Tokių jausmų apimti iš kelionės po tolimąją Australiją neseniai grįžo alytiškiai Vilija ir Jurgis Krasnickai.
Kartu su keturiais savo vaikais į egzotiškąją šalį jie vyko ne tik pasigrožėti unikalia gamta ir patirti naujų įspūdžių. Ši kelionė alytiškiams tapo simboliniu atsisveikinimu su trylika metų puoselėta šeimos tradicija tėvams visur keliauti kartu su vaikais.
„Bet vaikai užaugo. Netrukus gal pradės kurti savo šeimas ir su mumis nebevažinės. Tad norėjosi, kad paskutinė kelionė kartu būtų neeilinė, įspūdinga ir įsimintina“, – sakė bendrosios praktikos gydytoja dirbanti V.Krasnickienė.
Jau suaugę, teisininkų kelią pasirinkę visi keturi gydytojų Krasnickų vaikai iki šiol nė karto neatsisakė keliauti kartu su tėvais, tuo gerokai stebindami aplinkinius.
Advokato padėjėju dirbantis 25 metų Marius, teisės magistro diplomą šiemet įgijusi 23-ejų Sigita, Vilniaus universitete teisės ir politikos mokslus studijuojantis 22 metų Vytautas ir Mykolo Romerio universitete teisės mokytis pradėjęs 19-metis Povilas kiekvieną vasarą kraudavosi kuprines, sėsdavo į tėvų automobilį ir kelioms savaitėms visas šešetukas išvykdavo bendrų atostogų vis į kitą šalį.
Kelionėms pavieniui ar su draugų kompanijomis visi rasdavo kitą laiką.
„Bet viskam ateina pabaiga“, – šyptelėjęs pripažino J.Krasnickas, jausdamas, kad tokia pabaiga neišvengiamai artėja ir bendroms jų šeimos kelionėms.
Tad kai praėjusią žiemą sūnus Vytautas užsiminė svajojantis aplankyti Australiją, tėvas iškart pasiūlė: „Važiuokime visi, nes daugiau kartu keliauti gal ir nebeteks“. Niekas iš šeimos narių pasiūlymui neprieštaravo.
Kelionės rūpesčius šeima pasidalijo labai lengvai: tėvas padengė visas išlaidas, vaikai turėjo sudaryti maršrutą. Didžiausia pastarojo darbo dalis teko studijas ir gido darbą kelionių agentūroje derinančiam Vytautui.
Kartu su broliu Mariumi prisipirkę knygų, naršydami po internetą vaikinai sugaišo porą savaičių, kol sudarė tikslų kelionės maršrutą.
Jie iš anksto užsakė bilietus ne tik skrydžiui lėktuvu iš Berlyno į Sidnėjų ir skrydžiams iš Australijos Kernso miesto į Darviną, vėliau į Melburną. Dar būdami Lietuvoje jie užsisakė ir kelto bilietus į Tasmanijos salą, namelius ant ratų, jachtą – viską, ko reikėjo suplanuotam kelionės maršrutui įgyvendinti.
Automobiliu pasiekę Berlyną, alytiškiai skrido į Londoną, o iš čia – su nusileidimu Singapūre į Sidnėjų.
Viską iš anksto užsisakiusi šeima jautėsi įsprausta į rėmus, nes turėjo visur laiku suspėti. Tačiau toks sprendimas leido sutaupyti ir laiko, ir pinigų.
Per visą mėnesį Krasnickų šešetukas tik tris naktis miegojo viešbučiuose ir moteliuose. Dvi šių nakvynių Sidnėjuje jie buvo užsisakę iš anksto ir liko jomis patenkinti.
Nakvyne Darvino mieste jie nebuvo pasirūpinę, tad atvykus į šį miestą teko tenkintis tuo, ką pavyko rasti. Apsistoję bohemiškuose nakvynės namuose vaikai jautėsi patenkinti, o tėvai, patekę į šešiaviečius kambarius, buvo kiek šokiruoti.
