Paini nusikaltimo istorija šiandien šeimai primenama po didžiųjų sporto pergalių per iškilmes Prezidentūroje, kai teistumą turintys krepšininkai Lavrinovičiai vieninteliai iš komandos draugų negali būti pagerbti valstybės ordinais ir medaliais. Toks įstatymas. „Niekas iš artimųjų netikėjo jų kaltumu, bet toks jų likimas. O mes didžiuojamės jais, kad iškentę visą tą košmarą sugebėjo nepalūžti ir susikurti gyvenimą, kurio buvo verti“, – sako krepšininkų tėvas.
– Kaip išgyvenote šeimą ištikusią dramą?
Janas: Išgyvenome pragarą. Mama verkė nesustodama du mėnesius. Taupėme pinigus, patys mažai valgėme, kad vaikams galėtume maisto nusiųsti. Bijojome, kad tik skrandžio jie nesusigadintų.
Būdavo, po šimtą, du šimtus kilogramų maisto vežame ir vežame. Viską atiduodavome, nebelikdavo pinigų už butą susimokėti – elektrą išjungė. Tamsoje sėdėjome, sakėme – atims butą, tegul atima, į žeminę gyventi eisime.
Pataisos namų viršininkas, atsimenu, pasakė: „Matau – geri jūs žmonės, jei šitaip dėl vaikų stengiatės“. Jis mums leisdavo kiekvieną dieną su vaikais susitikti. Niekam kitam to neleisdavo.
– Ar apie šią dramą dabar pasikalbate su vaikais?
Janas: Ne. Niekada neliečiame šios temos, neužsimename nė žodžiu. Nei mes, nei jie. Lyg to ir nebuvo. Viskas baigėsi.
– Jūsų draugai ir giminės tuo metu jus palaikė ar nusisuko?
Janas: Niekas netikėjo, kad mūsų vaikai galėjo įvykdyti tokį nusikaltimą. Netikėjome ir mes, kad jie taip galėjo padaryti. Visi klausinėjo ir stebėjosi. Atrodė, negali to būti, ir viskas. Net tardytojas mums sakė: „Akivaizdu, kad pati mergina to norėjo, pati važiavo niekieno neverčiama“. Bet įstatymas yra įstatymas.
– Su vaikais kalbėjotės, kas iš tiesų atsitiko?
Janas: Niekada neužduodavau jiems tokių klausimų. Nenorėjau skaudinti. Atvažiavęs į pataisos namus juokaudavau, pasakodavau vien linksmas istorijas, kalbėdavomės apie sportą ir šiaip taukšdavome visokius niekus. Reikėjo psichologiškai juos palaikyti. Mums jie – vaikai, privalėjome viską padaryti, kad nepalūžtų.
– Ar vėliau domėjotės, kaip susiklostė jūsų sūnus išžaginimu apkaltinusios Natalijos likimas?
Janas: Man draugai pasakojo, kad ji su kažkokiu vaikinu lyg ir vaiko susilaukė.
Vanda: Iš mūsų gyvenimo ji dingo.
– Ar auginant du berniukus namie teko laikytis griežto kumščio politikos?
Janas: Šiaip jie buvo labai geri vaikai. Mieli. Gero charakterio. Niekada nesimušdavo.
Vanda: Neteko girdėti, kad mokykloje būtų susimušę. Tikrai neturėjome su jais problemų.
Janas: Atvirkščiai, tai juos vaikai mušdavo. Kiek kartų pats ėjau gelbėti. Mokykla – prie namų. Žiūriu pro langą, jau juos lupa, ir bėgu užstoti.
Bet vis tiek visą laiką aiškinome, net jei kiti blogai elgiasi, nesielkite taip pat. Blogas pavyzdys – ne pavyzdys. Nieko neskriauskite. Mokėme gyventi gražiai.
Žinoma kaip visi vaikai mūsiškiai ir per užpakalį gaudavo, ir ant žirnių kampe paklūpėdavo. Mes su žmona dažnai savaitgaliais į kaimą tėvams padėti išvažiuodavome. Vaikus vienus palikdavome.
Kai kartą likome namie, išgirdau, kaip Darjušas, atsiliepęs telefonu, kažkam pasakė: „Negalima. Batų raišteliai stiklinėje stovi“. Ir numetė ragelį.
