Videonaujienose žiūrėkite reportažą apie A.Solženicyną.
A.Solženicyno, kuris rašė apie Gulago lagerius ir 1974 metais buvo
ištremtas iš Sovietų Sąjungos, „gyvenimas buvo sunkus, bet laimingas“, sakė
jo našlė ir pridūrė: „Mes drauge buvome labai laimingi“.
Jau keleri metai rašytojas, kuris augino barzdą ir asketiškai rengėsi,
buvo labai silpnas. Jis mirė sustojus širdžiai, 23 val. 45 min. vietos (22
val. 45 min. Lietuvos) laiku, sakė jo sūnus Stepanas, kurį cituoja naujienų
agentūra ITAR-TASS.
A.Solženicynas 1970 metais laimėjo Nobelio literatūros premiją už indėlį
į pasaulinę literatūrą. Premijos skyrimas sukėlė naują persekiojimų bei
išpuolių bangą prieš „Gulago archipelago“ autorių, kuris pats sovietų
lageriuose praleido aštuonerius metus.
Jis nepailsdamas stengėsi atskleisti tamsiausias stalinistinio režimo
paslaptis ir jo darbas galiausiai sudavė paralyžiuojamą smūgį Sovietų
Sąjungos autoritetui.
Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nusiuntė rašytojo šeimai savo
užuojautą.
Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pavadino
A.Solženicyną „viena didžiausių 20-ojo amžiaus Rusijos sąžinių“ ir sakė: „Jo
idealai ir ilgas, įvykių pilnas gyvenimas padarė Solženicyną (Fiodoro)
Dostojevskio įpėdiniu. Jis priklauso pasaulio istorijos panteonui. Atiduodu
pagarbą jo atminimui“.
A.Solženicynas, kurio tėvas žuvo dar iki jo gimimo, gimė 1918 metais
Kislovodske Kaukazo regione, siaučiant smurtui po Rusijos revoliucijos. Iš
pradžių jis buvo lojalus komunistas, tačiau vėliau pakirto moralinius režimo
pamatus.
Tačiau prieš tai jis turėjo išgyventi gulago - didžiulės lagerių
sistemos, nusidriekusios nuo Solovkų salų Baltojoje jūroje iki Kazachstano
stepių, - pragarą.
1945 metais A.Solženicynas buvo nuteistas aštuonerius metus kalėti tose
„darbo ir pataisos“ kolonijose, o vėliau išgyveno vėžį ir KGB bandymą jį
nužudyti.
Pagal Gulago standartus, sąlygos vienoje stovykloje netoli Maskvos, kur
jis iš pradžių dirbo, buvo palyginti pakenčiamos. Bet jis tyčia iškeitė jas
į sekinantį fizinį darbą vienoje stovykloje Kazachstane, kad patirtų
paprastų kalinių dalią.
Jis buvo paleistas 1953 metų vasarį, kelios savaitės prieš Stalino mirtį.
Dar trejus metus rašytojas praleido tremtyje Kazachstane, susirgo vėžiu ir
jį įveikė, o paskui grįžo į Rusiją, kur dirbo mokytoju.
Tada, 1962-aisiais, jis įsiveržė į literatūros pasaulį su savo apysaka
„Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Toje apysakoje, kuri su oficialiu
pritarimu buvo publikuota per „atšilimą“ valdant Staliną pakeitusiam Nikitai
Chruščiovui, buvo aprašomas priverstinio darbo stovyklų pasaulis.
Po jos išspausdinimo žurnale „Novyj mir“, du jos leidimai, kuriuos iš
viso sudarė 850 tūkst. egzempliorių buvo išparduoti akimirksniu.
Paskui pasirodė knygos „Vėžininkų korpusas“ ir „Pirmajame rate“, kurios
1968-aisiais buvo išleistos anglų kalba.
N.Chruščiovą pakeitus Leonidui Brežnevui, SSRS gyventojai 20 metų šiuos
rašytojo kūrinius galėjo skaityti tik nelegaliai.
Tačiau iki 1970 metų A.Solženicyno poveikis buvo toks didelis, kad jam
buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Jis ją priėmė, tačiau atsisakė
vykti jos atsiimti, nes baiminosi, kad jam nebebus leista sugrįžti namo.
Tuo metu A.Solženicynas visą laiką skyrė „Gulago archipelagui“ ir slapta
rinko informaciją iš 227 buvusių kalinių. Valdžia tiesiog nežinojo, ką su
juo daryti.
1970 metais A.Solženicyną priglaudė violončelininkas Mstislavas
Rostropovičius, kuris parašė atvirą paramos jam laišką laikraščiui „Pravda“.
M.Rostropovičius, kuris mirė 2007 metų balandį, dėl artimos draugystės su
rašytoju nukentėjo ir galiausiai turėjo išvykti į užsienį.
Kitais metais A.Solženicynas patyrė „šilumos smūgį“, kurį, kaip vėliau
paaiškėjo, sukėlė nuodas ricinas, kurio jam slapta buvo duota vienoje
parduotuvėje, kur tuo metu buvo daug žmonių.
Galiausiai valdžia surado „Gulago archipelago“ rankraščius, ir 1974
metais KGB vadas Jurijus Andropovas rašytoją ištrėmė iš šalies.
Kiek pagyvenęs Šveicarijoje, A.Solženicynas išvažiavo į Jungtines
Valstijas, kur apsigyveno atokiame kaime Vermonte ir ėmė rašyti „Raudonąjį
ratą“ - beletrizuotą istoriją apie pasirengimą revoliucijai.
Tuo metu pasaulis atrado A.Solženicyną, kuris labai kritiškai vertino
vakarietišką gyvenimo būdą ir ragino moraliai atsinaujinti remiantis
krikščioniškomis vertybėmis.
Jo įspūdingas sugrįžimas į tėvynę 1994 metais visai nebuvo kulminacija -
naujoji Rusija buvo tokia pati svetima A.Solženicynui kaip ir Jungtinės
Valstijos. Apie tai jis liūdnai kalbėdavo ir per televiziją.
Pernai birželį tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskyrė
A.Solženicynui garbingiausią Rusijos Valstybės apdovanojimą ir per
iškilmingą ceremoniją Kremliuje gyrė jo atsidavimą tėvynei.
A.Solženicyno, kuris ceremonijoje dalyvauti negalėjo, vardu apdovanojimą
atsiėmė jo žmona Natalija.
„Iki savo gyvenimo pabaigos galiu tikėtis, kad ta istorinė medžiaga, ...
kurią surinkau ir pateikiau savo skaitytojams, įsispaus mano tėvynainių
sąžinėje ir atmintyje“, - sakė jis.
Rusijos rašytojas ir disidentas
A.Solženicynas bus palaidotas trečiadienį, Maskvos Dono Dievo
Motinos ikonos vienuolyno kapinėse, sakė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios
atstovas.
„Šią amžinojo poilsio vietą būdamas gyvas išsirinko pats Aleksandras
Isajevičius", o oficialų leidimą prieš penkerius metus davė patriarchas
Aleksijus II, sakė Maskvos patriarchato ryšių su išore sekretorius Nikolajus
Balašovas.
Prieš laidotuves Dono Dievo Motinos ikonos vienuolyno didžiajame sobore
įvyks atsisveikinimas su velioniu.