Pagijusi nuo meilės

Atsidavusi, mylinti, išduota, palikta ir viską atleidusi. Tai – ne teatro scenoje suvaidinti vaidmenys. Tai – moters, netrukus švęsiančios 66-ąjį savo gimtadienį, gyvenimas. Kuriame, tikina aktorė, jau nebėra vietos kitados labai mylėtam vyrui – aktoriui ir režisieriui Viktorui Šinkariukui.

„Aš pagijau nuo meilės“, – sako sodyboje ant ežero kranto, Labanoro girioje, ramybe ir vienatve besimėgaujanti aktorė. Ir priduria, kad jos mylėto Viktoro jau nebėra, o matyti tai, kas iš jo liko, moteriai per sunku. Net ir pagijusiai nuo meilės, jeigu nuo jos įmanoma pagyti.

– Jūsų buvusiam vyrui neseniai sukako 60 metų. Jis negavo padėkos rašto, premijos ar medalio už nuopelnus scenoje. Po to pasirodžiusiame interviu jis guodėsi, kad pasveikinti atėję pažįstami atsisakė išgerti. Jis gėrė vienas. Ar pasveikinote Viktorą jubiliejaus proga?

– Ne. Paskutinį kartą jį mačiau daugiau kaip prieš dvejus metus iš tolo – teatro kieme. Tą dieną jis buvo atleistas iš darbo.

O apie interviu ir siaubingas Viktoro nuotraukas tuščių butelių apsuptyje man pasakė paskambinusi draugė. Aš tuo metu rami, laiminga tupėjau raiste ir rinkau mėlynes. Nežinau, kam to reikėjo. Parodyti, kuo pavirto talentingas aktorius? Bet ką mes žinome apie žmogaus vidinį pasaulį? Gal tas, kuris mums atrodo žuvęs, yra laimingesnis už mus visus? Gal jo toks pasirinkimas? O gal jį lemtis ar Dievas pasirinko būtent tokiems išbandymams? Kartą, jau prasidėjus mūsų santykių krizei, Viktorui, liūdnai žiūrinčiam pro virtuvės langą, kalbėjau, kad jis gali susirgti, numirti šitaip gyvendamas. Jis net neatsisukęs atsakė: „O gal aš noriu numirti“.

Nereikia manyti, kad tie, kurie nesigrumia dėl pinigų, šlovės, karjeros, dėl išlikimo „ateities kartoms“, yra nevykėliai, nelaimingi, verti paniekos.

– Ne, ne, ne. Ir ne todėl, kad aš labai gera. Kai jis išėjo pas savo naująją žmoną, aš jau buvau išsigydžiusi – jo nebemylėjau.

– Pirmą kartą jis mane paliko 1991 metais – su būsima antrąja savo žmona pabėgo iš namų. Pamenu, grįžau iš kaimo į Kauną, o namie radau tik laiškelį ir sulaukiau jos mamos skambučio, kad Viktoras su Goda išvažiavo į Palangą.

O juk aš pati Godą pasikviečiau į mūsų namus. Tą vasarą ji buvo išmesta iš Konservatorijos, į kurią aš siūliau jai stoti ir padėjau ruoštis egzaminams. Pažinojau Godą nuo septynerių metų – ji ateidavo žiūrėti mano „Merės Popins“.

Man buvo taip netikėta, kad tarp jų užsimezgė aistra. Tai buvo didžiulis smūgis. Labai sunku. Visą vasarą buvau viena. Sūnus – Amerikoje. Tada aš Viktorą mylėjau. Išgyvenau pavydą ir baisią kančią. Bet nevažiavau į Palangą jo ieškoti. Peržengti tos ribos negalėjau. Buvau išdidi. Gal tai net ne išdidumas, o suvokimas, kad nieko tuo nepakeisi, nesugrąžinsi – belieka ištverti.