Visas kitas naktis keliautojai nakvojo išsinuomotuose nameliuose ant ratų, porą praleido palapinėje. Kasmet keliaujantiems alytiškiams tai – įprasta.
„Nesuprantu žmonių, kurie, patogiai gyvendami visus metus namuose, tokių pat patogumų ieško ir per atostogas. Penkių žvaigždučių viešbučio sąlygomis aš gyvenu namuose, o per atostogas reikia egzotikos“, – aiškino Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninei vadovaujantis 51 metų J.Krasnickas.
Su šeima automobiliu, pasiėmę palapines, per 13 metų jie apvažiavo beveik visą Europą. Pradėję nuo Slovakijos kalnų, vėliau alytiškiai pasiekė Turkiją, Ispaniją, Graikiją, Portugaliją, buvo nusigavę net iki Gibraltaro.
Krymas – vienintelis kraštas, į kurį šeima važiavo du kartus. Kitos jų kelionės nesikartoja. „Gyvenimas trumpas, pasaulis didelis ir viską norisi pamatyti“, – sakė J.Krasnickas. Tų šalių, kuriose lankėsi vienas arba tik su žmona, į bendrų šeimos kelionių sąrašą jis neįtraukia. Čia nepatenka ir atskirai keliavusių vaikų kelionės.
Australija – pirmoji šalis, kurios Krasnickų šešetas neįstengė pasiekti automobiliu. Tačiau atskridę į ją lietuviai vis tiek beveik visą mėnesį praleido ant ratų. Visureigiu, nameliais ant ratų ir pėsčiomis jie išnaršė rytinę Australijos pakrantę, pasiekė šalies šiaurę ir pervažiavo per dalį centrinės Australijos – kelionės maršrutas siekė beveik 20 tūkstančių kilometrų.
Maždaug trečdalį visą žemyną užėmusios šalies ir Tasmanijos salą apkeliavę lietuviai baigiantis atostogoms sutartinai nusprendė: tokiai kelionei laiko buvo pernelyg mažai.
Jiems beliko pavydėti sutiktiems turistams iš kitų šalių, kurie pasakojo, kad į Australiją atvykę pusmečiui ir kartu suplanavę aplankyti Naująją Zelandiją, Indoneziją, Indokiniją, Malaiziją, Filipinus. Į lietuviškas atostogas tokio maršruto sutalpinti neįmanoma.
„Australija – vienintelė šalis, be Lietuvos, kurioje norėčiau gyventi“, – grįždama namo šeimai prisipažino V.Krasnickienė. Ją sužavėjo nuošalioje šalyje tvyranti ramybė ir civilizacijos nepaliestos gamtos grožis.
Norėdami pamatyti kuo daugiau, alytiškiai pasyviam poilsiui nešvaistė laiko, juolab kad jo ir taip netrūko: Australijoje anksti sutemsta, tad keliautojams, dažniausiai apsistodavusiems pakelės poilsio aikštelėse, tekdavo anksti eiti miegoti.
„Miegodavome po 10–11 valandų per parą“, – prisiminė Vytautas. Juodu kartu su tėvu dažną rytą nubusdavo pirmieji ir leisdavosi į kelionę vos švintant, kitiems šeimos nariams namelyje ant ratų dar miegant.
Namelį ant ratų per visą kelionę vairavo tik tėvas. Kelią nurodinėjo maršrutą sudaręs Vytautas. Tiesa, atlikti šturmano darbą jam teko pasikliaujant tik savo atmintimi, mat išvykdamas pamiršo pasiimti naujausią savo paties sudaryto maršruto variantą.
Šeimą nameliu ant ratų vežiojęs J.Krasnickas vaikams patikėjo vairuoti visureigį, kurį šeima buvo išsinuomojusi kelių dienų kelionei po Freizerio salą.
Šioje didžiausioje pasaulyje smėlio saloje greitkelį atstoja pakrante besitęsiantis ilgas paplūdimys, kuris prireikus tampa ir lėktuvų kilimo bei leidimosi taku. Važinėjant šia pakrante būtina turėti ir potvynių bei atoslūgių tvarkaraštį. Jo nesilaikydamas gali greitai atsidurti vandens apsuptyje.
