Indijos kvapas Avižienių kaime

Jis – Indijos Respublikos garbės konsulas Lietuvoje. Ji – Vilniaus gimdymo namų gydytoja. Avižieniuose – jų namai ir oficiali rezidencija. Rytą sutuoktinius pažadina kaimo gaidžiai, ant stiebo suplevėsuoja Indijos vėliava, patarnautojas jaunas indas atneša puodelį arbatos. Svečius konsulas priima svetainėje, pietūs patiekiami valgomajame. Čia pat, pirmajame aukšte, yra ir svečių miegamasis. Antrajame aukšte nuolat gyvena patys šeimininkai.

Ilgose kelionėse po Indiją Lina lankėsi Rajinderio tėvų ir giminaičių namuose, stebėjo atmosferą, viską dėjosi į galvą ir planavo, kad Vilniaus rajono Avižienių kaimo pakraštyje prieš dvidešimt metų statytame name kada nors susilies dvi kultūros.

Iš pagrindų pakeisti savo 360 kvadratinių metrų namų aplinkos ji neturėjo noro. Yra brangių širdžiai daiktų, kurie lyg sentimentai primena tėvus, neleidžia pamiršti laimingos vaikystės ir jaunystės. Todėl Lina išsaugojo keletą baldų, ant kurių sėdėjo jos tėvai.

„Šiai sofutei – per 40 metų. Kitos iš savo vaikystės namų neprisimenu. Užaugome mes, užaugo šunys, kurie paliko savo nagų pėdsakus ant medinių ranktūrių, tačiau, kaip matote, ji puikiai išsilaikė, net gobeleno nereikėjo keisti“, – pasakojo Lina, akcentuodama, kad šie baldai tarnaus ir jos vaikams.

Prie širdžiai brangių sofučių prisiglaudė kolonijinio stiliaus staliukas su rankomis drožinėtomis liūto kojomis. Tai – pirmasis baldas, prieš dešimt metų atkeliavęs iš Indijos į Avižienius.

„Tokius staliukus anksčiau matydavau filmuose. Todėl išvydusi jį parduotuvėje nesugebėjau pasakyti „ne“. Šis stebuklingas staliukas lyg magnetas pradėjo į mūsų namus traukti ir kitus indiškus baldus“, – prisimena L.Škutaitė-Chaudhary.

Vėliau į Avižienius iš vyro tėvynės konteineryje atplaukė indiški šviestuvai ir kolonos iš kalkakmenio, maišyto su marmuro dulkėmis.

Visuose namuose Indijoje ant tokių kolonų stovi nuotraukos, rankdarbiai, stalinės lempos, vazos ir įvairūs širdžiai brangūs daikčiukai. Šios kalkakmenio kolonos interjere – tvirto namų ramsčio simbolis, stuburas, apie kurį koncentruojasi visas gyvenimas.

Kalkakmenis išreiškia tylumą ir ramybę, mistiką ir romantiką. Tai – labai švelnus, jausmingas, elegantiškas, neutralus ir universalus natūralus akmuo. Indų namams jis suteikia šilumos.

Kalkakmenis susiformavo iš jūrų gyvių, kurie gyveno šiltuose vandenyse prieš milijonus metų, skeletų, kriauklių. Jame dažnai galima aptikti kriauklelių ir fosilijų, įsitvirtinusių jo paviršiuje. Tai – unikalus akmuo, turintis praeities mistikos.

Kalkakmenis, kaip ir marmuras, gana jautrus rūgštingoms medžiagoms. Jis būna nevienodo kietumo, tankumo ir poringumo. Kai kurie būna labai minkšti, o kai kurie – tankesni ir kietesni. Todėl pirmųjų paviršius gali būti tik šlifuotas, o antrųjų – poliruotas ir blizgus.

Tikrasis indiškas kalkakmenis būna jausmingos kreminės, gelsvos, šviesiai rožinės spalvos. Iš jo Indijoje statomos visos šventovės, didingi rūmai, fontanai, jis naudojamas įrengiant viešbučių ir bankų interjerus.

„Kolonos mūsų svetainėje baltos todėl, kad padengtos marmuro dulkėmis. Ši technologija mums brangų akmenį daro patvaresnį, o statiniai iš jo tampa ilgaamžiškesni. Be to, šis minkštas akmuo – skulptorių svajonė. Jį lengva įvairiai apdirbti“, – aiškino Indijos Respublikos garbės konsulas.