Puikiai supratau, kad jauna mergina gali įsimylėti tokį kaip Šinkariukas – jis buvo gražus, kvepiantis, sąmojingas, be galo žavus. Tik niekaip negalėjau suprasti, kad jis gali įsimylėti kitą, kad gali įsižiebti aistra, o gal ir tikra meilė.

Man atrodė, kad išdavystė neįmanoma, kai tarp mūsų tvirta draugystė, vidinis ryšys. Bet praėjus vasarai, po trijų mėnesių, jis grįžo pas mane baisiausiai įtikinėdamas, kad be manęs negali gyventi. Viską atleidau.

Paskui – aštuoneri metai išsisukinėjimų, įtikinėjimų, kad nieko nebėra, kad ji – tik studentė. Tačiau per tuos aštuonerius metus aš pamažu gijau. Girdėdavau visokių kalbų apie juodu. Iš pradžių nuo jų sudrebėdavau, verkdavau, klausdavau, kodėl taip kalba. Jis visuomet rasdavo paaiškinimų. Ir aš patikėdavau. Man atrodė, kad žmogus negali taip meluoti.

Jei aš mylėčiau kitą, užmušk mane, bet negalėčiau pareiti į butą pas savo vyrą, daryti jam valgyti, žiūrėti į akis, lyg niekur nieko pietauti, bendrauti su sūnumi. Negalėčiau savaitę pabūti su vienu, o paskui grįžti pas kitą. Vyrams, matyt, kitaip. To aš nesuprantu. Iki šiol nesuprantu, kodėl jis manęs nepaliko iš karto, kai tik užsimezgė juodviejų romanas? Kas jį laikė prie manęs? Juk jis turėjo ją.

– Ne. Matyt, tai labai sudėtinga. Kartais galvoju: galbūt jį laikė mano siela, mano širdis. Gal mano kaltė ar mano minusas, kad niekada negarbinau sekso. Man seksas visada pirmiausia buvo susijęs su siela ir romantika, o tik paskui su kūnu.

Negalėjau pakęsti buitiško, paprasto žmonos pareigų atlikimo. Mane tai gniuždė. Matyt, vyrai tai pajunta. O kai sulaukia 50-ies, ateina krizė. Matyt, tarp juodviejų buvo aistra. Bet jis negalėjo nejausti mano širdies, mano gerumo.

Aš jį gelbėdavau rytais nešdama mineralinį vandenį ir virdama sultinį, kad greičiau atsigautų po išgertuvių, galėtų spektaklyje vaidinti. Stengiausi padėti kiek galėdama. Ir nieko nekaltinu.

– Ne. Puikiai suprantu moteris, kurios sako: išplikyčiau tai kitai akis. Žinau, kas yra pavydas, aistra. Žinau, kokia tai baisi kančia. Tai – pragaras, kurio sutramdyti negali nei protas, nei valia. Nelaimė ir moteriai, ir vyrui. Bet mane gelbėjo Dievas. Jis vedė į tikėjimą, kuris mane ir išgydė. Dabar tai priimu kaip stebuklą. Dėkoju Dievui, kad išsigydžiusi po pirmo smūgio išvengiau pavydo, kančių – visko, kas mane kamavo po to jų pabėgimo į Palangą. Matyt, Dievas pamatė, kad aš nepakeliu tos kančios. Nežinau, kas būtų buvę, jei jis tais 1991-aisiais nebūtų grįžęs. Man atrodė, kad aš jau net apsiprantu su tuo, jog esu viena. Bet jis grįžo. Pasidariau atlaidi viskam.

Kai po tų aštuonerių metų Viktoras išėjo iš namų ir pradėjo su ja gyventi, tai priėmiau kaip dovaną iš aukščiau. Aš išgijau. Savo jėgomis, be jokių vaistų. Labai lengvai jį paleidau. Kai jie pradėjo gyventi kartu, mes visi gražiai bendravome.

