Namų vaidmenys − pavojingiausiai kintantis dydis, nors daugeliui žmonių kažkodėl atrodo, kad jie − savaime aiškūs.
R.Varnaitės šeima − dukterys 53 metų Vyta ir 50-metė Aušra, trys anūkai Andrius, Vytautas ir Jorūnė bei dvejų metų proanūkė Aušrytė. Dar žentas, Vytos vyras Kęstutis Martinavičius, bei anūkų žmonos Jurga ir Neringa.
Buvau tikra − R.Varnaitė šokdino namiškius kaip Uršulė iš „Baltaragio malūno“. Laidė blevyzgas, vaikė su šluota, supykusi trypė, o atleisdama audringai mylavo.
Temperamentas ir aštrus liežuvis turėjo daryti savo − skaldyti žiežirbas. Diriguoti namų paradui. Su žabu šmaukštelėti kaltininkui per kinkas ar sąžinę − kad ilgam atmintų!
Smarkiausio Lietuvoje velnio neštai ir pamestai artistei tiesiog priderėjo drėbti kokią provokuojančią ereziją, kad pateisintų smarkuolės reputaciją.
Bet ji tylutėlė sėdėjo prie rašomojo stalo savo dukters Aušros Eidukaitytės darbo kabinete Kaune ir paprasčiausiai žiūrėjo iš po dailutės skrybėlaitės.
− Jaučiuosi nedrąsiai: realybėje jūs − visai ne vėtra. Bent šitame kambaryje. Jeigu išdrįsčiau, atsargiai pačiupinėčiau jus kaip įrodymą, kad vaikystės spektaklis „Molio Motiejukas“ Kauno dramos teatre − ne išsigalvojimas.
Nutipeni iš Žaliakalnio į Laisvės alėją žemyn. Sunki uždanga skleidžiasi, o scenoje siautėja stebuklas − jūs. Ir šešiametei atima žadą. Beveik nerealu įsivaizduoti, kad sugebate būti tokia rami.
− Artistas scenoje − ne tas pats kaip gyvenime. Scenoje aš temperamentinga, bet gyvenime − rami.
− Jorūne, ar teisybę jūsų močiutė sako? Kada yra jus paskutinįsyk aprėkusi?
Jorūnė: Visai neatsimenu. Mes visos taikios − gražiuoju susitardavome. Ir mano mama Vyta ramaus būdo, ir teta Aušra − visos.
Regina: Vienąkart Jorūnę esu išbarusi, kai ji, tvarkydama butą, išmetė dėžutę su mažais kvapiais muiliukais. Buvau juos parsivežusi iš tolimos kelionės.
Jorūnė pamanė, kad jie nebereikalingi, nes guli ne vonioje, o stalčiuje. Man buvo apmaudu, bet vėliau supratau, kad kiekvienas daiktas, kuris vienam atrodo reikšmingas, kitam gali atrodyti paprasčiausia smulkmena.
− Sykį esate prasitarusi: „Gyvenime kur kas sunkiau nei scenoje vaidinti įvairius personažus“. Ar turėjote galvoje sunkius vaidmenis šeimoje?
− Neatsimenu, ką turėjau galvoje. Visko esu prišnekėjusi. Žinau viena: ir artistai, ir ne artistai drėbti iš to paties molio − ir skauda, ir valgyti virti reikia, ir vaikus auginti. Visiems tas pat.
− Tačiau tokio temperamento aktorė, kokia esate jūs, tikrai ryškiau už kokią pilką pelę turėjo patirti profesijos ir motinystės kaktomušą.
Ar jaunystėje bandydavote įsivaizduoti, kokia motina norėtumėte būti? Pavyzdžiui, kai dar tik draugavote su savo būsimu vyru aktoriumi Vytautu Eidukaičiu.
− Nei galvojau, nei įsivaizdavau. Paprasčiau buvo. Pirmučiausia juk įsimyli, o ne atsisėdusi svarstai − turėsi vaikų, neturėsi.
− Tada papasakokite, kodėl įsimylėjote Eidukaitį, o ne kurį kitą.
− Nes buvo labai gražus ir mielas. Ką aš žinau − gal tik man. Pamilau iš pirmo pamatymo Kauno dramos studijoje. Buvo vyresnis už mane ketveriais metais. Kurso draugai dainuodavo: „Gražus kaip Eidukaitis − jis pas mane ateis“. Buvo kokie 1947-ieji. Iki vedybų draugavome šešerius metus.
