Panašių klausimų galima prirašyti pilną dienoraštį. Kiekvieną dieną juos galima užduoti draugei, kolegoms, artimiesiems. Bet galbūt geriausiai į tai padėtų atsakyti ajurveda – senovės indų mokslas apie gyvenimą.
„Remdamiesi senomis žiniomis mes galime padėti sau išlikti – dabar, kai pasaulis neria į priekį pragarišku greičiu“, – sakė ajurvedos SPA centro „Shanti“ įkūrėjai ir savininkai Eglė ir Darius Kauneckai.
Gal atsidūriau Indijoje? Taip gali pamanyti įžengęs į ajurvedos SPA centrą „Shanti“ Vilniuje. Hole esantys staleliai, kėdės, suolai, ant kurių pūpso spalvingos pagalvėlės, – tarsi iš turtingo indo svetainės. Visi baldai – rankų darbo, pagaminti iš indiško kietmedžio.
Čia – ir žalvarinis šokančio Šyvos atvaizdas, medinė Krišnos statula. Po šio indų dievo kojomis – miniatiūrinis akmeninis baseinas su gyvomis gėlėmis.
SPA centro savininkai 32 metų Eglė ir 33 metų Darius Kauneckai įdėjo daug darbo, kol sukūrė šią ramybės oazę, kur galima pasilepinti įvairiais ajurvediniais masažais ir atgauti jėgas. Nemažai keliaujantys klientai užsieniečiai ne kartą Eglę pavadino ajurvedos ambasadore Europoje – kito tokio centro mūsų žemyne jie nėra matę.
Tai – antras Kauneckų bandymas Vilniuje sukurti ajurvedos centrą. Pirmąjį šeima įkūrė Šiaulių gatvėje prieš kelerius metus, bet tas namas sugriuvo.
„Tai mums buvo išbandymas, mudu su Dariumi ta nelaimė dar labiau suartino, vienas į kitą dar labiau įsikibome. Tiesiog atsirado entuziazmo tą veiklą tęsti dar geriau nei iki tol. Viena – tai turėti dėl verslo, kita – tuo gyventi“, – sakė E.Kauneckienė.
Naujojo SPA centro interjero dizaineris – Darius. Jis yra studijavęs architektūrą, todėl praverčia tos žinios, skonis, spalvų pojūtis. Viską – nuo grindų plytelių iki puošnių smulkmenų – sutuoktiniai atsivežė iš Indijos.
Tų daiktų mažų miestelių turguose, antikvariatuose, privačiose meistrų dirbtuvėse Darius ieškojo keturis mėnesius. Netgi tualeto durys – rankų darbo, iš vidaus užsklendžiamos žalvariniu skląsčiu.
Patalpas apšviečia rankų darbo šviestuvai, klijuoti iš paprastų spalvotų stikliukų.
Lauko šviestuvuose, reklaminėje iškaboje, laiptų turėkluose, užuolaidų karnizuose atsikartoja tas pats motyvas – lotosų lapai, žiedai. Lotosas – dieviška gėlė. Tas motyvas lydi klientą visame grožio centre.
Masažų ir terapijos zona įrengta XVII a. rūsyje. Čia reikia nusiauti batus ir įsispirti į šlepetes. Tada galima keliauti į kabinetus, kur atliekami ajurvediniai masažai – Keralos, „Abjanga“, marmos taškų, jogos, kosmetologinis „Šyvos šokis“, anticeliulitinis „Garšan“.
Šie malonumai kainuoja nuo 140 iki 350 litų. Taip pat čia daroma pančakarma – specialus kūno ir sielos valymas pagal indiškas tradicijas.
Kūno procedūros atliekamos penkiose salėse – dvi skirtos vienam asmeniui, trijose vienu metu gali lepintis du vienas kitam artimi žmonės – sutuoktinių pora, motina su vaiku, dvi draugės.
Procedūrų pradžia – neįprasta. Žmogus įkelia kojas į varinį dubenį su pienu, kur priberta rožių žiedlapių, ir nusiplauna jas. Tai pašalina įtampą, per pėdas pasišalina toksinai.
Klientas masažuojamas ant rankų darbo masažo stalo – šis sveria apie toną, jo net šeši vyrai neatkelia. Stalo viršus – ne klijuoto, o vientiso medžio, tai labai svarbu dėl energetikos.
