Prajuokinsiu pasaulį pasakiusi: angelas kiaurai skrodžiančiomis rudomis akimis. Maža to – su kompiuteriu pakaušyje. O tai jau viską apverčia aukštyn kojomis. Jeigu būčiau vyras, netekčiau žado. Gitanas taip ir padarė: bendraamžę Dianą pamatė būdamas 22-ejų ir savo tėvui pasakė: „Šita mergina bus mano žmona“.
Tai merginai jis tarė: „Nevesiu, kol nesulauksiu 35-erių!“ Suktas ėjimas ar mokslininko stratego išmintis? Vedė po trejų. Kartu – jau 18 metų. Turi dvi paaugles dukras.
Kai jos žvilgsnis įsiskverbia, kad ir romus, jis primygtinai reikalauja garbingo santykio. Šį svaiginantį užsiėmimą – stebėti ir daryti išvadas – ji baigia paversti dar viena savo profesijų: neseniai tapo konsultante. Dirba pagal autorines sutartis. Objektas – asmeninis efektyvumas, konkrečiau – dalykinis bendravimas (etiketas).
Šių laikų Madona, nesuprantamu būdu atsinešusi mąslią ramybę iš kažkurio nebūto šimtmečio. Buvusi didžiulės švedų bendrovės „H & M“ darbuotoja. Kai dėl reorganizavimo iš jos pasitraukė, padėkoje buvo parašyta: „Diana, buvote mūsų bendrovės turtas“.
Balso intonacija rami. Formuluotės – santūrios. Nepuola pertraukinėti ir atsakinėti dar neišgirdusi klausimo. Laukia, kol šnekintoja susimaus? Kol išsiduos, ką nori iškvosti? Kuri iš mūsų – bandomasis triušis? Ji stebi mane ar aš stebiu ją?
Taisyklingo sudėjimo ir jaunatviškos figūros. Vešlūs kaštoniniai plaukai sukelti ant pakaušio į kuodą. Apsirengusi minimalistine maniera: nieko per daug, bet skoninga ir solidu. Bendraudama kiek pavargsta – išduoda žvilgsnis. Akivaizdu – brangina savo laiką. Pakanti nenumatytiems trukdžiams. Ranką spaudžia tvirtai, vyriškai.
Moteris, kuri geriausiai žino, ko iš tikrųjų yra vertas jos vyras Gitanas Nausėda.
– Diana, esate moteris mįslė. Duomenų apie jus internete beveik nėra. Joks leidinys nevardija, iš kur parvažiavote arba kokios rankinės neketinate pirkti. Kaip jums pavyko neatsidurti dėmesio centre?
– Sąmoninga pastanga. Ištartas žodis apriboja turinį. Kalbėjimas apie save dirbtinai susiaurina ratą. Kai išsakai bet kurią viziją, automatiškai atskleidi tik mažą savo santykio segmentą – su visuomene, praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Ir pasakyti dalykai jau nebeatspindi tavo vidaus. Visomis išgalėmis to vengiu.
– Jūsų atsakymas žavi, bet jis nėra iš paprastųjų serijos. Ar visada buvote tokia mąsli?
– Visada jaučiausi kiek vyresnė už savo kartą. Ne pranašesnė, bet vyresnė.
– Kiekvienos rūšies brandumas sukelia reakciją. Aplinkiniai intensyviau tokį žmogų atakuoja. Ar paauglystėje jūs buvote protestuotoja?
– Ne, neprotestavau. Aš mąsčiau, ieškojau, lyginau ir rinkausi.
– Ar galite pateikti paprastą pavyzdį?
– Kad ir alkoholis vakarėliuose. Paauglystėje svarbu surasti santykį. Gali prisiderinti prie grupės ir gerti, kad būtum draugu. Arba atsižvelgti į savo paties motyvus – nesveika, žalinga, prisigėręs žmogus praranda savikontrolę – ir sugebėti laikytis sprendimo. Sprendimai daromi kiekviename žingsnyje: kaip gyventi savo, o ne kitų gyvenimą. Tokias nuostatas bandau įdiegti ir dukroms.
– Kaip jums sekėsi mokykloje?