− O kas buvo draugystės iniciatorius − jūs ar jis?
− Ką jis patyliukais galvojo, negaliu pasakyti. Bet aš tai jau tikrai stengdavausi per egzaminus atsisėsti šalia. Jis tai matė. Kartu rengdavome etiudus. Labai jaudinausi dėl pirmojo savo vaidmens spektaklyje „Be kaltės kaltieji“. Vytautas patarinėjo, džiaugėsi, kad man pavyko. Ne apie meilę kalbėdavomės − apie darbą.
− Neskubėjo prisipažinti, nes jam mažiau reikėjo? Ar kad buvo slapukas?
− Buvo „šposininkas“ ir visada juokaudavo. Visai negalėjai suprasti − kalba rimtai ar juokus krečia. „Aš tave myliu“ tai jau tikrai nemėgo kartoti.
− Tai kaip supratote?
− Supratau, kai vieną dieną pasiūlė: „Einam pas mano tetą!“ Tapo aišku: nori mane pristatyti savo giminėms.
− O jūs ar drįsdavote pasakyti jam kokią švelnybę?
− Per savo gimimo dieną, kai man suėjo 24-eri, pakviečiau jį į kavinę. Valgom. Jis ir klausia: „Kodėl tu taip į mane žiūri?“ O aš sakau: „Žiūriu, nes tave myliu!“ Grįžome iš kavinės susiėmę už rankučių. Paskui jau taip ir vaikščiojome.
Nebeturiu jo daugiau kaip aštuoniolika metų. Sunku pasakoti epizodus iš mūsų gyvenimo. Jie man per brangūs − mano, o ne kitų.
− Esate stebuklas šiais destrukcijos laikais, kai kas antra moteris mano, kad šeimoje jai teko ne tas vaidmuo. Negi jūsų vyras buvo toks tobulas, kad neliko nuoskaudų − čiūčiavo dukteris tiek, kiek reikia, laiku pareidavo, bulvių maišus partempdavo? Juk taip nebūna.
− Taip būna, kai labai myli žmogų. Viskas, ką dėl jo dariau, nebuvo sunku. Sykį pati esu parboginusi kelis bulvių maišus į Kauną iš gastrolių Marijampolėje − ar pigesnės buvo, ar skanesnės. Ne nuskriausta jaučiausi, o džiaugiausi ir didžiavausi − štai kaip puikiai sumaniau ir pati susidorojau!
− Pasikarčiau, jei man reikėtų parvilkti iš gastrolių dar ir bulvių. Arba jūs visą gyvenimą buvote stulbinamos sveikatos, arba jūsų vertybės − iš tobulo pasaulio.
− Sveikata iš tiesų nesiskundžiau. Metams bėgant atsiranda sutrikimų. Bet ne vien sveikata lėmė − iš šeimos atjauta atėjo. Vaikystėje tvoromis ėjau, su berniukais mušdavausi. Bet namuose ir klausiau, ir tėveliams padėjau. Net įsivaizduoti kitaip buvo neįmanoma.
− Papasakokite apie savo tėvus.
− Augau Ukmergėje. Turėjome ūkį. Mano mamytė Filomena buvo labai gera, draugavome visą gyvenimą. Manęs niekada nemušė − aš irgi savo dukterų nemušiau. Viskas gera valia − padėjau, nes mylėjau ir gailėjau.
− O koks buvo jūsų tėvas?
− Tėvelį Rapolą mudu su broliu Eriku matydavome rečiau, nes dirbo Kaune, Žemės ūkio departamente, o į Ukmergę parvažiuodavo per šventes ir atostogas. Labai pasiilgdavome. Kai grįždavo namo, negalėdavome atsidžiaugti.
Atsimenu, prie vokiečių turėjome apie 60 triušių. Tėvelis sirgo skrandžio opa − kaip gali nepadėti, jeigu matai, kad glėbį šieno velka? Tave šeimoje myli − ir tau lemta mylėti bei atjausti.
− Jūsų pirmosios dukters vardas neįprastas, su ilgąja „y“ − Vyta.