Prieš tai tas medžio gabalas tris mėnesius buvo mirkomas aliejuje, tada iš jo skaptuojamas stalviršis. Keli masažo stalai – ypač įspūdingi, atrodo, lyg būtų išaugę iš medžio kamieno – nagingi meistrai išskaptavo šakas, lapus.
Kiekviename kambaryje yra autentiška indiška pirtis – į ją klientas eina po procedūros. Tada lipa į raudonojo vario vonią su žolelių nuoviru, pienu ir rožių žiedlapiais. Varis pašalina įtampą, raumenų skausmą.
„Čia kiekvienas daiktas ne atsitiktinis, o specialiai atrinktas, kelių šimtų metų senumo. Interjerą norėjome sukurti gyvą, kad žmogui būtų malonu ne tik procedūrą atlikti, bet ir prisiliesti prie indiškos kultūros, pamatyti meno kūrinius, antikvarinius indiškus baldus.
Sakoma, kad indai – murzini, apiplyšę. Bet kokius kūrinius jie kuria, kiek meninių gebėjimų turi, kokios jų spalvos, kokie ornamentai, kokia neribota fantazija, kiek daug laisvės! Savo klientus norisi įkvėpti gal keisti save, savęs priežiūrą, gal kažkokia veikla užsiimti, kuri ir pačiam praverstų, ir kitam žmogui būtų naudinga“, – kalbėjo Eglė.
– Kas yra ajurveda? Ar gyvenimas pagal ajurvedą – sunki pareiga, alinantis darbas, o gal didžiulis malonumas? – paklausiau E.Kauneckienės.
– Ajurveda – tai mokslas apie gyvenimą ir sveiką gyvenseną. Tai – Indijos ilgaamžiškumo menas ir sveikatos stiprinimo sistema. Per 5 tūkstančius metų gyvuojantis mokslas kalba apie žmogaus dienotvarkę, sveikatą, kūną, sielą, mintis, mitybą, bendravimą.
Kaip save prižiūrėti ir gydyti, kokius pratimus daryti, kaip maitintis, kaip valgį gaminti, kokiais tarpusavio santykiais vadovautis šeimoje ir su kitais žmonėmis, kokias pareigas atlikti – juk iš to ir susideda žmogaus gyvenimas.
Visi atsakymai į šiuos klausimus ir yra ajurvedos filosofijoje. Ajurveda – tai mokslinis filosofinis traktatas apie tai, kaip būti sveikam ir laimingam.
Gyvenimas pagal ajurvedą – pirmiausia tai sąmoningas gyvenimas, kai žmogų valdo ne juslės, o protas ir supratimas. Žmogus turi suvokti, kodėl tai daro, ką ir kodėl valgo.
Kūnas nori visko, mūsų norai, polinkiai – begaliniai. Ajurveda moko atskirti naudinga nuo nereikalinga. Aš galiu valgyti tai, kas man skanu, bet galiu valgyti ir tai, kas ir skanu, ir sveika.
Kad ir kokį darbą žmogus dirbtų, nors ir nelabai mielą, jame turėtų surasti džiaugsmo, o ne kankintis, nes reikia uždirbti pinigų.
Ajurveda moko pozityvumo – o gal savo darbu tu padedi kitam? Vardan ko tu tai darai? Turi pripažinti – aš rasiu prasmę. O ne tai, kad esu kankinys ir vežu savo vargo vežimą.
Remdamiesi tomis senomis žiniomis mes galime padėti sau išlikti – dabar, kai pasaulis neria į priekį pragarišku greičiu.
– Ar judu su Dariumi seniai gyvenate pagal ajurvedą?
– Jau septyneri metai. Buvo nelengva pradėti. Ir dabar negaliu sakyti, kad jau išmokome taip gyventi 100 procentų. Kai kas labiau sekasi, kai kas – mažiau. Niekada negali žinoti, kaip gyvenimas tave pasuks.
– Nuo ko pradėjote šį gyvenimo etapą?
– Nuo to, kad pirmiausia abu tapome vegetarais. Mūsų vaikai – 9 metų Emilija, ketverių Vilnelė ir dvejų Majus – taip pat vegetarai. Mes juos auginame ir auklėjame taip, kaip ir patys gyvename.
Nevalgome mėsos, žuvies, kiaušinių, svogūnų, česnakų, konservuoto maisto. Kavos Darius negeria, aš kartais išgeriu. Apie alkoholį – jokių kalbų. Bet tai neatėjo per vieną dieną.
