Įkvėpimo adresas: Obuolių gatvė, Kaunas

Jų jau per dvidešimt ir tai, reikia tikėtis, tik pradžia. Apie gerą startą optimistiškai kalba ir pati scenografė. Vis dėlto patys šilčiausi jos žodžiai skiriami dviem mylimiausiems žmonėms – močiutei Kirai Daujotaitei ir mamai Inesai Pauliulytei.

- Mano mama – aktorė Inesa Paliulytė. Močiutė, mamos mama, išraiškos šokio pradininkė ir puoselėtoja Lietuvoje Kira Daujotaitė. Pavardę aš pakeičiau ne taip seniai, tik baigusi bakalauro studijas, nes nors ir labai gerbiu savo tėvą bei jo pavardę, močiutės pavardė man visada buvo labai svarbi, juolab kad kai kuriuose dokumentuose ji, kaip ir aš, yra Kotryna, todėl labai norėjosi, kad ši pavardė ir toliau gyvuotų. Juolab kad ji dar ir bajoriška.

- Kadangi jos abi yra mano autoritetai, stengiuosi į jas būti panaši viskuo. Augau apsupta didžiulės meilės, pasitikėjimo, pagarbos, tikiuosi, tas vertybes ir esu paveldėjusi. Dar mokėjimą džiaugtis, nebūtinai kažkuo reikšmingu, tai gali būti ir ką tik pražydusi pienė. Tiesa, mamai, pagal zodiaką Avinui, aš Vėžys, dažnai vaikystėje buvau linkusi prieštarauti, išgirdusi jos „tuoj pat“ sakydavau „tuoj“, o dabar jau pastebiu, kad netgi savo draugams sakau ne „tuoj“, o kaip ir mama kažkada man „tuoj pat“. Taigi savyje jau pradedu atkapstyti „aviniškumą“.

Turiu nemažai draugų, labai juos myliu, bet galiu prisipažinti, kad, kaip sakoma, į žvalgybą galėčiau eiti tik su mama ir močiute.

- Apie aktorinį buvau pagalvojusi, tačiau nemanau, kad tai būtų patikę mamai. Iš tiesų tai viena sudėtingiausių specialybių. O menų mano gyvenime apskritai būta daug. Mokiausi muzikos mokykloje, truputį šokau, vėliau atsidūriau dailės gimnazijoje, mano aistra tapo tapyba. Bet dvyliktoje klasėje, kai visiems tarsi buvo aišku, kad tik į ją aš stosiu, būdama tikras Vėžys, ėmiau abejoti.

Tada mano tėvas, režisierius Algimantas Pociūnas, paragino stoti į scenografiją. Dabar labai tuo džiaugiuosi. Šiandien savo specialybės nekeisčiau į nieką kitą. O tapymui reikia tik laiko. Neseniai Kauno menininkų namuose buvo surengta mano dešimties darbų paroda „Žvilgsniai“. Tai moterų portretai. Dauguma jų užklydo iš mano matytų senovinių nuotraukų, bet tarp jų buvo ir mano mamos portretas iš spektaklio „4.48 Psichozė“ ir mano aštuonerių metų draugės Vėjūnės žvilgsnis.

- Pirmas mano darbas buvo kartu su kolege Marija Rubavičiūte Rimo Tumino kurso studentų diplominiam spektakliui „Triufaldino arba dviejų ponų tarnas“. Tas pirmas blynas buvo gana vykęs, nors baimės buvo daug. Kalbėdama su režisieriumi aš nedrįsdavau net atsikvėpti. Bet pradėjus dirbti visus būkštavimus išvaikė be galo įdomus procesas. Šiandien Rimas Tuminas – vienas mano mėgstamiausių režisierių.

- Kiekvienas spektaklis gimsta skirtingai. Būna, kad perskaitai pjesę ir jau matai viziją. Duok Dieve, jeigu jai pritaria ir režisierius. Būna, kad ieškai ilgai, sudėtingai. Dažniausiai tenka peržiūrėti nemažai fotografijų, filmų, domėtis laikmečiu, pjesės autoriumi, jo kūryba, žodžiu, viskuo, kas tik gali būti susiję su tuo spektakliu. Jei spektaklis jau yra statytas, tai pamatyti jo scenografiją reikia vien tam, kad netyčia kažko nepakartotum.

Žinoma, man labiau patinka, kai idėja atsiranda spontaniškai, esu daugiau jaučiantis, ne racionalus žmogus. Kita vertus, kai medžiagą pajuntu širdimi, rezultatas dažniausiai būna geras. Didžiausias mano profesijos minusas turbūt tas, kad dirbant komandoje neišvengiami kompromisai – tenka prisitaikyti, kažką keisti, nutolti nuo pradinės savo idėjos.