Visą mėnesį sukau galvą, ką tai galėtų reikšti. Po to kolega darbe iššifravo. Pasirodo, paauglių žargonu tie batų raišteliai – tai tėvas su motina namie. Ateiti negalima. (Juokiasi.) Priėdę velnių buvo.
Kitą kartą, atsimenu, radau jų kišenėse kortas su nuogų moterų nuotraukomis. Tuo metu jie buvo ketvirtoje ar penktoje klasėje. Oi, kaip tada įniršau. Ant kelių vaikinai klūpėjo aštuonias valandas. Daugiau tokių žiaurių bausmių netaikiau, auklėjome žodžiu ir pavyzdžiu.
Niekada prie jų nesipykdavome. Būdavo, apsipykstame jiems negirdint. Žinote, kaip būna. Šeima yra šeima. Bet prie jų – niekada. Nenorėdavome, kad girdėtų, kad juos tai skaudintų.
Aš, būdavo, jei grįžtu iš darbo išgėręs, pabeldžiu į duris ir paklausiu žmonos, ar vaikai namie. Jei yra, einu prasivaikščioti, grįžtu tik jiems užmigus. Bijojau, kad nepamatytų išgėrusio tėvo.
– Bijojote vaikų, o ne žmonos?
Janas: Žinojau, kad žmona atleis, o vaikai gali ne taip suprasti. Todėl stengiausi išgėręs nesirodyti. Ir į kompanijas, kuriose geriama, jų nesivesdavau.
– O apie pirmąsias meiles su sūnumis tėvas pasikalbėdavo?
Janas: Niekada. Gal jie mūsų gėdijosi, gal bijojo. Tada, radęs tas kortas, labai juos išgąsdinau. Paskui pats gailėjausi. Nereikėjo taip bausti, bet nervai neatlaikė. Išgąsdinau, matyt, taip, kad ir vėliau apie mergaites jie išvis nieko nepasakojo.
– Kaip Darjušas su Kšyštofu supažindino jus su savo būsimomis žmonomis?
Janas: Pradėsime nuo Darjušo. Jis jaunesnis už Kšyštofą viena sekunde.
Vanda: Tiksliau – dešimčia minučių. (Juokiasi.)
Janas: Iš kur galiu žinoti, juk nestovėjau ten, nemačiau. Pagaliau tai nesvarbu, mamyte.
Darjušas su Edita susipažino žaisdamas Alytuje. O Kšyštofas su Tania – Permėje. Ji jį nusižiūrėjo. Kai baigėsi sutartis, jis išvažiavo žaisti kitur. Teko girdėti, kad ji važiuodavo į kiekvienas rungtynes paskui. Prigriebė jį. (Juokiasi.)
Klausiau jo, ar patinka ji jam. Jis stebėjosi: „Tėti, aišku, kad patinka“. Daugiau ir nebeklausinėjau. Tik patariau, jei jau patinka, laikyti. Pas mus giminėje tokių nėra, kurie pasilinksmina ir pameta. O juk dažnai taip nutinka.
Vanda: Bet šiaip berniukai mums nieko nepasakodavo. Ir į namus mergaičių neparsivesdavo.
Janas: Nors mums galėjo mergaites parodyti. Vis tiek įdomu. Bet jie viską darė tyliai, ramiai.
Vanda: Jie visada labai rimti buvo. O po tos nelaimės išvis bijojau, kad niekada neves. Kad turės kompleksą bendraudami su moterimis.
Janas: Tfiu tfiu tfiu (Spjauna per petį.) Kaip viskas gerai baigėsi. Ta tragedija galėjo juos sužaloti, paveikti psichiką. Bet jie atsilaikė. Stengiausi juos palaikyti. Per kiekvieną pasimatymą, būdavo, sėdžiu už stiklo ir kalbu jiems, kalbu. Gal įsiklausė.
Vanda: Dabar galime tik džiaugtis, kad viskas taip baigėsi. Turime nuostabias marčias. Tik anūkėlės dar trūksta.
Janas: Geros jos mergaitės. Atvažiuoja nors trumpam, bet nesėdi rankų sudėjusios. Tai žuvytę išvalo, tai ką nors padeda. Šaunuolės. Kažkada važiavome į Kazanę. Edita mus pasitiko su sriubyte. O jos mama stebėjosi – namie buvo visiška baltarankė. O čia – darbštuolė. Taip skaniai išvirė.
Tik, va, anūkų mums nepalieka. Kai prašome, sako, kad dar per maži. Manau, pačioms jų reikia. O gal dar bijo mums patikėti. Iš tiesų gal dar ir per maži, kai paaugs gal kas nors pasikeis.
