Af­ga­nų kul­tū­ros pa­ži­ni­mo pa­mo­kos

Dau­giau­sia lie­tu­vių Af­ga­nis­ta­ne ap­si­lan­kė at­lik­da­mi tai­kos mi­si­ją. Sun­ki ir at­sa­kin­ga tar­ny­ba ne­truk­do ste­bė­ti ir ste­bė­tis šiuo to­li­mu kraš­tu, fo­to­apa­ra­tu įam­žin­ti įspū­din­giau­sias aki­mir­kas.

Prieš pus­an­trų me­tų grį­žęs iš tai­kos mi­si­jos vy­res­ny­sis lei­te­nan­tas Sko­man­tas Po­vi­lio­nis, šiuo me­tu tar­nau­jan­tis mo­to­ri­zuo­to­je pės­ti­nin­kų bri­ga­do­je „Ge­le­ži­nis vil­kas“, su­ren­gė fo­to­pa­ro­dą apie Af­ga­nis­ta­ną.

Ne ma­žiau svar­bi pa­ro­dos da­lis – au­to­riaus pa­sa­ko­ji­mas apie tai, ką pa­ma­tė ir su­ži­no­jo per pu­sę me­tų, pra­leis­tų Go­ro pro­vin­ci­jo­je.

Sko­man­tui Po­vi­lio­niui tar­ny­ba Af­ga­nis­ta­ne bu­vo pir­mo­ji tai­kos mi­si­ja. Mo­ty­vų bu­vo daug – pir­miau­sia pa­rei­ga at­lik­ti sa­vo dar­bą. Smal­su pa­ma­ty­ti ir to­li­mą kraš­tą. Pir­mas įspū­dis bu­vo ne toks, ko­kio ti­kė­jo­si. Nors prieš iš­vyk­da­mas do­mė­jo­si Af­ga­nis­ta­nu, per­žiū­rė­jo dau­gy­bę nuo­trau­kų, ma­tė fil­muo­tą me­džia­gą, bet tai, ką pa­ma­tė nu­vy­kęs, pra­no­ko vi­sus vaiz­di­nius.

Va­sa­ros pra­džio­je oras die­ną įkais­da­vo iki ke­tu­rias­de­šim­ties laips­nių. Nak­ti­mis stai­giai at­vės­da­vo ir jei tek­da­vo bu­dė­ti, ap­si­vilk­da­vo šil­tus dra­bu­žius bei striu­kę, vi­są amu­ni­ci­ją, sve­rian­čią tris­de­šimt ki­log­ra­mų, kad sto­vint ant kal­no vė­jas ne­nu­pūs­tų.

„Ste­bi­no tai, kad nė­ra jo­kios ža­lu­mos. Per vi­są mi­si­jos lai­ko­tar­pį li­jo gal tik pen­kias mi­nu­tes. Ten daž­niau ne ly­ja, bet siau­tė­ja smė­lio aud­ros. Po žie­mos tirps­ta snie­gas, to­dėl pa­tvins­ta upės. Kai va­sa­ros pra­džio­je mūsų kariai va­žia­vo­ per upę, au­to­mo­bi­lį van­dens sro­vė nu­ne­šė. Vė­liau iš tos upės ne­li­ko nė žy­mės.

Vie­ti­niai gy­ven­to­jai pri­si­tai­kę gy­ven­ti at­šiau­raus kli­ma­to są­ly­go­mis. Jie ge­ba iš­nau­do­ti net ne­di­de­lius van­dens tel­ki­nius. Nuo upės va­gos iš­ka­sa daug ka­na­lų, ku­riais iš­va­go­ja ir van­de­niu už­lie­ja lau­ką. Žo­lė, nau­do­ja­ma pa­ša­rams, ga­li aug­ti tik po van­de­niu. Tai la­bai svar­bu, nes gy­vu­li­nin­kys­tė – pa­grin­di­nė af­ga­nų ūkio ša­ka“, – pa­sa­ko­ja S. Po­vi­lio­nis.

Į Go­ro pro­vin­ci­ją už­su­ka ir kla­jok­liai. Di­džiu­lės avių, ož­kų, kar­vių ban­dos kaž­ką rupš­no­ja lau­kuo­se, nors pa­žvel­gus ne­ma­ty­ti nė men­kiau­sio žo­lės kuokš­te­lio. „Mums, įpra­tu­siems prie ža­luo­jan­čių pie­vų, la­bai sun­ku su­pras­ti, kuo min­ta gy­vu­liai“, – ste­bi­si lei­te­nan­tas.