Man skambindavo ir Viktoras, ir Goda. Tekdavo išklausyti abiejų išpažintis. Aš jau nebekentėjau. Tik būdavo nemalonu. Ir jai, ir jam sakydavau: atstokite nuo manęs, palikite mane ramybėje, ką aš galiu jums patarti. Godai sakydavau: „Kentėk, jis tave į teatrą atvedė. Dabar tu esi artistė, gauni vaidmenų“. Jį irgi guosdavau. Esu girdėjusi, kad vyrams būdinga savo pirmosioms sutuoktinėms guostis, kaip jiems blogai, kaip naujoji žmona jų nesupranta. Į viską pradėjau žiūrėti su humoru. Aš jau turėjau visai kitą gyvenimą – laisvą. Turėjau sūnų, kūrybą, Dievą.

– Neprašė. Prieš skyrybas su Goda jam staigiai paaštrėjo liga – jis labai daug gėrė. Ypač po to, kai Kauno dramos teatro vadovas Gintaras Varnas jį netikėtai išmetė iš teatro. Aš tuo metu teatre nedirbau, todėl nežinau, kas nutiko, kad Viktoras nenuėjo į spektaklį. Nežinau, ar tai nebuvo per staigus sprendimas. Žinau tik viena: toks direktorius kaip Romualdas Tumpa nebūtų to padaręs. Jis visus aktorius, įkritusius į duobę, gelbėdavo – veždavo į ligoninę, lašelines statydavo ir pats vėl į teatrą atveždavo. Bet dabar kiti laikai. Visiškai kitoks teatras. Čia nebėra šeimos. Nebėra trupės. Dabar visai kita režisierių psichologija. Aktoriai nebėra jų vaikai.

Viktoras po to pradėjo labai staigiai ristis žemyn. Išsiskyrė su Goda. Du kartus buvo sumuštas.

– Netikiu. Negaliu to įsivaizduoti. Manau, kad ji Viktorą mylėjo.

– Taip. Viename interviu ji kartą pasakė: „Koks baisus ir sunkus dalykas, kai nori išgelbėti mylimą žmogų, bet matai, kad negali to padaryti“.

Mes abi su tuo susidūrėme. Tik mano patirtis, amžius, kartu pragyventi metai suteikė man daugiau išminties. Aš bandžiau jį saugoti. Pas mane niekada neateidavo svečių su buteliu, kad, ginkdie, Viktoras neužsikabintų. Bet nenorinčio saugotis žmogaus neišsaugosi.

– Ech... Padėjau jam, kai tik viskas prasidėjo. Buto remontui daviau pinigų. Dabar juo rūpinasi mūsų sūnus Tomas su savo drauge. Išsiskyręs su antrąja žmona Viktoras gyvena atskirai vienas. Nebėra jokių draugių. Gauna gerą pensiją. Dažnai žmonės jį mato sėdintį kavinėje ar Muzikinio teatro sodelyje. Jis gali savimi pasirūpinti, pavalgyti, bet kaip su asmenybe su juo bendrauti nebepavyksta. Po tų dviejų lemtingų sumušimų jis tapo neįgalus. Visai kitaip suvokia pasaulį. Nors atrodo, kad kalba normaliai. Atpažįsta žmones.

Gali labai tiksliai valandų valandas kalbėti apie repeticijas, statytus spektaklius. Tik čia pat gali įterpti kokį sakinį, kad ir dabar jis filmuojasi ar rašo scenarijų. Jį lanko kai kurie kolegos. Pasirūpinti Viktoru Tomui labai padeda aktoriai Viktoras Valašinas, Albinas Budnikas. Apie mane Viktoras niekada nėra paklausęs. Nėra net mano vardo paminėjęs. Gal išsitrynė iš atminties, o gal tai – jo apsauga, gudrybė? Kas ten žino. Bet jeigu jis nesikankina, ačiū Dievui. Vadinasi, tai nėra pati baisiausia bausmė.

