Tuo televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė iš širdies pasirūpino per savo vyro verslininko Gintauto Vyšniausko bei jo įmonių gimtadienius – nuo įspūdžių ir staigmenų šis dar ilgai negalėjo atsipeikėti.
Dovanos, valgiais nukrautas stalas ir tostai – tokia gimimo diena tikrai ne aštrialiežuvei E.Mildažytei. Ji nekenčia tradicinių gimtadienių ir neįsivaizduoja, kaip galima žmones versti sakyti tostus.
„Gimimo diena – tai emocinė šventė, tai laisvė siausti ir eiti stogais. Ir kai atrodo, kad jau nieko įvykti nebegali, vis tiek dar kas nors įvyksta“, – juokėsi 42 metų Edita, gimtadienius rengianti tiktai pagal tokį principą.
Šių metų kovą E.Mildažytės vyras G.Vyšniauskas minėjo savo penkiasdešimtmetį. Nenuorama Edita ilgai suko galvą, kaip surengti šventę, kad visiems būtų linksma, tačiau nebanalu, o Gintas ją atsimintų visą gyvenimą.
Iki tol jiedu buvo aplankę nemažai penkiasdešimtmečio pokylių. Vyras jos paprašė: „Būk gera, mano gimtadienio nešvęskime“.
„Aišku, kad nešvęsime“, – galva palinkčiojo Edita. Bet kurgi ji nešvęs? Editai taip nebūna. Tuo labiau kad jau buvo nuveikusi didelį darbą – sukūrusi filmą „Kodėl aš myliu Gintą“.
Buvo apvažiuota kone visa Lietuva ir nufilmuoti Ginto draugai bei giminaičiai. Linksmame filme visi atsakė į vienintelį klausimą – kodėl jie myli Gintą?
Gimtadienio išvakarėse Ginto darbovietėje Edita surengė apgavystės puotą, nes bendradarbiai norėjo jį pasveikinti. „Sėdime su jais ir mums taip nuobodu, nes žinome, kad iš tikrųjų viskas bus rytoj. Visi išsišiepę meluojame, kaip jį sveikiname“, – linksmomis paslaptimis dalijosi Edita.
Taip sutapo, kad G.Vyšniausko gimtadienis buvo šeštadienį. O šeštadienį jo maršrutas visada toks pat – rytą važiuoja į sendaikčių turgų ant Tauro kalno, tada – į gėlių turgelį, kur Editai nuperka puokštę arba tris, paskui – namo.
Ir gimtadienio rytą Ginto maršrutas buvo toks pat, tačiau kelionėje po Vilnių jo laukė tiek netikėtumų, kad net nesapnavo. Iš anksto Edita susitarė su keliais Taurakalnio sendaikčių pardavėjais, kad šie pabandytų Gintui parduoti seną jos nuotrauką, kurią jis labai mėgsta, kad duotų išgerti šampano.
Sendaikčių turguje išvydęs bent aštuonias žmonos nuotraukas senoviniuose rėmuose, Gintas ne juokais įtūžo. Iš pradžių vieną norėjo nupirkti, tačiau kur koją kelia – vis Editos nuotraukos. „Na, nuo tų paparacų niekur nepasislėpsi“, – širdo jubiliatas, vaikščiodamas po turgų.
Nuvažiavus pirkti gėlių, pardavėjos su juo elgėsi labai lipšniai – liepė išsirinkti tokių, kurios jam labiausiai patinka. Kai vyras išsitraukė piniginę mokėti, moteriškės pradėjo aiškinti, kad gėles jam dovanoja.
Pamalonintas ir nustebęs jubiliatas pasuko namo. Netrukus jį sustabdė policininkai su alkoholio matuokliu rankose. Čia dabar – vyras net suglumo. „Akimirką pamaniau, kad tai – pokštas, bet jeigu ne? Juk policininkai“, – vėliau Editai išsitarė Gintas. Tik kai pareigūnai įteikė Editos rašytą meilės laišką, jis suprato, kur šuo pakastas.
Namuose grįžtančio tėčio jau laukė visa šeima – du suaugę Ginto sūnūs didysis Domas ir Tadas iš pirmosios jo santuokos, Editos vaikai iš pirmosios santuokos – Rūta ir mažasis Domas bei jųdviejų sūnus Mykolas. Ant stalo garavo gimtadienio pietūs – atseit švenčiame.
