Daugybę jausmų išgyveno krūties vėžiu susirgusi rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. „Liga – tai atvirumo pačiai sau ir pasauliui egzaminas“, – dabar tvirtina 60-metė Vidmantė.
Ji susirgo beveik prieš dvejus metus. Jai teko atlaikyti net 10 chemoterapijos seansų, o po jų – sunkią operaciją. Vidmantė neslepia, kad buvo visko, tačiau jai padėjo vyras, vaikai, bičiuliai, kolegos.
Šypsodamasi pro ašaras dabar ji sako: „Gyvybės aplinkui tiek daug, kad tiesiog PRIVALOMA pasveikti“.
Daugelio romanų, poezijos knygų, kelių pjesių autorė V.Jasukaitytė spalio pabaigoje susiruošė į Prancūziją, Strasbūrą – į Europos Sąjungos šalių rašytojų prozos rinktinės „Erdvės“ pristatymą. Vilnietė lietuviškai skaitė savo apsakymą, kuris išspausdintas šioje knygoje.
Vidmantė apie savo ligą jau gali kalbėti be užuolankų. Ji daug ką gali patarti ir likimo sesėms – krūties vėžiu sergančioms moterims.
– Kaip manote, kodėl žmones užklumpa ta baisi liga – vėžys? Ar analizavote, kodėl susirgote?
– Dabar vėžiu serga labai daug žmonių. Ir dar sirgs. Manau, kad ligos protrūkius sustiprina ir Černobylis, ir ilgalaikė mūsų gyvenimo depresija, gyvenimas be džiaugsmo. Visuomenėje labai žymu prievartos mentalitetas, socialinis nesaugumas, žmonių tarpusavio santykių disharmonija.
Vėžys – tai aplinkos chaosas, prasiskverbęs į žmogaus ląsteles. Reikia išmokti gyventi su šia liga, jos nebijoti, žinoti, kad pasaulio evoliucija eina drauge su darna, o ne su irimu. Irimą galima nugalėti, bet ne vienam. Reikia šlietis prie darnos šaltinio, o jis – pagal kiekvieno supratimą. Vienam tai gali būti gamta, kitam – kūryba, trečiam – Dievas.
Aš susirgau netikėtai. Neabejoju, kad šią ligą sukėlė ilgalaikė įtampa ir stresas. Daugybė aplinkybių sunkino mano gyvenimą. Esu labai atspari, užsigrūdinusi, galiu neaimanuoti, galiu savyje nuskandinti viską, kas sunkiausia, vien dėl to, kad netiražuočiau blogio. Esu pareigos žmogus, o nuoširdžiai atliekama pareiga nualina.
Viena pirmųjų minčių sužinojus, kuo sergu, buvo: „Dabar visas laikas – mano“. Taip vadinsis ir knyga, kurią apie tai rašau.
– Kaip reagavote, sužinojusi savo diagnozę?
– Turėjau padirbėti su savimi. Tai nebuvo lengva. Pirmiausia turėjau nuspręsti, kiek iš tikro noriu gyventi. Supratau, kad viskas įvyko pagal mano pačios susikurtą scenarijų. Aš nemylėjau gyvenimo, nevertinau savęs čia, šiame pasaulyje. Čia jaučiausi tarsi atvykusi į nenusisekusią komandiruotę.
Esu maksimalistė ir man būtinai reikia tobulų santykių, tobulos aplinkos, gėrio, grožio. Be to man – pražūtinga. Žinojau, kad bet kokia kaina turiu išsilaikyti, neburnoti ant gyvenimo, kol užaugs vaikai. Vaikai užaugo, ir štai – galiu išeiti, mane „paleidžia“.
NEPASIDUOTI ligai apsisprendžiau iš meilės savo artimiesiems – norėjau juos dar matyti laimingus. Iš visos širdies atsiprašiau GYVENIMO ir DIEVO – kad nesidžiaugiau ta dovana. Verkiau. Verkiau ir meldžiausi kelias naktis po to, kai sužinojau diagnozę. Nebijojau mirties, tik jutau liūdesį, kad neįvertinau gyvenimo ir nepadariau visko, ką galėjau padaryti.
