R.Ke­rai­tis: medžiotojas ir taksidermistas

Ru­dų­jų lo­kių (Ur­sus arc­tos) ir na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je ne­stin­ga – tai Ru­si­jos pla­ty­bės. Paklaustas, kur su­ge­bė­jo ši­tiek meš­kų su­me­džio­ti, Ramūnas tik nu­si­šyp­so­jo – taip, tiek ru­dų­jų nu­lu­po, bet pats su­me­džio­jo tik aš­tuo­nias ir vi­sas Ru­si­jo­je, Ka­re­li­jo­je bei To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se. Ne­te­ko gir­dė­ti, kad ku­ris nors mū­sų me­džio­to­jas dau­giau jų bū­tų pa­klo­jęs.

– Me­džio­jo­me Ru­si­jos Ma­ga­da­no sri­ties Ochot­sko jū­ros pa­kran­tė­je, – prisimena R. Keraitis. – Nors meš­kos nak­ti­niai žvė­rys, bet pa­bu­du­sios iš žie­mos mie­go ir la­bai pra­al­ku­sios, mais­to ieš­ko anks­ty­vą ry­tą ir vė­ly­vą va­ka­rą. Pa­kran­tė­je pa­si­ro­do apie 4–5 val. ry­to ar 10 val. va­ka­ro. Čia jos ran­da vis­ko – iš­mes­tų ne­gy­vų žu­vų, ruo­nių, jūr­žo­lių.

Plauk­da­mi jū­ros pa­kran­te ka­te­riu ste­bi­me. Iš­li­pę į kran­tą gy­ve­na­me pa­la­pi­nė­se ar­ba me­džio­to­jų tro­be­lė­se. Ne kar­tą yra te­kę nak­vo­ti tie­siog prie lau­žo. Pa­ma­tę slam­pi­nė­jan­čias meš­kas, ban­do­me pri­sė­lin­ti. Lo­kiai tu­ri pui­kią klau­są, tad nors ban­gų mū­ša slo­pi­na gar­sus, ten­ka ne tik slėp­tis, bet ir ty­liai sė­lin­ti. Tą kar­tą pa­kran­tė­je bu­vo dvi. No­rė­jau nu­šau­ti ge­riau at­ro­dan­čią. Sė­li­nu. Tik stai­ga prie­šais iš­dygs­ta ki­ta. Ma­ne iš­vy­du­si, sto­ja­si pies­tu. Puls. At­stu­mas – gal ko­kie pen­ki met­rai. Du šū­viai ir žvė­ris gu­li.

Rei­kia sku­bė­ti nu­lup­ti, nes ar­tė­ja po­tvy­nio me­tas – meš­ka gu­li už­lie­ja­mo­je zo­no­je. Pa­si­dė­jau kup­ri­nę, šau­tu­vą ir prie dar­bo, vis pa­si­dai­ry­da­mas, kad ne­ti­kė­tai ki­ta ne­už­klup­tų. Ei­li­nį kar­tą pa­kė­lęs gal­vą, pa­ma­čiau prie­šais sto­vin­čią meš­ką. Sto­vi ir žiū­ri į ma­ne. Me­tu į ją ak­me­nį – ne­re­a­guo­ja. Ka­ra­bi­ne li­kę 8 šo­vi­niai. Gal šū­vio iš­si­gąs? Šau­nu į snie­go lo­pą ša­lia jos. Pa­ži­ro ki­birkš­tys – kul­ka į uo­lą pa­tiš­ko. O meš­kai nė mo­tais – pa­si­su­ko ir uo­džia tą vie­tą.

Dar kar­tą šau­nu ar­čiau jos – pa­bė­gė­ja ko­kius 30 m ir vėl su­sto­ju­si spok­so į ma­ne. Šau­nu į ak­me­nį ša­lia. Šį kar­tą le­peč­ko­jė din­go už uo­lų. Po ke­lių mi­nu­čių pa­kė­lęs gal­vą ma­tau meš­ką, uos­ti­nė­jan­čią ak­me­nį, į ku­rį prieš tai šo­viau. Su­pra­tau, kad tai pa­ti­nas – šios te­ri­to­ri­jos šei­mi­nin­kas. Jo ha­re­mo pa­te­lės ru­jo­ja ir jis ma­nęs ra­my­bė­je ne­pa­liks – aš įsi­bro­vė­lis ir pa­gal meš­kų įsta­ty­mus tu­riu spruk­ti iš jo val­dų ar­ba gau­ti į kai­lį. Ką da­ry­ti? O meš­ki­nas jau bė­ga prie ma­nęs. Pa­de­du pei­lį ant di­ria­mos meš­kos, o pats ata­tups­tas trau­kiuo­si.