Kompromisų būta ir labai skaudžių, net tokių, kai savo kurtų scenografijų galutinio varianto nenoriu matyti, nes manęs ten beveik nelikę. Vienu sėkmingiausių savo darbų laikyčiau Saros Kein „4.48 Psichozę“. Gimė jis sudėtingai, bet akinamai švytinčios ir plevenančios erdvės įspūdį sukurti pavyko. Šio spektaklio kūrybinė grupė buvo kaip reta vieninga.

- Ko šiandien rinkoje yra daugiau: scenografų ar jiems darbo?

- Manyčiau, kad scenografų. Tai universali specialybė ir daugybė ją baigusiųjų nebūtinai dirba teatre. Jau turiu pakankamai kūrybinių darbų, kuriuos pamatę režisieriai arba kviečia, arba ne. O lipti per kitų galvas, kad gaučiau darbo – gink Dieve, čia ne mano stilius. Žinau tik tiek, kad Lietuva turi puikių tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos scenografų, vien ko vertas mano dėstytojas Adomas Jacovskis – genialus scenografas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Be to, nuostabus žmogus, patraukli asmenybė, su juo beprotiškai įdomu bendrauti. Dar ir dabar kartais su juo tariuosi dėl savo idėjų. Esu du kartus pristačiusi savo darbus Prahos scenografijos kvadrienalėje, galiu pasakyti, kad lietuvių ir latvių scenografijos mokyklos yra vienos stipriausių. Be pozityvių reiškinių parodoje teko matyti ir be galo daug šlamšto, įrodančio, kad mes pasauliui turime ką parodyti. Kaip, beje, ir mūsų režisieriai.

- Mūsų honorarai sparčiai kylančių kainų pasivyti, deja, nespėja, todėl gyventi vien dirbant teatre tikrai nepavyktų. O ir scenografijos ar kostiumų kūrimui teatrai vis dar linkę ar net priversti taupyti. Todėl dažnai sugalvota aliuminio konstrukcija greičiausiai virs medine. O kad kostiumams audinių ar net pačių drabužių mes ieškome dėvėtų drabužių parduotuvėse, tai jau seniai ne paslaptis. Ypač taupoma dramos teatruose, todėl privalai galvoti, kaip padaryti ne tik įdomiai, bet ir pigiai.

Kartais tas amžinas taupymas tiesiog užpjauna, turi aiškinti, bartis ir net odą augintis, nes taip, kaip norėjai, vis tiek nebus. Nors štai ką tik Kauno dramos teatre mano mama pastatė spektaklį „Liūdnas Dievas“ apie Varšuvos getą. Reikėjo aprengti 180 vaikų, kaip tada be tų parduotuvių apsieiti?

Beje, spektaklis turėtų tapti tikru įvykiu – rugsėjį planuojama premjera. Žaviuosi savo mama, kuri sugebėjo ne tik parašyti puikią pjesę, ją surežisuoti, joje vaidinti, bet dar ir tą vaikų minią, žinoma, padedant kolegoms, suvaldyti.

- Aš mėgstu kultūros paveldą, praėjusį laiką, todėl viskas iki septyniasdešimtųjų man labai įdomu, pradedant rokoko, baroku, baigiant prieškariu, pokariu, žodžiu – viskuo, kas nėra sterilu. Visi „of“, „post“ ir panašiai man svetimi. Žinoma ir chronišką postmodernizmą galima suderinti su praėjusiu laiku – žaisti, improvizuoti, stilizuoti.

- Įvairiai. Dažniausiai jie lyg ir nesigilina, bet pasitaiko labai reiklių moterų. Štai kartą aktorė, vaidinusi valkatą, pareikalavo, kad jos švarkelis būtų įliemenuotas ir taip pabrėžta gera figūra. Man tai, tiesą sakant, sukėlė juoką. Ypač malonu išgirsti, kad mano kurti kostiumai džiugina aktores, ir jais vilkėdamos jos jaučiasi puikiai. Man svarbu, kad moterys atrodytų stilingai. Juk jos – gražiausi Dievo kūriniai, jos valdo pasaulį, o vyrai tik prieskonis mūsų gyvenime (juokiasi). Feministė, aišku, aš nesu, bet už moteris – visada! Jos dažniau mindomos, neįvertinamos, skaudinamos.

- O taip, labai. Rengtis bet kaip sau neleidžiu. Nors štai kai dabar po Kauną vaikštau su guminiais botais, matau kaip šiurpinu žmones. Mėgstu dideles rankines, į kurias telpa visas gyvenimas.

