Lengvas raganavimas

Tai − kadrai iš kino režisierės Inesos Kurklietytės dokumentinio filmo „Lengvas raganavimas“. Jame atvirai rodomos netradiciškai gimdančios moterys ir joms padedanti pribuvėja Jurga Švedienė.

Pati režisierė abi savo dukteris taip pat pagimdė namuose. Savoje aplinkoje ji patyrė nepakartojamų emocijų. Jaunesniąją mergaitę „sugavo“ Jurga. Ruošimasis gimdymui ir su tuo susiję senų laikų papročiai bei ritualai, puiki pribuvėjos pagalba Inesą taip sujaudino, kad ji negalėjo tylėti − apie tai sukūrė filmą.

Filmas paveikė žiūroves. Berlyno kino festivalyje, kur jis buvo demonstruojamas, režisierę į kampą įstūmė pagyvenusi žydė su didžiule juodų plaukų kupeta ant galvos. Raudodama prasta rusų kalba ji klausė: „Ar tu žinai, ką padarei? Tu parodei man, kad aš savo vaiko nepagimdžiau, kad už mane tai padarė medikai. Ir aš jau niekada negalėsiu to pakartoti“.

Simpatiška 40 metų režisierė dievagojosi nenorėjusi taip žiauriai sudoroti tos moters.

− Kai prieš 11 metų pradėjau lauktis pirmo vaikelio, vis pagalvodavau − negali būti, kad Lietuvoje gimdoma tik medicinos įstaigose, − prisimena I.Kurklietytė. − Jaučiausi labai gerai, to vaiko labai laukiau ir gimdyti norėjau namuose.

Visai atsitiktinai viename antikvariate po ranka pakliuvo suskaityta prancūzo Michelio Odeno knyga „Gimdymo atgimimas“. Perskaičiau ją ir supratau: gimdymas − tai ne liga. Jeigu gerai jautiesi, jeigu gimdymui esi pasiruošusi ir fiziškai, ir dvasiškai, nebūtina važiuoti į ligoninę.

Prieš tai su Lietuvos medikais − konkrečiau komentuoti nenoriu − turėjau blogos patirties. Jie ilgą laiką negalėjo man nustatyti diagnozės.

− Per vieną savo studentę aktorę, kuri ruošėsi jos prižiūrima gimdyti. Įsiliejau į tų moterų būrį ir pradėjau lankyti Jurgos paskaitas. Supratau, kad Jurgos veikla − didžiulis reiškinys Vilniuje, savotiškas gimdymo renesansas. Su ja bendraujant moterims duota pajusti savo moteriškas galias − ką reiškia gimdymas ir ką reiškia tai padaryti pačiai. Tada jos įgauna tiesiog deiviškos jėgos.

Gimdymas − ne vienos dienos nuotykis. Namuose pasiryžusi gimdyti moteris tam ruoštis pradeda nuo pat pastojimo pradžios. Ji dirba su savo kūnu ir dvasia − daro mankštą baseine, medituoja. Tam ji ruošiasi sąmoningai, o ne staiga pareiškia: „Į ligoninę aš nevažiuosiu“.

− Apie vaisiaus užsimezgimą, kūdikio nešiojimą įsčiose, bendravimą su juo, kai jis dar ten, įsčiose. Apie gimdymo filosofiją, fiziologiją, apie tai, kaip elgtis per gimdymą, apie kūdikio maitinimą ir daugybę kitų praktinių dalykų. Taip pat mes, besilaukiančios, kartu lankydavome baseiną ir vandenyje darydavome mankštą. Netgi kartu siuvinėdavome.

Aš dirbau bene iki paskutinės minutės. Po darbų, lakstymų, būdavo, atsisėdi siuvinėti vystyklo ar gimdymo marškinių − ir tarsi panyri į ramybės oazę.

Gimdymo marškinių pakraščių apsiuvinėjimas raudonais siūlais − viena tradicijų. Senais laikais moterys siūdavosi gimdymo marškinius ir jų pakraštėlius apsiuvinėdavo raudonais siūlais, kad apsisaugotų nuo blogų jėgų.

O toks ritualas apsaugo nuo streso, blogos nuotaikos. Mes, būdavo, susėdusios ratu siuvinėjame tuos marškinius, o Jurga tuo metu pasakoja, kaip maitinti kūdikį ir turėti pieno, ką pačiai valgyti, gerti.

− Pirmiausia reikia norėti jo turėti. Dažnai moterys sako: „Aš negalėjau maitinti vaiko, nes dingo pienas“. Viena Jurgos filosofijos dalių tokia − beveik kiekviena moteris gali turėti pieno, jeigu to nori.

