„Leiskite man pradėti nuo kelių žodžių apie mano oponentą, - tarė J.McCainas. – Nepasakokite jam, kad aš tą sakiau, bet jis yra įspūdingas vaikinas daugelyje sričių“. J.McCainas užsiminė, kad Baracko Obamos sėkmė jį verčia didžiuotis savo šalimi, kuri parodė judanti tolyn nuo praeityje vyravusio žiauraus ir pasipūtusio fanatizmo. Tada jis pagarbiai paaiškino, kodėl nesutinka su B.Obama kai kuriais klausimais – pavyzdžiui, dėl galimybės pasirinkti mokyklą.
Tema pasirinkta išmintingai. J.McCainas siūlo švietimo sistemoje įtvirtinti moksleivių krepšelius, kurie leistų siaubingose mokyklose įstrigusių vaikų tėvams savo atžalas siųsti į geresnes mokymo įstaigas – nesvarbu, valstybines, privačias ar parapines. Jo manymu, mokesčių mokėtojų pinigai turi keliauti paskui mokinius, o ne švietimo sistemos biurokratų įgeidžius.
Kur tik buvo pasiūlyti krepšeliai, neturtingi juodaodžiai tėvai juos graibstė abiem rankomis. Tuo metu B.Obama, nenorėdamas pyktis su mokytojų sąjungomis, prieštarauja galimybei laisvai rinktis mokyklą. Kaip ir dauguma NAACP vadovų. Iš salės J.McCainas nesulaukė didelio pritarimo, tačiau pareiškė paramą planui, kuris galėtų gerokai pagerinti neturtingų afroamerikiečių gyvenimą, ir pademonstravo gerbiąs didelę, tylią bei priešišką tamsią minią – šitaip per televizorius jo pasisakymo besiklausiusiems rinkėjams parodydamas, kad yra tolerantiškas respublikonas.
Taip pat, kaip yra pratęs, įterpė gudrią užuominą apie neįtikėtiną savo paties gyvenimo istoriją. Prisimindamas dieną, kai išgirdo apie Martino Lutherio Kingo nužudymą, sakė pasijutęs „kaip ir visi kiti namie likę tautiečiai, tik galbūt dar labiau sunerimęs dėl savo šalies, atsidūrusios tamsoje, panašioje į tą, kuri supo mane ir kitus į nelaisvę paimtus likimo draugus“.
Prezidento rinkimų kampanijoje biografija yra svarbus elementas, o du šiųmetiniai kandidatai gali papasakoti dvi skirtingas istorijas. B.Obamos patrauklumas remiasi jo simbolizuojamomis galimybėmis: juodaodžio iš Kenijos bei amerikietės iš Kanzaso sūnus, pasitelkęs talentą ir sunkų darbą, gali iškopti iki galingiausios pasaulio valstybės vadovo posto. J.McCaino žavesys – jo nuveikti darbai.
Kol B.Obama su kitais šešiamečiais žaidė slėpynes, J.McCainas manevravo tarp priešlėktuvinių raketų virš Šiaurės Vietnamo. Kai viena į jį pataikė, jis katapultavosi iš lėktuvo, susilaužė tris galūnes ir įkrito į ežerą. Jį ištraukė pikta vietnamiečių minia, subadė ir sumušė beveik negyvai.
Jį į nelaisvę paėmę vietnamiečiai nesuteikė medicininės pagalbos, kol suprato, kad jis – admirolo sūnus. Tuomet jam pasiūlė laisvę, tačiau J.McCainas atsisakė grįžti namo, kol nebus išlaisvinti kiti prieš jį nelaisvėn paimti amerikiečiai. Teko laukti daugiau nei penkerius metus, tačiau to reikalavo karo jūrų laivyno garbės kodeksas, o J.McCainas visai nenorėjo, kad priešo propagandininkai imtų sakyti, jog Amerikoje vienokios taisyklės galioja valdantiesiems, kitokios – masėms.