Dabar esu pasikeitusi. Taip pat žinau, dėl ko man ta liga. Ji buvo būtina, ir už tai esu dėkinga. Kai kuriems vėžys – bilietas į amžinybę, kai kuriems – bakalauro, magistro, daktaro laipsnis. Kai kuriems – iniciacija.
Tiesiog dabar nėra kitokio būdo pasikeisti iš esmės, nušvisti, pakilti aukščiau nei buvai. Tik – pusiausvyros išlaikymas ties riba, ant voratinklio siūlo, labai aukštai, didelėje įtampoje, kuri kartais viršija jėgas.
– Kaip į jūsų diagnozę reagavo artimieji – vyras, suaugę vaikai? Kaip jie jums padėjo grumtis su liga?
– Vyras jau keli mėnesiai sirgo ta pačia liga, buvo po operacijos. Jos metu įvyko kai kas baisaus ir jis nemirė tik dėl to, kad, atvirkščiai nei aš, buvo labai tvirtai apsisprendęs GYVENTI. Niekas nežinojo, kas jam atsitiko, bet prasidėjo koma, vidinis kraujavimas, plyšo visos siūlės.
Kelias paras gydytojai tiesiog netikėjo, kad jis gyvens. O aš sėdėjau ir meldžiausi. Jis pakilo iš mirties, bet dvejus su puse metų jo padėtis buvo labai sunki. Ir tik dabar atsistojo ant kojų ir aiškiai sveiksta. Tuo metu vyko didelė tragedija ir sūnaus gyvenime.
Liga užpuolė mane, kai atsirado vilties, kad visi išlaikysime. Tad kaip turėjo reaguoti vyras, vaikai? Vyras pajuodo per vieną vakarą, o vaikai neparodė nevilties – jie buvo stiprūs. Arba nesuvokė, kas atsitiko jų tėvų gyvenime.
Mano angelas sargas buvo sesuo Dalia, kuri su savo vyru Valdu Kasparavičiumi ir dviem dukterimis gyvena Vokietijoje. Ji man kasdien skambindavo, apsigyvenusi internete naršydavo po karštas Miuncheno onkologijos centro linijas.
O vyriausias sūnus Kęstutis – mano gyvybės dalis tikrąja to žodžio prasme. Jis labai rūpinosi mano sveikata. Esu tokia laiminga – dar kartą įsitikinau, kad sunkiausiu momentu galiu juo pasitikėti.
– Kiek laiko gydėtės? Ar sunku buvo atlaikyti gydymą chemoterapija?
– Poliklinikos gydytoja iš karto ligos nerado. O buvo uždegiminė – labai klastinga krūties vėžio forma. Neilgai trukus konstatavo trečiąją stadiją. Po operacijos paaiškėjo – padėtis dar blogesnė. Intensyviai gydžiausi metus ir tris mėnesius. Pirmiausia – chemoterapija. Iš viso atlaikiau 10 chemoterapijos seansų.
Po pirmojo išėjau leisgyvė. Širdis nėra stipri, diabetas, ilgamečiai kasos, kepenų uždegimai, dvi geltos, plaučių embolija... O čia – tokie flakonai chemijos!
Keista, bet dvi valandos iki sužinant diagnozę buvau atsidūrusi ten, kur visai nesiruošiau – Andų medicinos centre. Ten nusipirkau knygelę „Vilcacora gydo vėžį“. Gauruotoji unkarija (Uncaria tomentosa), dar žinoma kaip vilkakora, – tai seni indėnų vaistai, skirti vėžiui ir daugybei kitų ligų gydyti. Jų man atsiuntė iš Lotynų Amerikos po pirmojo chemoterapijos seanso.