– Protas vienodai gerai priėmė ir humanitarinius, ir techninius mokslus. Pirmūnų mokykloje paprastai nemėgsta, bet man mokslas nebuvo savitikslis. Klasės draugai tai puikiai matė. Kai sykį neperskaičiau neįdomios knygos ir gavau dvejetą, net klasės padaužos buvo susirūpinę, ar nenukentės mano trimestro pažymiai.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Gyvenau ir mokiausi Klaipėdoje. Tėvelis Algimantas buvo tolimojo plaukiojimo kapitonas. Kai buvau vaikas, plaukiojo jūromis. Vėliau dirbo krante. Jo jau nebėra. Mama Albina dirbo buhaltere, vėliau planavimo skyriaus inžiniere. Sesuo Loreta vyresnė trejais metais, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos direktorė. Vadovauja folkloro ansambliui „Kupolė“.
– Kokie buvo jūsų tėvai jaunystėje, kai jūs su seserimi augote?
– Abu – labai stiprios asmenybės. Tėvas atstovavo grynai vyriškam tipažui, motina – ypač stipriai išreikštam moteriškam. Tų pasaulių, stiprios moters ir stipraus vyro, sąlytis irgi buvo stiprus.
– Ar kuria nors forma nuo to nukentėjote?
– Žmogus formuojamas šeimos ir to, ką pats su savimi daro, todėl yra atsakingas už tai, ką pasiima. Silpnieji nuo sudėtingų aplinkybių lūžta, o stiprieji tampa dar stipresni. Jei sugeba.
Ir aš, ir sesuo augome tomis pačiomis sąlygomis, bet esame skirtingos. Ji – itin aktyvi, veikli. Požiūriai į daug ką skirdavosi. Iki kokios devintos klasės buvo net trinties. Paskui abi subrendome.
– Kaip jūs rinkotės specialybę?
– Apsisprendimas buvo sunkus. Svyravau tarp aukštosios matematikos ir humanitarinių mokslų. O pasirinkau siuvinių technologiją tuomečiame Kauno politechnikos institute, nes žavėjo rūbų kūrimas. Iki specialybės studijų reikėjo įveikti termodinamiką, inžinerinę grafiką, medžiagų atsparumą. Balų vidurkis – 4,62. Politechnikos institutui – aukštas.
Sulaukusi, kol ims dėstyti drabužių modeliavimą, ėmiau linkti į minimalizmą – į konstrukcijos ir detalės išgryninimą. Įtakos turėjo garsi menotyrininkė, kompozicijos dėstytoja Marija Matušakaitė, išleidusi knygų apie Lietuvos bažnyčias ir XIX a. kostiumų istoriją.
– Labai keistas pasirinkimas, ypač numanant jūsų intelekto koeficientą, akivaizdžiai aukštą. Išdailintas drabužis šiuolaikinėje visuomenėje asocijuojasi su pretenzija į statusą, net tuštybe, vertybių painiojimu.
– Drabužis mano vertybių hierarchijoje nėra prioritetas – aš jo nesureikšminu. Pamačiusi „ne taip“ apsirengusį žmogų, neskubu spręsti apie jo protines, estetines ir kitas galimybes. Tuo momentu, kai žiūriu, jis gali būti pavargęs, ligotas, prispaustas nepriteklių ar stokoti laiko sau ir savo išvaizdai.
– Tai kas jums iš tiesų svarbu?
– Mane domina drabužis kaip taikomosios dailės kūrinys. Bandyti ieškoti mažytės nišos ypač įdomu šiais laikais. Daugybė modelių namų ir talentingi dizaineriai tarsi jau yra sukūrę viską, ką tik galima sugalvoti. Ir tada mažytis, bet savitas ir tikslus drabužio elementas tampa siekiamybe, kad išgrynintum formą ir paverstum ją išskirtine.
Bet mane žavi ir tie žmonės, kurie sugeba drastiškai derinti eklektiškus dalykus. Svarbu, kad rūbas atitiktų asmenybę.
– Kaip susipažinote su savo būsimu vyru?
– Tas susitikimas galėjo ir neįvykti. Kartais juokiamės: „Dievas mus suvedė“. Rašiau diplominį darbą „Sudėtingos konstrukcijos moteriškų kostiumėlių kolekcijos kūrimas“. Prieš pat gynimą pastebėjau klaidą baziniame brėžinyje. Nebuvo didelė, bet apsisprendžiau taisyti ir turėjau perbraižyti visus dvylika brėžinių. Trūko laiko.
