Antradienio vakarą po gedulingo minėjimo Rusijos mokslų akademijos pastate A.Solženicyno palaikai buvo pernešti į Dono Dievo Motinos ikonos vienuolyno Mažąjį soborą, kur Maskvos seminarijos studentai visą naktį
skaitė psalmes už mirusįjį.
Trečiadienį apie 9 val. ryto vienuolyno šventovėje prasidėjo liturgija, o
po to apie 11 val. vyko gedulingos pamaldos už A.Solženicyną, kurioms
vadovaus Maskvos ir visos Rusijos patriarcho vikaras Orechovo-Zujevo
arkivyskupas Aleksijus.
Pats rašytojas vadintas Sovietų Sąjungos sąžine ir šviesos nešėju – vaizdžiai jo romanuose aprašyti stalinistinio režimo aukų gyvenimai įsirėžė į kolektyvinę viso pasaulio atmintį ir padėjo Vakarams su siaubu suvokti, kas iš tiesų dėjosi už geležinės uždangos.
A.Solženicynas autoritetą užsitarnavo prakaitu ir krauju. Stalino režimas jį kalino darbo stovyklose, o Brežnevo – ištrėmė iš tėvynės. Kaip ir beveik visiems rusų literatūros klasikams, A.Solženicynui teko dvigubas rašytojo ir pasaulietinio pranašo vaidmuo – juk nuo pat A.Puškino laikų rašytojai negalėjo meilės tėvynei reikšti tik popieriuje.
Tik ši meilė tėvynei ir paskatino į Vakarus ištremtą A.Solženicyną tapti didžiausiu jos kritiku. Namo rašytojas grįžo tik po Sovietų Sąjungos žlugimo. Rusija jį pasitiko fasadiniais sveikinimais ir vidiniu abejingumu. Savo pranašą, kurio gyvenimas buvo archetipiška drąsaus inteligento lemties Sovietų Sąjungoje istorija.
A.Solženicynas gimė pietų Kislovodske, tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų 1918 metais – beveik kartu su Rusijos revoliucija. Užaugo ištikimu komunistu ir sovietinio režimo šalininku, dar studijuodamas Rostovo universitete redagavo komjaunuolišką laikraštį, o už išskirtinius pasiekimus gavo Stalino vardo stipendiją. Nors studijavo matematiką ir fiziką, savarankiškai siekė literatūros diplomo Maskvos filosofijos, literatūros ir istorijos institute. Studijuodamas pradėjo rašyti apsakymus ir suplanavo stambų veikalą, šlovinantį Spalio revoliuciją.
Tačiau ištikimybė revoliucijos idealams A.Solženicynui buvo lemtinga. Antrojo pasaulinio karo metu tarnaudamas artilerijos kapitonu, jis draugui rašė laiškus, kuriuose atvirai kritikavo Stalino režimą ir išsakė viltis, kad pasibaigus karui Sovietų Sąjunga grįš prie socializmo principų. Laiškai pakliuvo į NKVD rankas ir 1945 metų liepą A.Solženicynas už „antisovietinę agitaciją ir propagandą“ buvo nuteistas aštuoneriems metams darbo stovykloje ir trejiems metams tremtyje.
Maskvos Lubiankos kalėjime patirti išgyvenimai paliko neišdildomą įspūdį, kurį A.Solženicynas vėliau perteikė „Gulago archipelago“ puslapiuose:
„Iš visų kamerų, kuriose tenka būti, pirmoji yra ypatinga, čia sutinki kitus tokius kaip tu, pasmerktuosius tam pačiam likimui. Visą gyvenimą prisiminsi jausmą, kurį galima palyginti galbūt tik su pirmąja meile. Visus tuos žmones, su kuriais dalijaisi akmeninio kubo grindimis ir oru, kai galvoje perkratinėjai visą savo gyvenimą, vėliau prisiminsi kaip savo šeimos narius“.
Pirmieji mėnesiai bado ir sunkaus darbo lageryje vos nepražudė A.Solženicyno. Jį išgelbėjo netikėtas perkėlimas į “šarašką” – mokslinį institutą, kuriame Vidaus reikalų ministerijos prižiūrimi mokslininkai-kaliniai kūrė dekodavimo metodus. Čia A.Solženicynas susipažino su inteligentais, gerokai paveikusiais jo pasaulėžiūrą – Levu Kopeliovu, Dmitrijumi Paninu, tapytoju Sergejumi Ivašovu-Musatovu.