Rinkėjams patinka tokie pasakojimai. B.Obama gali kiek nori savo išpuoselėtu stiliumi rašyti apie skaudžias mišraus kraujo vaikio pastangas išsikovoti vietą Amerikos rasių mozaikoje, bet J.McCainas savo kailiu patyrė tikrą fizinį skausmą – sulaužytomis galūnėmis ir išmuštais dantimis jis buvo įgrūstas į vienutę už plūdimąsi ant sargybinių.
Žinoma, tai nereiškia, kad jis būtų geras prezidentas. Tačiau žmonėms lengviau patikėti, kai jis sako tarnaujantis didesniems tikslams nei jo paties gerovė.
Greitas maistas ir prasti pokštai
J.McCainas sako, kad jam patinka būti silpnesniojo vietoje. Išties, jei JAV prezidento rinkimai būtų oro mūšis, bet kuris Respublikonų partijos kandidatas stotų kovon su beveik tuščia šovinių apkaba ir liepsnojančiais sparnais. Šalies ekonomikoje štilis. Nekilnojamasis turtas nuvertėja. Benzinas kainuoja pustrečio karto daugiau nei George'o W.Busho pirmosios kadencijos pradžioje. Amerikiečiams iki gyvo kaulo įgriso karas Irake ir jų prezidentas – jie nori pokyčių. J.McCaino – dabar Baltuosius rūmus valdančios partijos kandidato – galimybės turėtų būti lygios nuliui.
Tačiau rinkėjų apklausos rodo, kad jie su B.Obama lentyniauja petys petin. Iš dalies tai lemia rinkėjų abejonės dėl B.Obamos. Kai kuriuos jų gąsdina demokrato nepatyrimas arba nepopuliarūs jo draugai. Kai kurie netiki, kad po visa pokyčių ir vilties retorika slypi kas nors realaus. Dar kiti nenori savo balso atiduoti juodaodžiui. Tačiau dalis pagyrų už J.McCaino reitingus – aukštesnius nei jo partijos – turėtų tekti pačiam J.McCainui.
Pirmiausia senatorius iš Arizonos moka rengti kampaniją. Sunku rasti kitą politiką, kuris būtų toks vidutiniškas oratorius, bet sugebėtų taip patraukti savo klausytojus. Jo kalbų autorius Markas Salteris jam parengia išdailintus elegantiškus tekstus, kuriais jis springsta kaip prie žmonos virtuvės pratęs paprastas žmogelis gurmaniškame restorane. Jo balso diapazonas nepaprastai siauras, jis akcentuoja ne tuos žodžius. Tačiau žmonės klausosi, nes tiki, kad jis kalba nuoširdžiai.
Jis kuria „savo“ žmogaus įspūdį – tokio, kuris praeityje kartais padaugindavo alkoholio, daužydavo lėktuvus ir gainiodavosi moteris. Susitikimuose su rinkėjais jis žiaumoja vietos virtuvę garsinantį greitą maistą – „Pronto Pup“ skrudintus dešrainius Grand Heivene, Mičigano valstijoje, arba šaldytą kremą Sent Luise, Misūryje – su nesuvaidinamu pasimėgavimu. Savo repertuare jis turi sukaupęs gausybę nevykusių anekdotų, kuriuos taip dažnai kartoja, kad jo rinkimų štabas juos spausdina ant marškinėlių. Skirtingai nei daug subtilesnis priešininkas, jis dėsto tiesmukus įsitikinimus paprastais žodžiais – ir pagardina žemiškomis istorijomis arba saviironiškomis pastabomis.
Geriausiai J.McCainui sekasi atsakinėti į iš anksto nežinomus rinkėjų klausimus – dauguma politikų to vengia. Jis nuoširdžiai gilinasi į žmonių dėstomas problemas – nors ir šiek tiek stačiokiškai bei globėjiškai. Bet svarbiausia, jis, priešingai nei kiti politikai, leidžia nepatenkintiems rinkėjams uždavinėti papildomus klausimus tol, kol jiems baigiasi garas.