Apie ke­lius, ku­rių nė­ra Kla­jok­liai gy­ve­na di­de­lė­se jur­to­se, ku­rio­se įsi­ku­ria ne vie­na šei­ma. Taip gy­ven­ti sau­giau, be to, leng­viau pri­žiū­rė­ti gy­vu­lius. Žie­mą, kai tem­pe­ra­tū­ra nu­krin­ta iki ke­tu­rias­de­šimt laips­nių šal­čio, jie tur­būt nu­si­lei­džia nuo kal­nų že­miau.

Go­ro pro­vin­ci­jo­je tuo me­tu ju­dė­ji­mas vi­siš­kai pa­ra­ly­žiuo­tas, nes ke­liai už­pus­ty­ti snie­gu. Nors ke­liais jie va­din­ti­ni tik są­ly­giš­kai. Kra­ty­da­mie­si pa­čiu di­džiau­siu grei­čiu, ka­riai dži­pais nu­va­žiuo­ja per die­ną apie 100 km. O vie­ti­niams ke­lio­nė asi­liu­ku – rim­tas iš­ban­dy­mas. Ke­liai tie­sia­mi pa­de­dant tarp­tau­ti­nei ben­druo­me­nei. Tik as­fal­tas ta­me re­gio­ne ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas. Nuo sos­ti­nės Ka­bu­lo ma­ši­na as­fal­tą vež­tų tris–ke­tu­rias die­nas. Tai ne­įma­no­ma tvy­rant pra­ga­riš­kam karš­čiui.

Ki­ta ver­tus, ir nu­ties­ti žvyr­ke­liai ne vi­sa­da žmo­nėms rei­ka­lin­gi. „Rei­kia su­pras­ti, kad ten vi­siš­kai ki­to­kie gy­ve­ni­mo stan­dar­tai. Už pa­to­gų su­si­sie­ki­mą svar­bes­nis van­duo, ku­ris gy­vy­biš­kai bū­ti­nas. Jei dėl ke­lio van­duo ne­be­ga­li te­kė­ti iš upės va­gos į lau­ką, af­ga­nas kaup­tu­ku pa­da­rys grio­vį“, – sa­ko Sko­man­tas.

Ap­skri­tai Af­ga­nis­ta­ne vi­siš­kai ki­toks ge­ro­vės su­vo­ki­mas. 2003 m. vi­du­ti­nės gy­ven­to­jo me­ti­nės pa­ja­mos sie­kė 250 do­le­rių, o Go­ro pro­vin­ci­jo­je – 50 do­le­rių. Ką už tai ga­li­ma įsi­gy­ti? Pa­vyz­džiui, no­rint ap­si­rū­pin­ti vi­sai žie­mai ku­ru, rei­kia nu­si­pirk­ti du sunk­ve­ži­mius džio­vin­tų krū­mokš­nių, ku­rie kai­nuo­tų 600 do­le­rių.

Var­guo­liai tų krū­mokš­nių pri­si­rau­na pa­tys. Bet jie ma­ži, vos dvi­de­šimt cen­ti­met­rų dy­džio; kiek jų rei­kia pri­si­rink­ti na­mams šil­dy­ti? Be to, ten­ka nu­ei­ti de­šimt ar dau­giau ki­lo­met­rų nuo kai­mo, kol jų ran­di. Af­ga­nis­ta­ne me­die­na yra auk­so ver­tės. To­dėl, kaip ir ki­tuo­se Azi­jos kraš­tuo­se, ku­rui nau­do­ja­mas ir džio­vin­tas gal­vi­jų mėš­las.

Sko­man­tas sa­ko, kad pa­si­ju­to la­bai pa­gerb­tas, kai kar­tu su ke­liais ka­ri­nin­kais bu­vo pa­kvies­tas į af­ga­no na­mus. Sve­čias vi­suo­met vai­ši­na­mas ar­ba­ta. Jos nie­ka­da iki ga­lo ne­iš­ger­si, nes nu­gė­rus pu­sę puo­de­lis vėl pri­pi­la­mas. Prie ar­ba­tos siū­lo­ma ir pis­ta­ci­jų. Af­ga­nai la­bai ska­niai ke­pa avie­ną ant ieš­mo. Ant sta­lo pa­de­da­mas vie­nas du­buo su ry­žiais, ki­tas – su mė­sa. Val­go­ma ran­ko­mis – ant duo­nos pa­plo­čio de­da­ma ry­žių ir mė­sos. Sko­man­tui ne­te­ko ma­ty­ti, kad jie val­gy­tų dar­žo­ves.