Praėjusį sezoną vaidindama Marijampolės dramos teatre gyvenau senelių namuose. Kartą pas mane į kambarį užklydo viena senučiukė ir labai išsigando, kad pasiklydo. Man taip pat labai baisu pasidarė. Senelius prižiūrinti slaugė mane nuramino, kad tie seneliai kaip vaikai. Jie nesikankina, nes nesupranta, kas jiems yra. Kartais pagalvoju: gal ir Viktorui taip pat.

– Ne. Nes žinau, ką pamatysiu. Mačiau jo fizinį sunykimą dar tuomet, kai jis tebedirbo teatre. O po sumušimų viskas dar blogiau. Vidinis balsas pasako, ko turi saugotis. Dėl to nejaučiu jokio sąžinės graužimo. Nežinau, kas nutiko, bet supratau, kad aš, ko gero, net ir į laidotuves neičiau. Noriu, kad jis man išliktų toks, koks buvo. Mes visiškai nebebendraujame. Net kai po antro sumušimo jis visą mėnesį prabuvo ligoninėje negalėdamas pajudėti iš lovos, nėjau lankyti. Kasdien viriau sultinius, kepiau kotletus, pirkau sauskelnes, bet viską nunešdavo sūnus. Aš Viktoro matyti negalėjau. Supratau, kad man tai būtų pražūtis.

Ir taip naktimis nebegalėjau miegoti. Vien tik jo vardo paminėjimas mane blogai veikdavo. Ir ne dėl to, kad jis mane paliko dėl kitos. Žmogus atsidūrė už ribos, o aš supratau, kad nieko negaliu pakeisti.

Galiu padėti finansiškai. Jeigu reikės, pasinaudojusi pažintimis, galėsiu jam surasti gerą pensioną. Bet matyti jį man per sunku. To Šinkariuko, koks buvo, nebėra.

Turbūt žmogui nereikia užsikrauti didesnio kryžiaus, nei jis gali pakelti. Kas pasikeis, jei aš nueisiu pas Viktorą šiukšlių išnešti? Naudos tai neduos jokios, tik vėl išdraskys mano sielą.

Su sūnumi esame susitarę, kad jis man per daug nepasakotų. Nes mane tai tam tikra prasme užnuodija. Tik jei yra būtinybė, galiu padėti Tomui sutvarkyti Viktoro reikalus.

– Iš jų penkerius gyvenome kaip brolis ir sesuo, kaip draugai. Buvau visiškai nurimusi, kai jis pradėjo gyventi su kita žmona. Jis man jau neegzistavo. Ramiai išvažiuodavau į kaimą jį palikusi Kaune.

Dievas man padėjo išvengti baisaus dalyko: aš išlaukiau momento, kai jis mane paliko. Džiaugiuosi, kad ne aš pirmoji tai padariau, nors jau porą metų galvojau, kaip man išeiti. Aš bijojau kaltės jausmo.

– Man taip yra geriau. Jis buvo priklausomas nuo alkoholio. Labai bijojau, kad mano išėjimas jį nustums į bedugnę. Tuo metu nežinojau, kad romanas su Goda vis dar tęsiasi. Jie aštuonerius metus nuo manęs tai slėpė. Jei būčiau tai žinojusi, būčiau iš karto apsisprendusi. O gal ir ne.

Gal aš – per daug save graužiantis žmogus. Labai bijau sužeisti kitą. Mačiau, kad Viktoras nelaimingas. Jam buvo labai blogai. Labai jo gailėjau. Bet tai buvo jau tik gailestis.

– Ne. Jau buvau pavargusi nuo jo negrįžimų. Man net būdavo gerai, kai jo nebūdavo. Tik bijodavau, kad nenumirtų kur nors gatvėje. Tvyrojo įtampa. Kai jis pasakė, kad išeina, netgi apsidžiaugiau. Supratau, kad mano kelias veda į vienatvę, į išsivadavimą, tikėjimą.