Neįprastas J.McCaino atvirumas padeda suprasti, kodėl netgi respublikonams neprijaučiantys žurnalistai dažnai jam padaro išimtį. Kol B.Obama teikiasi numesti vieną kitą sakinį jį sekiojantiems rašeivoms, J.McCainas gali valandų valandas stovėti už autobusiuko ir taukšti su jais.
Kiti politikai kovoja su nusišnekėjimu stengdamiesi netarti nė vieno nenumatyto žodžio, o J.McCainas laikosi priešingos strategijos. Atsiverdamas jis leidžia žurnalistams suprasti, kaip jis galvoja ir ką žino. Taigi mėgėjai mėgsta pažerti pašaipų jo sąskaita – pavyzdžiui, kai jis supainiojo sunitų teroristus su šiitų. Tačiau bet kuris geriau jį pažįstantis žurnalistas neabejoja, kad skirtumą jis puikiai žino.
Neigiama J.McCaino atvirumo pusė, žinoma, yra ta, kad atsiskleidžia ne tik privalumai, bet ir trūkumai. Jis puikiai išmano geopolitiką, tačiau apie ekonomiką nutuokia nesmagiai menkai. Jis protingas, tačiau ne toks galvotas, koks yra jo priešininkas. Jis principingas žmogus, tačiau jo principai nėra nei geležiniai, nei visiškai nuoseklūs. Be to, jo ūmus būdas.
Prie jo sėkmės nepaprastai prisidėjo puikus nacionalinio saugumo reikalų išmanymas. Jo tėvas ir senelis buvo admirolai. Jis du dešimtmečius priklausė JAV Senato ginkluotųjų pajėgų komitetui. Kai jis prabyla apie kariuomenės reikalus, rinkėjai žino, kad jis neatkartoja patarėjų paruoštų banalybių. Jis primygtinai teigė, kad G.W.Bushas į Iraką pasiuntė nepakankamai karių, gerokai anksčiau, nei pastiprinimo kuopos įrodė, kad jis buvo teisus.
Kai tik koks nors įvykis amerikiečiams primena, kad pasaulis yra pavojinga vieta, iškart kyla ir J.McCaino populiarumas. Gruodį nužudyta Pakistano politikė Benazir Bhutto greičiausiai padėjo jam laimėti anksčiau nei po dviejų savaičių surengtus pirminius rinkimus Naujajame Hampšyre. Beveik aiškiaregiu rinkėjų akyse J.McCainą padarė Rusijos invazija Gruzijoje. Kažkada G.W.Bushas jausmingai pasakojo, kad pažvelgęs į Vladimiro Putino akis išvydo jo sielą - J.McCainas nusišaipė, kad pažvelgė į jo akis ir jose išskaitė tris raides - KGB.
Tačiau ar užsienio politika yra vien jo stiprybė? Sąmoningai iškraipydami jo pastabą, demokratai užsiminė, kad jis nori laikyti Iraką okupuotą šimtą metų. Tiesą sakant, nuo demokratų rinkiminio susirinkimo abiejų kandidatų nuomonė apie Iraką gerokai supanašėjo. J.McCainas nori stabilizuoti padėtį Irake ir tada pasitraukti. B.Obama nori pasitraukti kuo greičiau, kai tik padėtis Irake stabilizuosis. Visas skirtumas galėtų būti jų reakcija į padėties pasikeitimus. B.Obama neabejotinai greičiau atšauktų daugiau JAV karių, bet turbūt tik vos vos greičiau.
Vaisingesnis demokratų kritikos taikinys galėtų būti bendrasis J.McCaino karingumas. 2000-aisiais jo pasiryžimas visame pasaulyje įvesti demokratiją sužavėjo neokonservatorius labiau nei nuosaikesnis G.W.Bushas. J.McCainas, kurio politinis idealas yra karingasis Teddy Rooseveltas, būtų daug labiau linkęs bombarduoti Iraną nei B.Obama.