Mano namai Vilniuje provanso stiliaus – sendintos sienos, seni baldai, vis dar nerandu durų voniai su ovaliniu langu, dar neturiu virtuvės baldų, bet dėl to per daug nesuku sau galvos. Namus kūriau viena, ilgai ir su meile, bet, va, jei pamatyčiau šiandien bent vieną buvusį savo meistrą, turbūt galėčiau jį nušauti, „pridirbo“ jie man į valias… nors namams viską rinkausi kaip vyrą – ilgai ir apgalvodama…(kvatojasi).

- Manau, kad mano gimimo diena svarbi tik man ir mano šeimai, o ne kažkokiai šutvei svetimų žmonių. Pavalgyti ir išgerti nėra svarbiausia, todėl jos dažniausiai nešvenčiu. Nemėgstu triukšmo, masinių renginių, daug žmonių – ramybė man svarbiau už viską. O štai senti visai nebijau. Metai – tai patirtis ir išmintis.

Manyčiau, kad moteris po keturiasdešimties metų pradeda žydėti. Problemų šiandien turi tik mūsų visuomenė, nepagrįstai nurašiusi brandžią moterį. Štai mano močiutei 87 metai, atrodo ji puikiai, mąsto jaunatviškai ir yra tūkstantį kartų protingesnė už visas mano drauges kartu sudėjus – atominė, kaip aš sakau, močiutė. Galiu su ja tartis dėl visko.

- (Juokiasi). Prisipažinsiu, kad taip jau yra buvę. Tik ne su močiute, o su mama. Nors galiu pasakyti, kad meilė akla ir po tokių žodžių ji niekur nedingsta, bet ateitis parodė, kad mama buvo teisi. Bijau aš mamos nuomonės iki pat dabar, nes ta jos trečioji akis daug ir toli mato...

- Man patinka tinginiauti. Dar – suptis sūpynėse mūsų kieme Obuolių gatvėje Kaune, būti gamtoje, ypač prie ežerų ar miškuose, skaityti, esant progai visada mėgstu šokti. Beprotiškai patinka keliauti. Su mama baigiame išvažinėti Europą, labai sužavėjo Izraelis, beje, myliu aš žydus (juokiasi). Išskirtinė tauta. Tiek kentėjusi, o išlikusi. Stebina jų vienybė, sektina mums lietuviams.

- Deja, nepavyko – turiu daug darbų, daug planų, bet tai tik džiugina. Štai dabar ruošiuosi pristatyti eskizus Rusų dramos teatre, Nacionaliniame dramos teatre taip pat kursiu kostiumus Sigito Račkio režisuojamam spektakliui „Našlės“. Su juo mes dirbome spektaklyje „Nora“ Šiaulių dramos teatre. Neblogai sutarėme ir štai bendradarbiaujame toliau. Be to, turiu ir kitų darbelių, dirbu kaip stilistė su fotostudijomis, žurnalais, bendradarbiauju su reklamos agentūromis, žinoma, ir tapau...

- Kodėl gi ne? Man patinka avantiūros, greičiausiai sutikčiau. Bet aš savo vietą žinau ir dėl jos nesijaučiu apsirikusi.

- Tikrai laiminga. Turiu nuostabią mylinčią ir mylimą šeimą, mėgstamą darbą, nuostabius namus. Ko dar gali reikėti?

- Labai sunkiai, būdama dvylikmetė, išgyvenau tėvų skyrybas. Vaikai juk viską jaučia. Tačiau nepaisant to, nemanau, kad tėvai privalo gyventi dėl vaikų.

- Du viename (juokiasi). Bet manyčiau, kad šeima yra svarbiau negu karjera. Kita vertus, gyventi taip, kad ji tikrai būtų svarbesnė nei karjera, šiandien moteriai yra sudėtinga.

- Norėčiau gyventi bent jau XX a. pradžioje ir kur kas šiltesniuose kraštuose – čia gerokai per šalta ir per pilka. Svajočiau gyventi dvare su vyru bei krūva vaikų. Mama su močiute būtinai gyventų netoliese, galėtume kartu pietauti, o po to plepėti valandų valandas... Būtų gerai turėti tapybos studiją, šokių ir muzikos mokytojus, ir, žinoma, tarnaites, nes labai jau nemėgstu tvarkytis. Puoščiausi tik suknelėmis (ir kaip gi kitaip tais laikais)! Prisiminiau dabar siaurutes Venecijos gatveles, kuriomis pasivaikščiodamos su mama tarėmės girdį šlamančio sijono gurgždesį – tafta, šilkas, krinolinai – nuostabu ir be galo artima.