Lyg tyčia paskambino geriausia klasės draugė: „Diana, aš išteku. Šeštadienį atvažiuok į vestuves“. Atsisakiau, bet paskambino mano mama ir pasakė, kad draugei jau nupirko dovaną. Prašė nors trumpam parvažiuoti į Klaipėdą.
Atsikėliau penktą valandą ryto ir galvoju: jei pasigausiu taksi ir spėsiu į autobusą – važiuosiu. Auštant dar pataikiau į balą, sušlapau iki kelių. Autobuso, važiuojančio į Klaipėdą, durys užsitrenkė tą pačią akimirką, kai tik įšokau. O galėjau likti perbraižinėti savo brėžinių. Tikras likimo žaismas!
– Ir?..
– Tos draugės vardas buvo Lilija. Ji – Gitano pusseserė. Bet aš to nežinojau. Atsimenu tik, kad vestuvėse mudu su juo buvome skirtingose porose. Ir kad man buvo kiek nejauku prieš jo poros merginą dėl to, kad Gitanas akivaizdžiai domėjosi manimi.
– Koks buvo tas dėmesys?
– Asistavo drąsiai, atkakliai. Tik prieš porą metų sužinojau, kad važiuodamas iš vestuvių Gitanas savo tėvui apie mane tada pasakė: „Šita mergina bus mano žmona“.
– O ką jis pasakė jums?
– Kad nesirengia tuoktis iki 35-erių. Jis buvo pirmą kartą gyvenime sutiktas vaikinas, besidomintis ne vien paprastais dalykais. Gitanas studijavo ekonomiką Vilniaus universitete ir atlikinėjo mokslinius tyrimus. Kelias valandas aistringai man pasakojo, ko nori pasiekti kaip mokslininkas ekonomistas. Tas pakilus pasakojimas buvo toks gražus.
– Kaip reagavote į ketinimą nesituokti dar bent dešimtmetį?
– Normaliai. Tai yra pasirinkimas, žmogaus požiūris. Bet jisai pakito. (Juokiasi.) Gitanas kantriai, atkakliai ir švelniai mergino mane trejus metus.
– Ar jūs labai priešinotės?
– Ne. Tačiau, kaip ir kiekvienas žmogus, turėjau sielos žaizdų ir neskubėjau. O jis jas ramino ir gydė. Atsargiai, kantriai.
– Ką jūs labiausiai vertinate žmoguje, nebūtinai savo vyro asmenyje.
– Kiekvienas žmogus gyvenime turi du dalykus – dievišką kibirkštį ir jam skirtą dalią. Kartais labai nelengvą, net negarbingą. Situacijos kasdien verčia spręsti, į kurią pusę stoti, – būti tvirtam ar pasiduoti ir pasitraukti. Pasirinkimas ir lemia.
– Tai jūs už kuriuos?
– Už tuos, kurie bando išstovėti. Bet nesmerkiu tų, kurie neišlaiko. Pastaruoju metu prieinu prie išvados, kad mes nemokame vieni kitiems atleisti. Dažniau teisiame, nes nepripažįstame, kad daryti klaidas – natūralus kelias. Tačiau svarbus ne pavienis tarpas, o judėjimo kryptis – į viršų ar į apačią. Priimu žmogų kaip kintantį dydį. Jei matai, kad siekia, palaikyti būtina.
– Ar taikote šitą principą šeimos gyvenimui?
– Taip. Gitanas yra mano geriausias draugas.
– Ką vyras daro, kai jums būna sunku?
– Ne petį siūlo paverkti. Jeigu problema iškyla, mes pirmiausia ją aptariame. Įvardijame ir nusprendžiame, ką reikia daryti. Mes abu dirbame labai daug. Esame iš tų, kurie nuolat lekia ir neturi laiko. Racionalumas būtinas.
– Kaip išlaviruojate tarp aukojimosi šeimai ir savirealizacijos? Dar nesu sutikusi tokios, kuri būtų suradusi universalų receptą. Kas vyko po vestuvių?
– Šeimos gyvenimą pradėjome atskirai. Gitanas rengė dokumentus vykti į Boną studijuoti, kol dar nebuvome vedę. Kai susituokėme, man greitai gauti vizos nebuvo įmanoma. Likau Klaipėdoje ir tęsiau darbą buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.
Vienas sudėtingiausių to meto etapų – kai paskyrė vadovauti atsiliekančiai vaikiškų drabužių ateljė, nes prieš tai gerai susidorojau su technologo darbu kitoje ateljė. Atėjusi supratau, kad patekau į stiprų kolektyvą, kuris tiesiog „suvalgo“ neprofesionalius vadovus.