Kitą seansą ištvėriau kur kas geriau. Tada buvo sušauktas konsiliumas. Pamatę, kad metastazė nemažėja, gydytojai skyrė ypač stiprių vaistų, kurių poveikį atlaikyti labai sunku. Man buvo pasakyta: „Skiriame jums gydymą, nuo kurio mirštama“. „Tik jau ne aš“, – atsakiau.
Kad organizmas nepatirtų šoko ir atlaikytų tuos baisiuosius vaistus, per dvi dienas turėdavau išgerti beveik 100 hormoninių tablečių. Tada nusilpdavo imunitetas, leukocitų kraujyje visai nebelikdavo. Bet aš gerdavau ir vilkakoros preparatus. Be jų nebūčiau atlaikiusi tų baisiųjų chemoterapijos seansų.
Aklai klausiau gydytojų ir aštuonis mėnesius gėriau penkis vilkakoros preparatus. Meditavau, meldžiausi, jaučiausi esanti mažytė Dievo dalelė ir žinojau, kad jis manęs neapleis.
Po kiekvienos meditacijos sapnuodavau sapnus, kurie aiškiai parodydavo, kokia mano būklė ir kas laukia. Ir šventai tikėjau. Stengiausi, kad nė viena mintis neturėtų nevilties priemaišų. Jei būčiau ateistė, tai būtų buvę neįmanoma.
Operaciją darė po chemoterapijos. Prieš ją prasidėjo psichozė – užklupo baisi pooperacinės palatos baimė, kur vos nemirė mano vyras. Norėjosi važiuoti į Graikiją, žiūrėti į jūrą ir gerti tyrą vandenį su sultimis. Tiesiog taip norėjosi, ir viskas.
Ta baime privalėjau pasidalyti su mane operuosiančiu Vilniaus universiteto Onkologijos instituto gydytoju Valerijumi Ostapenka. Tai gydytojas, kuris, atrodo, visas tas moteris myli, globoja, supranta. Sugeba parodyti, kad kiekviena jam labai svarbi. Tai – didelis psichologas.
Jis man įrodė, kad operuotis kitoje ligoninėje nebūtų gerai, išaiškino visus „už“ ir „prieš“. Galų gale padarė taip, kad po operacijos nepapuoliau į tą baisiąją palatą.
Po operacijos manęs laukė sesuo Dalia ir duktė Kunigunda, o aš jaučiausi tarsi gulėčiau įmūryta šviesos plytoje, tokiame stačiakampiame šviesos gabale tarsi didžiuliame šokolade. Šviesa buvo intensyvi auksinė.
Atsimerkiu, matau dukterį ir seserį – ir vėl į tą šviesos plytą. Ir – begalinis laimės pojūtis. Suvokiau, kad gydymo procesas – gydytojų, o sveikimo – ligonio reikalas.
Jei jam padėtų šokis mėnesienos naktį ant stogo – tegul ten šoka, jei jam atrodo, kad padėtų miegojimas pelenuose – tegul ten miega. Jei atrodo, kad pagydytų poezija ar malda, jis turi tapti poezija arba malda. Gydymas ir sveikimas yra dvi skirtingos kūrybos rūšys, nukreiptos į vieną tikslą – GYVENIMĄ.
– Ar tuo gyvenimo tarpsniu užsisklendėte nuo žmonių, ar, atvirkščiai, norėjote bendrauti, išsikalbėti?
– Iš pradžių tą ligą norisi iškentėti tyliai. Ir man norėjosi, kad niekas nematytų ir nežinotų, kur esu, ką veikiu. Maniau, jei mirsiu, turiu išeiti iš čia ori, kad iš mano mirties kas nors neužsidirbinėtų pinigų.
Ir dabar, prisipažinsiu, man šiek tiek nejauku, kad interviu su manimi daromas ne dėl parašytų knygų, o dėl vėžio. Tai šiek tiek žemina, kai liga, irimas, mirtis patraukia dėmesį, o nuoširdi, atsidavusi tarnystė savo profesijai niekam neįdomi.
