Bet svajonei išsipildyti nebuvo lemta – koją pakišo trys iš eilės kluptelėjimai šuolių į tolį sektoriuje. Apmaudžios klaidos Austrai neleido pirmąsyk per karjerą užbaigti septynkovės varžybų.
Karčią piliulę nurijusi sportininkė prisipažino, kad dabar svajonės krypsta į kitą pusę – nebe į sportą. „Norėčiau šeimos, būrio vaikų“, – atvirai MM žurnalui kalbėjo gimtuosiuose Biržuose kalbinta olimpietė.
– Ko pristigo, kad iškovotumėte taip visų lauktą ir trokštą olimpinį medalį? Gal koją pakišo jaudulys?
– Ne, tikrai ne jaudulys kaltas. Jis nebuvo išskirtinis, nes jaudinuosi prieš kiekvienas varžybas. Tiesiog nepasisekė, ir tiek. Pirmą kartą per karjerą dėl klaidų neužbaigiau varžybų. (Atsiduso.)
Tikrai nebuvo taip, kad nenorėčiau, jausčiau nuovargį. Bet, aišku, apmaudu po tokio šalto dušo.
Ilgai galvojau, kas nutiko, kodėl tris kartus peržengiau liniją. Gal olimpinio stadiono danga suklaidino. Ji tokia klaidinanti, vis atrodė, kad viskas vyksta greičiau. Nesakau, kad ji buvo prasta. Priešingai – gera. Gal tik aš prie tokios nebuvau pripratusi.
– Žaidynėse nedalyvavo jus anksčiau vis skriaudusi pagrindinė konkurentė švedė Carolina Klüft. Tačiau vis tiek likote be gimtadienio dovanos, kurią troškote pasidovanoti.
– Viena labai pajėgia varžove buvo mažiau, bet atėjo kitos. Ne viena, gal penkios. Pažiūrėkite į rezultatus, lygis labai smarkiai išaugo – Atėnuose man sidabrą garantavusio rezultato jau nebepakako. Tačiau dabar jau nieko nebepakeisi. Šildo mintis, kad vis tiek turiu olimpinį medalį.
– Kas labiausiai guodė po nesėkmės?
– Iš tikrųjų sulaukiau labai daug paguodos ir iš tėvų, ir iš draugų. Žinutės į telefoną plaukė ir iš Lietuvos, ir iš JAV. Gavau daug elektroninių laiškų.
Paguoda ne itin padėjo, nes nuotaika buvo daugiau nei slogi. Dar bandėme tarpusavyje juokauti, bet supratome, kad nepadės. Neslėpsiu, verkiau grįžusi į olimpinį kaimelį. Bet taip turi būti, reikia išsiliūdėti.
– Nesisapnuoja nelemtasis šuolių į tolį sektorius?
– Ne, nesivaideno. (Šypteli.) Tik labai daug kartų bandžiau sau atsakyti į klausimą, kodėl. Po trečiojo bandymo buvau tikra, kad jis pavyko, todėl pamačiusi teisėjo iškeltą raudoną vėliavėlę pasijutau lyg po šaltu vandeniu pakišta.
– Prieš išvykdama į Kiniją prasitarėte, kad šios olimpinės žaidynės bus paskutinės. Kai olimpiada vyks Londone, jums bus tik 33-eji, bet ketinate trauktis iš sporto?
– Mintis, kad atėjo metas atsisveikinti su didžiuoju sportu, neatėjo per vieną dieną. Apie tai seniai signalizavo kūnas, nuolat kalba tėvai, gydytojai.
Manau, kad nebeverta arti dar ketverius metus. Susikaupė nemažai traumų – skauda ir vienur, ir kitur. Keista būsena: atrodo, nori, stengiesi iš paskutiniųjų, bet nebegali. Anksčiau būdavo priešingai.
Kažkur viduje vis dar kirba mintis, kad nė vienose varžybose nesudėjau visko, ką galiu, dar ne viskas padaryta. Lyg ir norėtųsi pratęsti, bet gali vėl nepavykti. Metai bėga, reikia planuoti gyvenimą be didžiojo sporto.