Manęs nesukramtė – pripažino. Po to gavau pasiūlymą ir pradėjau vadovauti aukščiausios klasės ateljė, bet kaip tik tuo metu atėjo viza.
– Vienerius metus Vokietijoje praleidote kartu.
– Gitanas įkrito į specialybės literatūros jūrą ir vos joje nepaskendo. Net namo vežėmės ne lagaminus lauktuvių, o vokiškų ekonominės literatūros knygų, kurių jis ten nespėjo perskaityti. Bonoje jis savarankiškai pakeitė disertacijos temą, nes labai susidomėjo makroekonomika. Darė tai, kas jam įdomu, ir turėjo drąsos spręsti.
– Kuo jūsų vyras rizikavo?
– Galėjo grįžti su ta disertacija ir likti nesuprastas. Bet taip neatsitiko – jis įrodė, kad pasirinko teisingai, o jo mokslinio darbo vertintojai pasitaikė protingi.
– Ką ten veikėte jūs?
– Gerai išmokau šnekamąją vokiečių kalbą. Bet kur – Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje jaučiuosi lyg savoje aplinkoje. Kartą, jau vėliau, su Gitanu esame dešimt dienų praleidę Vienoje. Vis prisimenu šią kelionę.
Jos metu išmaišiau visą Vieną, susiradau muziejų nuošaliame miesto pakraštyje, nežymiame namelyje, kur vyko XIX–XX a. drabužių paroda, kuri mane domino. Smagu gerai jaustis svetimoje šalyje, kai kalba leidžia pajusti jos kultūrą.
– Ar esate šeima, kuri sąlygiškai visada turėjo pinigų ir galėjo sau leisti gyventi pagal intelektualiuosius poreikius? Nes būtent jie kainuoja brangiausiai – išsilavinimas, knygos, kalbų kursai.
– Ne. Tai prasidėjo tik dabar, palyginti neseniai. Paskelbus Nepriklausomybę, iš jos mes išnirome visi vienodi, o dabar esame pasiekę skirtingų dalykų.
– Bet esama didelio skirtumo – nusavinę pradinį kapitalą ar prasimušę savo protu?
– Kai Gitanas apsigynė disertaciją, klestėjo su Rusija susiję verslai. Ne vienas jam yra sakęs: „Ką ten trini kelnes universitete? Eik į verslą – tapsi milijonieriumi!“ Atlyginimas universitete tuo metu buvo ypač kuklus.
– O ką sakėte jūs?
– Dirbk ten, kur širdis traukia. Juk rinktis reikėjo tarp greitų pinigų ir mokslo, kuris visada buvo jo prioritetas. Pasakyti „eik ir uždirbk pinigų“ – tai nužudyti kūrėjo dvasią!
– Kaip tai atrodė praktiškai?
– Laukiausi dukros ir likau Klaipėdoje, kol Gitanui universitetas davė bendrabučio kambarėlį Vilniuje. Po trejų metų gimė antroji dukra. Netrumpą laikotarpį visas šeimos ūkis gulė ant mano pečių. Po kelerių įvairaus sunkumo metų atėjo laikas, kai nutariau vėl grįžti į darbą. Buvau apsisprendusi tik dėl vieno – kad nė už ką negrįšiu į tekstilės pramonę.
Klaipėdoje vietą būčiau nesunkiai radusi dėl anksčiau įgytos patirties. Bet tuo metu gamyklos griuvo. Prašytis darbo būtų reiškę išstumti lauk kurį nors dirbantį.
Augindama dukras Vilniaus universitete baigiau Tarptautinio verslo mokyklą. Užpildžiau paraišką dirbti švedų bendrovėje „H & M“. Po pokalbio buvau priimta nespėjusi išeiti iš koridoriaus – susigrąžino ir paklausė, kada galiu pradėti.
– Štai tas laikotarpis labiausiai mane ir domina. Lengva su vyru sutarti gerai, kai velki ant pečių visą namų ūkį. Bet vos tik imi keisti kryptį – o lia lia, ko tik nenutinka!
– Ir mūsų šeimoje iš pradžių buvo kiek nustebta. Natūralu: juk teko perskirstyti darbus. Kol buvau namuose, visas mano laikas priklausė šeimai. Bet aš bandžiau išsikovoti erdvės sau. Tai – visai natūralus procesas.