Tačiau pajutau, kad uždarydama save savo ligoje, užsisklęsdama užsklendžiu save ir nuo gyvenimo. Vienas gydytojas, kuriam prieš daug metų išoperuotas skrandis, pasakė: „Svarbiausia – neiškrisk iš gyvenimo srauto“. Jis neiškrito – ir gyvena. Mano vyras neiškrito – ir gyvena. Aš neiškritau – ir jaučiuosi visiškai sveika. Kodėl?
Juk po tų „chemijų“ gulėdavau kaip lapas. Atsikėlusi ant plikos galvos užsidėdavau skrybėlaitę ir eidavau į miestą gerti kavos. Eidavau GYVENTI. Sijonas – ilgas, lūpos – dažytos, skrybėlės – vis kitos.
Ir į „Poezijos pavasarį“ atėjau su skrybėlaite, raudonu sijonu, raudonu apsiaustu, pasidariusi makiažą. Žurnalistai fotografuoja skrybėlaitę ir niekam į galvą neateina, kad esu be plaukų ir jau be antakių. Kad svaigsta galva ir viskas aplinkui plaukia. Tada galutinai nugalėjau save ir tapau atvira.
Kas nors prieina, pagiria skrybėlaitę, o aš pakeliu ją ir parodau pliką galvą. Ir tada kiekvienas pasako nepaprastus žodžius: „Tu gyvensi“. Pasako taip atvirai, kaip aš atidengiu savo ligą. Aš dėkoju jiems – savo kolegoms Marytei Kontrimaitei, Antanui A.Jonynui.
Antanas nepakartojama intonacija išpylė: „Kas jau kas, bet tu, Vidmante, tai nemirsi“. Nežinau, ką jis turėjo galvoje, bet man buvo gera tai girdėti. Kuo dariausi atviresnė, tuo jaučiausi stipresnė. Galų gale suvokiau: mano galia – tai būti SAVIMI. Aš galiu daug, kai esu savimi be priemaišų, be kompromisų, prisitaikymo.
Vakarais, kad ištverčiau skausmą, gerdavau stiprių vaistų. Ir dar – migdomųjų. Ir tegul skauda kiek nori, aš miegu, ir viskas. Bet praeidavo savaitė – atsitokėdavau. Tada vėl būdavo visko...
Aš mėgstu dainuoti. Virtuvėje sykį uždainavau. O, Dieve, mano balso nebebuvo, tik senovinė plokštelė. Atėjo vyras, klausia, kas yra, kodėl verkiu, o aš sakau, kad sklinda jau nebe mano balsas. Jis nusišypso ir sako, kad retro ne taip blogai, įdomu, turi savo žavesio...
Liga – tai atvirumo pačiai sau ir pasauliui egzaminas. Iš tikrųjų visas laikas tapo mano. Visi, kurie ant ko nors dėl ko nors pyksta, atrodė pamišėliai, ligoniai. Nebeskubėjau. Pavargstu – atsisėdu pavėsyje kavinukėje ir geriu arbatą.
Daug laiko praleisdavau mieste. Namuose mėgau tik valgį gaminti. Valgiau daug uogų, daržovių, ypač špinatų, žemuogių, mėlynių, sūrio. Mėsos nebenorėjau, tik retkarčiais. Sūnus pasirūpindavo, kad man nieko netrūktų. Labai norėjau jūros, tačiau važinėti prie jos buvo per sunku. Jūrą pakeisdavau vonia.
Mano ir vandens santykis – ypatingas, nes esu globojama vandens stichijos, esu Vėžys. Atsiguldavau į vonią ir pradėdavau savo maldas. Kūriau savo ritualus. Tai buvo didžiausios laimės akimirkos, nes tuo metu būdavau aukštai ir grįždavau iš ten visiškai rami, puikiai nusiteikusi, pilna pasitikėjimo ir gyvenimo džiaugsmo.
Apie tai rašau knygoje „Visas laikas mano“, kurią tikiuosi netrukus baigti. Viską dėstau labai atvirai ir, svarbiausia, aprašau savo ritualus ir meditacijas. Kas norės, galės jais pasinaudoti.