− Tėtės, mano vyro, garbei pirmoji dukrytė buvo taip pavadinta. Labai Vytautas ja džiaugėsi.
− O ką jis pats nuveikė savo dukrytės garbei?
− Kai Vytulė jau turėjo ateiti į gyvenimą, Vytautas už pastatytą spektaklį kaip tik buvo uždirbęs pinigų − 1000 rublių. Ne sau panaudojo − nupirko šeimai pirmąją mūsų gyvenime spintą. Nuo manęs, aišku, slėpė − staigmeną norėjo padaryti.
Grįžtu iš ligoninės su Vytule, o jiedu su dieduku, jo tėveliu Jonu Eidukaičiu, tą spintą stato. Įeidama pro duris girdžiu dieduką burbant: „Tai meistrai, nemoka raktų daryti − spyna atbula!“ Pasižiūriu − savo akimis netikiu. „Berniukai, jūs gi tas duris atvirkščiai įdėjote!“ − kvatoju. Buvo ir džiaugsmo, ir juoko.
− Išeitų, jūsų vyras nebuvo labai jau praktiškas.
− Tai jau ne. Bet mudu visada gražiuoju susitardavome ir vienas kitą pavaduodavome. Kai man reikėdavo į gastroles, jis likdavo su Vyta ir, padedamas savo mamytės, ją prižiūrėdavo. O šiaip tai aš pati viską puikiausiai sugebu − ir siūti moku, ir elektrą pataisau.
− Ir lygintuvą?
− Turbūt ir lygintuvą. Jokių priekaištų vienas kitam niekada neturėdavome. Kartais pagalvoju: gal tik man tokia laimė teko? Jeigu būčiau su kokiu girtuokliu gyvenusi, gal taip dabar nekalbėčiau. Bet man kliuvo dalia gyventi su tuo, kurį mylėjau.
− O jeigu jis paryčiui linksmas grįždavo? Juk artistams progų − iki kaklo.
− Tai kad parėjęs toks mielas būdavo − ką tu jam bepasakysi. Jis apskritai buvo mamytės lepūnėlis, bet gerąja prasme. Jo mamytė augino dvi vyresnes sesutes, o jis buvo mažiausias, šeimos džiaugsmelis. Toks mielas, nors prie širdies dėk. Jo kaprizai atrodė juokingi ir mieli − niekada nepykdavau.
− Gerai sutardavote su savo anyta?
− Kai 1970 metų balandžio rytą mirė Vytauto mama, labai išgyvenau. Kai pranešė man tą žinią, buvau scenoje. Tuomet repetavome K.Sajos „Šventežerį“. Labai verkiau, man atrodė, kad nemokėsiu be jos gyventi. Savo mamą labai mylėjau, taip pat ir anytą − iš visos širdies.
Jeigu ne Vyto tėveliai, nebūtume galėję dirbti. Aktoriams iki pietų − repeticijos, vakare − spektakliai. O kur dar gastrolės, dramos būreliai gamyklose ir mokyklose, kad galą su galu sudurtum. Močiutė su seneliu tikrai labai pagelbėjo ir buvo man labai artimi.
Po vestuvių su Vyto tėveliais apsigyvenome Aguonų gatvėje, šalia Kauko laiptų. Jie buvo grįžę iš tremties. Iš pradžių spaudėmės viename kambarėlyje, paskui gavome dar tokią palėpytę.
Žmonės mėgsta liežuvius galąsti: anyta tokia, anyta − anokia. O aš galvodavau: kokia esu laiminga, kad galiu gyventi su uošviais!
− Aušra, šioje legendinėje šeimoje jūs esate antroji sesuo. Koks tas vaidmuo − esate sesuo Pelenė ar sesuo karalaitė?
− Tėveliai buvo geri ir vienodai sugebėjo priimti tiek pirmąją dukterį, tiek antrąją. Aš, kaip mažesnė, turbūt buvau daugiau lepinama. Mamai atrodė: tai batuko dar nemoku užsirišti, tai dar ko nors nesugebu. Nuo mažens tikrai mylėjo mane kaip karalaitę.
− Jorūne, ar panašios viena į kitą abi seserys − jūsų mama Vyta, vyresnioji, ir teta Aušra, jaunesnioji? Kad Aušra išoriškai panaši į močiutę, aš matau. O kaip dėl charakterio?