Pri­bė­gęs prie gu­lin­čios, meš­ki­nas le­te­na brūkš­te­lė­jo per nu­ga­rą, nu­me­tė ma­no pei­lį, pa­uos­tė ir ar­tyn. Įpra­ti­mas ne­šau­ti į gal­vą, kad ne­su­ga­din­čiau pa­grin­di­nio tro­fė­jaus – kau­ko­lės, ga­lė­jo liūd­nai baig­tis – lo­kys jau puo­lė. Šo­viau į spran­dą ir meš­ka kri­to, bet tuo­jau pat pa­šo­ko ant už­pa­ka­li­nių le­te­nų ir ant ma­nęs. Jai be­sto­jant iš­gir­dau trakš­te­lė­ji­mą, meš­kos gal­va stai­giai nu­ka­ro ir pa­ti­nas kū­liais vir­to ant ma­nęs. Spė­jau dar du kar­tus iš­šau­ti. Meš­ka per met­rą gu­li ant de­ši­nio šo­no, riau­mo­ja. Karšt­li­giš­kai gal­vo­ju, ar li­ko ka­ra­bi­ne nors vie­nas šo­vi­nys – rei­kia pri­baig­ti. Pa­spau­džiu gai­du­ką. Meš­ka krūp­te­lė­jo ir nu­ri­mo, – ra­miai, lyg bū­tų su­me­džio­jęs ko­kį šer­nio­ką, bai­gė pa­sa­ko­ji­mą Ra­mū­nas.

R. Keraitis – nuolatinis medžiotojų grupių palydovas. Be­je, pa­grin­di­nė R. Ke­rai­čio dar­bo­vie­tė – vi­siems ge­rai ži­no­mas T. Iva­naus­ko zo­o­lo­gi­jos mu­zie­jus Kau­ne, jis tak­si­der­mis­tas. Kiek te­nai jo pa­da­ry­tų eks­po­na­tų, nė pats da­bar ne­su­skai­čiuo­ja.

– Pir­mą kur­mį nu­lu­pau bū­da­mas ket­ve­rių, – prisipažįsta Ramūnas.

Ra­mū­no ma­ma pa­ti sū­nui pir­mą­ją gy­va­tę mar­guo­lę pa­ga­vu­si. Se­ne­lis ir­gi bu­vo pui­kus gam­tos ži­no­vas, so­di­nin­kas. Su ge­nais vis­kas at­ėjo. Ir ne tik tai – la­bai pa­ti­ko bū­ti gam­to­je, ste­bė­ti gy­vū­nus – įma­ny­tų, na­mo ne­pa­rei­tų. Kiek paukš­čių yra su­žie­da­vęs, kiek iš­kam­šų pa­da­ręs!

– Žvė­rių kai­liai, ypač meš­kų, la­bai ver­tin­gi ir bran­gūs tro­fė­jai. Meš­kų kai­lių ki­li­mai su pra­žio­tais nas­rais – dau­ge­lio me­džio­to­jų sva­jo­nė. Ta­čiau iš bet kaip nu­dir­to kai­lio ge­ro ki­li­mo ne­pa­da­ry­si. Svar­bu tai­syk­lin­gai at­lik­ti pir­mą­jį pjū­vį – ta­da lup­ti daug leng­viau ir su­stin­gu­sią. Jei tuoj pat ne­ga­li lup­ti, pa­ver­tęs ant nu­ga­ros įsprau­di pa­ga­lius tarp le­te­nų, kad sting­da­ma jų ne­su­glaus­tų, nes pas­kui ke­li vy­rai ne­ga­lės pra­skės­ti.

Kai šau­do ki­ti me­džio­to­jai, aš bū­nu kar­tu lai­ve ar­ba ke­liuo­si į kran­tą lup­ti. Ža­lias meš­ki­no kai­lis 40–45 kg sve­ria. Ži­nia, di­de­liu lai­vu prie pat kran­to ne­pri­plauk­si, tad ten­ka val­te­le ir­tis. O tai ne taip jau pa­pras­ta jū­ro­je – ne kar­tą te­ko ir iš­si­mau­dy­ti. Taip už­si­dir­bu sau me­džiok­lei. Da­bar ke­lio­nės Ru­si­jo­je ir­gi bran­gios. Tai ne anks­čiau, kai už pus­lit­rį ma­lūns­par­niu nu­skrai­din­da­vo. Kai­lius tvar­kau lai­ve. Me­džio­ja tro­fė­ji­nin­kai, tad bet kaip nu­lup­tas kai­lis jiems ne­tin­ka. Aš pa­ruo­šiu iki ga­lo – už­sa­ko­vas jį par­si­ve­žęs jau ga­li ties­tis sve­tai­nė­je, de­monst­ruo­ti pa­ro­do­je. Ka­dan­gi kau­ko­lė – at­ski­ras tro­fė­jus, į kai­lį de­du pa­ties pa­da­ry­tą mu­lia­žą su dirb­ti­niais dan­ti­mis.