Pa­ly­gin­ti su mūsų statybomis, af­ga­nai na­mus sulipdo la­bai pa­pras­tai. Ko­ne kiek­vie­no na­mo kie­me yra iš­raus­ta duo­be­lė. Jo­je mo­lin­ga že­mė su­mai­šo­ma su van­de­niu, at­si­neš­tu iš upės, ir for­muo­ja­mi blo­ke­liai. Jie grei­tai iš­džiūs­ta sau­lė­je ir yra pui­ki sta­ty­bi­nė me­džia­ga. Su­dė­tin­giau už­deng­ti sto­gą, nes gau­ti me­die­nos ir bran­gu, ir ne­leng­va. Kai ku­rie na­mai taip ir sto­vi ne­deng­ti.

Me­di­nės du­rys – tik­ra pra­ban­ga. To­kias te­ko ma­ty­ti mies­te, kur bu­vo ir ki­tų aukš­tes­nio gy­ve­ni­mo ly­gio ro­dik­lių, pa­vyz­džiui, į ban­ko kie­mą at­ves­tas van­den­tie­kis, dėl to čia bu­vo au­gi­na­mos bul­vės. Du­rys prie stak­tos bu­vo pri­tvir­tin­tos lanks­tais, pa­da­ry­tais iš iš­tie­sin­tos kon­ser­vų skar­di­nės… Na­mo vi­du­je kam­ba­riai iš­klo­ti ki­li­mais, iš­dė­lio­tos pa­gal­vės, kad bū­tų kur at­si­rem­ti sė­dint. Kai ku­riuo­se nau­juo­se na­muo­se Sko­man­tui te­ko ma­ty­ti įreng­tą šil­dy­mo „sis­te­mą“ – kros­nį ir į kam­ba­rius iš­ve­džio­tus or­ta­kius. Ki­tur jo­kios kros­ne­lės ne­ma­tė, tik­riau­siai gy­ven­to­jai ją pa­si­sta­to tik žie­mą. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kai­me elek­tros nė­ra. No­rin­tie­ji žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių įsi­ren­gia ge­ne­ra­to­rių. Įspū­din­gas vaiz­das, kai, va­žia­vęs per dyk­vie­tes, pa­ma­tai kal­ne su­lindu­sias iš mo­lio lip­dy­tas be­for­mes tro­be­les, ta­čiau be­veik ant kiek­vie­no sto­go (jei­gu toks yra) iš­kel­ta pa­ly­do­vi­nė an­te­na.

Go­ro pro­vin­ci­jos sos­ti­nė­je vei­kia vals­ty­bi­nė ra­di­jo sto­tis ir te­le­vi­zi­ja. Pas­ta­ro­ji – tik sim­bo­li­nė. Vie­ti­nis žur­na­lis­tas vaikš­čio­ja su vaiz­do ka­me­ra, fik­suo­ja įvy­kius ir de­da įra­šus į ar­chy­vą, nes tran­sliuo­ti nė­ra kur.

Prieš pus­an­trų me­tų ra­di­jas ne­tu­rė­jo siųs­tu­vo. Stu­di­jo­je bu­vo tik ka­se­ti­nis mag­ne­to­fo­nas ir mik­ro­fo­nas. Ra­di­jas dir­bo dvi va­lan­das per die­ną, lai­dos bu­vo tran­sliuo­ja­mos per dvy­li­ka gar­sia­kal­bių, iš­dės­ty­tų san­kry­žo­se ir tur­gu­je. Pu­sę va­lan­dos skai­ty­da­vo Ko­ra­ną, pas­kui – lais­va pro­gra­ma: mik­ro­fo­nas at­su­ka­mas į mag­ne­to­fo­ną ir įjun­gia­ma mu­zi­ka.

Ra­di­jas po­pu­lia­rus, nes laik­raš­čiai sun­kiai pa­sie­kia gy­ven­to­jus, o jų net 90 proc. be­raš­čių. Ta­čiau lei­džia­mas žur­na­las, ir ne bet koks, o mo­te­rims. Re­dak­to­rė mo­te­ris, bet už ją vis­ką pada­ro žur­na­lis­tas – vy­ras. Re­dak­ci­jo­je nė­ra kom­piu­te­rio, teks­tai ra­šo­mi ran­ka ir ne­ša­mi į tur­gų, kur su­ran­da­mas žmo­gus, ga­lin­tis už pi­ni­gus jį at­spaus­din­ti.

Ži­no­ma, gy­ve­ni­mas ne­sto­vi vie­to­je. Tarp­tau­ti­nė ben­druo­me­nė ska­ti­na žur­na­lis­ti­kos plėt­rą. Ir pa­tys žmo­nės ro­do di­de­lį no­rą mo­ky­tis, pa­žin­ti pa­sau­lį, įgy­ti iš­si­la­vi­ni­mą. Mo­kyk­los pil­nos vai­kų. Go­ro pro­vin­ci­jo­je jau bai­gė mo­kyk­lą – dvy­li­ka kla­sių – pir­mo­ji mer­gai­čių lai­da.