− Pastebėjau, kad aš nekalbu su mama telefonu tiek, kiek Aušra su ja kalbasi. Juodvi tiesiog negali viena be kitos − dalijasi įspūdžiais. Abi visada žino, kas iš giminės ką veikia, − močiutė, mano broliai, jų žmonos. Stengiasi viena kitai ir mums visiems padėti kuo gali.
− Aušra, iš kur tas artimumas?
− Iš ankstyvos vaikystės. Mus su seserimi Vyta skiria vos dveji su puse metų. Atmintyje įstrigęs hamakas, kurį seneliai pakabindavo sode tarp dviejų kriaušių. Sutupdydavo abi į tą hamaką. Nuo ryto iki vakaro dviese žaisdavome keliones aplink pasaulį.
Kai tėvai mūsų fantazijomis susidomėjo, net žiemą padėdavo kambaryje lyginimo lentą, kad galėtume „plaukti“ į tolimas keliones.
Sesuo Vyta labai troško tapti miškininke ir po studijų išvažiavo dirbti į Kretingą. Kai ji gavo paskyrimą, labai jos ilgėjausi. Mamytė perėmė vyresniosios sesers vaidmenį. Išvažiuodama Vyta labai verkė, kad man labiau pavyko − ne ji, o aš lieku su tėveliais.
− Dukterys šeimoje − dvi, bet jų likimai − skirtingi. Vyresnioji Vyta turi šeimą, susilaukė trijų vaikų. Jaunesnioji Aušra visada gyveno su jumis ir natūraliai turėjo tėvais rūpintis daugiau. O per atostogas iš Kretingos į Kauną pas močiutę dar sugriūdavo anūkai. Ar Aušra kartais paburbėdavo dėl rūpestingos tetos vaidmens?
Regina: Mes su Aušryte jausdavomės laimingos, kai Vytelė mums patikėdavo savo vaikučius pasidžiaugti.
Aušra: Tai nebuvo primesta prievolė. Juk visi anūkai važiuoja pas senelius. Padėti savo tėvams ar seseriai nėra kas nors ypatinga, ko kiti nedaro.
Jeigu mama gyventų kaime, važiuočiau daržų ravėti. Jeigu ji aktorė, vežioju ją į spektaklius, susitikimus su žiūrovais, organizuoju jubiliejinius, kūrybos vakarus, vežiojau į filmavimus. Nieko stebėtina čia nėra − myliu ir darau, ką galiu.
Nors seniai esu suaugusi, tebegalvoju, kad gyventi su tėvais man buvo labai įdomu. Susidraugavau su tėvelių bičiuliais, namuose dažnai būdavo svečių. O tėveliai bendraudavo su mano draugėmis.
Mūsų šeimoje nebuvo kartų konflikto ir niekada nebuvo reikšmingas amžiaus skirtumas. Dabar šeima pasipildė jaunomis sesers Vytos marčiomis Jurga ir Neringa, kurios taip pat labai draugiškos.
− Aušra, ar jūs buvote artima savo tėvui?
− Labai. Turėjo tik dukteris, bet man tarsi stengėsi patikėti sūnaus funkcijas. Gal įžiūrėjo polinkį į konkretumą, tikslumą. Labai anksti išmokė vairuoti. Atidavė seną automobilį „Žiguli“ ir vis klausdavo: „Kada eisi laikyti egzaminų vairuotojo pažymėjimui gauti?“ Buvo teisus − po kelių vairavimo pamokų instruktorius patvirtino: būsi vairuotoja. Apskritai tėvelis labai manimi pasitikėjo.
− Kuo judvi su seserimi panašios?
− Abidvi labai mėgome gamtą ir nemėgome miestų. Juose mums būdavo per daug žmonių. Kauno marių pakrantėje tėveliai turėjo sodą − prapuldavome miškuose ištisomis dienomis. Ten tikrai jausdavomės laimingos. Patirtis, subrandinta vienumoje, yra didelė vertybė.
− Tokiai patirčiai reikia didelės drąsos ir stipraus stuburo.
− Tėveliai įskiepijo. Labiausiai mus siejęs bruožas − nepriklausomybė. Mūsų jaunystėje visuomenė buvo tokia, kad nesijausdavau galinti save realizuoti. Atsimenu, laimingiausia būdavau viena per miškus važiuodama dviračiu.