– Po jų skyrybų visiškai ne. Ji gyvena kitą gyvenimą, turi kitą draugą. Nenoriu nieko žinoti.

– Skausmo nebėra. Bet tarp mūsų vis tiek yra kažkoks keistas, paslaptingas ryšys. Nieko nežinojau apie pastarąjį Viktoro interviu, tas baisias nuotraukas, bet tą naktį jį sapnavau. Kaip visuomet mano sapnai, kuriuose matau Viktorą, turi vieną motyvą – jis mane persekioja, vejasi ir nori pagauti, o aš bėgu, slapstausi. Bet mes vis tiek susiduriame ir aš toliau bėgu.

– Jeigu jis gyventų normaliai, viskas būtų buvę gerai su Goda, statytų spektaklius, dirbtų, gal kartais pasiskambintume, nueičiau spektaklio pažiūrėti. Būtų labai gerai. Kiekvienas gyventume savo gyvenimą. Bet kai tokia situacija, kai, galima sakyti, viskas baigėsi tragiškai, negali širdyje nesmilkti žarijėlė, kuri ką nors išgirdus labiau įsižiebia.

Juk jei apie svetimą, kolegą ką nors išgirsti, paveikia, suvirpina širdį. O mes buvome labai artimi. Bet menininkai – sudėtingos asmenybės, jų gyvenimas retai kada būna harmoningas.

– Taip. Menininkai – absoliučiai kitokios kategorijos žmonės. Saulėlydis, staigus ežero subangavimas, elgetos pamatymas jiems gali taip sujaukti dvasią, kad užplūs keisti jausmai, atsiras įtampa, depresija arba atvirkščiai – staigus optimizmas, šviesa, džiaugsmas. Ir taip esame tampomi visą gyvenimą.

– Jis nepalaikė nė vieno iš mūsų. Mano sūnus – labai keistas individas. Niekada nėra pasakęs: „Ką tu, tėvai, darai“ arba „Mama, elkis taip“. Jis užsiėmęs savo knygomis.

Kartą Tomo klausiau: „Kodėl tu manęs neapgynei, kai galbūt turėjai?“ Jis atsakė: „Kartais dabar man atrodo, kad turėjau. Bet aš tada nesupratau, nes jūs aktoriai – menininkai. Nuo mažumės, prisiklausęs visokių sudėtingų menininko gyvenimo vingių, koks menininkas turi būti, koks jis yra, kad be alkoholio jis negali, galvojau: „Ai... jūsų čia problemos, patys ir spręskit“.

Sūnus žada kada nors parašyti knygą apie mane, tėvą, save, apie tai, kaip viskas keistai vyko. Jis nė vieno nekaltino. Tiesiog buvo neutralus. (Nusijuokia.)

– Be galo. Viktorui išėjus dariausi vis laimingesnė. Man labai gerai kaime, savo mažyčiame namelyje ant ežero kranto. Beje, jo statyba rūpinosi Viktoras. Šiuolaikinis praktiškas vyras per skyrybas būtų turtą dalijęs per pusę. Bet Viktoras pasielgė labai gražiai – pats savo noru perrašė man šį namelį. Už tai esu jam labai dėkinga.

– Oi, ne! O, Viešpatie, ne ne ne. Nė už ką, Dievuli tu mano! (Juokiasi.) Prieš Viktorą esu turėjusi porą romanų. Trejus metus net vieną labai gražią meilę ir begalinę aistrą patyriau su Maskvoje gyvenusiu, o paskui į Paryžių išvykusiu gyventi šauniu vaikinu, Tarptautinių santykių instituto studentu. Gana retai matėmės, skraidėme vienas pas kitą. Labai gražūs prisiminimai.

