Ch.Tepperis gyvenimas – išnykstančios Nidos liuteronų istorijos simbolis

Žinoma, negalėjau praleisti progą nepakalbinusi p. Kristinos ir kaip parapijos pirmininkės, ir kaip „išmirštančios genties“ – vietinių nidiškių – atstovės. Pokalbio susėdome žydinčiame sodelyje prie ponų Tepperių namų.

- Esu tikra nidiškė, čia gimiau 1938 metų rugpjūčio pirmą.

- Ir tėvai, seneliai, ir proseneliai – visi buvo nidiškiai. Tikrai tai kuršių Sakučių „familija“.

- Mes, vaikai, kalbėjom tik vokiškai, nors kuršiškai mokėjom. O tėvai ir seneliai tarp savęs kalbėjosi kuršiškai.

- Aš augau ne su tėvais. Tėvas buvo kare, ten žuvo. Mama privalėjo dirbti Preusisch Eylau (Ylava; dabar –Bagrationovsk) – visos Nidos jaunos moterys privalėjo ten dirbti ginklų fabrike. Kadangi mama priklausė kariniam daliniui, vėliau ji turėjo trauktis kartu su kariuomene, sužeistaisiais; ji atsidūrė Vokietijoj. Aš augau senelio sesers šeimoje, jų pavardė buvo Pietsch (senelio sesuo – Anna-Marija Sakuth).

- Taip, traukėmės, čia niekam nebuvo leista pasilikti. Vokiečių kareiviai susprogdino švyturį, paštą, susprogdino ir tuos poilsio namus, kur buvo sukaupta maisto, ginklų. Jie nespėjo visko sunaikinti, nes užėjo sovietinė armija. O visi gyventojai turėjo trauktis. 1944-ųjų žiemą, prieš Kalėdas, mes traukėmės arkliu ir rogėmis per marias, dar karvę varėmės.

Pasitraukėm iki Cranz (Kranto; dabar – Zelenogradsk), ten baigiasi marios, toliau reikėjo plaukti laivu. Jau „Wilhelm Gustloff“, dar kiti laivai buvo nuskendę, tuoj užėjo rusai ir mums teko likti. Išbuvom ten tris mėnesius; badavom, rusai prievartavo visas moteris, jaunas mergaites. Ūkininkai buvo visur pakasę savo bulves; tai kareiviai jas išsikasdavo, vakare gaudavom šiek tiek tų bulvių ir mes.

Kadangi tuomet visi kalbėjom kuršiškai, rusai mus laikė lietuviais, sakė: mes dabar išvaduosim Lietuvą, čia bus mūsų kraštas, jūs galėsit grįžt į tėviškę. Seneliai (Pietsch) jiems buvo papasakoję, kad yra nuo Kuršių marių, ten gaudė žuvį, tai iš rusų karininkų gavo „popierius“, jog galim grįžti, bet tokia sąlyga: kol karas nesibaigė, turim likti čia. Bet senelis nutarė, kad laukti negalima.

Jie buvo radę seną didelį burlaivį, jau sugadintą, sušaudytą, nutarė sutvarkyti, sulopyti. O patruliai mus visad naktį kontroliuodavo – ar visi po dvyliktos yra čia. Senelis su savo pusbroliais, kitais nidiškiais – visi laikėmės kartu – sulopė, sutvarkė tą laivą; mes, vaikai, to nežinojom. Juk buvom jau pramokę rusiškai, bendravom su kareiviais, galėjom ir išduoti.

Sužinojom tik tą naktį, kai jau turėjom plaukti į namus. Iš upės, kuri vadinasi Inzė (dabar priklauso rusams), išplaukėm į marias; viskas jau buvo paruošta, iš nendrių išstūmė laivą, tokį barkasą. Kareiviai pastebėjo, kad mūsų nėra, išgirdom šaudant. Seneliai sako: dabar melskitės, kad būtų migla ir vėjas. Mes visi kasdien ir meldėmės: Dievuli, duok mums miglą, mes norim grįžti namo, mums čia blogai, senelis nori žvejoti.