Dar vienas neatsargių turistų tykantis pavojus šioje saloje – būriais slampinėjantys plėšrūs šunys – dingai. Jų gausu visoje Australijoje, bet Freizerio saloje – ypač.
„Gražu“, „įspūdinga“, „pasakiškas vaizdas“ – tokių žodžių daugiausia trumpame Vilijos rašytame kelionės dienoraštyje. Pažintį su Australija pradėję Sidnėjuje, alytiškiai daugiausia laiko praleido grožėdamiesi šios šalies gamta.
Vienas už kitą įspūdingesni ir visiškai skirtingi nacionaliniai parkai su eukaliptų garų debesyse skendinčiais kalnais, krioklių keliais, uolų raudonumą keičiantis vandenyno mėlis – tokie egzotišku grožiu pritrenkiantys vaizdai po keletą kartų per dieną šmėžuodavo keliautojų akyse.
„Ten taip greitai viskas keičiasi – vaizdai, klimatas. Per porą valandų iš dykumos gali patekti tiesiai į atogrąžų mišką“, – pasakojo Australijos sužavėtas Vytautas.
Džiugi jo nuotaika nė kiek nesugedo prisiminus, kaip vaikštant po džiungles į koją buvo įsisiurbusios dvi nemažos dėlės, o sesuo Sigita basa koja užmynė ant didelį skausmą sukeliančio augalo lapo.
Šioje džiunglių teritorijoje buvo perspėjamųjų ženklų, kad reikia saugotis neurotoksinų turinčių lapų, nes užmynus ant jų koją gali skaudėti apie 2 mėnesius ir net ištikti paralyžius. Tačiau jau išeidama iš džiunglių Sigita nusispyrė nepatogias basutes ir žengė basa. Bet netrukus aiktelėjo iš skausmo, užmynusi ant nelemtojo lapo.
Perspėjamieji ženklai nemelavo: skausmas buvo tikrai stiprus. Merginą net prakaitas išmušė. Laimė, tėvai medikai greit surado išeitį: ant pėdos klijavo pleistro gabalėlius, o juos plėšiant išsitraukdavo smulkučiai skausmingi dygliukai. Jau kitą dieną mergina galėjo normaliai vaikščioti.
Įvairių perspėjamųjų ženklų Australijoje – galybė. Juose nurodoma, kuriose vietose negalima maudytis, nes yra ryklių, kur nevalia bristi, nes gyvena krokodilai.
„Eini, matai ženklus, kad toje vietoje yra krokodilų. Tai patvirtina ir ant smėlio matomos jų šliūžės. Neramu, bet vis tiek eini toliau, nes labai įdomu“, – pasakojo ekstremalių pojūčių kelionėse nevengiantys Krasnickai.
Šeimos vyrai nepabūgdavo nušokti nuo uolų ir išsimaudyti įvairiuose užutėkiuose, prisileisti artyn ir tiesiog iš rankos šerti didžiules žuvis Koralų jūroje ir nardydami Didžiajame Barjeriniame rife.
Po jį nardę Marius ir Vytautas ne tik grožėjosi povandeniniu pasauliu: porą sykių teko ir nusipurtyti iš baimės. „Kartą plaukiodamas pamačiau rają, vadinamą skraidančiu angelu. Jos išskėstų pelekų ilgis siekia apie 5 metrus. Iš pradžių pasidarė baisu, bet paskui įtikinau save, kad ji nepavojinga, nes minta tik planktonu. Bandžiau priartėti, bet ji nulėkė“, – pasakojo Vytautas.
Kitą sykį po vandeniu pasivyti jis bandė beveik žmogaus ūgio vėžlį, kurio iš pradžių taip pat išsigando. „Plaukiu, plaukiu, žiūriu – kažkas su didelėmis galūnėmis prie manęs artėja. Išsigandau, bet ir apžiūrėti norėjau. Pamatęs mane jis spruko, o aš bandžiau vytis“, – patirtais įspūdžiais dalijosi su tėvais keliavęs V.Krasnickas.