– Norėtumėte juos auginti?
Janas: Žinoma. Neseniai su vaikais, anūkais ir Tanios tėvais buvome Turkijoje. Nebuvo tik Editos tėvų – jie saugojo mažąjį Darjušiuką. Ten siūlėmės prižiūrėti vaikus, bet – ne. Nei Tania, nei Edita nedavė. Įsitvėrusios vežimėlius pačios vežiojo. Ir juokėsi, kad mes atvažiavome atostogauti, tad turime tai ir daryti.
Nors aš prieš išvažiuodamas slapčia pagalvojau – aha, mus sąmoningai ima, kad mažuosius galėtume prižiūrėti. O čia pasirodė atvirkščiai – atostogauti liepė. O koks ten poilsis, kai kepina keturiasdešimt laipsnių karštis. (Juokiasi.)
Bet, žinoma, smagu buvo. Apskritai vaikai šaunuoliai, jie labai stengiasi mus nudžiuginti. Juk matomės retai. Kartais jie sako: „Pakentėk, tėti, baigsis karjera, būsime karu“. Būtų gerai.
Dabar po du tris kartus per dieną susiskambiname. Jei Lietuvoje žaidžia, visada bilietais pasirūpina, kad galėtume su mama nueiti. Niekada nebūčiau pamanęs, kad ateis laikas, kai jie mumis rūpinsis kaip vaikais. Taip, kaip mes anksčiau rūpinomės jais.
– Savo būdu broliai dvyniai skiriasi?
Janas: Mes juos painiojome. Dabar nebeatsimenu. Ar jie skyrėsi? (Kreipiasi į žmoną.) Darjušas – kaip moteris, švelnus. Tik jam to nesakykite. O Kšyštofas – vyriškas.
Vanda: Darjušo charakteris minkštesnis, Kšyštofo – kietesnis.
Janas: Jis – į mane.
– Prie kurio broliai buvo labiau prisirišę – prie motinos ar tėvo?
Janas: Jie mane labiau mylėjo. Žinoma, mamą taip pat mylėjo ir gerbė, bet su manimi daugiau laiko praleisdavo. Vyriškai bendraudavome. Skyriau jiems labai daug dėmesio.
Tik į darželį mama nuvesdavo, aš dirbau po dvi pamainas – nesuspėdavau. Reikėjo šeimą išlaikyti. Vėliau, kai mokyklą lankė, kai pradėjo sportuoti, aš rūpinausi. Būdavo, paimu iš mokyklos – ir į treniruotę, iš treniruotės – namo. Mama nesuspėdavo plauti, skalbti, valgio daryti. Tokius drimbas pavalgydinti juk reikia. (Juokiasi.)
– Žinia, kad laukiatės dvynukų, jums buvo maloni ar netikėta?
Vanda: Mano giminėje dvynukų nebuvo. Buvau girdėjusi, kad vyro antrosios eilės pusseserė susilaukė dvynių.
Tai, kad ir aš laukiuosi dvynių, sužinojau paskutinę nėštumo savaitę. Atsimenu, grįžau namo ir raudu. Vyras grįžo iš darbo, o aš verkiu – turėsime dvynukus. Jis puolė raminti, kad kaip nors užauginsime.
Dabar esu laiminga, o tada atrodė – prapulsime, padėti nebuvo kam. Mano mama anksti mirė – kai man buvo vos vienuolika metų. Laimė, padėjo anyta. Ačiū jai. Dabar pagalvoju, kad nesugebėčiau susitvarkyti, o tada kažkaip išsisukome. Gal kad jauni buvome. Jaunas žmogus lengviau pakelia sunkumus.
– Darjušas ir Kšyštofas brolių ar seserų neprašė?
Vanda: Kad nesugebėjo jų suorganizuoti. (Linkteli į vyro pusę.)
Janas: Ką reiškia – nesugebėjau? Pati nebenorėjai.
Vanda: Tai – labai rimtas darbas, ne visi gabūs. (Juokiasi.)
– Kaip jūs susipažinote?
Janas: Šokiuose ją pagavau. Aš, kaimo vaikinas, atvažiavau į miesto šokius, pasipuošęs, va, tokiomis kelnėmis (Rodo per trumpas kelnes). Važiuodamas galvojau, kad būtų neblogai pasilinksminti su kokia mergaite.