– Gal jau sumanėte, ką norėtumėte veikti?
– Tiesiog nežinau, todėl jaučiuosi dar prasčiau. Norėtųsi, kad darbas nenutoltų nuo sporto, bet konkretaus nieko nesu sugalvojusi. JAV mokiausi kineziologijos, bet reikėtų prie įgytų amerikietiškų žinių prilipdyti ir lietuviškų – baigti magistrantūrą.
Tėvai seniai spaudžia, įkalbinėja mokytis. Bet kol nesu tikra, ko noriu, stengiuosi nesiblaškyti.
– Gimtuosiuose Biržuose baigėte dailės mokyklą. Gal ketinate atsigręžti į meną ir pasekti tėvo
dailininko Egilso Skujos pėdomis?
– Reikėtų stoti mokytis, viską pradėti iš naujo. Kol nesu tikra, kad to noriu, neskubu. Reikia gerai apgalvoti, kad vėliau nesigailėčiau. Noriu dirbti darbą, kuris iš tikrųjų patiktų.
– Laisvalaikiu bandote tapyti?
– Dažniausiai tai būna gimtadieniui skirti atvirukai. Dažai seniai baigėsi, todėl proginius atvirukus namiškiams, draugams piešiu spalvotais pieštukais. Mėgstamos spalvos? Natūralios, šiltos.
– Kokią įsivaizduojate save po ketverių metų?
– Svajonės nėra susijusios su sportu. Labiausiai mintys krypsta į šeimos židinį. Labai norėčiau sukurti šeimą, būti mama, auginti būrį vaikų. (Šypsosi.) Svajoju apie didelę šeimą su penkiomis atžalomis.
Aišku, tai būtų iššūkis, nes užauginti vaikus – didžiulis ir labai sunkus darbas. Bet labai jau norisi to iššūkio. Kol kas trūksta tik vieno – vyro, norinčio su manimi auginti penkis vaikus. Net butas Kaune yra, tiesa, tokiai gausiai šeimai gal ir per mažas. (Šypsosi.)
Mama irgi juokauja, kad kitąmet išeis į pensiją, turės laiko prižiūrėti anūkus. Broliai jau turi vaikų, bet mama labai nekantriai laukia manųjų. Mamos ir dukters santykiai vis dėlto kitokie, ypatingi.
– Šiuo metu niekas nėra užkariavęs jūsų širdies?
– Šiuo metu – ne. Prieš ketverius metus pažinau jausmą, kai krūtinėje švelniai plazdena drugeliai. Bet išsiskyrėme. Ne, ne mano mokslai JAV išskyrė, kiti dalykai. Tiesiog nuėjome savais keliais. Jis sau, aš – sau.
– Gal turite sudariusi sąrašą, kaip neturėtų atrodyti jūsų išrinktasis? Ko labiausiai nemėgstate – nelygių dantų, riebaluotų plaukų, atlėpusių ausų?
– Tikrai nesu tokia kategoriška. Vieno tarsi ir norėčiau – kad vyras nebūtų už mane žemesnis. Nors pagalvoju, kad tai nebūtų kliūtis. Juk svarbiausia – žmogus. Pirmiausia atkreipiu dėmesį į akis. Jos daug pasako.
Tiesa, vienas reikalavimas yra – jis turėtų būtų tikintis Dievą, krikščionis. Žmogus negali kito žmogaus patenkinti. Tai gali tik Dievas.
– Dažnai kalbate apie Dievą, Bibliją. Esate tikinti?
– Jėzų atradau netikėtai, kai mokiausi ir gyvenau JAV. Draugė supažindino su žmonėmis, kurie iš pradžių atrodė kažkokie keisti.
Tuo metu tarsi gyvenau gerą gyvenimą – turėjau darbą, automobilį, netrūko pinigų, sportuoti sekėsi gerai. Tačiau tie išskirtinai mąstantys žmonės mane patraukė. Buvo labai keista, kol supratau, kad juose gyvena Dievas, kad ir aš galiu gyventi kitaip.