– Ar lietuviškų patiekalų receptus galite pritaikyti – tam tikrus valgius gaminti vegetariškai?
– Išmokau pagaminti puikaus majonezo be kiaušinių. Kadangi nevartojame česnakų, į žalių morkų salotas dedu asafetidos, kuri yra česnakų skonio.
Kai pirmą kartą nuvažiavau į Indiją, man viskas ten buvo aštru, svarsčiau, kaip žmonės gali tokį maistą valgyti. Kai kitą kartą nuvykau, valgiau ir galvojau – kodėl taip neaštru?
Maitinimasis pagal ajurvedą mūsų šeimoje padarė stebuklus. Aš visada buvau linkusi į tukimą, turėjau antsvorio. Baigusi vidurinę mokyklą svėriau 75 kilogramus. Po kiekvieno vaiko priaugdavau net 30 kilogramų. Dabar tai nekelia problemų – savo svorį išmokau reguliuoti.
Dariui viskas atvirkščiai – jis buvo labai liesas, ištįsęs. Jį net distrofiku vadindavo. Kai susipažinome, abu svėrėme tiek pat. Jis bandė sportuoti, auginti raumenis, bet nesisekdavo. Dabar visi stebisi – kaip vegetaras gali būti toks tvirtas? Svorį sutvarkė sveika gyvensena. Darius sako: „Dabar galiu jaustis tvirtas vyras“.
– Ar Lietuvoje pakanka vegetarams reikalingo maisto?
– Mes, lietuviai, įpratę produktų prisipirkti vos ne dviem savaitėms, prisikrauti pilną šaldytuvą, juos konservuoti. Ajurveda tam prieštarauja.
Maisto reikėtų pirkti tiek, kiek suvalgysi. Valgis turi būti lengvas ir šviežias, tik ką pagamintas, skanus, estetiškas, nekonservuotas. Kokį maistą vartosi, tokių ir sutrikimų turėsi, tokios ir mintys suksis galvoje.
O vegetarams reikalingo maisto Lietuvoje – iki kaklo. Tai – įvairiausios daržovės, sūriai, varškė, sojų produktai. Tik reikia uždaryti vienas duris ir atidaryti kitas – ir viską rasi.
Žmogui reikia ne pačios mėsos, bet jos skonio. Tą skonį galima susikurti. Norime mėsos skonio – prašom, norime žuvies skonio – prašom. Tai sukuria prieskoniai.
Ajurvedoje labai svarbu prieskonių naudojimas. Mes apskritai apie prieskonius neturime supratimo. Druska, pipirai – Lietuvoje vartojami tik šie du tradiciniai prieskoniai.
Yra dar žolelių, bet nedaug, į valgį jų beriame mažai. O indai prieskonių krauna šaukštais. Ne vien dėl to, kad būtų skanu – kad jie skrandyje palaikytų virškinamąją ugnį, kad maistas geriau susivirškintų.
Mes naudojame labai daug prieskonių. Vandenį valgiui gaminti vežamės iš šaltinio, jį laikome variniuose induose – tada jis negenda. Pagal ajurvedą metaliniai indai yra geriausia.
Manoma, kad tik metalas neišsaugo neigiamos kito žmogaus, kuris valgė iš tų indų, karmos. Metalinius indus išplauni – ir viskas išsiplauna. Kiti indai tai „surenka“. Mes valgome iš varinių indų.
– Kiek ir kaip reikėtų valgyti?
– Pagal ajurvedą labai svarbu valgyti atsisėdus, geriausia – lotoso poza ant kilimėlio. Kodėl? Užsispaudžia dalis pilvo ir lieka laisvos vietos – žmogus negali persivalgyti.
Į skrandį telpa, tarkime, 200 gramų maisto, o taip sėdint suvalgoma tik 150 gramų. Kai skrandis neprigrūstas iki galo, maistas geriau virškinamas. Panašiai kaip puodas – pripilsi sklidiną, tai kol užvirs.
Kai rengiame indiškus vakarėlius, valgome ant grindų kaip indai. Pagal ajurvedą tas žmogus, kuris kitiems dalija patiekalus, nevalgo. Kai aš savo svečiams daliju valgius, pati nevalgau.
Net yra tokia ajurvedos taisyklė – gaminu patiekalą, bet pats jo neragauju. Viską nulemia intuicija ir žinojimas, kiek ko berti, atsidavimas valgio ruošimui. Ne taip, kaip pas mus įprasta, – gaminu, pamaišau šaukštu, pasrebiu, nustatau, ar nieko netrūksta.