Man labai patiko, kad net ne gimdymą ji labiausiai akcentuodavo. Pagimdyti tai tu pagimdysi, sakydavo, bet ką paskui su tuo vaiku darysi? Svarbiausia − kaip jį auginti, kaip su juo elgtis, ką daryti jam susirgus?

Tose paskaitose įgavau supratimo, kaip elgtis su naujagimiu. Kaip į viską, kad ir kas nutiktų, reaguoti ramiai. Sužinojau, kokios žolelės, augalai padeda išvengti vienos ar kitos ligos. Tame būryje moterys atsikrato visoms būdingos tiesiog kosminės gimdymo baimės.

Jurga yra atlikusi ne vieną ekspediciją ir aplankiusi senąsias Lietuvos pribuvėjas. Ji perėmė jų patirtį, kaip šios priimdavo gimdymus. Juk, kalbant iš esmės, šimtmetis keitė šimtmetį, o lietuvės moterys gimdė namuose. Per šimtmečius susiklostė aibė gimdymo tradicijų, ritualų. Bėgant metams jie keitėsi. Jurga − tų senųjų tradicijų perėmėja ir puoselėtoja.

Gimdyti ligoninėje Lietuvoje moterys pradėjo tik po Antrojo pasaulinio karo. Per speigus iš kaimų jos važiuodavo į ligoninę, nes tai buvo privaloma. Kurios gimdydavo namuose, negaudavo išmokų.

− Tikrai buvau labai pasiruošusi. Juokinga, bet pirmąjį savo vaiką, Emilę, gimdžiau nuomojamame bute, pačių įsirengtoje vonioje. Jurga tuo metu buvo išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, todėl man pagelbėjo jos mokinė ir bendramintė Eglė. Aš pirmą kartą gimdžiau, o ji mano gimdymą pirmą kartą priėmė savarankiškai.

Antrą kartą gimdžiau jau savo namuose. Antrąjį mano vaiką, Liepą, priėmė Jurga.

Profesionalumas, intuicija, vien jos buvimas šalia man suteikė daug jėgų, drąsos, ramybės. Abu kartus gimdyme dalyvavo ir mano vyras Vidas. Nuoširdžiai sakau: tiesiog neįsivaizduoju, kas yra depresija po gimdymo. Man tai nesuvokiama protu. Jeigu moteris gerai supranta, kas vyksta su jos kūnu, kad jai reikės gimdyti ir auginti vaiką, depresijos neturėtų būti.

Žinau, kad ne viena moteris Jurgos ir jos paskaitų klausytojų dėka atsikratė minties apie abortą ir pasiryžo gimdyti trečią, ketvirtą, penktą vaiką. Susipažinusi su tomis moterimis išgirdau sąvoką − seserystė. Juk moterys nuo senų senovės viena kitai padėdavo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu stipria moteriška draugyste.

− Ne, prieš tai. Kai savyje nešiojau Liepą, brandinau ir mintį apie filmą. Tuo metu Jurga jau buvo priėmusi 585 gimdymus. Tai užrašyta filmo titruose. Viena filmo herojų, Asta, kuri gimdė ketvirtą vaiką, kalbėjo, kad Jurga − gyva legenda.

Pro savo darbovietės langą dažnai matydavau, kaip Jurga eina pėsčia į miesto centrą grakščiu, lengvu žingsniu. Be galo liekna, iš tolo − lyg paauglė, geltonos kasos sudėtos ant galvos ratu.

Kartą ją palydėjau. Ji pasakojo, kad grįžta iš gimdymo. Apie vaiko gimimą kalbėjo taip įkvėptai tarytum apie nerealų reiškinį. Pamačiau, kokia ji pavargusi − tarsi sugėrusi kito žmogaus skausmą. Juk kartais prie gimdančios moters reikia išbūti ištisą parą.

Pagalvojau − būtinai apie Jurgą, gimdymą namuose reikia sukurti filmą, parodyti tai kaip reiškinį. Man duota būti šalia jos. Tuo labiau kad aš prie jos gimdžiau, pažįstu jos aplinkos moteris. Kitas režisierius, tarkime, vyras, to nepadarys. Ta misija skirta man.

− Taip. Bet paskui kilo daugybė abejonių. Buvo aišku, kad medikai puls − juk ne tiek mažai sostinės moterų pasiryžta gimdyti namuose. Manau, tai medikus truputį erzina.

Kita vertus, jų pagalbos niekada negali išsižadėti. Juk kiekvienas nėštumas − skirtingas. Tiksliai negali žinoti, kaip viskas bus. Pavyzdžiui, gali prireikti daryti Cezario pjūvį. Todėl medikų pagalbos gimdant namuose kartais gali reikėti.