Ir čia mane pakviečia šokti Vanda. Ne aš ją, o ji – mane! Iš karto pabučiavau ir įklimpau. Paskyrėme pasimatymą rytojui, iškart nulėkėme susipažinti su jos tėvais ir po mėnesio atšokome vestuves.
Vanda: Oi, nebekurk. (Vėl juokiasi.)
Janas: Bet juk taip ir buvo. Susituokėme juk po mėnesio. Ar po dviejų?
Vanda: Po vienuolikos.
Janas: Vienuolikos mėnesių?! Man viskas prabėgo kaip akimirka. Matyt, taip norėjau ją vesti.
Vanda: Šokti iš tiesų pakviečiau aš. Tai buvo damų šokis. Radau sėdintį kampe.
– Kuo kampe sėdintis būsimas vyras išsiskyrė iš kitų?
Vanda: ...
Janas: Ir kodėl dabar tyli? Nežinai? (Kreipiasi į žmoną.)
Vanda: Gražus, aukštas buvo. Bet gyvenant trisdešimt metų šeimoje suprantu, kad gal vis dėlto charakteris sužavėjo.
Janas: Buvau vienintelis vaikinas iš kaimo, ir tą paskutinį pasiėmė. (Juokiasi.)
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Janas: Matyt, taip.
Vanda: Gal ne. Juk beveik metus draugavome. Žiemą susipažinome, dar kitą – susituokėme.
Janas: O vaikai kada atsirado?
Vanda: Dar po metų.
Janas: O, siaube, tai taip viengungiškai visus metus ir gyvenome? Jau ir pamiršęs buvau. Bet, matyt, patiko, tai ir susituokėme. Nebuvome labai gudrūs, tokie truputį kaimiečiai, be aukštojo išsilavinimo.
Aš juk baigęs tik dešimt klasių ir technikumą. Dar, tiesa, traktorininku ir kombainininku galėčiau būti, bet dirbu statybose. Va, žmona tai baigusi buhalterio mokslus. Dabar jau pensijos laukia.
– Darjušas ir Kšyštofas – identiški dvyniai. Ar dėl to dažnai kildavo keblumų aplinkiniams?
Janas: Man kildavo. Painiodavau juos. Vieną, būdavo, du kartus pavalgydinu, o kitas alkanas guli. Arba maitinu šaukštu. Duodu vienam, tik nusisuku – susikeičia vietomis. Dar kartą duodu tam pačiam. Po to susirūpinu. Skambinu žmonai, sakau – mažasis nevalgo. Ji puola į paniką – gal susirgo.
Vėliau žmona ant kojų sūnums užrišo kaspinėlius. Vienam – raudoną, kitam – mėlyną. Kad atskirčiau.
– Mama vaikų nepainiodavo?
Vanda: Tikrai ne. (Šypsosi.)
– Mokykloje broliai naudojosi savo panašumu?
Vanda: Darjušas visada geriau mokėsi, todėl už Kšyštofą kokį egzaminą kartais išlaikydavo.
Ir dabar juos žmonės painioja. Dažniausiai atskiria pagal tatuiruotę. Kšyštofas ją turi, o Darjušas – ne. Kalbėdama telefonu ir aš jų neatskiriu. Balsai identiški.
– Ar tiesa, kad dvynukai vienu metu verkia ir serga?
Janas: Visą laiką taip ir buvo. Darželyje, būdavo, vienas suserga, mes jau žinome – rytoj sirgs ir kitas. Keistas tas jų ryšys. Be galo artimas. Pažiūri vienas į kitą ir žino, ką kiekvienas galvoja. Jiems lengviau gyventi dviese. Ir draugauja, ir pasitaria tarpusavyje.
Vanda: Visada juos skatinome draugauti tarpusavyje.
– Kam kilo mintis leisti vaikus žaisti krepšinio?
Janas: Man. Vienas profesorius, apžiūrėjęs sūnus, pasakė, kad jiems krypsta stuburas – bus problemų. Vaikams greitai augant, raumenys nebegalėjo stuburo išlaikyti. Pasėdėjome su tuo profesoriumi po darbo, konjako buteliuką išlenkėme ir nutarėme iškelti brolius iš lovos ant žemės – miegoti ant čiužinio.
Bet, žinote, kaip vaikai... Jei būtume prikalę juos prie to čiužinio, gal ir būtų gulėję. O taip tik nueik – iškart šmurkšt abu į lovą. Dviese vienas kitą paerzindami.