– Kas jums padėjo įveikti ligą ir jos sukeltas kančias?
– Pirmiausia – absoliutus tikėjimas Dievu. Gavau daugybę ženklų, apie kuriuos irgi rašau savo knygoje. Labai padėjo artimiausi žmonės, nes pajutau jų meilę. Man visada buvo labai svarbu žinoti, kad mane kas nors myli. Jutau meilės deficitą.
Labai padėjo vyskupas Jonas Kauneckas, jis suteikė palaiminimą „Už kūrybinę drąsą“ literatūroje. Jo vaidmuo mano sveikimo procese labai didelis. Jis nedelsdamas atsakydavo į mano laiškus. Labai padėjo du kunigai – Valerijus Rudzinskas ir Juozapas Minderis. Jie sustiprino mano tikėjimą, galbūt sukūrė jį iš naujo. Jie gydė mano sielą, o gydytojai – kūną.
Jaučiu labai šiltus jausmus kolegai Vytautui Rubavičiui – jam vienam pirmųjų pasakiau apie savo ligą. Labai brangus buvo dažnas bičiulio dėmesys: „Miela Vidmante, kaip tavo sveikata, kaip laikaisi?“ Tuo metu, kai daugelis nė karto nepaskambino, sužinoję, kuo sergu. Suprantu juos – gyvieji gyvena su gyvaisiais. O aš iš gyvųjų sąrašo tiesiog išnykau.
Užtat netikėtai atsirado kitų žmonių, pavyzdžiui, Seimo narė Irena Šiaulienė. Klaipėdoje savaitėmis man neišeinant iš vyro palatos, ji atrasdavo laiko mane parsivežti į savo namus, pamaitinti, nuvežti apsipirkti. Jos namuose ne kartą viriau vyrui valgį.
Niekada neužmiršiu: po labai sunkios „chemijos“, kai sukosi galva ir viskas atrodė nerealu, ji nusivežė mane į Halės turgų, pirko man žemuogių – tada jų labai norėjau, tiesiog veste vedė per Senamiestį. Po kitos „chemijos“ važiavome į Markučius, vaikščiojome po parką. Ar gali pamiršti žmogų, kuris tau ištiesia pagalbos ranką?
– Kas padėjo grįžti į kūrybą? Neseniai išleistą romaną „Aš nužudžiau savo dukterį“ parašėte sirgdama.
– Aš nebuvau iš kūrybos pasitraukusi. Romaną „Kai mes buvome vilkai“ dar tobulinau ligoninėje po operacijos. O siaube! Dėl narkozės poveikio į kompiuterio šiukšliadėžę nugarmėdavo ištisi teksto gabalai. Kol susirasdavau, kol susigaudydavau, kas atsitiko, atrodydavo, kad drauge nugarmėjo ir atmintis.
„Aš nužudžiau savo dukterį“ rašiau irgi sirgdama – ir iš įkvėpimo, ir iš užsispyrimo. Negalėjau pasiduoti. Kovojau su mirtimi ir drauge su šiuo romanu kovojau prieš mirtį apskritai. Kažkaip kovojau visu savo organizmu – rašiau pirmu asmeniu, kaip mėgstu, ir viską išgyvenau. Daug romano detalių – iš realių moterų gyvenimo, jos man pasakojo savo potyrius.
– Ką patartumėte krūties vėžiu susirgusioms moterims?
– Krūties ligų chirurgijos skyriaus koridoriuje kabo nuotraukos – garsios įvairių šalių moterys su kitu asmeniu – moterimi ar vyru. Labai nuoširdūs žodžiai tų kitų, nesergančių. Tai – vadinamieji krūties draugai, tapę sergančių moterų patikėtiniais. Labai svarbu turėti su kuo kalbėtis apie tai, kas tave ištiko.