Naujieji draugai vėliau tapo romano „Pirmajame rate“ veikėjų prototipais. 1969 metais išleistos knygos pavadinimas – nuoroda į Dantės pragaro ratus. Pirmasis buvo skirtas Antikos išminčiams – ne nusidėjėliams, tačiau pagonims.
Romane atsiskleidžia ir liūdna A.Solženicyno vedybinio gyvenimo patirtis. Dar studijuodamas Rostovo universitete jis vedė bendramokslę Nataliją Rešetovskają, kuri po jo suėmimo atsekė į Maskvą. Laboratorija, kurioje ji siekė daktaro laipsnio, buvo slapta ir per vieną iš retų susitikimų su vyru Natalija pranešė, kad vadai jai liepė išsiskirti, jei nori likti darbe. 1952 metais pora išsiskyrė.
Po trejų metų “šaraškoje”, 1950-aisiais, A.Solženicyną perkėlė į lagerį šiaurės Kazachstane. Sekinantį darbą, atšiaurų klimatą, sargybinių žiaurumus ir stovyklos administratorių korupciją rašytojas vaizdžiai aprašė apysakoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“.
Toje pačioje stovykloje A.Solženicyną pirmą kartą jį pakirto vėžys. Sukaustytą skausmų būsimąjį Nobelio premijos laureatą išvežė į ligoninę ir operavo, tačiau nesėkmingai. Po kelių mėnesių, gyvendamas tremtyje Kazachstano pietuose, jis pats atslinko į Taškento (Uzbekistanas) vėžio kliniką.
Vėliau jis rašė: „Tą rudenį savo kailiu patyriau, kad žmogus gali peržengti mirties slenkstį nepalikdamas vis dar gyvo kūno. Kraujas dar teka, skrandis virškina maistą, bet psichologiškai jau būni pasiruošęs mirti – būni išgyvenęs mirtį... Nors niekada nelaikei savęs krikščioniu – kartais netgi priešingai – staiga pastebi, kad jau atleidai visiems, kurie kažkada tave įskaudino“.
1953 metais mirė Stalinas, o jo vietą užėmęs Nikita Chruščiovas pradėjo vykdyti atšilimo ir destalinizacijos politiką. Taigi 1956 metais A.Solženicynas grįžo iš tremties ir vėl vedė Nataliją, kuri jau buvo antrąkart ištekėjusi, tačiau paliko vyrą dėl Aleksandro. Šeima apsigyveno Riazanės mieste, kur A.Solženicynas gavo darbą mokykloje.
Dar gyvendamas Kazachijoje jis pradėjo tvarkyti iš lagerių atsivežtus užrašus. Tarp jų buvo ilga poema („dvigubai ilgesnė už A.Puškino „Eugenijų Oneginą““), eilėraščių, eiliuotų ir prozinių pjesių ir „Pirmajame rate“ rankraštis.
Iš pradžių A.Solženicynas nesitikėjo, kad jo kūryba galėtų išvysti dienos šviesą, tačiau jį padrąsino XXII komunistų partijos suvažiavimas, kuriame N.Chruščiovas pasmerkė stalinizmą. Įtakingo literatūrinio žurnalo „Novyj Mir“ redaktorius Aleksandras Tvardovskis kreipėsi į rašytojus, ragindamas papasakoti visą tiesą apie „asmenybės kulto erą“.
Atsiliepdamas A.Solženicynas anonimiškai nusiuntė apysaką apie tipišką eilinio kalinio dieną. A.Tvardovskis visą naktį skaitė rankraštį, o pabaigęs visiems draugams ir kolegoms pranešė, kad „gimė didis rašytojas“. Bet A.Tvardovskiui teko belstis į aukščiausių Sovietų Sąjungos pareigūnų duris – net ir į paties N.Chruščiovo – kad galėtų išspausdinti „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“. Pasakojama, kad N.Chruščiovas pats privertė visą politbiurą perskaityti apysaką, o kai jie atsisakė priimti sprendimą, tarė: „Pasak vienos rusiškos patarlės, tyla reiškia pritarimą“.
„Novyj Mir“ 1961-ųjų lapkričio numeryje išspausdinta „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ tapo sensacija. Joje išsakoma tiesa apie Stalino režimą ir lagerių žiaurumus buvo tokia radikali, jog dauguma rusų nusprendė, kad cenzūra liko praeityje. Rašytojas Kornejus Čiukovskis kūrinį pavadino „literatūros stebuklu“, garsi poetė Anna Achmatova A.Solženicyną paskelbė „šviesos nešėju“, o apysaką – knyga, kurią privalo perskaityti visi 200 milijonų Sovietų Sąjungos piliečių. Ne mažesnį susižavėjimą reiškė ir eiliniai skaitytojai.