„Mūsų kieme esantis fontanas negražiai pagelto, nes vanduo Avižieniuose labai geležingas. Neapsižiūrėjome iš pradžių, tik supratę, kas vyksta su baltuoju fontanu, iš karto įrengėme filtrus. Nežinau, kaip išvalyti rūdis. Kad tik nesugadinčiau gremždama“, – baiminosi Lina.

Aplink namą obuolius nuo apsunkusių šakų barsto prieš keliolika metų Linos rankomis sodinti vaismedžiai, driekiasi 25 arai tvarkingai nupjautos pievos. Ji šienaujama kartą per savaitę. Kam tenka garbė stumdyti žoliapjovę po anglišką pievą?

Pasirodo, šienauja visi, kas turi laisvo laiko. Linos sūnūs, taip pat jaunas indas, dirbantis šioje šeimoje, pati Lina savaitgaliais nevengia įsispirti į guminius batus. Tik garbės konsulas paskui žoliapjovę nevaikšto.

Namuose daug žalvarinių skulptūrų, vaizduojančių indų dievus. Interjerą puošia ir mūsų akiai įprasti drambliai.

„Drambliai nėra vienišiai. Gamtoje jie gyvena didelėje 10–12 narių šeimoje, todėl ir mūsų namuose jie susibūrę į bendruomenę. Dvylika dramblių namams suteikia stiprybės“, – aiškino R.K.Chaudhary ir staiga šūktelėjo: „Lina, prašyčiau pataisyti dramblius. Valydama dulkes ne taip juos sustatei. Jie negali eiti vienas prieš kitą“.

Šiuo įspėjimu Rajinderis išsakė prietarą. Mat taip sustatyti drambliai gali sukiršinti šeimos narius.

Visas žalvarines skulptūras reikia valyti citrina su druska, tuomet jos žvilga auksu. „Tačiau man labiau patinka truputį apsinešęs, vietomis pažaliavęs žalvaris. Tokios skulptūros atrodo senos, prikaupusios patirties ir išminties. Nubraukiu nuo jų dulkes, ir tiek. Nemėgstu, kai daiktas blizga tarytum vakar iš parduotuvės parneštas“, – sakė Lina.

Žalvarinės Indijos dievų skulptūros, kurių šiuose namuose keliolika, buvo atplukdytos konteineriuose. Jos tokios sunkios, kad kitokio būdo pargabenti jas į Lietuvą šeimininkai nė nesvarstė.

„Piktųjų, karo ir dievų griovėjų įsileisti į namus nenorėjome. Jų nėra ir Rajinderio šeimoje Indijoje. Nors kitur teko matyti ne vieną. Nesuprantu, ką norėdami įbauginti žmonės įkurdina juos savo interjeruose. Mūsų namuose gyvena vien gėrio nešėjai“, – aiškino medikė.

Šviesioje laiptų aikštelėje, iškilmingai atsisukęs į rytus, sėdi vienas pagarbiausių dievų, Olimpo atstovas – gerasis Ganešas. Tyrumo, išminties simbolis. Tai – žmogus-dramblys, saugantis gerąją namų dvasią, nešantis turtus ir ramybę.

Jam po kojomis tupi ginklanešė, pėdsekė ir patarnautoja – žiurkė. Ji visuomet praneša apie bet kokį blogį, artėjantį prie šių namų.

Dievas Ganešas mėgsta aukas, todėl per šventes jam visada padedama pinigėlių ir saldumynų, o kaklas papuošiamas gėlių girlianda.

Gerovės ir sėkmės deivė gražioji mergaitė Lakšmė rankose laiko dubenėlį, kuriame švenčių metu kūrenama ugnis. Lina aiškino, kad Lakšmė laikoma tyros, meniškos sielos, todėl jai pavesta globoti ir menus.

Visi gerieji dievai šiuose namuose rūpinasi tuo, kas jiems priklauso. Šeimininkai šventai tuo tiki ir sako, kad sėkmė ir meilė – jų nuolatinis sąjungininkas.

Sienas puošia pano, vaizduojantys dramblius, arklius ir folkloro motyvus. Tai – tipiški aukso siūlais siuvinėti rankų darbo meno kūriniai iš Indijos regiono, esančio netoli Himalajų.

„Pirkau juos menų mugėje, galvodama apie šias dvi mūsų namo sienas, diktuojančias svetainės simetriją, – prisimena Lina. – Beje, savo turiniu ši kasmetė mugė panaši į mūsų Kaziuko. Įdomu tai, kad Indijoje šie kruopštūs siuvinėjimo meną įkūnijantys šedevrai nevertinami, ant sienų jų niekas nekabina. Savo būsto sienas indai puošia tapybos, šilkografijos darbais ir medžio raižiniais“, – aiškino Lina.