Mikčiojimai apie ekonomiką
J.McCaino pasisakymai apie ekonomiką kol kas buvo pakankamai logiški. Jis remia laisvą prekybą, mažus mokesčius, švelnų reguliavimą ir atsakingai tvarkomą biudžetą. Jis nuosekliai kritikavo švaistymąsi lengvatinėmis paskolomis, kol B.Obama juos rėmė. Vis dėlto jo rinkimų kampanijoje išryškėjo dvi problemos.
Pirmiausia pasisakymai apie fiskalinę politiką gadina jo, kaip tiesaus žmogaus, reputaciją. Kažkada G.W.Busho mokesčių sumažinimą pavadinęs neatsakingu žingsniu, dabar jis lygiai taip pat neatsakingai žada dar labiau juos mažinti. Iš tribūnos jis kartais žarstosi populistiniais tauškalais, kad naftos kainas galima sumažinti pakirpus sparnus rinkos spekuliantams (ši silpnybė nesvetima ir B.Obamai). Ir kartais jis kalba visiškas nesąmones, pavyzdžiui, kad išmetamų dūmų mažinimas finansiniais paskatinimais JAV ekonomikai nieko nekainuos.
Antra, kai prisieina detaliau aptarti ekonomikos politiką, J.McCainas dažnai jaučiasi kaip skenduolis baloje. Liepą paklaustas, ar pritaria valstybės iždo sekretoriaus Hanko Paulsono planui suteikti paskolą svirduliuojantiems nekilnojamojo turto paskolų gigantams „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“, jis atsakė: „Taip“. Kai jo paprašė išplėtoti atsakymą, jis pridūrė: „Aš jam pritariu“.
Kadangi J.McCaino žinios šioje srityje labai ribotos, į pirmąjį planą iškyla ekonomikos patarėjų pasirinkimas. Patikimiausias jo ekonomikos guru - Dougas Holz-Eakinas. Jis yra vadovavęs biudžeto kabinetui JAV kongrese ir turi gerą vardą. Tačiau kitos dvi patarėjos - Carly Fiorina ir Meg Whitman - veikiau verslininkės nei ekonomistės. C.Fiorina vadovavo kompiuterinės įrangos bendrovei „Hewlett-Packard“, o M.Whitman – interneto aukcionui „eBay“. Abi yra patyrusios savo srities specialistės, tačiau vargu ar pridėtų J.McCaino administracijai autoriteto Volstryto akyse.
Kitas patrauklus J.McCaino bruožas – jo maverikiška reputacija. Jo priešininkas niekada neišdavė tradicinės savo partijos pozicijos nė vienu svarbiu klausimu. O J.McCainas – ne kartą.
Jis ragino kovoti su klimato atšilimu, kai dauguma jo kolegų respublikonų gamtosaugininkų perspėjimus vadino sapalionėmis. Jis susivienijo su demokratu, kad priimtų rinkimų kampanijų finansavimo įstatymo reformą, kuri nepatiko daugeliui konservatyvių politikų. Kartu su Edwardu Kennedy jis pateikė įstatymo projektą, kuris būtų leidęs nelegaliems imigrantams gauti JAV pilietybę – jeigu Kongreso respublikonai nebūtų jo nušvilpę.
Jo motyvai kartais būna nevienalyčiai. Užsidegimas sumažinti pinigų įtaką politikoje iš dalies atsirado dėl gėdos, kad per devintojo dešimtmečio indėlių ir paskolų skandalą priėmė finansinę paramą ir keliones privačiu lėktuvu iš sukto finansininko. Ir jis ne visada nuoseklus – kaip G.W.Busho mokesčių mažinimo klausimu. Bet netgi jo priešininkai pripažįsta, kad jis – netipiškas respublikonas. „Jis nėra mano kandidatas, - sako juodaodė demokratė iš Ohajo. – Bet aš jį gerbiu“.
