„Neregėta Lietuva“ autorius 35 metų Marius Jovaiša, su dviem bičiuliais gegužę keliavęs po Papua Naująją Gvinėją, esančią Ramiojo vandenyno vakaruose, Melanezijoje, netoli Australijos.
Pusnuogės, krūtinės niekada nedengiančios papuasės prieš lietuvius pasipuošė palmių lapais, šiaudiniais sijonais, bambukų karoliais, išsipiešė veidą. Tačiau savo vyrų akivaizdoje jos – labai paklusnios. Prižiūri vaikus, tvarko daržus, verda valgį ir kiekviena stengiasi būti gera. Kitu atveju antrąją ar trečiąją žmoną vyras gali mylėti labiau negu ją.
Papua Naujosios Gvinėjos tarpukalnių džiunglėse – poligamija. Vyras gali turėti tiek žmonų, kiek pajėgia išlaikyti, tiksliau, kiek išgali nusipirkti. Vesti norintis vyras eina pas merginos tėvus ir nusiperka jų dukterį sau į žmonas. Kaina – tam tikras skaičius kiaulių. Mat didžiausias kiekvienos šeimos turtas – kiaulių banda.
Jeigu vyras yra turtingas, vieną žmoną gali nusipirkti viename kaime, kitą – kitame. Tačiau žmona savo „viešpatį“ gali palikti, jeigu šis jos ir vaikų neišlaiko ir jais nesirūpina. Bet jeigu moteris nori išsiskirti nesant vyro kaltės, jos tėvai žentui turi sugrąžinti įmoką, kurią šis sumokėjo už jų dukterį.
Vaikų, kurie paprastai laksto pusnuogiai, šeimose apstu, o kūdikių mirtingumas – didelis. Papuasai turi vieną kitą palaikį drabužį – apdriskusius marškinėlius ar džinsus, kuriuos padovanojo baltieji žmonės – turistai.
Papuasės – drovios, jas retai sutiksi kaimų keliukuose, nes jos slepiasi nuo pašalinių akių, sėdi kieme. Valgo tai, ką pasisodina ir užsiaugina.
Civilizuotas pasaulis šiose vietose žmones atrado vos prieš 100 metų. Džiunglių gyventojai – labai uždari, jie gyvena gimininėmis bendruomenėmis, per daug nebendrauja ir nekeliauja, todėl palyginti nedidelėje teritorijoje egzistuoja beveik 1000 genčių kalbų.
Lietuviai su džiunglių gyventojais susikalbėjo angliškai. „Jie visai neblogai kalba – išmoko iš baltųjų kolonizatorių. Be to, dar turi vadinamąjį „pidžiną“ (išvertus iš anglų k. „pidgin“ – maišyta kalba, žargonas), kuris susiformavo anglų kalbos pagrindu. Pavyzdžiui, vyras jiems – „man“, moteris – „meri“. Tai – vaikiška, supaprastinta, darkyta anglų kalba“, – aiškino M.Jovaiša.
Iš tarpukalnėse Mariaus sutiktų moterų materialine prasme bene geriausiai susiklostė Betty gyvenimas. Ji ištekėjo už australo. Vyras jai padėjo pastatyti nedidelę upėtakių fermą ir svečių namus. Bet paskui ją paliko.
Pakeliui į kalną jos svečių namuose reikia pernakvoti, nes per vieną dieną viršūnės nepasieksi. Prie Betty namų plevėsuoja ne Australijos, o Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava. Matyt, koks atklydęs keliautojas ją moteriai padovanojo. Svarbiausia – vėliava švari, išskalbta.
„Betty – vienintelė Papua Naujojoje Gvinėjoje sutikta moteris, apie kurią galėčiau pasakyti – turi verslininkės gyslelę“, – sakė M.Jovaiša.
Su vyru ji susilaukė trijų vaikų. Abi dukterys išvežtos mokytis į Australiją, o sūnus su tėvu kažkur iškeliavo. Nei vyro, nei vaiko Betty nematė jau trejus metus. O ryšio priemonių toje šalyje beveik nėra.
„Nežinau, ar jie gyvi. Kai prie svečių namų privažiuoja mašina, dažnai nusmelkia viltis – gal tai jie? Iškišu galvą pro langą – ne, ne jie. Gal jų jau nėra tarp gyvųjų, – kalbėjo Mariui Betty. – O gal mano vyras kažkur turi antrą ar trečią žmoną ir gyvena su ja?“
„Betty – stipri moteris, išlaiko savo ūkelį, turi samdinį, kuris jai padeda nudirbti darbus. Papuasai savo kalba ją vadina „bos meri“. Betty man buvo informacijos šaltinis. Sėdėjau pas ją kokias dvi valandas, o ji pasakojo apie Papua Naujosios Gvinėjos moteris“, – prisimena Marius.
Kita kalnų papuasė keliautojams pademonstravo, kaip siuvinėja, ravi daržą, ruošia valgį. Paskui lietuviai paprašė, kad čiabuviai paskerstų kiaulę. Tai vyko paprastai – kiaulei trenkė pagaliu per galvą, ir ši krito negyva.