Tačiau jai ir vyrui šie darbai „iš liaudies“ yra mieliausi ir šilčiausi. Kasmet, kai sutuoktiniai po kelionės į Indiją atvykdavo į namus, po mėnesio jiems iš paskos atplaukdavo naujas krovinys.

Vis atkakliau dalis Indijos įsitvirtindavo šalia lietuviškų daiktų.

„Indijoje žmonės neperkrauna baldais savo namų. Net ir patys turtingiausi labiau prisiriša prie dvasinių vertybių, šeimos relikvijų ir dažnai nekeičia savo namų aplinkos. Mūsų svetainė yra tikras pavyzdys mano ketinimų palikti tai, kas brangu mums abiem – indui ir lietuvei“, – sakė L.Škutaitė-Chaudhary.

Valgomasis įrengtas tipišku kolonijiniu stiliumi. Indauja, komoda, dvipusis suoliukas poilsiui pagaminti iš tikmedžio. Kampe – antikvarinis, tačiau puikiai veikiantis gramofonas.

Šis baldų stilius atkeliavo į Indiją kartu su britais, atsikrausčiusiais gyventi į šią šalį. Tokie baldai iki šiol itin populiarūs Kalkutoje.

Kolonijinio stiliaus baldai pasižymi konservatyviu dizainu, tvirta konstrukcija, puošniu drožinėjimu ir tamsia rytietiška lako apdaila. Šį puošnų stilių labai pamėgo Indijos kilmingieji, todėl jis iki šiol klesti karališkuosiuose rūmuose ir maharadžų rezidencijose.

Tradiciškai sodriai rudas tikmedis buvo kombinuojamas su žaliu marmuru. Kietmedis ir akmuo simbolizuoja amžinybę. Iš šių medžiagų paprastai gaminami staliukai, konsolės, sekreterai, skrynios, lovos ir kiti baldai.

„Tinkamo dydžio stalo Indijoje neradome, todėl, pritaikęs spalvą, nupirkau masyvų pietų stalą Lietuvoje“, – sakė R.K.Chaudhary, kuriam dažnai būna aktualu pietų susodinti iki dvylikos svečių.

Baldai iš tikmedžio labai sunkūs ir ilgaamžiai. Ši mediena patvaresnė už ąžuolą. Jeigu baldų nepažeidžia kinivarpos, jie, tarnaudami 200–400 metų, puikiai išlaiko savo pirminę būseną ir spalvą. O juk Indijoje baldai dažniausiai stovi lauke, nes daugelyje namų terasos yra be langų ir durų.

„Šie baldai pagaminti rankomis pagal specialų užsakymą. Meistrų negalėjau skubinti. Nupjautas tikmedis laikomas po atviru dangumi kelerius metus ir grūdinamas. Todėl mums teko būti itin kantriems“, – šypsojosi pagaliau tikslą pasiekusi Lina.

Baldžių amatas su visomis paslaptimis perduodamas iš kartos į kartą. Dirbti su tikmedžiu sunku, o sugadinti lengva.

Kambarį puošia medinės metalu kaustytos kėdės. Jos populiarios Šiaurės vakarų Indijoje, didžiausioje valstijoje – Radžistane. Vietiniai meistrai kaltinės technologijos taip pat niekam neatskleidžia. Liną, kaip ir visus europiečius, tokie baldai žavi gausia ornamentika.

Dairantis po valgomąjį keistai nuteikė atviras baras, kimšte prikimštas įvairiausių gėrimų. Tai pastebėjusi Lina paaiškino:

„Indijoje yra visuomenės dalis, visiškai nevartojanti alkoholio, tačiau daugelyje indų šeimų visada rasite gėrimų. Jie geria ir mėgsta vaišinti svečius.

Šis baras – tipiška kopija, tokių teko matyti Indijoje. Indai – labai svetingi ir vaišingi žmonės. Tačiau, skirtingai nei lietuviai, niekada per prievartą neragins išgerti. Pasiūlo vieną kartą, jeigu atsisakai, antrą kartą su buteliu nesiartina“.

Ant sienų kabančios ikonos į šiuos namus atkeliavo iš Maskvos. R.K.Chaudhary prisiminė, kad 1992–1994 metais tokių neįkainojamų vertybių buvo galima įsigyti Maskvos sendaikčių turguje. Restauruojant paaiškėjo, kad ikonos pagamintos XVIII a. meistrų.

Indijos Respublikos garbės konsulo velionė žmona Sue gerai išmanė antikvarinį meną. Ji pirkdavo ikonas ir dovanodavo jas savo vaikams, artimiems draugams.