Socialiniais klausimais J.McCainas laikosi konservatyvios pozicijos, tačiau be nuoširdaus užsidegimo. Jis nepritaria tos pačios lyties asmenų santuokoms, tačiau tik puse širdies. Jis sako norintis uždrausti abortus, bet kartą jam išsprūdo, kad jei to prireiktų jo dukteriai, leistų jai pačiai apsispręsti.
Nors toks nuosaikumas traukia neapsisprendusius rinkėjus, jis skamba šventvagiškai tiems, kurie abortą prilygina žmogžudystei. Bet konservatyvūs amerikiečiai neturi kito pasirinkimo. Balsavimo dieną jie gali likti namie, tačiau kažin ar balsuos už B.Obamą, kurį aktyviai remia už teisę į abortus kovojanti organizacija „NARAL Pro-Choice America“.
Sunkiasvorių kovos
Pernai vos nežlugusi J.McCaino kampanija dabar vėl rieda stabiliai. Ji nėra tokia triukšminga, kaip B.Obamos, kuris į susitikimus su rinkėjais kviečiasi roko žvaigždes, o internete šalininkų tinklą jam telkia vienas „Facebook“ įkūrėjų.
J.McCaino štabe dirba ne tokia spalvinga senbuvių ir jaunų respublikonų komanda. Jie žino, kad stoja prieš žiniasklaidos numylėtinį, kurį supa aistringų gerbėjų legionai ir pinigų nešykštintys rėmėjai. Tačiau jie nepraranda stiprybės. Jie dalina lipdukus su užrašu: „Sunku? Nori sužinoti, kas yra sunku? Aš dirbu su Johnu McCainu“.
Abu kandidatai iš pradžių pažadėjo garbingą kampaniją – bet negi tai įmanoma? Lenktynės įtemptos, prizai dideli, o daugybė rinkėjų vis dar neapsisprendę. Nei J.McCainas, nei B.Obama neturi vadovavimo valstybei patirties, tad amerikiečiams sunku numatyti, kaip jiems seksis Baltuosiuose rūmuose. Tad vadovautis tenka šių vyrų asmenybėmis ir gyvenimo istorijomis – o tai reiškia, kad abiem pusėms sunku susilaikyti nuo drabstymosi purvais.
Liepą J.McCaino vyriausiojo stratego vietą užėmus Steve'ui Schmidtui, kampanija tapo aštresnė ir negatyvesnė. Sekdamas G.W.Busho stratego Karlo Rove'o tradicija, S.Schmidtas stengiasi B.Obamos privalumus paversti ydomis – jo mąslumą parodyti kaip neryžtingumą, o gebėjimą sutelkti minias paversti lėkštu holivudišku akių dūmimu. J.McCaino televizijos reklaminiuose klipuose B.Obama kaltinamas bandymais dėtis Mesiju, bet išties esant politikos Paris Hilton. „Garsenybės mėgsta švaistyti savo milijonus. Barackas Obama ne kitoks. Tik jis švaistosi jūsų pinigais“, - teigiama viename jų.
Tokie smūgiai nelieka be atsako – ir J.McCainas turi daugybę silpnų vietų, į kuriuos taiko jo priešininkas. Kai jo paprašė apibūdinti „turtingą“ žmogų, jis neprotingai pasiūlė 5 mln. dolerių pajamų per metus ribą – B.Obama vėliau nusišaipė, kad tikriausiai jo priešininkas 3 mln. uždirbančius žmones laiko vidurine klase.
Paklaustas, kiek namų priklauso jam ir jo žmonai, J.McCainas negalėjo prisiminti. B.Obamos štabas pasinaudojo proga pavaizduoti J.McCainą ne tik kaip atitrūkusį nuo tikrovės, bet ir pamirštantį jam nepatogius faktus. J.McCaino štabas atsišaudė reklama, primenančia apie milijoninės vertės B.Obamos vilą, kurią šis įsigijo su nuteisto nusikaltėlio Tony Recko pagalba. Reklama baigėsi žodžiais: „Čia tai bent gyvenamojo ploto problema“.