Ajurveda nerekomenduoja naudoti šakučių. Indai valgo pirštais. Toks valgymas turi tam tikrą prasmę – tu jauti valgį, niekada neįsidėsi į burną per karšto, neišsiplikysi burnos. Man labai smagu valgyti pirštais, tai sugrįžimas į vaikystę. Mudu su Dariumi mokame valgyti ir taip, ir taip, tačiau namuose naudojamės stalo įrankiais.
– Koks buvo antras jūsų žingsnis į gyvenimo pagal ajurvedą kelią?
– Tuo pat metu Darius susidomėjo indiškomis terapijomis, masažais, organizmo valymu. Mes viską išbandėme savo kailiu, mums tai buvo įdomu.
Nors prieš tai domėjomės joga, ezoterika, bet ten neradome visumos. Ajurvedoje yra visuma – kas yra vyras šeimoje, kas – žmona, kaip vaikus auginti, auklėti. Renki tas žinias, sutinki daugybę mokytojų ir po truputėlį dėlioji savo gyvenimą.
Manau, mudu su Dariumi per tuos septynerius metus esame labai pasikeitę – ir savijauta, ir sveikata. Anksčiau būdavo įvairiausių nuogąstavimų, nepasitikėjimo savimi, apnikdavo baimė – kas bus rytoj. Apima ir dabar tokios abejonės, bet tu moki su jomis tvarkytis.
Aš turėjau rimtų ligų – gimdos kaklelyje buvo rasta vėžio ląstelių, siūlė operuotis. Bet organizmas susitvarkė pats – manau, tam turėjo įtakos gyvenimas pagal ajurvedą. Galima tai pavadinti ir sutapimu.
– Nuo kiek metų ajurveda rekomenduoja pradėti lytinį gyvenimą?
– Tuos klausimus labiau nagrinėja Kama Sutra (senovės indų meilės meno pamokymų rinkinys) ar tantra (Tibeto budistų praktika, kurioje praktikuojami ir ritualizuoti seksualiniai santykiai).
Ajurveda pabrėžia, kad lytinių santykių nereikia pradėti labai anksti. Vaikinams – nuo 24, merginoms – nuo 18 metų. Manoma, kad jeigu žmogus iki 24 metų susilaiko nuo lytinių santykių, turi stiprų gebėjimą perimti mokslo žinias.
Indijoje dažniausiai vyrai iki 25 metų mokosi. Neiššvaistydami energijos jie gali susikoncentruoti ir pasiekti gerų mokslo rezultatų, tada kurti šeimą ir pradėti seksualinį gyvenimą. Tokie santykiai atima daug energijos.
Kaip pas mus įprasta – dažnai, su bet kuo, bet kaip. Taip žmogus išsišvaisto.
Anot vedų, seniausių indų raštijos tekstų rinkinių, didžiausias merginų seksualumas – sulaukus 18–19 metų. Tada joms laikas tekėti, nes kitaip gali susirasti nesantuokinių partnerių. Kad to nebūtų prieš vedybas ir vyras vestų žmoną skaisčią, merginoms rekomenduojama tekėti sulaukus apie 20 metų.
Tai nėra kieno nors sugalvota – tai paremta tūkstantmečių žiniomis. Vedose sakoma: kol esi nepabaigęs vieno gyvenimo etapo, negali pradėti kito. O mes viską darome vienu metu – mokomės, tuokiamės, gimdome vaikus. Dėl to mūsų gyvenime apstu įtampos ir chaoso, dėl to esame pervargę ir įsitempę, nes tam tikrus dalykus darėme ne laiku.
Šios vedų tradicijos Indijoje susipynusios viena su kita. Tantra kalba apie lytinio akto pozų įvairovę. Yra vedų, kuriose sakoma, kad seksualiniai santykiai reikalingi tik vaikams pradėti. Kad jie, kaip malonumo šaltinis, visiškai nebūtini.
Nemažai žmonių taip ir gyvena – išsivalo organizmą ir, paisydami astrologijos, sąmoningai ruošiasi pradėti naują gyvybę.
O pas mus 50-mečiai vyriškiai pradeda ieškoti jaunų merginų. Iš tikrųjų jie turėtų artėti Dievo link ir dalytis savo išmintimi. Galvoti, kad tuoj išeisi – o kaip išeisi ir ką po savęs paliksi?