Aišku, jie man buvo įtartini. Bet taip buvo tik iš pradžių. Vėliau supratau, kad ir aš trokštu taip pat gyventi. Atradau kitų svarbių dalykų, nors kai kuriems galėjo atrodyti, kad ir taip gyvenu gerai.
– Namiškiams nepasirodė keistas toks posūkis jūsų gyvenime?
– Tėvai buvo labai nustebę, kai mano kambaryje pamatė parsivežtas porą Biblijų. Neslėpsiu, jie buvo išsigandę – manė, kad susidėjau su kokia nors sekta. Jų abejonės išnyko, kai atskrido į Ameriką, susipažino su pastoriais.
Mano tikėjimas – ne sekta. Tai – krikščioniška bažnyčia, besivadovaujanti Biblija.
– Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai atradote Dievą?
– Viskas pasikeitė. Pirmiausia pradėjau skaityti Bibliją, joje ieškoti atsakymų į gyvenimiškus klausimus. Šventajame Rašte, kuris anksčiau atrodė tarsi pasakos, randu beveik viską.
Juk mūsų visų gyvenimas toks trumpas, gali bet kada nutrūkti. Dabar gyventi ramiau, nes žinau, kas manęs laukia vėliau.
– Meldėtės ir prieš olimpines varžybas?
– Meldžiausi. Į Pekino olimpines žaidynes išvažiavau tvirtai tikėdama, kad nieko nėra neįmanoma, prašiau Dievo, kad padėtų iškovoti medalį. Nepavyko, nes, matyt, jo planai buvo kitokie. Juk pasimokyti galima ir iš pralaimėjimo.
– Nesigailite, kad vaikystėje sporto trauka nugalėjo meną?
– Ne, tikrai. Judėjau nuo mažumės – ir kieme, ir mokykloje. Ir dabar dar neįsivaizduoju savęs, sėdinčios vienoje vietoje.
Tiesa, vienu metu buvau užsikrėtusi mintimi, kad reikėtų tapti šokėja. Mano vyresnieji broliai Saulis ir Imantas šoko tautinius šokius, todėl tikriausiai ir man kirbėjo mintis. Bet taip ir nepabandžiau.
– O kodėl pasukote į septynkovę? Juk tai – itin daug gebėjimų reikalaujanti sporto šaka. Gal verčiau reikėjo bandyti mesti diską, stumti rutulį?
– Galbūt būčiau nemažai pasiekusi rutulio stūmimo varžybose, nes fiziniai duomenys šiam sportui yra tinkami. Juk ir pirmasis treneris mane matė kaip disko metikę. Tačiau mėtyti vien diską buvo nuobodu. Tai pamatęs treneris paakino pereiti į septynkovę. Dėl šio pasirinkimo tikrai nesigailiu. Jei būčiau apsisprendusi kitaip, tektų perrašyti visą gyvenimą. Tada nebūčiau išvažiavusi ir mokytis į JAV universitetą.
Tiesa, dabar labai norisi pabandyti rimčiau pamėtyti diską. Tokių minčių turiu, nes šis sportas gerokai lengvesnis. Disko metikui nereikia lakstyti, o bėgimas mane tiesiog žudo. (Juokiasi.)
– Tai vis dėlto planuojate pratęsti sportininkės karjerą?
– Kol kas nieko tikro nežinau. Pekine buvo paskutinės šio sezono varžybos, olimpinio ciklo pabaiga. Dabar leisiu sau pailsėti, aplankyti draugus. Rugpjūtį, kol sportavau, dvi draugės pagimdė. Noriu kartu pasidžiaugti.
– Turite tiek planų, kad tikriausiai neliko laiko ir gimtadienio su namiškiais atšvęsti?
– Laiko suradome. Rugpjūčio pabaigoje buvome visi susirinkę. Valgėme mamos darytą baltą mišrainę ir keptą viščiuką, o desertui buvo močiutės firminis „Napoleono“ tortas.
Visa tai gali nusipirkti ir parduotuvėje, bet namų maistas – daug skanesnis. Tikrai džiaugiuosi, kad galiu nors kiek pabūti tėvų namuose. Čia – labai gera.