A.Solženicyno vardas akimirksniu išgarsėjo ir pasaulyje. Jam pavyko neįmanoma – patenkinti tiek SSRS lyderius, tiek eilinius skaitytojus. „Novyj Mir“ išspausdino dar tris apysakas, kol prasidėjo toks pats greitas A.Solženicyno nuopolis.
1964 metais iš Komunistų partijos pirmojo sekretoriaus vietos buvo išspirtas N.Chruščiovas, o A.Solženicynas tik per plauką negavo V.Lenino premijos . Po metų Leonidas Brėžnevas pradėjo karą su inteligentija – suėmė Andrėeų Siniavskį ir Julijų Danielį už slaptą darbų spausdinimą Vakaruose ir iš A.Solženicyno draugo buto konfiskavo „Pirmajame rate“ rankraštį kartu su keliais ankstyvaisiais eilėraščiais bei pjesėmis. Tuo metu jis buvo įpusėjęs romaną „Vėžininkų korpusas“, kurį ketino spausdinti „Novyj Mir“. Tačiau Sovietų Sąjungoje jau nebeišleistas nė vienas A.Solženicyno kūrinys.
Jis buvo įsitikinęs, kad jau išduotas jo suėmimo orderis, taigi kelias savaites slapstėsi. Tuo metu parodomuosiuose teismuose A.Siniavskis ir J.Danielis buvo nuteisti kalėti lageriuose. Bet A.Solženicyno niekas nejudino. Galų gale jis nusprendė, kad valdžia jo prisibijo (vėliau valstybės archyve rasti dokumentai patvirtino, kad taip ir buvo).
Kol A.Solženicynas ir A.Tvardovksis nesėkmingai bandė kovoti su L.Brežnevo cenzūra, šalyje kilęs disidentų bruzdesys patraukė ir Vakarų dėmesį. A.Solženicynas neišleistus romanus siuntė į užsienį. 1968-aisiais anglų kalba išėjo pirmoji „Vėžininkų korpuso“ dalis, o po metų JAV leidykla išleido ir romaną „Pirmajame rate“.
Stiliaus požiūriu abu romanai buvo palyginti senamadiški, tačiau jų tema atskleidė iki tol neaprašytą ir Vakaruose neregėtą darbo stovyklų pasaulį. A.Solženicynas iškart buvo paskelbtas galingu ir iškalbiu stalinizmo baisybių liudytoju. Garsas apie bebaimį blogio metraštininką ir „vieną didžiausių visų laikų Rusijos rašytojų“ sklido žaibišku greičiu.
1968-aisiais L.Brežnevo pasiųsti tankai užgesino Prahos pavasarį, o Sovietų Sąjungoje pradėjo naują priespaudos ir disidentų persekiojimo etapą. A.Solženicyną išmetė iš SSRS rašytojų sąjungos, o nuo valdžios jis galėjo apsiginti tik 1970-aisiais gauta Nobelio literatūros premija. Kiti žinomi SSRS disidentai kvietė rašytoją dėtis prie bendros misijos, tačiau jis norėjo eiti savo keliu.
Nuo SSRS liberalų A.Solženicyną atstūmė ir vis konservatyvesnės jo pažiūros. 1971 metais Vakaruose išėjo istorinis romanas „1914 rugpjūtis“, rožinėmis spalvomis piešiantis Rusijos imperiją ir Stačiatikių bažnyčią. 1973-aisiais dar atviriau savo įsitikinimus A.Solženicynas išdėstė atvirame laiške SSRS lyderiams. Patriarchalinę ir pastorališką viziją jis priešino visoms modernybės formoms.
Tuo metu KGB susekė ir konfiskavo „Gulago archipelago“ rankraštį, kurį A.Solženicynas rašė slapta ir parodė tik keliems artimiausiems draugams. Keli egzemplioriai jau buvo išsiųsti į Vakarus, tad sužinojęs apie kratą autorius liepė knygą iškart išleisti.
1974-ųjų sausį pasirodęs „Gulago archipelago“ pirmasis tomas, atvirai aprašantis visą režimo žiaurumų istoriją, sukėlė tikrą sprogimą. „Gulago“ įžvalgoms neprilygo nė viena iki tol Vakaruose pasirodžiusi A.Solženicyno knyga. Pasak vieno komentatoriaus, veikalas „suraitė degantį klaustuką virš Sovietų valdžios penkiasdešimtmečio“. Kitas rašė, kad ateityje „Sovietų sistemos žlugimo pradžios tašku laikysime „Gulago“ pasirodymą“.
