Žiūrėkite reportažą iš Maskvos.
Trečiadienį ryte šio vienuolyno Didžiajame sobore prasidėjo
liturgija, o po to apie 11 val. vyko gedulingos pamaldos už
A.Solženicyną, kurioms vadovavo Maskvos ir visos Rusijos patriarcho
vikaras Orechovo-Zujevo arkivyskupas Aleksijus.
Gedulo ceremonija vyko be kalbų. Giedant dvasininkams baltais
liturginiais drabužiais, laidotuvių dalyviai žegnojosi.
Prie soboro laiptų buvo išrikiuoti dideli vainikai, kurių vieną atsiuntė
žmogaus teisių gynimo organizacija „Memorialas", kuri gina buvusių sovietų
lagerių kalinių teises.
Šalia karsto stovėjo velionio našlė Natalija su juodu šydu ir du rašytojo
sūnūs - Stepanas ir Jermolajus.
Palydėti rašytojo į paskutinę kelionę trečiadienį į Maskvą sugrįžo
Rusijos Dmitrijus Medvedevas, kuris dėl laidotuvių nutraukė trumpas
atostogas.
Valstybės vadovas atėjo į cerkvę su tamsiai raudonų rožių puokšte. Kelias
minutes D.Medvedevas pasikalbėjo su A.Solženicyno našle, pareiškė užuojautą
sūnums ir giminaičiams.
„Jo idėjos tebėra gyvos ... Jis yra visų politinių kalinių tėvas ar
brolis", - sakė poetas Vitoldas Abankinas, kuris sovietų laikais 12 metų
buvo politinis kalinys.
„Dar ilgai skaitysime (jo knygas) ir jo klausysimės. Kiekvienas jo žodis
suvilgytas jo paties krauju, - sakė vidutinio amžiaus mokytoja Snežana
Krylova, kuri į cerkvę nešėsi geltonų rožių puokštę. - Turime aiškinti tai
jaunimui".
Prieš įeidamas į soborą Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kuris 1994 metais
sveikino iš tremties sugrįžtantį A.Solženicyną, pasakė: „Jis buvo viena
stipriausių mūsų asmenybių, unikalus žmogus".
Karstą su rašytojo palaikais iš Dono Dievo Motinos ikonos vienuolyno
garbės sargyba pernešė į laidojimo vietą jį palydintiems giedant bažnytines
giesmes.
Kaip Didžiojo Tėvynės karo veteranas, A.Solženicynas buvo palaidotas su
karine pagarba. Kelias gedulo salves prie rašytojo kapo iššovė Maskvos
komendantūros kariai.
Palaikai buvo nuleisti į kapo duobę, išklotą juodu ir mėlynu šilku. Kai
kapas buvo užpiltas žeme, ant jo buvo pastatytas paprastas medinis 1,5 m
aukščio ortodoksų kryžius su rašytojo vardu, o iš šonų padėti Rusijos
prezidento, vyriausybės ir kiti vainikai.
Pats D.Medvedevas padėjo prie kapo gėlių puokštę ir persižegnojo. Po to
jis atsisveikino su velionė našle ir jo giminaičiais iš išėjo iš vienuolyno
kapinių.
Rašytojas buvo palaidotas vienuolyno kapinių centrinėje dalyje, už Šv.
Jono Kopėtininko šventovės altoriaus, šalia garsaus istoriko Vasilijaus
Kliučevskio kapo.
Šią laidojimo vietą išsirinko pats rašytojas. Kaip papasakojo „Interfax"
korespondentui Maskvos patriarchato atstovas, prieš penkerius metus
atsakydamas į A.Solženicyno kreipimąsi patriarchas Aleksijus palaimino šios
vietos Dono Dievo Motinos ikonos vienuolyno kapinėse skyrimą rašytojui.
Dono Dievo Motinos ikonos vienuolyną įsteigė caras Fiodoras Ivanovičius
Švč.Mergelės ikonos garbei, atsidėkodamas už Maskvos apsaugojimą nuo Krymo
chano Kazy Girėjaus antpuolio 1591-1593 metais. Vienuolynas iškilo toje
vietoje, kur buvo rusų karių, besirengiančių stoti į mūšį su totorių
pulkais, stovykla. Viduryje stovyklos tada buvo pastatyta Šv.Sergijaus
Radonežiečio žygio cerkvė ir iškelta joje garbinama Dievo Motinos ikona,
kurią imta vadinti Dono Dievo Motinos ikona.
Pagal padavimą, šia ikona šventasis Sergijus Radonežietis palaimino
didįjį kunigaikštį Dmitrijų Ivanovičių ir jo karius Kulikovo mūšiui, kuris
vyko netoli Dono kranto. Ji buvo su rusų kariais mūšio lauke, ir po
triuškinamos pergalės ikoną imta vadinti Dono,o patį kunigaikštį Dmitrijų
Ivanovičių - Doniečiu. Nuo to laiko, kaskart, kai Maskvą apsupdavo priešų
pulkai, prie jos buvo meldžiama pergalės.
1918 metais vienuolynas buvo formaliai uždarytas, bet vienuoliškasis
gyvenimas tebevyko iki trečiojo dešimtmečio pabaigos. 1991 metais
vienuolynas buvo sugrąžintas Bažnyčiai , ir jis vėl atgimė.
Dono Dievo Motinos ikonos vienuolyno nekropolis buvo pramintas „Mirusios
Maskvos Sen Žermeno priemiesčiu".
Be minėto istoriko V.Kliučevskio, čia dar palaidoti tokie iškilūs Rusijos
asmenys kaip pirmasis išrinktas Maskvos universiteto rektorius kunigaikštis
Sergejus Trubeckojus, filosofas ir publicistas Piotras Čaadajevas.
2000 metais į šias kapines buvo perkelti rašytojo Ivano Šmeliovo, o
2005-aisiais baltagvardiečių generolo Antono Denikino ir filosofo Ivano
Iljino bei jų žmonų palaikai.
„Gulago archipelago", „Vėžininkų korpuso" ir kitų kūrinių, papasakojusių
pasauliui apie stalinistines represijas ir milijonų žmonių, „sutrintų į
lagerių dulkes", likimus, autorius mirė sekmadienį Maskvoje, eidamas 90
metus, nuo ūmaus širdies nepakankamumo.
Atminimas bus įamžintas stipendijomis ir gatvių pavadinimais
Rusijos prezidentas D.Medvedevas pasirašė įsaką, kuriuo bus įamžintas velionio A.Solženicyno atminimas, pranešė trečiadienį valstybės vadovo spaudos tarnyba.
Pažymėjęs „didžiulį A.Solženicyno indėlį į tėvynės kultūrą ir
pripažindamas neblėstančią jo kūrybos reikšmę", D.Medvedevas įpareigojo
Rusijos vyriausybę nuo 2009 metų įsteigti personalines A.Solženicyno
stipendijas Rusijos aukštųjų mokyklų studentams.
Maskvos vyriausybei rekomenduota suteikti mirusio rašytojo vardą vienai
Maskvos gatvių, Stavropolio krašto vyriausybei ir Rostovo srities
administracijai - įamžinti A.Solženicyno atminimą Kislovodske ir Rostove
prie Dono.
Įsakas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.