Filmą kūriau metus. Nufilmavome tris gimdymus − puikiai matyti tų minučių ekstremalumas, įtampa ir tai, kaip gražiai pribuvėja susitvarko su savo darbu. Tačiau filme pačios Jurgos liko mažiausiai. Pirmame plane − gimdančios moterys. Jos kalba apie gimdymo palaimą, kurią ką tik patyrė, apie džiaugsmą, kuriuo nori pasidalyti su kitais.

„Lengvas raganavimas“ − dokumentinis filmas. Bet jį pavadinčiau menine dokumentika − filme daug meninių vaizdų, poetikos. Man talkino du operatoriai − Algimantas Mikutėnas filmavo scenas po vandeniu, Andrius Brokas − ritualus, aš pati − gimdymus.

− Jurga man siūlė tai padaryti. Tačiau pagalvojau, kad būtų per daug subjektyvu, ir nesutikau. Norėjosi objektyvesnio požiūrio.

− Tie ritualai atsiradę iš senų senovės. Pirmiausia pribuvėja gimdyvei nuplauna kojas. Tai − padėka jai, kad pasiryžo į pasaulį atvesti naują žmogų. Paskui plaunamas gimdyvės kūnas. Jį plauna pribuvėja ir neseniai pagimdžiusios moterys. Gimdyvei jos šnabžda gražius, švelnius žodžius − linkėjimus. Tarsi nuprausia ne tik jos kūną, bet ir sielą, ją sustiprina.

Kiekviename Lietuvos regione tie ritualai buvo vis kitokie. Tie, kuriuos moterys atlieka dabar, kiekvieną kartą improvizuojami. Yra toks senas gražus žodis − prausynos, reiškiantis naujagimio prausimo apeigas.

Vienos gimdyvės prausynose ir aš esu dalyvavusi. Bet tai − per daug subtilu, kad papasakočiau. Juk žodžiais nepapasakosi, kaip bučiuojamasi arba kaip mylimasi.

− Toks buvo gimdyvės noras − tas miškas jai labai brangus. Jis yra šalia jos namų, ten čiurlena šaltinis, kuriame ji rytais prausiasi, į medį įkelta koplytėlė su ikona. Ir ji, ir kitos moterys ten eina melstis. Oksana sakė, kad tik ta vieta jai suteiktų jėgų ir drąsos per gimdymą. Ji − išmintinga, stipri moteris. Man įspūdį darė jos drąsa.

− Oksana norėjo, kad jis dar pasidžiaugtų savo pirminiu būviu. Nėra nieko pavojinga − naujagimis kvėpuoja per virkštelę. Tai iš tikrųjų labai jaudinanti minutė. Vaikas jau gimė, bet dar nespėjo įkvėpti pirmo oro gurkšnio.

Prieš tai viskas vyko žaibiškai. Gavau žinią: „Mes jau važiuojame. Jeigu nori, susirask mus Lentvario miškuose. Vaikelis gali tuoj gimti“. Pasičiupau naujutėlaitę filmavimo kamerą ir lėkiau nežinodama tikslaus kelio. Neįsitikinusi, ar ta kamera pakrauta, ar veikia akumuliatorius.

Prisimenu kaip šiandien − viena ranka ruošiu kamerą, kita laikau mašinos vairą ir lekiu per miškus, kur niekada nesu buvusi, ieškoti Jurgos ir gimdančios Oksanos bei jos artimųjų.

Suspėjau. Tuo metu, kai gimė vaikelis, leidosi saulė. Ten labai aukšti medžiai, todėl leisdamasi į žemę saulė šviečia labai trumpai. Matyt, buvo lemta, kad tas kelias minutes vakarinė saulė apšvietė dar po vandeniu esančio naujagimio ir jo motinos veidą.

Per skubėjimą buvau šoko būsenos ir filmavau visiškai intuityviai, pasislėpusi žolėse, kad jiems netrukdyčiau. Matyt, moteriška intuicija man kuždėjo, kaip laikyti kamerą. Pavyko nufilmuoti puikiai.

Net Jungtinėse Amerikos Valstijose gimdančiai moteriai prireikė būtent to žmogaus − Jurgos. Audra, emigrantė iš Vilniaus, kvietėsi pribuvėją iš Lietuvos skristi pas ją per vandenynus į Kaliforniją, kad priimtų jos vaikelį.

Laukdamos gimdymo Jurga su Inesa pas ją gyveno tris savaites. Inesa nufilmavo, kaip Audra muša būgnus su indėnėmis − atlieka šamaniškus naujos gyvybės sutikimo ritualus. Tikima, kad būgno garsai nubaido piktąsias dvasias.

Kalifornijoje gyvenanti Audra filme kalba: „Kokia pribuvėjos funkcija? Pribūti, pakylėti, priglausti naują gyvybę. Tai jos nesibaigianti tarnystė moteriai, sesei, giminei, tautai“.