– Ką apie tai sako jūsų vyras?
– Moteris su kiaušiniais.
– Ar piktai?
– Supratingai.
– Kokių darbų namuose jūs mielai nedarytumėte?
– Jokių buities darbų. Dėl gyvenimo tempo, sau keliamų uždavinių ir interesų gausos kartais jaučiuosi taip, tarsi tuoj susprogsiu į gabalus. Man labiausiai įdomu skaityti, stebėti sutiktus žmones ir suvokti, kaip jie gyvena. Mėgstu gilintis į vidinio pasaulio dėsnius.
- O kokius darbus namuose atlieka jūsų vyras?
– Nesibaido jokių darbų. Mėgsta savaitgalio rytais prikepti blynų ir sugeba išvirti nuostabios kavos.
– O kiek dėmesio jis skiria dukroms?
– Žaidžia futbolą, kai nuvažiuojame į savo sodybą. Laiką, praleistą kartu, mes visi labai branginame, nes jo nėra daug. Vertiname paprastas pramogas – nuvažiuojame apžiūrėti kokio nors miestelio.
– Maniau, kad jūsų dukros užsimano, sakysime, į Meksiką – ir tuoj pat ten skrenda.
– Ne, norų klausimas labai paprastai buvo išspręstas, kai jos dar buvo darželinukės. Viena moteris man tada patarė: „Jei kartą vaikui pasakei „ne“, privalai to laikytis. Jis turi suprasti, kad mamos „ne“ iš tikrųjų reiškia „ne“. Pats geriausias patarimas, kokį kada nors esu gavusi.
Tiesa, dabar jau atėjo periodas, kai jos bando aiškintis „ne“ priežastis. Užmezga dialogą, prie jo grįžta. Tai sveikintina. Mano tikslas – ne nurodyti, o išmokyti rinktis.
– Dėl ko diskutavote ką tik?
– Aktualija – ar viena dukrų galėtų įsiverti į liežuvį auskarą. Sako: „Aš pati nenoriu, bet kiti su auskaru man atrodo gražiai“.
– O jūs?
– Pasiūliau pagalvoti apie tai, kad grožio ir estetikos kriterijus dažnai būna trumpalaikis. Pasakiau, kad riba tarp saviraiškos ir savęs žalojimo gali būti slidi. Net pasvarsčiau, kad prie to žiedo turėtų lipti nešvarumai. Bet norėčiau, kad ji dar ne sykį bandytų apie tai šnekėti. Juk būdo tvirtybę irgi reikia ugdyti.
– Bendrovėje „H & M“ jūs dirbote šešerius metus. Kai pradėjote, dukros dar buvo nedidelės. Kieno sąskaita sutaupydavote laiko?
– Ne vaikų – miego. Buvo pasamdyta auklė, nes kurį laiką reikėjo važinėti į komandiruotes – pas kompanijos užsakymų vykdytojus Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje.
Dukros taip stipriai reaguodavo į mano išnykimą, kad po kiek laiko nustojau sakyti, kada išskrendu, kad neimtų jaudintis iš anksto. Paskui kiek pakeičiau darbo profilį kompanijos viduje, kad galėčiau dirbti Vilniuje.
– Ko išmokote toje kompanijoje?
– Patyriau nuostabų pojūtį, kai ištirpsta riba tarp lokalumo ir globalumo. „H & M“ – milžiniškas gamybos ir prekybos tinklas su padaliniais visame pasaulyje. Jame dirbdama suvokiau, kokiu greičiu priimami ekonominiai sprendimai ir kaip atsakingai jie pasveriami. Atsirado galimybė lyginti šią patirtį su vyksmu Lietuvoje.
Galimybė pažinti skirtingų kultūrų žmonių mentalitetą – irgi unikali. Nors bendrovė įvairiose pasaulio vietose atrenka tuos, kurie atitinka jos kriterijus, skirtumų esama. Tai labai vertinga patirtis.
Savo kailiu pajutau, kad švedai tolerantiškai vertina į postą pretenduojančias moteris, turinčias vaikų. Ne iš vienos esu girdėjusi, kad darbdaviams lietuviams darbuotoja su vaikais – minusas.
– Ar jūs tikite savo vyru?
– Taip.
– Kodėl?
– Atsakymas labai paprastas: jis nepozuoja ir turi drąsos gyventi savo gyvenimą.