Tokie prasivardžiavimai jau nieko nestebina, bet kai kuriuos kaltinimus sunku atremti. J.McCainas praturtėjo, kai paliko pirmąją žmoną dėl didelių turtų paveldėtojos – šis faktas gerokai kenkia jo „savo žmogaus“ įvaizdžiui.
Problemų kyla ir dėl jo amžiaus – rugpjūčio 29-ąją jam suėjo 72. B.Obamos reklamos jį kaltina „ta pačia sena politika“ – akcentuojamas žodis „sena“. Kažkas parašė knygą pavadinimu „72 dalykai, jaunesni už Johną McCainą“. Sąraše yra lipni juosta, Aliaska, sausainiai su šokolado gabaliukais ir Dickas Cheney. Nors J.McCainas demonstruoja puikią sveikatą ir energingumą, daugybė rinkėjų baiminasi, kad geriausi jo metai jau praeityje.
Saugesnis pasirinkimas?
Lapkričio mėnesį demokratai neabejotinai sustiprins savo daugumą Atstovų rūmuose ir Senate. Ironiška, tačiau toks demokratų antplūdis kai kuriuos rinkėjus verčia balsuoti taktiškai už respublikoną J.McCainą. Mat kai ta pati partija valdo ir Kongresą, ir Baltuosius rūmus, išryškėja niekieno nekontroliuojami kraštutiniai jos elementai.
Istorija rodo, kad prezidentai delsia vetuoti prastus savo partijos priimtus įstatymus arba švaistūniškus planus. Vieninga valdžia paprastai palieka didesnius biudžeto deficitus – kaip atsitiko ankstyvaisiais G.W.Busho metais. Rinkėjai gali nuspręsti, kad demokratų Kongresą turi prižiūrėti piktas respublikonas.
Vis dėlto labiau tikėtina, kad neapsisprendusių rinkėjų pasirinkimą lems asmeninės kandidatų savybės – ir gebėjimas jas konstruoti. Šioje srityje pranašumą turi J.McCainas. B.Obamos karjera – bendruomenės aktyvisto ir teisės profesoriaus – paprastai traukia tuos rinkėjus, kurie bet kuriuo atveju balsuotų už demokratą – afroamerikiečius, išsilavinusius profesionalus, Masačusetso gyventojus ir panašias grupes.
O J.McCaino gyvenimo aprašymas gali patraukti nepastovius rinkėjus – pavyzdžiui, baltaodžius darbininkų klasės vyrus. Tik 12 proc. rinkėjų sako pasitikintys Kongresu („algą gaunantys darbuotojai ir kraujo giminaičiai“, - šmaikštauja J.McCainas), o ginkluotąsias pajėgas palankiai vertina neįtikėtinas 71 proc. amerikiečių.
Dauguma jų sunkiai įsivaizduoja, ką veikia bendruomenės aktyvistai, - o juk visi žino, kad kariai kariauja karuose. „Asmenybė yra svarbi. Johnas McCainas ją turi“, - sako bibliotekininkė iš Misūrio Sallie Smith. „Pasaulis rimtai vertina Johną McCainą, nes jis ir yra rimtesnis žmogus“, - sako gerbėjas iš Naujosios Meksikos.
J.McCaino rėmėjai nesitiki, kad jis magiškai padės tašką partinėms rietenoms arba padės įžengti į visuotinės santarvės amžių. Tačiau jie mano, kad jis yra saugesnis pasirinkimas. Galbūt jie klysta – skeptikai primena ūmų J.McCaino būdą, jo karingumą ir tą faktą, kad 72 metų žmogus per ketverius metus gali netekti savo gyvybingumo ir nuovokos. Aišku tik viena. Tokiu metu, kai amerikiečiams už respublikonus mielesnis net skorpionas spragėsių maišelyje, Arizonos senatorius yra vienintelis žmogus, galintis padėti savo partijai įvykdyti neįmanomą misiją.