Vanda: Gydytojas pasakė, kad abu bus didelio ūgio. Pagalvojome su vyru, kad reikėtų nuvesti į krepšinio mokyklą. Nebeatsimenu, kiek jiems tada buvo. Dešimt? Aštuoneri?
Janas: Duok Dieve, pirmajam jų treneriui sveikatos. Puikus buvo. Kasdien vežiojau į pirmąją krepšinio mokyklą Žvėryne. Ten viskas ir prasidėjo.
Vanda: Lengva nebuvo. Gaudavo kamuoliu ir per veidą, ir per ausis. Atsimenu, grįžta ir pareiškia: „Viskas. Daugiau to krepšinio nelankysime“. Iš tiesų buvo net metę.
Janas: Tada nuvedžiau į karatė treniruotę. Metus palankė. Bet karatė treneris perspėjo, jei užaugs labai dideli, šiam sportui netiks. Veltui pinigus būsime išleidę.
Taip grįžome į krepšinio aikštę. Buvo atidaryta Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykla. Nuvedėme vaikus ten. Treneris tikino, kad jų laukia gera ateitis. Nežinau, kaip jis tai nuspėjo.
– Netikėjote sūnų karjera?
Janas: Mačiau, kad jie stengiasi. Bet apie profesionalių krepšininkų karjerą tikrai nesvajodavau.
Vanda: Iš tiesų tai norėjome, kad po gatves mažiau šlaistytųsi.
Janas: Stengdavausi apsaugoti nuo gatvės pagundų. Vos prasideda jų atostogos ir vežu juos į kaimą pas senelį ar į darbą pasiimu, kad tik mieste nesitrintų. Čiagi, žinote, tai rūkyti vaikai pradeda, tai gerti, tai narkotikais susigundo. O tada ir sveikatą, žiūrėk, praranda. Neleisdavau su tokiais draugauti. Vaikiau sūnus visur.
– Jūs taip pat nežemas, ar kada teko žaisti krepšinį?
Janas: Iš kur tas ūgis, nežinau. Mano tėvai – po pusantro metro ūgio. O mes visi vaikai – dideli. Darjušas su Kšyštofu dar labiau mus visus praaugo. O dėl krepšinio, žaidžiau tik mokykloje. Mėgėjiškai.
Vanda: Bet ir dabar pasportuoji.
Janas: Tik dėl savęs. Figūrą palaikau. Gal kam patiksiu. (Juokiasi.)
– Ar sūnūs kada dėkojo, kad jūsų dėka nemetė sporto?
Vanda: Ne kartą. Matome – dėl mūsų nežinia ką padarytų.
Janas: Bet jų darbas sunkus. Kaulai lūžta, sveikata genda. Kiekvienais metais jos vis mažiau. Jie žino sporto kainą. Bet bent jau savo vaikus aprūpins. Neteks patirti nepritekliaus kaip man ir šiukšlynuose duonos ieškoti.
Vanda: Na, čia ir pasakei. (Nustebusi atsisuka į vyrą.)
Janas: Teisybę. Ieškojau duonos tavęs dar nepažinęs. Ir ką – neprapuoliau. Pirmą kartą į valgyklą užsukau tik su tavimi susipažinęs.
– Neskatinote sūnų po vidurinės mokyklos mokytis toliau?
Janas: Siūlėme baigti mokslus Kaune. Ten rengiami treneriai. Bet jie pasakė, kad jokiu būdu treneriais nebus: „Tėti, neįsivaizduoji, kiek nervų jų darbas kainuoja. Geriau virėjais tapsime nei treneriais“. Gal ir teisingai berniukai galvoja.
– Niekada nesibaiminote, kad sūnums, nepratusiems prie prabangaus gyvenimo, prasidėjusi karjera, dideli pinigai ir populiarumas gali susukti galvą?
Janas: Dar fazendoje (pataisos namuose) būnant jiems sakiau – bijokite susirgti žvaigždžių liga. Tiesiai šviesiai pasakiau: „Laukia dideli pinigai, o smegenų nedaug turite. Turėsite laikyti save rankose“. Taip ir pasakiau. Jie juokėsi, kad tikrai nesusirgs.
Ir, atrodo, kad neserga. Normaliai elgiasi. Žmonas gražiai rengia, mus aprengia. Mes jiems sakome, kad nieko mums netrūksta, į grabą visko gi nenusinešime, o jie vis tiek perka. „Nešiokite“, – sako.