Rajinderio pirmąją žmoną primena ne tik jos vardu pavadinti restoranai Rygoje, Taline ir Vilniuje – „Sue’s Indian Raja“, bet ir nuotrauka jo ir Linos miegamajame, pakabinta virš švenčiausios vietos – altorėlio.

„Portretas man netrukdo. Jį pakabinau savo rankomis. Mes buvome geros draugės. Pirmoji mano vyro žmona Sue mirė nuo širdies infarkto Maskvoje sulaukusi vos 51-erių“, – sakė Lina.

Sue spindėjo nepaprastu moterišku grožiu.

„Jaunystėje ji buvo išrinkta „Mis Kalkuta“. Tačiau nuostabu ne tai, kad 12 milijonų gyventojų mieste ji buvo išrinkta gražiausia mergina. Nuo komisijos ji sugebėjo nuslėpti turinti vyrą ir mažą vaiką! Tai išaiškėjo jau po karūnavimo, kai vaikas atbėgo į sceną pasveikinti mamos“, – aiškino Lina ir pridūrė, kad komisija jai atleido šią apgaulę ir karūnos neatėmė.

Prie altorėlio ir portreto kiekvieną dieną R.K.Chaudhary trumpam ateina pasimelsti. Prie šio staliuko negalima prisiliesti nesiprausus, todėl garbės konsulas tik po rytinės vonios uždega smilkalus. Kelias minutes vienumoje pasimeldžia, po to pradeda darbo dieną.

Į lėkšteles priberta metalinių monetų. „Kai keliaujame prie jūros ar vandenyno, vyras visada surenka pinigėlius į maišelį ir sumeta juos į vandenį kaip duoklę dievams, – Lina pasakojo, kaip Rajinderis kartkartėmis pamalonina dievus. – Nuo staliuko paimti šių pinigų niekam negalima. Tai prilygtų nedovanotinai šventvagystei“.

Kadangi pirmoji Rajinderio žmona Sue buvo auklėjama krikščioniška dvasia, ant altorėlio stovi Linos rankomis įrėmintas mažas Švč.Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi paveikslėlis, lydėjęs ją nuo krikščioniškos mokyklos suolo iki pat mirties.

Mažytis dievo Krišnos paveiksliukas primena Rajinderio motiną. Būdama 91 metų neįgali moteris atvyko į Lietuvą aplankyti savo sūnaus. Šiuose namuose ji viešėjo 8 dienas. Dėl silpnos sveikatos atsidūrė Vilniaus ligoninėje.

Insultas nutraukė jos viešnagę šioje Žemėje. 16 anūkų ir 32 proanūkius turinti indė buvo kremuota Rygoje. Pagal tikėjimą pelenai praėjus parai po mirties išbarstyti Baltijos jūroje. Juk visata ir vandenynas yra tas pat. Indai tiki reinkarnacija.

Visame name jaučiu smilkalų kvapą.

„Taip kvepia medis, iš kurio pagaminti indiški baldai. Miegamojo baldai atkeliavo vėliausiai – rugpjūčio mėnesį. Jau trečias mėnuo laikau atvirus langus, norėdama išvėdinti šį specifinį šviežio medžio kvapą. Jis turbūt šiuose namuose gyvuos ilgai. O gal jį, svetimą, reikia prisijaukinti ir pabandyti su juo susigyventi?“ – svarstė Lina.

Vienintelėje koridoriaus vietoje – prie išėjimo į kiemą užuodžiu įprastą lietuvišką pušį. Prieš septyniolika metų dailylentėmis buvo apkalta mažutė patalpa, o gaivus pušies kvapas tarytum šviežias! Jis nenori sklaidytis iš šio namo.

Kuris kvapas Linai mielesnis?

Moteris prisipažino pati sau dažnai užduodanti šį klausimą. Ji instinktyviai atidaro balkono duris ir įkvepia vėjo gūsį.

Kvapai įsirėžia giliai į atmintį. Sakoma, kad daug giliau nei garsai ar reginiai. Labai nustebčiau, jeigu Lina pasakytų, kad tikmedžio skleidžiamas aromatas jai mielesnis. Juk ilgiau viešėdama Indijoje ji pravirksta kalnuose išvydusi net menkiausią neužaugą sukrypusį berželį.

„Įsivaizduoju, kaip jaučiasi mano vyras, atsidūręs toli nuo tėvynės“, – sublizgusios Linos akys išdavė jautrią moters prigimtį.

Rajinderio ir klausti nereikėjo. Ar žinote, kaip į klausimus atsako diplomatai?