Migla tikrai buvo, bet tos išprievartautosios moterys ėmė jau nesąmones šnekėti, šaukti, tai joms reikėjo užrišti burnas, kad patruliai neišgirstų. Net nežinau, kiek dienų plaukiojom mariose, tik žinau, kad ilgai – senelis buvo išmetęs tinklą, kad pagautų žuvies (tuose burlaiviuose buvo tokios „bačkikės“, kuriose galėjai kūrenti ugnį ir virti). Marių vanduo buvo labai švarus, juk žvejai ne su motorinėmis valtimis žvejodavo, tai galėjai matyti, kaip mariose žuvys – unguriai ir kitos – plaukia.

Taigi pagavo žuvies, virėm ir valgėm; dar turėjom bulvių, kurias buvo davę kareiviai. Galiausiai senelis sako: jau Pervalkos švyturys, mes beveik namuose. Jie migloj irgi nežinojo, kur esam, tik kaip žvejai galėjo orientuotis; švyturį vokiečiai juk buvo sugadinę (jį atstatė rusų kareiviai 1946-ųjų pradžioje; yra dar senų švyturio gabalų, o šiaip naujas iš Latvijos buvo atgabentas).

Kovo 13-ą mes grįžom į Nidą. Žinoma, mus apspito ginkluoti kareiviai, išsivedė vyrus, dvi valandas jie buvo dingę, nežinojom kur; o mūsų iš laivo neišleido.

Kai po dviejų valandų senelis su savo pusbroliais ir draugais grįžo, pasakė: į mūsų namus grįžti negalim, ten laikomi arkliai – iškabinti langai ir durys, kad arkliams būtų oro…

- Jie buvo netoli bažnyčios, ten kur dabar muzikos mokykla. Mano tėvas buvo fotografas, priekinėj namo daly buvo jo galerija. Paskui namas buvo perstatytas, tapo triskart didesnis.

- Atėjus laikui, kai ėmė vežti į Sibirą, senelis (senelio sesers vyras) man pasakė: „Tu dabar būsi ne Christel Sakuth, būsi Kristine Pietsch“. Senelio vaikai, kadangi kariavo vokiečių armijoj, buvo ištremti į Sibirą ir iš ten nebegrįžo. Jis sunaikino senus mano „popierius“ ir mane užrašė savo pavarde kaip dukterį – tuo metu galėjai kokius norėjai „popierius“ pasidaryt – kas galėjo žinoti, kieno tu vaikas...

Mums laimingai susiklostė. Po karo čia gyveno 400 rusų kareivių, 50 karininkų, jų vadas mokėjo vokiškai, jis ir sako seneliui: „Žinai, Pietsch, tu mums reikalingas, gaudysim žuvį“. Jie gaudė žuvį, ją rūkydavo, o šeštadieniais, esant geram vėjui, gavęs į palydą du kareivius, senelis plaukdavo į Klaipėdą – ten, kur Anikės paminklas, buvo senas turgus, suvažiuodavo ūkininkai. Jam buvo prisakyta, pardavus išrūkytus ungurius, atvežti kiaušinių, lašinių ir – „nepamiršk vodkos“. Paskui mirė seneliai (močiutė 1950-aisiais, senelis- 54-aisiais), likau viena, reikėjo užsidirbti duoną, ėjau ir ubagaut, ir vaikus žiūrėjau... „Dabojau“ valsčiaus pirmininko vaikus.