Regina: Aušrytė buvo labai mus nugąsdinusi. 21-erių pareiškė, kad viena važiuos per Dzūkiją dviračiu. Nebuvo įmanoma sulaikyti.
− Ko labiau troškote jaunystėje − šeimos ar saviraiškos?
− 17-os metų pajutau pašaukimą teologijai. Merginai sovietmečiu tapti teologe buvo nerealu. Supratau tai ir nuėjau dirbti į Kauno zoologijos sodą. Turiu iš tų laikų man brangią nuotrauką su pove.
Anties lizde buvo povės kiaušinis, išsirito povytė, o auginti teko man. Žiemą gyveno su manimi kambaryje, o vasarą nusiveždavau į sodą. Kai manęs nebūdavo namie, povyte rūpinosi ir mama, ir tėvelis.
− Ar suaugusios su seserimi įveikėte tą nuolatinį poreikį atsiskirti nuo žmonių?
− Taip. Netgi atvirkščiai − dabar abi esame susijusios su komunikacija ir daug bendraujame su žmonėmis. Nepriklausomybės metais baigiau teologijos studijas. Dabar esu teologijos doktorantė Vytauto Didžiojo universitete ir Seimo narės Rasos Juknevičienės padėjėja.
Sesuo Klaipėdos universitete įgijo dar vieną specialybę − socialinių mokslų. Ji dirba Kretingos savivaldybės socialinės paramos skyriuje vyresniąja specialiste.
− Iš jūsų pasakojimų atrodo, kad augote itin laimingoje ir darnioje šeimoje. Aktorių gyvenimas dažniausiai − nuolatinis chaosas. Koks dalykas, jūsų nuomone, lėmė, kad šeima neišlakstė šipuliais? Ir net suteikė dukterims šitiek stabilumo ir pusiausvyros.
− Man rodos, jog svarbiausias dalykas, kol mudvi su seserimi augome, buvo tai, kad tėvai iš darbo neparsinešdavo nepasitenkinimo.
Kad ir kas teatre nutikdavo, jie pareidavo pasiilgę. Ir mudvi akimirksniu suprasdavome, kad esame svarbiausios. Tai − prioritetų klausimas. Kai jie netinkamai sudėliojami, viduje ima trūkti dermės.
− O kaip jūsų tėvų gyvenime tai pasireiškė?
− Mūsų tėveliai nuo ryto iki vakaro gyvendavo teatre, bet parėję namo nesakydavo: „Pasitrauk, aš mokausi tekstą!“ Neperkeldavo ant mūsų kailio jokių kūrybinių kančių. Net atvirkščiai − jei labai reikėdavo, ir per spektaklį įsileisdavo į grimo kambarį, nors teatro taisyklės draudė aktorius blaškyti per spektaklį.
Paaugusios ėmėme suprasti, kad aktorystė jiems yra visas gyvenimas, bet jie moka derinti tai, kas visų svarbiausia, o kas − šiek tiek mažiau.
− Neabejoju, kad jie buvo atsidavę teatrui. Nesuprantu kitko − kaip jiems pavykdavo neišlieti nuovargio arba nevilties ant kitų galvos.
− Tėvelis mirė po Baltijos kelio. Vietoj jo spektaklyje „Amerika pirtyje“ piršlį turėjo vaidinti aktorius Vilhelmas Vaičekauskas. Kai jis apsirengė tėvelio kostiumu, namiškiams kraujas gyslose stingo.
Bet mamytė prieš trečią veiksmą pabučiavo kolegą. Bučiniu palaimino sėkmei ir tarsi pasakė: tu čia nekaltas. Tokį pat principą mano tėveliai taikė ir šeimoje: kad ir kas atsitiktų, vaikai yra svarbiausi.
Jeigu motinai ir tėvui vaikai yra antroje vietoje, užaugę jie nepasitikės savimi.
Regina: Aš labai skeptiškai reaguoju, kai žmonės pasisako už nepilną arba netradicinę šeimą. Laimingas tas žmogus, kuris turi ir tėvą, ir motiną. Jei neturi − nekaltas. Bet greičiau jau turėtume suvokti tai kaip didelę netektį, bet jokiu būdu nepropaguoti.