„Ga­lė­tu­me tik pa­vy­dė­ti to­kio ryž­to, nes są­ly­gos la­bai sun­kios. Dau­gu­ma mo­kyk­lų vei­kia pa­la­pi­nė­se ar tie­siog lau­ke, tik vie­na ki­ta įreng­ta pa­sta­te, nors ne vi­si na­mai tu­ri sto­gą“, – tei­gia S. Po­vi­lio­nis.

Af­ga­nų mo­te­rų vi­du­ti­nis am­žius apie 40 me­tų, vy­rai gy­ve­na šiek tiek il­giau. Mo­te­rims sun­kiau, jas nu­a­li­na gim­dy­mai. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad šei­mos tu­ri vai­kų tiek, kiek Die­vas da­vė. Gim­do tiek, kiek ga­li iš­lai­ky­ti. Tas pat pa­sa­ky­ti­na ir apie žmo­nų skai­čių. Tik tur­tin­gi ga­li sau leis­ti daug­pa­tys­tę.

Trum­pą gy­ve­ni­mo truk­mę le­mia ne tik sun­kios są­ly­gos, bet ir men­ka me­di­ci­nos pa­gal­ba. Vi­so­je Go­ro pro­vin­ci­jo­je yra vie­na li­go­ni­nė ir ke­lio­li­ka me­di­ci­nos am­bu­la­to­ri­jų, trūks­ta gy­dy­to­jų. „Nu­vy­kę į Af­ga­nis­ta­ną, mū­sų me­di­kai pa­ma­to to­kių li­gų, apie ku­rias gal tik va­do­vė­liuo­se bu­vo skai­tę. Ta­čiau net gy­ven­da­mi to­kio­mis są­ly­go­mis žmo­nės gai­les­tin­gi li­go­niams. Te­ko ma­ty­ti pro­tiš­kai at­si­li­ku­sių, ku­rie gy­ve­na ly­gio­mis tei­sė­mis kar­tu su svei­kai­siais“, – da­li­ja­si įspū­džiais lei­te­nan­tas.

Go­ro pro­vin­ci­jo­je gy­ve­na 85 proc. ta­dži­kų ir apie 10 proc. puš­tu­nų. Ap­si­lan­kius su me­di­kais puš­tu­nų kai­muo­se, bu­vo bai­su žiū­rė­ti į luo­šus žmo­nes, kur­čius, ak­lus vai­kus: „At­krei­pė­me dė­me­sį į tam­sias dė­mes ant są­na­rių – rie­šų, al­kū­nių. Pa­si­ro­do, gy­ven­to­jai daž­nai ken­čia nuo są­na­rių skaus­mo, o tos dė­mės – tai vie­ti­nių šar­la­ta­nų gy­dy­mo pėd­sa­kai. Jie su vie­la, pa­mir­ky­ta kaž­ko­kiuo­se da­žuo­se, su­ba­do są­na­rius. Žmo­nės sa­kė, kad ta­da są­na­rių skaus­mas trum­pam at­lėgs­ta.“

Af­ga­nis­ta­ne vi­siš­kai ki­toks po­žiū­ris į mo­te­ris. Di­de­lė ne­pa­gar­ba spok­so­ti į mo­te­rį už­deng­tu vei­du. Tai ži­no­da­mi Lie­tu­vos ka­riai steng­da­vo­si to ne­da­ry­ti. Af­ga­nai tai la­bai ver­ti­no ir ne kar­tą pa­brė­žė, kad lie­tu­viai yra ger­bia­mi už ki­tos tau­tos tra­di­ci­jų pai­sy­mą. „Tai tik mums at­ro­do, kad mo­te­rys mu­sul­mo­nų kraš­te dis­kri­mi­nuo­ja­mos. Te­ko ma­ty­ti, kaip po ren­gi­nio mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je mo­ki­nes pa­ly­dė­jo po­li­ci­ja. Pa­rei­gū­nai pa­pra­šė pa­si­trauk­ti iš ke­lio, pa­ro­dy­ti mer­gi­noms pa­gar­bą.

Af­ga­nai ma­to mo­te­rų dis­kri­mi­na­vi­mą ir di­džiu­lę ne­pa­gar­bą Va­ka­rų pa­sau­ly­je. Jiems ne­su­vo­kia­ma, kaip ga­li­ma nau­do­ti ap­nuo­gin­tą mo­ters kū­ną re­kla­mai“, – sa­ko S. Po­vi­lio­nis. To­kie kul­tū­rų skir­tu­mai ska­ti­na mąs­ty­ti, į pa­sau­lį žvelg­ti įvai­riais as­pek­tais, ge­riau pa­žin­ti ne tik ki­tas tau­tas, bet ir sa­vo kraš­to kul­tū­rą.