Kai suėjo aštuoniolika, nuėjau dirbti į žuvies ūkį – „rybzavodą“; ten dirbau ketverius metus. Paskui įsidarbinau poilsio namuose „Jūratė“, ten dirbau visą gyvenimą, iš ten išėjau į pensiją. „Jūratėj“ teko dirbti viską: ir statyboj žiemą, ir virtuvėj, dirbau ir padavėja, ir valytoja, visokius darbus. Buvom laimingi, kad galėjom nusipirkti valgyti. 1960-aisiais ištekėjau, gavom butą, gimė sūnus, vėliau duktė, jie čia krikštyti, konfirmuoti. Dabar turiu penkis anūkus, tris proanūkius. Dukters vaikai gyvena Vokietijoj, jie tik atostogų parvažiuoja.

- Ne, mokyklą pradėjau lankyti 1946-aisiais. Baigiau penkias klases, reikėjo eiti dirbti, kad turėčiau ką valgyti.

- Buvau Kristine Pietsch.

- Mama manęs visą laiką ieškojo per Raudonąjį kryžių, bet negalėjo rasti – juk turėjau kitą pavardę. Ji mane surado 1964-aisiais. O ją aplankyti galėjau tik 1972-aisiais. Ji gyveno miestelyje prie Flensburgo. Mamą atpažinau iškart, nors buvau tik šešerių, kai išsiskyrėm. Vokiečių kalbą buvau visai užmiršusi, kalbėjomės iš pradžių lietuviškai ir kuršiškai.

Bet kadangi vaikystėj kalbėjau vokiškai, per tuos tris mėnesius, kai Vokietijoj buvau, kalbą prisiminiau. Dar buvo gyvas kartu pasitraukęs mano tikrasis senelis, mamos tėvas; jo vis klausdavau: kaip tas ir tas yra vokiškai? Senelis mirė tais pačiais 1972-aisiais prieš Kalėdas (aš ten lankiausi vasarą); dar spėjau susitikti ir su mamos seserimis, jų vyrais, vaikais. Susitikau su broliu, kurio nepažinojau (mama ištekėjo antrąkart). Dabar, kai susitinku su išvažiavusiais vokiečiais, jie sako: tu taip gražiai kalbi „prūsiškai“, kaip mūsų tėveliai kalbėjo...

- Vokiete. Ir rusų laikais visada buvau vokietė. Pilietybę, žinoma, turėjau priimti „rusišką“; dabar turiu lietuvišką. Iš pradžių pasą gavau trim mėnesiams ir kas tris mėnesius turėdavau registruotis Klaipėdoje, saugume. Bet šiaip neturėjau jokių problemų. Ir su žmonėmis, kurie čia atvažiavo po karo, gerai sutarėm, jie vis sakydavo: „Na, mūsų vokietė atėjo – ein zwei drei vier fuenf sechs sieben...“ Nes kai „Jūratėj“ dirbau ir reikėdavo skaičiuoti lėkštes – vis skaičiuodavau vokiškai, žinojau, kad tada neapsiriksiu. O kai tarnavau pas pirmininką, jis sakydavo: „Tu, Christel, turi su mano vaikais šnekėti tik vokiškai, jie turi išmokti vokiškai nuo mažens“; taip ir dariau.

- Prieš karą jie visi ėjo žvejot. Rūkydavo lauke plekšnes. Laikė ir poilsiautojus. Visi tie menininkai – pas Blodę buvo dailininkų namai,– ateidavo valgyti šviežios žuvies (tiesiai iš „rukelnyčios“); valgė ungurius, plekšnes, uotus. Susėsdavo lauke ant suolų.

- Aš esu ir konfirmuota, ir „šliūbą“ ėmiau, ir vaikus krikštijau. Nidos ev. liuteronų bažnyčioj iš pradžių po karo pamaldos buvo vokiškos. Tada jas laikė mano dėdė Sakuthis, jis tarnavo kaip sakytojas. Buvo nuvažiavęs ir į Maskvą, Vilniuj gavo leidimą pamaldoms; kartu su vyskupu J.Kalvanu jie labai kovojo, kad bažnyčia galėtų ir toliau veikti. O mūsų bažnyčioj viskas buvo sunaikinta, paveikslas sudraskytas.