Mano sesuo Dalia pasakė: „Jei tau atrodo, kad nieko nebijai, tai irgi gali būti vienas tavo baimės veidų. Nes neįmanoma, susirgus tokia liga, nepatirti šoko. Kalbėkis su kuo nors“. Man toks žmogus ir buvo sesuo. Su ja galėjau kalbėtis apie viską, apie kiekvieną smulkmeną, nesijaučiau vieniša.
Sutikau daugelį moterų, kurios buvo vienišos. Jų nesuprato artimieji, jos neturėjo pinigų elementariems vaistams, priemonėms, maistui, net tyrimams. Tragedijos vyko čia pat, ir niekas iš artimųjų dėl jų nesistengė.
Negana to, pastebėjau vieną siaubingą dalyką – sveiki šeimos nariai pasiima, tiesiog pagrobia užuojautą, skirtą ligoniui, ir ja naudojasi. Tą užuojautą jie paverčia užuojauta sau – štai kokie jie nelaimingi, nes namuose turi ligonį, sergantį vėžiu. Žiūrėkite, kaip jie kenčia, kaip jiems sunku – jų artimasis ar artimoji netrukus mirs.
Tos moterys netiesiogiai žudomos, gyvenimas prie jų nebeprileidžiamas, jos atiduodamos ligai, kurią vienai nugalėti beveik neįmanoma. Tarsi kokiame koliziejuje moteris grumiasi su žvėrimi, o aplinkui – tuščia, niekas nestebi tos kovos ir nešaukia: „Laikykis!“. Nejaugi ji niekam nereikalinga, netgi artimiesiems? Tiems, su kuriais dalijosi kūnu, maistu, maitino savo pienu?
Tačiau sergančios moterys viena kitą užjaučia ir supranta. Jos – tarsi moterų seserystės ordinas, slapčia pasklidęs po visą pasaulį. Moterys, netekusios krūties, be viso kito, dar išgyvena labai sudėtingą jausmą, susijusį su jų lytiškumu. Ypač – jaunos. Manau, kad čia geriausi psichoterapeutai būtų jų vyrai ar mylimieji.
Pirmiausia jie turėtų įrodyti, kad ji tebėra tokia, kokia buvo, jie turėtų ją glamonėti, kalbėti meilės žodžius, liesti ją tarsi ji būtų sveika. Nes moteris, pirmą kartą išvydusi veidrodyje save be krūties, patiria labai keistą jausmą, kartais – sukrečiantį.
Ne viena yra sakiusi, kad verčiau norėtų save matyti be abiejų krūtų. Panašų jausmą patyriau ir aš. Be abiejų – tai reiškia be išorinių savo lyties požymių. Tiesiog esi linkusi verčiau atsisakyti šių požymių ir vizualiai likti „tik“ žmogumi negu sudarkyta moterimi.
Manau, kad kuo mažiau moteris slepiasi, tuo ji darosi stipresnė. Nesislėpti, būti tokiai, kokia esi su šia liga, – vadinasi, didinti pasitikėjimą savo moteriškąja esme, kuri toli gražu NE VIEN KŪNAS. Mūsų vitališkumas slypi mūsų prigimties ypatume, o ne formose.
Kartą per pusmetį moterys turėtų tikrintis sveikatą. Jos turi nebijoti klausinėti gydytojų, turi žinoti kiekvieną smulkmeną. Jos privalo pripratinti gydytojus, kad jie gydo, o sveiksta jos pačios.
Žinau, kad yra gydytojų, kuriuos gali įžeisti ligonių klausinėjimai. Bet juk sveikata – ligonio. Tai – labai subtilūs dalykai, tačiau moterys turi gydytis SĄMONINGAI. Man pasisekė dėl gydytojų galbūt todėl, kad buvau tokia, kokia esu.
– Ar liga pakeitė jūsų požiūrį į kai kuriuos dalykus, jūsų įžvalgas, supratimą apie gyvenimą ir gyvenimo būdą?
– Na, žinoma. Niekas neatstoja gyvenimo, nes jame telpa viskas. Gyvybės aplinkui tiek daug, kad tiesiog PRIVALOMA pasveikti.