Viena labiausiai keliautojus sužavėjusių vietų – Tasmanijos sala. Tai – didžiausia į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta teritorija, kurios gamta – mažiausiai žmogaus paliesta.
„Ten dar yra miškų, į kuriuos iki šiol nebuvo įžengęs žmogus. Netgi manoma, kad juose dar gali būti išlikę Tasmanijos tigrų, kurie oficialiai yra laikomi išnykusiais, bet juk tankiuose miškuose iš lėktuvo visko nepamatysi“, – pasakojo į Australiją dar būtinai sugrįžti svajojantis V.Krasnickas.
„Sustok, pailsėk, išgyvenk“, – tokių priminimų pilnos Australijos pakelės. Ties greitį ribojančiais kelio ženklais neretai yra paaiškinimai: „Tai – ne iššūkis, tai – riba“.
„Kad ir kur važiuotum, visur juntamas rūpinimasis žmogumi: švaru, tvarkinga, įrengtos aikštelės, visur nuorodos, ženklai“, – pasakojo Krasnickai.
Lietuviai įsitikino, kad perspėjimai Australijoje iškabinti ne šiaip sau. Jei greitis ribojamas, didesniu nei nurodyta toje vietoje ir nepavažiuosi, o jei liepta saugotis ryklių, jų ten ir yra.
Stulbinamais vaizdais žavinčioje Freizerio saloje yra tik viena vieta, kur leidžiama maudytis, nes visoje kitoje pakrantėje – daugybė baltųjų ryklių. Juos lietuviai matė, laimė, stovėdami ant uolos.
O krokodilus jie stebėjo plaukdami laivu Adelaidės upe. Tokią pramogą pasirinkę turistai išvysta „šokančius“ krokodilus. Laivo įgula jiems meta pririštus pusės vištos dydžio mėsos gabalus, o prie to jau pripratę krokodilai iššoka jų nutverti. Prieš lietuvių akis „mėsos šokį“ šoko kokie devyni dideli vandens plėšrūnai.
Nuvykę į tolimiausią Australijos rytuose Bairono kyšulį alytiškiai iš arti stebėjo čia besiporuojančius kuprotuosius banginius ir didžiausią būrį delfinų.
„Užlipome ant uolų, o pro pat jas, maždaug už 20 metrų, būriais po 15–20 plaukė delfinai. Paskui jie nuplaukia į seklumą, vejasi mažas žuvytes kranto link, šokinėja – lyg rodytų specialiai parengtą šou“, – įspūdžiais dalijosi V.Krasnickienė.
Ne mažiau įspūdingai atrodė ir kelių šimtų žioplinėjančių pingvinų paradas Pilypo saloje bei tūkstantinė ruonių kolonija.
Lietuviai džiaugėsi pamatę kone visus gyvūnus, kokie tik gyvena Australijoje. Įdomiausia, kad daugiausia jų išvydo miestų parkuose ar net gatvėse.
Iki paskutinės kelionės dienos jiems nebuvo tekę sutikti tik echidnos, bet prieš pat išvykstant bėgančią per gatvę pamatė ir ją.
Keliautojams nusišypsojo laimė išvysti džiunglėse ant per kelią nusvirusios medžio šakos tupinčią koalą. Šį gyvūną pamatyti natūralioje gamtoje retai kam pavyksta. Krasnickai koalų jau buvo matę parke, bet kai išvydo ramiai kažką kramsnojančią džiunglėse – džiaugėsi lyg matydami pirmą kartą.
Bene dažniausiai Australijoje keliautojų sutinkamas gyvūnas – kengūros. Bet turistai jas mato ne tik gyvas, labai dažnai – partrenktas automobilių.
„Negyvų kengūrų, tarp jų ir didžiųjų, – pilnos pakelės. Jei pravažiuoji keletą kilometrų nepamatęs negyvos kengūros, gali sakyti, kad pasisekė. Dažniausiai jos užmuštos guli kas pusę kilometro“, – pasakojo alytiškiai. Jie džiaugėsi, kad patys per visą kelionę nenumušė nei kengūros, nei kokio kito gyvūno.