Mano dėdė 1958-aisiais išvyko į Vokietiją, ten buvo jo šeima; tada visai bažnyčia pradėta naikinti. Vėliau, iki 1962-ųjų, dar atvažiuodavo kunigai iš Klaipėdos, iš Šilutės, visų pavardžių jau neatsimenu. Iš Smalininkų atvažiuodavo kun. Jurgis Gavėnia, jam teko ir laidotuvėse dalyvauti. Paskui bažnyčiai uždėjo didelius mokesčius, dauguma parapijiečių buvo išvykę į Vokietiją, mes, likusi bendruomenė, neturėjom tiek pinigų.

Kai viską sunaikino: suolus, altorių, sakyklą, vargonus, nupjovė varpus (bet ten juos ir paliko), numušė kryžių, išdaužė langus, – padarė čia muziejų.

Kai atkūrus Nepriklausomybę bažnyčia buvo atkurta, ją grąžino katalikams. Kunigas vienuolis Edmundas Atkočiūnas kartu su katalikų bendruomene labai stengėsi bažnyčią sutvarkyti. Mokykla davė suolų, visi sunešė kėdžių.

Kunigas L.Fetingis, dar viena moteris iš Plikių ir aš nuvažiavom į Vilnių prašyti, kad mes galėtume turėti šią bažnyčią. Fetingis žinojo, kur kreiptis, ta moteris buvo parengusi popierius. Patyrėm didelių sunkumų, nes bažnyčia jau buvo registruota katalikams. Aš vargau „dideliai daug“: nuvažiavau į Klaipėdą, tvarkiau popierius vykdomajame; ilgai truko, kol gavome ir mes leidimą pamaldas bažnyčioje laikyti.

Buvo atvažiavęs ir kunigas K.Moras (vyresnysis), atsivežė rašomąją mašinėlę, aš jam atsakiau į visus klausimus. Mums leido šioje bažnyčioje laikyti pamaldas laisvu laiku. Kunigas K.Moras atsiveždavo savo bendruomenę, dvylika žmonių – mes dar savo bendruomenės nebuvom sudarę, paskui ją įforminom.

Pažinojau visus čia likusius liuteronus, sudarėm sąrašą; buvo apie 60 žmonių, įjungėm ir Preilą, ir Pervalką. Dabar jau daug iš jų mirę, o mūsų jaunimas išsilakstė – kas Vokietijoj, kas Anglijoj, Airijoj... Visai neturim jaunimo, tai mūsų bėda.

Močiutės baigia išmirti, gal dešimt yra sergančių, jau negalinčių ateiti į bažnyčią; kunigas Jonas Liorančas juos aplanko, suteikia Šventą Vakarienę, pasimeldžia su jais. Dabar esame trisdešimt žmonių, dar lankančių bažnyčią. Bet tie du trys vasaros mėnesiai yra pagrindinis žmonių uždarbis.

Kai kurie parapijos nariai yra įsirengę kavines, jiems sunku sekmadieniais išeiti; kai poilsiautojų antplūdis, dirba visa šeima. Ir mano dukra sekmadieniais vis dirba, žentas taksistas irgi negali ateiti. Na, tuoj grįš iš Vokietijos anūkai, ateis jie, proanūkiai, mūsų bus daugiau. O žiemos metu parapija sueina į pamaldas.

- Taip, nuo 1999-ųjų metų. Atvyksta kunigai pensininkai tai trims, tai keturioms savaitėms, kaip kuris gali. Mes su vyru buvom pateikę prašymą Vokietijos bažnyčiai Hanoveryje, paaiškindami, jog negalėsime kitaip išgyventi. Šie užsieniečiai kunigai praveda ir sekmadieniais pamaldas, ir dar penktadieniais – taip vadinamas „Atsisveikinimo pamaldas“ tiems poilsiautojams, kurie išvažiuoja. Šie kunigai būna bažnyčioje kasdien nuo dešimtos iki pirmos, praveda vokiečiams ekskursijas, paaiškina senąją istoriją ir surenka šiek tiek aukų. Bet mes pajutom, kad tų aukų vis mažėja, nes ir Vokietijoj nebe pyragai (senukams sumažino pensijas, labai daug bedarbių)...