Vos ištuštinus lėkštes, Edita slapčiomis vaikus išsiuntė į Bernardinų bažnyčią. Kaip tik ten turėjo prasidėti didieji gimtadienio įvykiai. Ji buvo užsakiusi mišias ir į bažnyčią sukvietusi svečius – apie 100 žmonių.
„Gimtadienį sumaniau tokiu principu – kai atrodo, kad jau nieko įvykti nebegali, vis tiek dar kas nors įvyksta“, – kvatojo šmaikštuolė Edita.
Bet kaip vyrą tokią dieną nuvilioti į bažnyčią? Čia jai patalkino vieno jo draugo iš Klaipėdos skambutis. Esą jis nesugalvoja, kaip Gintą pasveikinti, todėl 18 valandą kviečia pietų į „Saint Germain“ restoraną. „Nors vieni draugai manęs nepamiršo“, – apsidžiaugė jubiliatas.
Kelias į šį restoraną, galima sakyti, veda pro Bernardinų bažnyčią. Editai visokių dalykų reikėjo sutuoktiniui prisuokti į ausį, kad pirmiausia kelioms minutėms jiedu užsuktų į bažnyčią.
„Įžengėme į tą bažnyčią, pasigirdo svečių plojimai, auksiniu arnotu pasipuošęs mus pasitiko brolis Algis, Neringa Skrudupaitė filmavo, o Gintas dar nieko nesuprato, nors tu ką, – širdo Edita. – Ir tik tada, kai brolis Algis prie jo priėjo ir pasveikino jubiliejaus proga, mano vyras akimirksniu prarado amą ir išraudo kaip burokas“.
O kodėl ji svečius sukvietė į bažnyčią?
„O kodėl mišias užperkame tik už mirusiuosius? Aš norėjau, kad Ginto vaikai, giminės, draugai ir aš už jį pasimelstume. Už tai, kad jį turime 50 metų ir dar 50 metų turėtume. Šventėje visiems pokštams turi būti ir atsvara – kas nors iškilminga ir labai gražaus. Jeigu šimtmečius gyvuoja krikščioniška tradicija, kas dar gali būti gražiau? Kam reikia prie stalo sakyti tostus?“ – dėstė E.Mildažytė.
Bažnyčioje Edita paskaitė skaitinį. Kai sūnus Mykolas per mikrofoną sudainavo dainelę „Kai tėtis buvo toks, kaip aš“, visi nubraukė ašarą. Taip pat ir tėtis. Po mišių Ginto mama pareiškė – viskas taip gražu, kaip kokiam karaliui.
Iš bažnyčios didžiulis būrys svečių patraukė į dailės galeriją, kur buvo surengta jubiliatui skirta paroda „Visa tiesa apie meškutį“. Parodoje vaikai ir Edita pristatė savo darbus, kuriuose pavaizdavo Gintą.
Edita sukūrė koliažą, kuriam panaudojo širdžiai brangias relikvijas – Ginto pirmosios dovanos jai pakuotę, senus bilietus į Vienos operą, kur jiedu žiūrėjo „Karmen“, kavinės, kurioje po spektaklio gėrė šampaną, renginių programą, juostelę, kuri Mykolui gimus buvo užrišta jam ant riešo. Prie tos juostelės ji prisegė raštelį „Čia – mano didžiausia dovana tau“, prie vaikų fotografijų – „Tai – visas mūsų bendrai užgyventas turtas“.
Paskui svečių laukė Jono kavinė Užupyje su juodaodžių būgnininkų trio, ispaniško flamenko atlikėjais, „Bobų vasaros“ dainininkėmis, vaišėmis ir gėrimais. Svečiams buvo parodytas filmas „Kodėl aš myliu Gintą“, kurio herojai buvo ir jie patys, dovanų kiekvienas gavo po kompaktinę plokštelę su visų kartu atliekama daina „Mane maudo lietutis“.
„Paryčiais prie cerkvės leidome balionus, grojome armonika ir ėjome stogais. Balius baigėsi ketvirtą ryto mūsų namuose ant „zopkių“, – kvatojo Edita.
Kitą dieną po gimtadienio G.Vyšniauskas dar ilgai negalėjo atsipeikėti – filmą žiūrėjo kokius 20 kartų, klausėsi dainos, juokėsi ir verkė, sakė, kad nieko gražesnio gyvenime nėra matęs.