Manoma, kad tada, kai jau atlikai savo pareigą – užauginai vaikus, gali eiti į vienuolyną, medituoti – į dvasinių ieškojimų kelią, pradėti kitą gyvenimo etapą. Ėjimas dvasiniu keliu, pastovumas – tai irgi pareigos. Dievui, sau.
– Kaip dirbti, kad nepervargtume, kad pajėgtume įveikti stresą?
– Ko ajurveda moko nuo pradžių? Gilintis, kas esi, kokia tavo prigimtis. Kai tai žinai, gali sau padėti, save kontroliuoti. Nesirūpinimas savimi ateityje virs ligomis. O kai apninka ligos, laimės tikrai nėra.
Gyvenant pagal ajurvedą keltis reikėtų, kai saulė teka – pusę šeštos ar šeštą valandą. Ankstyvas kėlimasis suteikia daug energijos. Gultis miegoti – iki 22 valandos. Bet taip daryti nelengva. Net mūsų vaikai nenori taip anksti gultis.
Darius keliasi anksti, aš – apie septintą, pagal ajurvedą – per vėlai. Kadangi jis keliasi anksčiau, turi dar daugiau energijos nei aš ir daugiau laiko sau.
Jeigu jauti, kad diena buvo įtempta, sujaukta, kupina streso, vakare reikia pagulėti šiltoje vonioje, prieš miegą išgerti šilto pieno su medumi.
Kaip nekankins nemiga, jeigu ne laiku keliamės, ne laiku gulamės, dirbame naktimis, esame įsitempę, nemokame atsipalaiduoti. Reikia jausti, kada pasakyti „stop“, ir pailsėti.
– Ar Indijoje visi žmonės gyvena pagal ajurvedą?
– Tikrai ne. Gyventi teisingai nėra lengva. Kartais lengviau užsimerkti ir gyventi taip, kaip visi – nuolaidžiauti sau.
– Gal ajurvedoje yra specifinių patarimų, kaip apstatyti namus, kad juose pailsėtum ir būtum laimingas?
– Gyvenimas pagal ajurvedą – ne tai, kokie daiktai tave supa, o pati gyvensena – tai, kaip tu gyveni, naudojiesi tais daiktais, koks tavo vidus. Ajurveda nėra fengšui (kinų harmoningos gyvensenos ir harmoningo būsto doktrina), kur numatoma, kurioje vietoje koks daiktas turi būti.
Namuose pagal ajurvedą išskirčiau tris pagrindinius dalykus: juose turi būti vieta meditacijai – pabūti pačiam su savimi, vieta dvasinio mokytojo portretui ir vieta Dievo atvaizdui. Nesvarbu, kokio tikėjimo esi – krikščionis, musulmonas, krišnaistas.
Miegant galva turi būti į rytus. O kur miegoti – lovoje ar ant grindų, priklauso nuo paties žmogaus. Jei ant grindų, jos turėtų būti natūralios – medinės arba akmeninės.
Dar labai svarbu virtuvė, jos švara. Virtuvė turi būti erdvi, patogi, o valgio gaminimas – šventė, meditacija. Ne prievolė ir ne lažas. Tu gali virti paprastą grikių košę, bet nusiteikęs džiaugsmingai ir šventiškai, su geromis mintimis. Kitu atveju tavo pyktis ir nerimas persiduos per maistą.
Grindis rekomenduojama plauti kiekvieną dieną, po namus nevaikščioti su batais. Indijoje net įeinant į kai kurias parduotuves reikia nusiauti batus. Viską, kas bloga, paliekame už durų – į vidų įžengiame švarūs, džiaugsmingi ir laimingi.
Kai įrengti namus pasamdai dizainerį ir viską padaro svetimi žmonės – viena. O kai pats į juos įdedi savo rankų darbo ir širdies – visai kas kita. Kuo daugiau įdėsi, tuo bus geriau. Namuose vienas daiktas – fabrike gamintas, kitas – rankų darbo. Pirmas neturi jokios energijos, antras – su praeitimi, istorija, pamatai – ir prilimpa.
Savo būstui patarčiau rinktis ne tuos daiktus, kurie yra madingi ar stilingi, bet neturi energijos, o tuos, kurie galbūt neatitinka šiandienos mados, bet turi savo istoriją, nuo jų sklinda energija.
Su jais gali kurti jaukumą, namų šilumą. Juk namai – tai meilės ir šeimos tvirtovė.