Iš to, ką anksčiau surinkom, galėjom patvarkyti klebonijos stogą. Mudu su vyru Vokietijoj darėm rinkliavą, surinkom 12 tūkstančių litų, suremontavom virtuvę, dar gretimą patalpėlę, bet pinigų neužteko viską įruošti.

Aš tada pasikviečiau statybininkus, savo gerus pažįstamus, jie sakė: „Kristina, surinksi kitais metais ir atiduosi“; jie pasitikėjo, viską padarė, o mes tikrai surinkom ir už darbą sumokėjom. Prieš Kalėdas aš irgi renku Vokietijoj šiek tiek pinigėlių, per Kalėdas atvažiuoju į Nidą ir surengiu parapijai šventę: papuošiame eglutę, klebonijoj padengiam didelį stalą – su pyragais, kava; padarom senukams šventę. Dar berods Fetingis yra pasistengęs, ir iš Vokietijos gaunam nedidelius kalėdinius siuntinukus.

Ateina Kalėdų senelis, esam pasiuvę iš tarybinių vėliavų jam ilgą chalatą... Jis atneša dovanėlių vaikučiams – Dalia Kiseliūnaitė atvažiuoja Kalėdoms su vaikais („Vorusnėle“) (ji sekmadieniais mums vargonuoja pamaldose, Jonukas [kunigas Liorančas] važiuoja jos atsivežti iš Klaipėdos). O tuos pinigus, kur aš surenku, įdedam kiekvienam į voką kartu su pasveikinimu – senukai bent vaistų gali nusipirkti.

O salę klebonijoj tai mums padėjo Maja Mollenhauer, H.Blodės anūkė, įruošti, ji padovanojo baldus: stalus, kėdes, spintą ir spintelę.

- Taip, dažniausiai spalį išvažiuojam į Kylį, o kovą sugrįžtam. Man jau vis reikia gydyti širdį, ir dabar laukia operacija. Vyras pasirūpino mano medicininiu draudimu, tai galiu ligoninėje gydytis, ten gera priežiūra. Dabar nebegaliu vesti ekskursijų – anksčiau vis vesdavau vokiečiams, kilusiems nuo Kenigsbergo ar Klaipėdos.

***

Pokalbį užbaigiame virtuvėje - juk šeimininkė pagal vokišką paprotį būtinai turi pasiūlyti „Kaffee und Kuchen“! Prie mūsų prisėda ir p. Heinzas Tepperis, dabartinis p. Christel gyvenimo palydovas, kurio šaknys, pasirodo, taip pat Rytprūsiuose – mama kilusi iš Kenigsbergo, tėvas – iš Klaipėdos.

Mirus pirmajai žmonai (kurią dešimt metų slaugė), p.Tepperis ir susiruošė į kelionę ieškoti savųjų šaknų... Anot jo, pirminė pavardės forma buvusi Toepfer – tai buvusi Klaipėdos puodžių giminė. P.Tepperis renka informaciją ne tik apie savo giminę – turi sukaupęs didžiulę duomenų bazę apie buvusius Klaipėdos krašto, t.p. Neringos gyventojus (jų sąraše - apie 70 tūkstančių).

Nors p.Tepperio interesai labai platūs - ne tik genealoginiai-istoriniai, bet ir meniniai (p. Christel parodė buto sienas puošiančius vyro tapytus Neringos peizažus, jo rankų darbo įspūdingą laivo modelį), jis, demonstruodamas turįs ir humoro jausmą, paaiškina atliekąs „princo Filipo“ vaidmenį – lydįs žmoną, kai ši daranti „oficialius vizitus“.