Skambino vaikams ir draugams, dalijosi įspūdžiais, su Edita ir į namus užgriuvusiais bičiuliais gėrė šampaną. Emocijų krūvį buvo sunku atlaikyti net ir tokiam dideliam vyrui kaip Gintas.
„O ką žmogui galima padovanoti? Tik emocijas, – mano Edita. – Aš niekada nesistengiu dovanoti daiktų. Nebent žinau, kad tas daiktas sukels ypatingų emocijų“.
Edita džiaugėsi, kad niekas nieko neišdavė, nors šį jos sumanymą žinojo apie 100 žmonių: „Aš visą mėnesį iš tualeto komunikavau su jo draugais, nes neturėjau iš kur. Suorganizuoti šventę labai padėjo vaikai. Mūsų tikslas buvo sugrąžinti jam tą meilę, kurią jis išspinduliuoja mums – man, vaikams, draugams, artimiesiems. Kad jis pajustų, jog jį mylime, jog jis mums reikalingas“.
Prieš dvejus metus per Editos keturiasdešimtmetį vyras ją buvo nusivežęs į Ispaniją, Barseloną.
Ji žinojo tik tiek, kad eis žiūrėti flamenko. Tačiau daugelio dalykų, kurie ją ten užklups, net nenujautė.
„Gimtadienio rytą krapšto Gintas mane iš lovos prieš dešimtą – Editule, tai gal eik praustis. O manęs juk nepavarysi – kelsiuosi tada, kai man reikės. Na, pamaniau, bala nematė, gal tikrai neverta lovoje švaistyti laiko, – pasakojo Edita. – Užsidarau vonioje, prausiuosi, o kambaryje girdžiu – „señor, señor“ (išvertus iš ispanų k. – pone). Pamaniau, kad kambarinės atėjo mini baro patikrinti“.
Maždaug po 15 minučių išėjusi iš vonios kambaryje Edita išvydo kalnus gėrybių – gėlių, šampano, austrių, braškių su grietinėle ir kitko. Prie kiekvieno daikto buvo prikabintas raštelis, kas jį siunčia – vaikai, draugai, tėvai.
Pavyzdžiui, lėkštę su braškėmis atsiuntė giminės iš Vilkaviškio. Tačiau rašteliai buvo parašyti ne lietuviškai, o angliškai.
Gėlės, braškės ir austrės į E.Mildažytės ir G.Vyšniausko kambarį keliavo visą dieną. Gėlių buvo tiek daug, kad jomis buvo nuklotas visas kambarys. Jas nešė ir nešė, kol gėlėse paskendo ir terasa.
Paskutinę puokštę atnešė nuo tuomečio televizijos direktoriaus. Tą dieną Edita su vyru iš viešbučio nekėlė kojos – skanavo austres, braškes, gurkšnojo šampaną.
„Po kelių dienų parskrendame į Lietuvą. Aš tikra, kad čia nieko neįvyks. Oro uoste, žiūriu, mūsų laukia didysis Domas. Sakau, ko čia varginiesi mus parvežti, būtume grįžę taksi. Išeiname į lauką – limuzinas. Tą limuziną, pasirodo, buvo užsakęs amžinatilsį Hubertas Grušnys.
Grįžtame namo – kieme didžiausias fejerverkas. Atidarau duris – tamsu, tik šuo cypia. Kažkas ne taip, bet nesuprantu, kas. Uždegu šviesą – pilnas kambarys žmonių. Visi mano skyriaus redaktoriai, visi mano draugai, tėvai, sesuo. O kas puikiausia – visos panos su padavėjų prijuostėmis, vaišės suruoštos. Kas dar gali būti geriau?“ – juokėsi Edita.
Anot jos, gimtadienis turi vykti ties išprotėjimo nuo linksmybių riba – kad šventė būtų visiems ir kad joje būtų linksma. Edita neįsivaizduoja, kaip galima žmones versti žiūrėti nuobodžius filmus apie jos gyvenimą ir nuopelnus ar leisti sakyti kvailus tostus.
„Man patinka tikri dalykai. O tikri dalykai – už dyką. Meilė, sveikata, draugystė, ištikimybė – viskas, kas gyvenime svarbiausia, yra už dyką. Jų nenusipirksi, – kalbėjo Edita. – Visi žino, kad dovanų man nešti negalima, nes jos mane apsunkina. Jeigu draugai susiruošė mane sveikinti, tegul atsineša gėlių ir šampano. Gėlių galiu priimti bet kiek, nors ir penkis kibirus, ir niekada nebus per daug“.
