Ši palapinė, niekuo nesiskirianti nuo filmuose matytų indėnų vigvamų, glumina ne tik praeivius, bet ir artimiausius K.Pūdymo kaimynus. Kai kurie smalsuoliai netgi pasiteirauja, ar šeimininkas nesusipyko su žmona, kad pasistatęs erdvų namą mieliau nakvoja palapinėje.
„Civilizacija gadina žmones. Daugelis net neįsivaizduoja, kaip smagu nakvoti palapinėje – kvėpuoji gaiviu oru, paryčiais tave ant kojų pašokdina ne žadintuvas, o paukščių giesmininkų trelės“, – kalba prisiekęs žvejas ir medžiotojas K.Pūdymas.
Vaikai veržiasi į vigvamą
Prieš mėnesį savo sodybos kieme išskleidęs maždaug keturių metrų aukščio vigvamą klaipėdietis įgyvendino kelerius metus brandintą svajonę. Ilgai svarstęs, kur geriau pastatyti indėnišką palapinę, jis tinkamiausią vietą atrado po senuoju riešutmedžiu, kurį anksčiau ketino nukirsti.
Žengiant į kilimėliais išklotą vigvamą būtina nusiauti batus. Viduje iš akmenų sukrautas ugniakuras.
Patogiai atsišlieję į minkštas pagalvėles čia išsitenka šeši žmonės. Kojas reikia indėniškai suriesti po savimi.
Vaizdingame Danės slėnyje įsikūręs K.Pūdymas gali džiaugtis upe, vakarais alyvų krūmuose suokiančiomis lakštingalomis. Jaukią menininko sodybą puošia skulptūros, gėlynai.
Tačiau šeimininkui to neužteko. Per darbus vis rečiau galėdamas ištrūkti į gamtą vyras sumanė sodybos kieme įsirengti indėnišką palapinę. Subrandintą svajonę pavyko įgyvendinti tik šią vasarą.
Su žmona Erika keturis vaikus auginantis K.Pūdymas vigvame dažniau nakvoja su septynmečiu sūnumi Arnu, kuris po kiemą laksto vilkėdamas indėniškais drabužiais. Vyresnieji broliai Saulius ir Julius taip pat veržiasi į palapinę.
Pagal išgales prisidėjusi prie vigvamo statybos Erika jame dar nenakvojo.
Moteris sako labai bijanti uodų ir šią vasarą pajūrį užplūdusių piktų širšių – jai su dukra Salomėja ramiau miegoti namuose.
Kailius pakeitė brezentu
K.Pūdymo manymu, tradicinis indėnų būstas – kur kas patogesnis ir tobulesnis už šiuolaikines palapines vien dėl to, kad viduje gali kūrenti ugnį.
Sumanęs kieme pasistatyti vigvamą 53 metų skulptorius vėl atsivertė senas knygas apie indėnus, kurias godžiai skaitė vaikystėje.
Indėnai pirmiausia žemėn subesdavo kartis, kurių smaigalius surišdavo diržais.
Po to visą konstrukciją aptempdavo bizonų kailiais.
Viršuje ties ugniakuru palikta atvira anga – dūmtraukis.
Panašiai savo vigvamą statė ir K.Pūdymas. Tiesa, medžio kartys pakeistos metalo strypais, o bizonų kailiai – brezentu.
„Nusiplūkiau ieškodamas brezento – audiniai, iš kurių siuvamos turistinės palapinės, automobilių, pavėsinių dangalai, kitokios sintetinės medžiagos vigvamams netinka“, – pasakė K.Pūdymas.
Klaipėdiečio akys nušvito, kai jis sužinojo, jog iš Rusijos atgabento brezento atraižas parduoda viena Alytaus rajono Miklusėnų kaime įsikūrusi bendrovė. Skulptorius sugraibė paskutinius likučius.
Dievai apsaugos nuo žaibų
Kai pagaliau brezentas buvo standžiai užtemptas ant žemėn įbestų metalinių strypų, iš statytojo krūtinės išsiveržė pergalės šūksnis.
Būtinas vigvamo atributas – dvi palaidos kartys su brezento atvartais. Lietui lyjant jais uždengiama dūmtraukio anga. Šiuos atvartus nesunku pakreipti taip, kad vėjas dūmų nepūstų atgal į palapinės vidų.
K.Pūdymas, regis, nusižengė tik vienam indėnų priesakui – neskleisti vigvamų prie medžių, kurie gali pritraukti žaibus.
Tačiau statytojas vis dėlto tikisi išvengti bėdų: „Girių dvasių paprašiau apsaugoti riešutmedį, kurio paunksnėje stovi mano vigvamas“.
Ugnis pažvalina ir įkvepia
Paklaustas, kuo jį žavi indėniškas vigvamas, K.Pūdymas atsako nedvejodamas: „Ten galiu būti šalia ugnies, jausti ją visu kūnu. Užjaučiu žmones, kuriems neteko užmigti prie rusenančio laužo“.
Vakarais, kai danguje įsižiebia žvaigždynai, K.Pūdymas vaikams aiškina, kaip jie kinta įvairiais metų laikais. Kas bus, kai ateis ruduo?
„Šiame vigvame galima nakvoti iki pat šalnų“, – įsitikinęs menininkas.
Gyveno Dzūkijos miškuose
Iš Šančių kilęs K.Pūdymas pirmąjį vigvamą pastatė Dzūkijos miškuose dar mokydamasis Kauno J.Naujalio meno mokykloje.
„Su dviem draugais traukiniu nusibeldžiau iki Marcinkonių. Atradę nuošalią vietą prie stačių Ūlos krantų ten išskleidėme palapinę ir gyvenome visą mėnesį mėgdžiodami indėnus – nardėme šaltoje upėje, stebėjome gamtą, rengėme žygius“, – prisimena klaipėdietis.
Kitą vasarą toje pačioje vietoje draugai įsirengė jau du indėnų ornamentika išpaišytus vigvamus, apkaišė juos totemų stulpais.
K.Pūdymas gyvenimą Dzūkijos miško glūdumoje dabar prisimena kaip žavų, romantiškais atradimais paženklintą savo jaunystės laikotarpį.
Vigvamų statybos gudrybių jis mokėsi iš amerikiečio rašytojo Ernesto Thompsono Setono knygų apie gamtą. Romanas „Mažieji laukinukai“, kuriame vaizdingai aprašyta indėnų buitis, jam buvo tarsi maldaknygė.
Po daugelio metų K.Pūdymas bergždžiai ieškojo senosios stovyklavietės prie Ūlos.
Vasarą šia upe keliauja šimtai turistų, palapinių bet kur nepastatysi. Menininkas ryžosi įsirengti vigvamą savo sodyboje, kad vaikai pajustų bent kruopelę to, ką kažkada patyrė jis pats.
Pratindamas šeimą prie indėniško gyvenimo K.Pūdymas vadovaujasi E.Thompsono Setono žodžiais: „Kadangi aš pats kenčiau troškulį, norėčiau iškasti šulinį, iš kurio kiti galėtų atsigerti“.