Bet kai sutikau Viktorą, jis man tapo vienintelis. Jis man buvo pats gražiausias, nuostabiausias, žaviausias. Po 1991 metų, kai ant manęs griuvo neištikimybės ir melo bokštas, niekada neturėjau jokio draugo. Aš taip džiaugiuosi savo laisve: kad esu viena, kad ramiai galiu rytą gerti kavą ir niekas nepraveria durų.

Kai Viktoras išėjo, daug metų gyvenau kartu su sūnumi. Bet mudu mažai matydavomės. Mano sūnus – naktinis. Kai 22 valandą jam sakydavau „labanakt“, jis tik pradėdavo dirbti – vertėjauti, rašyti.

Kai rytą pabusdavau, jis man sakydavo: „Labanakt, mamiuk“, ir aš vėl būdavau viena. Mes taip labai gerai dviese gyvenome netrukdydami vienas kitam. (Juokiasi.)

Tomas išsiskyręs. Dabar gyvena su ilgamete drauge. Kartu jie – jau devynerius metus. Meldžiu Dievą, kad ji jo nepaliktų, nes jis irgi nelengvas žmogus. Bet jis nuostabus – gyvenimo prasmę mato visai kituose dalykuose. Dabar leidžia naują knygą.

– Tikrai taip. Pabėgau atėjus pirmai nakčiai. Man tai buvo didžiulis stresas. Buvome kitaip užaugę. Nieko nežinojau, gerai nesupratau. Man tebuvo aštuoniolika. Buvau tokia romantiška būtybė, kuri įsimylėdavo kino herojus, vis sapnuodavau, kad šoku baletą, o mano mylimasis Tarzanas arba Artūras iš filmo „Gylys“ kilnoja mane ant rankų. Taip pasireikšdavo mano meilės svajonės.

Bet, matyt, fizinei meilei dar nebuvau pribrendusi. Nors mano pirmasis vyras buvo nuostabus, kultūringas žmogus, iš garsios muzikų šeimos. Jeigu man tada būtų pasitaikęs jaunas įdomus vaikinas, kurį būčiau įsimylėjusi, būčiau savo dėstytoją nusviedusi tolyn.

Bet taip nenutiko, ir aš įsipainiojau, sutrikau – kelio atgal nebebuvo. Jis labai rimtai apie vedybas galvojo, joms ruošėsi, laukė, kada baigsiu J.Tallat-Kelpšos mokyklą. Niekada nenorėčiau grįžti į jaunystę, nes tuo metu buvo toks chaosas, nesusivokimas savyje.

– Jau daug metų nebesapnuoju spalvotų sapnų. Vien pilki, bespalviai. Retkarčiais – su raudonomis dėmėmis. Dar prieš trejus metus porą kartų per metus sapnuose skraidydavau. Dabar – nebe.

(Atsidūsta.) Toks nuostabus dalykas sapnuoti, kad skraidai. Matyt, reikia mesti teatrą, būti gamtoje. Jau seniai būčiau teatrą palikusi, bet yra finansinių problemų. Iš savo pensijos galiu visai normaliai išgyventi – man nedaug reikia. Bet dar padedu sūnui, anūkui Nikolui, kuris gyvena Vilniuje su savo mama, buvusia Tomo žmona. Su Nikolu nuo pat mažumės ištisas vasaras praleidžiame kaime. Dabar jam jau dešimt metų ir kaime vienam su močiute darosi nuobodu.

– Nikoliukui buvo treji, kai jis paskutinį kartą matėsi su Viktoru. Tada Viktoras jam padovanojo meškiną, pabendravo. Viktoras Tomo net neklausia apie anūką. Kai dar juodu gyveno su Goda, jai sakydavau: „Goda, pas jus tiek daug vietos – butas didelis, gal prikalbink Viktorą pasiimti Nikolą, pabendrautų“. Maniau, gal tai jam padės. Ir Goda buvo nieko prieš. Bet, matyt, Viktoras nenorėjo.