Tačiau ne visada E.Mildažytė ir G.Vyšniauskas gimtadienius sureikšmina. Kadangi Edita gimusi vasario pabaigoje, o Gintas – kovo viduryje, dažnai gimtadienius švenčia kartu, kad būtų mažiau darbo.
O kartą juos nukėlė į vasarą ir surengė undinėlių balių. Tam buvo puikios sąlygos – per anksčiau turėtą jų sodybą tekėjo upelis. Undinėlių balius truko bene tris paras.
Taip jau sutapo, kad G.Vyšniauskas ir E.Mildažytė tuokėsi per jaunosios gimtadienį. Svečiams nuotaka buvo pranešusi, kad per šį jos gimtadienį vyks vestuvinių suknelių puota.
„Visos moterys atvyko vilkėdamos vestuvines sukneles. Niekas nežinojo, kad mudu susituokėme. Ir kol įrodėme, kad tai tiesa, reikėjo įdėti daug pastangų.
Demonstravome ir sutuoktuvių liudijimą, ir vestuvinius žiedus – vis tiek niekas netikėjo. Tik kai fotografas parodė Santuokų rūmuose darytas nuotraukas, pagaliau patikėjo“, – pasakojo Edita.
Motinos dienos proga vaikai Editai dovanoja netradicines dovanas. Pavyzdžiui, pačių padarytą fotografijų albumą „Vaikai kartais...“, kurį reikia žiūrėti iš pradžių ir po nuotraukomis skaityti parašus, kaip antai „Vaikai kartais šeimai uždirba duoną“, „Kaip ežiukai rūke ieško šilto mamos sparnelio“, „Seka diktoriškomis mamos pėdomis“.
Nuo vyresniųjų Motinos dienos ar gimtadienio proga ji gauna meilės laiškų. Šiemet mamai meilės laišką parašė ir mažasis Mykolas.
Editos pokštams ir žaismingumui nėra ribų. Kai Ginto, jo sūnaus Domo ir dar vieno bendrasavininkio įmonės minėjo savo gimtadienius, svečius ji sukvietė į Vilniaus rotušę. „Reikia tik įsivaizduoti, kaip būtų buvę nuobodu“, – atsiduso. Ir Edita darė viską, kad nuobodu nebūtų.
Rotušės ceremonmeisteris įmonių vadovams įteikė garbės raštą su tuomečio Vilniaus mero Artūro Zuoko parašu. Ten buvo parašyta, kad jų įmonėms Vilniuje leista statyti neriboto aukštingumo namus Gedimino prospekte, prie Koncertų ir sporto rūmų, Gedimino kalno papėdėje, Vingio parke.
Po oficialiosios dalies visi svečiai buvo išvesti pro tarnybines Rotušės duris ir susodinti į autobusiuką, kur jų laukė vaišės. Griežiant armonikai darnus kolektyvas nukako prie Gedimino kalno, kur tarsi atsitiktinai susitiko tuometį merą A.Zuoką.
Išvydęs ant minėto „dokumento“ nukopijuotą savo parašą, meras pasipiktino, dar labiau pakurstydamas visų aistras šėlti.
Tada visi pakilo į Gedimino kalną, kur buvo išrėžta kalba, įmonių vadovams parodyti konkretūs plotai, kur jie gali statyti tuos neriboto aukštingumo namus. Po to visi nuvyko į garso įrašų studiją, kur įrašė bendrą dainą, tada – į fotostudiją, kur nusifotografavo su šalmais ant galvos.
Paskui kompanija patraukė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto link. Kadangi jau temo, styginių kvartetas prie Observatorijos svečiams griežė žvakių šviesoje.
Įmonių vadovams notarė įteikė raštus, kad dovanų jie gauna po sklypą Mėnulyje. Čia pat vyrai galėjo tuo įsitikinti – tereikėjo užlipti į Observatoriją ir į nuosavas valdas pasižiūrėti pro teleskopą.
Springdami iš juoko visi vėl sušoko į autobusiuką ir nurūko ant Pučkorių atodangos. Ten nugriaudėjo tokie fejerverkai, kad svečiai iš provincijos tik už galvos susiėmė: „Žinote, pas mus ir per Naujuosius metus tokių nebūna. Tai bent gimtadienis!“