Ra­mū­nui te­ko me­džio­ti ir Af­ri­ko­je. Zam­bi­jo­je su gru­pe du kar­tus me­džio­jo. Anot jo, te­nai vis­kas vie­no­je vie­to­je – ir be­ge­mo­tai, ir kro­ko­di­lai, ir dram­bliai su an­ti­lo­pė­mis. Me­džiok­lė – gry­nas ver­slas, jo­kios eg­zo­ti­kos. Tau pa­ro­do, ką ga­li šau­ti net iš au­to­mo­bi­lio. Dirb­ti te­nai taip pat la­bai sun­ku: karš­tis ali­na, švie­sa tik iš ge­ne­ra­to­riaus – va­lan­dą iš ry­to ir trys va­ka­re. Kol jis lu­pa, bū­rys vie­ti­nių gy­ven­to­jų jau lau­kia mė­sos. Jie čia pat ją pjaus­to juos­to­mis, ka­bi­na ant sa­vo­tiš­kų žai­gi­nių, po ku­riais de­ga lau­žas, ir džio­vi­na. Nu­lup­tą dram­blį kaip mat iš­si­da­li­na ir iš­ne­šio­ja, o toks kal­nas mė­sos! Te­ko ir pa­čiam pa­šau­dy­ti.

Sa­vo są­skai­to­je tu­ri bui­vo­lą, kro­ko­di­lą, an­ti­lo­pių. Ta­čiau me­džiok­lės Ru­si­jo­je ne­keis­tų net į ke­lias Af­ri­ko­je. Be­dirb­da­mas su­ge­bė­jo pa­da­ry­ti du fil­mu­kus apie me­džiok­lę Zam­bi­jo­je. Fil­muo­tos me­džia­gos tu­ri dar trims fil­mams, tik vis trūks­ta lai­ko jiems su­mon­tuo­ti.

Le­kė­čių gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­ko Sta­sio Ru­sec­ko įkur­ta­me gy­vū­ni­jos mu­zie­ju­je, da­bar ta­pu­sia­me No­va­rais­čio draus­ti­nio in­for­ma­ci­niu cen­tru, di­des­nė da­lis eks­po­na­tų – Ra­mū­no pa­rū­pin­ti ir pa­ruoš­ti. Net gra­žuo­lė meš­ka kaip gy­va pa­si­tin­ka lan­ky­to­jus, ku­rių ne­stin­ga ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš ki­tų kraš­tų – vie­nas įra­šas net ja­po­niš­kais raš­me­ni­mis įra­šy­tas.

Ra­mū­nui rū­pi vis­kas, kas su­sie­ta su gam­ta, miš­ku, žvė­ri­mis, no­ri, kad ir ki­ti, ypač vai­kai, ją pa­žin­tų, pa­mil­tų ir sau­go­tų. Tu­ri ir sa­vo po­žiū­rį į dau­ge­lį reiš­ki­nių. Dvi­de­šimt me­tų me­džio­damas Ramūnas ko­ne „iš vei­do“ pa­žįs­ta Le­kė­čių klu­bo val­do­se gy­ve­nan­čius žvė­ris. Ži­no, ko­kia­me miš­ko kvar­ta­le ar bir­žė­je karaliauja stir­ni­nas su tro­fė­ji­niais ra­gais, ko­kia šer­nė kiek šer­niu­kų šį pa­va­sa­rį at­si­ve­dė. Ir ne vien la­pės „re­gu­liuo­ja“ kiškių skai­čių.

Vei­kia vi­sas fak­to­rių kom­plek­sas. Juk ne­nor­ma­lu, kad apy­lin­kė­se skrai­do per 300 kran­klių, ku­riuos ES drau­džia me­džio­ti. Bet ar ES ži­no re­a­lią pa­dė­tį Le­kė­čiuo­se? Jei tam tik­ra­me plo­te yra ke­li kran­kliai, te­gu sau gy­ve­na – gam­to­je tu­ri bū­ti pu­siau­svy­ra. Bet kai po­ra šim­tų skrai­do, jau blo­gai. Juk ke­li kran­kliai su­au­gu­sį zui­kį leng­vai su­tvar­ko.

Vis­ką tu­rė­tų spręs­ti plo­tų šei­mi­nin­kai, o ne kaž­kur ka­bi­ne­tuo­se sė­din­tys val­di­nin­kai. Drau­di­mais nie­ko ne­su­tvar­ky­si. Jei vi­du­rio Eu­ro­po­je ne­ga­li­ma, tai ne­reiš­kia, kad Lie­tu­vo­je ir­gi tu­ri bū­ti drau­džia­ma. Gam­to­je vis­ko pa­gal vie­ną kur­pa­lį su­ni­ve­liuo­ti ne­įma­no­ma – są­ly­gos skir­tin­gos, žmo­nės skir­tin­gi.

Klau­saisi Ra­mū­no Ke­rai­čio sam­pro­ta­vi­mų ir džiau­giesi – yra Lie­tu­vo­je žmo­nių, ku­riems ne tik jų pa­čių ge­ro­vė rū­pi, bet ir tai, kas vyks­ta ap­lin­kui, gam­to­je. Kad dau­giau to­kių, gal ma­žiau bū­tų nu­siaub­tų eže­rų pa­kran­čių, su­dar­ky­tų Ni­dos ko­pų, kil­pi­nin­kų kru­vi­nų pėd­sa­kų miš­ke...