Į „Gulago archipelagą“ sureagavo ir SSRS politbiuras – A.Solženicyną buvo liepta nedelsiant deportuoti iš šalies. Kartu su žmona Natalija Svetlova (kurią, išsiskyręs su N.Rešetovskaja, vedė 1973 metais) ir trimis sūnumis Jermolajumi, Ignatu ir Stepanu A.Solženicynas pro Vakarų Vokietiją išskrido į Šveicariją ir dvejiems metams apsigyveno Ciuriche. Čia jis daug keliavo, sakė antisovietines kalbas ir išleido prisiminimų knygą „Ąžuolas ir veršelis“ (1975), kurioje aprašė savo kovas su sovietų valdžia. Tačiau pasirodę antrasis ir trečiasis „Gulago archipelago“ tomai nebesulaukė pirmosios knygos šlovės.
1976 metais A.Solženicynas persikėlė į Vermontą (JAV). Harvardo universitete pasakęs neigiamai sutiktą kalbą apie aplaidų Vakarų elgesį su Sovietų Sąjunga, jis nusprendė pasitraukti iš viešojo gyvenimo ir visas jėgas skirti istorinių romanų ciklui apie Rusijos revoliuciją. Iš pradžių planavęs parašyti 20 romanų, A.Solženicynas suprato, kad tokia užduotis neįveikiama – juolab pirmieji ciklo romanai nesulaukė nei kritikų, nei skaitytojų palankumo. Jų manymu, knygose per daug dėmesio skirta istorijai ir per mažai menui.
Nuo pat išvykimo iš Sovietų Sąjungos A.Solženicynas tvirtino grįšiantis į tėvynę. Iš Vermonto skeptiškai stebėjęs Michailo Gorbačiovo perestroiką ir B.Jelcino komunizmo griovimą, 1994 metais jis įvykdė pažadą. Gegužės mėnesį traukiniu iš Vladivostoko A.Solženicynas atvyko į Maskvą.
Dviejuose ilguose rašiniuose - „Rusijos atstatymas“ ir „Kaip sutvarkysime Rusiją“ - jis išdėstė savo mintis apie tėvynės ateitį ir tikėjosi, kad šalies elitas atsižvelgs į jo patarimus. Tačiau taip neatsitiko. Rusai didį rašytoją pasitiko su nuoširdžiu džiaugsmu, bet politikai laikėsi atokiai. Neilgai gyvavo ir A.Solženicyno vesta televizijos pokalbių laida – prodiuseriams nepatiko, kad klausimai kartais būdavo ilgesni už atsakymus.
A.Solženicynas vėl pasitraukė iš viešumos. Apsigyvenęs name prie Maskvos jis toliau sunkiai dirbo – leido nuo revoliucijos ciklo likusius fragmentus, parengė antrą atsiminimų tomą „Nematomi sąjungininkai“ (1995), kuriame aprašė patirtį Vakaruose, ir monumentalią Rusijos žydų istoriją „Du šimtai metų kartu“ (2001-02). Pirmasis knygos tomas išprovokavo karštas diskusijas, o jos autorius sulaukė kaltinimų antisemitizmu. Kiti žavėjosi A.Solženicyno drąsa imtis tokių prieštaringų siužetų ir nagrinėti „uždraustas“ temas.
A.Solženicyno literatūros stilius – senamadiškas, atitinkantis XIX šimtmečio romano tradicijas. Tačiau su nepaprasta aistra ir meistriškumu nagrinėtos temos nebeatskiriamos nuo XX amžiaus istorijos. Jis buvo savo amžiaus sąžinė ir tiesos šviesulys. Dėl neįtikėtinos moralinės jėgos jo darbai peržengia vien literatūros sritį – jie priklauso istorijai, filosofijai, religijai ir politikai.
„Viena Ivano Denisovičiaus diena“, „Pirmajame rate“ ir „Vėžininkų korpusas“ jau užėmė jiems skirtą vietą Rusijos literatūros panteone. O unikalus epinių užmojų „Gulago archipelagas“ tapo neatskiriama dvidešimtojo amžiaus istorinės sąžinės dalimi. Kūrybinė ir politinė A.Solženicyno veikla prisidėjo prie Sovietų Sąjungos griuvimo – jo autoritetas įkvėpė ir sutelkė blogio imperijos priespaudai pasipriešinusias tautas.