Lietuviams neteko sutikti nuodingų gyvačių, nors teigiama, kad Australijoje gyvena devynios iš dešimties nuodingiausių pasaulio gyvačių rūšių. „Liepą, kai mes ten lankėmės, Australijoje buvo žiema, gal todėl gyvačių ir nebuvo matyti“, – svarstė Krasnickai.
Jie pastebėjo, kad ir vietos gyventojai, ir turistai atsižvelgia į visus perspėjimus ir laikosi taisyklių. Tačiau visi linkę paklusti tik oficialiems reikalavimams.
Aborigenų prašymą nelipti ant centrinėje Australijoje esančios Uluru uolos daugelis turistų ignoruoja, nekreipdami dėmesio į tai, kad šioje vietoje žūva daug žmonių – nukrinta nuo slidžios uolos.
Uluru – didžiausia vientiso akmens uola pasaulyje aborigenams yra šventa vieta, tačiau lipti ant jos Australijos valdžia nedraudžia.
Gerbdami aborigenų valią lietuviai ant šios uolos nesiropštė ir dėl to visai nesigailėjo: jie pasivaikščiojo Oglos uolomis, kurios paliko dar didesnį įspūdį. Šių uolų spalva priklauso nuo paros laiko ir saulės intensyvumo.
Aborigenų lietuviai sutiko nedaug, tačiau tie susitikimai paliko slogų įspūdį. Tai – suvargę, degradavę žmonės, laiką leidžiantys sėdėdami miestuose ant pievučių. Norint patekti į aborigenams paliktas Australijos teritorijas, reikia specialių leidimų.
„Australija – įspūdinga šalis. Ten gali rasti vietų, panašių kaip Lietuvoje, o už 100 kilometrų jau slidinėti kalnuose, dar už 100 – tuo pat metu siausti su banglente jūroje arba po valandos atsidurti džiunglėse“, – susižavėjimo neslėpė Krasnickai.
Nė vienas jų nepasigailėjo, kad atsisveikinimui su šeimos tradicija keliauti drauge buvo pasirinkta būtent ši šalis.
Jaunesnieji Krasnickai per kelias Australijos miestuose praleistas dienas bandė ieškoti jiems mielų pramogų. Tačiau užėję į klubą Sidnėjuje nusivylė: jis lietuviams pasirodė pernelyg nykus.
Užtat turistų pamėgtame Darvine keliautojai iš Lietuvos galėjo atsigriebti: triukšmingi šio miesto klubai jiems patiko. O jaunas australes ypač sužavėjo vešlūs, garbanoti Mariaus ir Povilo plaukai.
„Niekas net nemanė, kad aš jų brolis“, – juokėsi tokiomis garbanomis pasigirti negalintis Vytautas.
Šeima dažniausiai maitinosi užkandinėse arba, nusipirkę produktų parduotuvėje, valgį ruošdavo namelyje ant ratų. „Kainos panašios kaip Lietuvoje, tik duona gal dvigubai brangesnė, vynas brangus, o vaisiai pigesni“, – pasakojo V.Krasnickienė.
Į Australiją jokių maisto produktų įsivežti neleidžiama. Krasnickų į kelionę pasiimtą ir nesuvalgytą sausą dešrą ir džiovintą kaimišką sūrį teko išmesti Sidnėjaus oro uoste.
„Labiausiai buvo gaila mamos suspausto sūrio“, – juokėsi J.Krasnickas, prisiminęs, kaip tolimoje šalyje teko atsisveikinti su lietuviškais gardėsiais.
Užsukę į Sidnėjaus žuvų turgų alytiškiai prisiragavo įvairiausių jūrų gėrybių, keliaudami pirko pyragaičių su kengūriena. Džiovinta krokodiliena parduotuvėse nesusigundė, nusprendę, kad patiekalus iš šios mėsos išbandys nuėję į restoraną. Bet restoranui laiko nebeliko, tad iš Australijos lietuviai grįžo krokodilienos neparagavę.