su­si­vi­lio­jo Ame­ri­ka ir jos vy­riau­sio­ji anū­kė Rū­ta, ku­riai bu­vo pa­si­se­kę iš­va­žiuo­ti dirb­ti ofi­cia­liai su vi­sa šei­ma. Mo­te­ris su­grį­žo at­gal su dviem vai­kais, jau čia su­kū­rė an­trą šei­mą ir da­bar jo­je au­ga dar du Ma­ri­jos pro­vai­kai­čiai.

Ma­ri­jos sve­tai­nė­je ant sie­nų – daug gra­žių pa­veiks­lų. Vie­na­me nu­pieš­tas eg­zo­ti­nis paukš­tis – tar­si iš ste­buk­li­nės pa­sa­kos. Tai – anū­kės dai­li­nin­kės Rū­tos di­plo­mi­nis dar­bas bai­giant Dai­lės aka­de­mi­ją. Do­va­na be ga­lo my­lin­čiai gra­žius paukš­čius mo­čiu­tei Ma­ri­jai.