Lietuviai išsikepė šašlykų, o likusią skerdieną atidavė kaimiečiams. Šiems buvo didžiulė šventė, nes kiaulienos jie gauna retai. Geriausiu atveju – kartą per metus išskirtinių švenčių, pavyzdžiui, vestuvių, proga.
Kaip papuasės ruošė valgį? Iškasė duobę ir į jos dugną įritino didelių įkaitintų akmenų. Į bananų lapus sluoksniais sudėjo mėsą ir daržoves, suvyniojo ir išdėliojo ant įkaitusių akmenų. Paskui duobę užvertė žemės sluoksniu.
Papuasių patiekalas po žeme buvo troškinamas 3–4 valandas. Kai jį atkasė, buvo puikiai išsitroškinęs. Toks valgio ruošimo būdas populiarus daugelyje Ramiojo vandenyno salų – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos.
Papuasai valgo vieną kartą per dieną – vakare, prieš eidami miegoti. „Ir žvėrys taip daro – prisiryja ir krinta miegoti. Gamtoje tai – natūralu“, – palygino Marius. Pagrindinis papuasų maistas – saldžiosios bulvės, daržovės. Mėsos jie valgo labai retai, tik per šventes. Didžiausias skanumynas – kiauliena.
Džiunglėse lietuviai gyveno mediniuose papuasų nameliuose, o miegoti lįsdavo į savo miegmaišius. Papuasai retai prausiasi, todėl nuo jų sklinda nekoks kvapas.
Papua Naujoji Gvinėja – labai gražios gamtos, tačiau labai skurdi šalis. Nors joje yra įvairių naudingųjų iškasenų, net aukso atsargų, tik 2–3 procentai žmonių, prieinančių prie tų išteklių, gyvena neblogai.
Verslui ten paprastai vadovauja australai, kiti gyvena natūrinio ūkio sąlygomis. Papuasų išsilavinimas – beviltiškas reikalas. Jei kaimelyje ir yra kokia nors mokykla, dažnas aštuonias klases baigęs jaunuolis nemoka nei skaityti, nei rašyti.
Papuasai – krikščionys, tačiau šalyje vis tiek egzistuoja įvairūs kultai ir tikėjimai. Pavyzdžiui, labai plačiai paplitęs „Cargo“ kultas. „Cargo“ – tai krovininis lėktuvas. Papuasai tiki, kad atskris lėktuvas ir visas gėrybes jiems pažers iš dangaus. Kai maždaug prieš 80 metų jie pirmą kartą pamatė lėktuvą, pamanė, kad jiems Dievo yra atsiųstas ir tas plieno paukštis, ir baltieji žmonės.
Keliai tose vietovėse tokie, kad išvažiuoti galima tik visureigiu. Per dieną įmanoma nukakti apie 60 kilometrų – duobė prie duobės, skardžiai ir vingiai.
Kiekvienais metais M.Jovaiša su draugais traukia į tokias vyriškas keliones. Sunkias, kurioms reikia pasiruošti, kur būna šalta, nėra viešbučių – ne tik šilto vandens, bet ir elektros.
Šių metų gegužę trys bičiuliai pirmiausia atskrido į Papua Naujosios Gvinėjos sostinę Port Morsbį, kuris maždaug tokio dydžio kaip Panevėžys.
Tai – vienas nesaugiausių pasaulio miestų. Iš ten vyrai išskrido į kalnus, kur džiunglėse – vienkiemiuose arba susitelkę į keliolikos namų kaimus – gyvena papuasai.
Papua Naujojoje Gvinėjoje lietuviai kopė į aukščiausią – 4,6 km virš jūros lygio esantį kalną, plaukė kalnų upėmis, kaimuose aplankė čiabuvius, kurie gyvena vos ne akmens amžiaus sąlygomis ir baltųjų beveik nėra matę. Marius dar ir fotografavo.
Keliauti be palydos būtų buvę labai pavojinga. Papua Naujoji Gvinėja – nesaugi šalis, ten didelis nusikalstamumas. Papuasės savo vyrų yra engiamos, mušamos, prievartaujamos. Didesniuose miestuose net kabo plakatai su užrašu: „Talžyti žmoną – neteisinga“.
„Labai domiuosi Ramiuoju vandenynu, o ypač – Polinezijos salomis. Esu jas visas išmaišęs ir apie Polineziją kuriu dokumentinį filmą. Man patinka tų salų žmonės, kultūra, patiekalai.
Tos vietovės, kur neseniai su draugais lankiausi, vadinasi Melanezija, arba Juodosios salos. Ten žmonės – visai kitokie. Apie juos buvau labai daug prisiklausęs – kad jie tamsūs, nedraugiški, nesvetingi, pavojingi, kad ten siautėja maliarija. Daugumą dalykų patyrėme savo kailiu. Iš tikrųjų tie žmonės – laukiniai“, – pasakojo M.Jovaiša.