– Dešimt metų kartu. Tai daug ar mažai?
Aistė: Atrodo, nedaug. Bet įvykių būta daug. Man atrodo, kad viskas tik prasideda. (Kikena.)
Rokas: Taip. Viskas tik prasideda. Meilė. Kūryba. Tie dešimt metų – tik paruošiamasis etapas, apšilimas. Tik dabar pradėsime realizuoti savo sumanymus.
– Kodėl prireikė tokio ilgo apšilimo?
Rokas: Prieš svarbius darbus visuomet reikia gerai apšilti.
– Be kūrybinių sumanymų, kokie dar svarbūs darbai laukia? Ar tik ne apie gausesnę šeimą kalbate?
Rokas: Planuoju turėti daugiau moterų. Ne vaikučių.
Aistė: Aš suprantu, kad Rokas man čia užuominas apie dukterį mėto. (Juokiasi.) Jaučiu, kad jis norėtų. Galbūt ir aš norėčiau, bet kol kas neplanuojame. Vyresnysis sūnus Rapolas neseniai užsiminė: „Mama, gal kada kokią sesutę pagimdytum“.
– Susituokėte, kai Aistei tebuvo 21-eri, Rokui – 26-eri. Niekada nepagalvojote, kad gal paskubėjote?
Aistė: Šiais laikais 21-erių nuotaka tikrai labai jauna. Bet kai tekėjau, man taip neatrodė. Kaip dabar gailėtis, kai vaikai jau tokie dideli, viskas labai gerai.
Rokas: Šiais laikais vyrai iš viso nebesubręsta. Nepastebėjote? Santuoka – toks dalykas, kad vyrai dažniausiai nelabai ką lemia. Moterys nusprendžia. O vyrams lieka tik sutikti.
– Smulkutė romantiškoji žemaitė Aistė trenkė kumščiu į stalą ir privertė jus, aukštą galingą vyrą, imti ją į žmonas?
Rokas: Išmintingi vyrai atsiduoda moters rankoms. Moterys žino, kaip gyvenime tvarkytis. Bent jau pagrindinėse gyvenimo sferose. Atsiduodi moteriai – ir esi apsaugotas nuo pavojų. Ramiai plauki gyvenimo vaga.
– Jūs iš tų išmintingųjų?
Rokas: Taip.
Aistė: Rokai, stambesnės ir aukštesnės tikrai geriau apsaugotų nuo pavojų nei tokia maža kaip aš. (Abu juokiasi.)
Rokas: Gyvenime pilna pavojų. O Aistė – mūsų šeimos saugiklis.
– Vienas pavojų – gerbėjai, kurių jauniems gražiems menininkams niekuomet nestinga?
Rokas: Yra daug rimtesnių pavojų nei gerbėjai. Narkotikai, alkoholis.
Aistė: Kazino. Aplinkui daug dalykų, keliančių grėsmę. Be abejo, niekada neapsaugosi žmogaus, jei yra didelis poreikis. Bet jeigu sugebi jam suteikti tai, kad būdamas su tavimi jis jaučiasi harmoningai, kad jam kitų dalykų nebereikia, gali sakyti, jog apsaugojai jį nuo tų grėsmių.
– Esate pavyzdys, įrodantis, kad posakis „meilė trunka trejus metus“ tėra blefas?
Aistė: Gal po trejų metų atsibundi? Bet norėdamas eiti toliau kartu, negali bėgti nuo problemų. Su jomis susidūręs turi sustoti, jas išspręsti, iškapstyti iki galo, padaryti išvadas ir žygiuoti toliau.
Rokas: Menininkai – ufonautai. Jiems tokie stereotipai negalioja.
– Bet pats esate prasitaręs, kad buvo momentas, kai patarimo, kaip šeimoje dviem menininkams sugyventi, ėjote pas šviesaus atminimo Janiną Miščiukaitę.
Rokas: Krizių būna. Juolab kad menininkai – kur kas jautresni žmonės. Jie per daug priima bangų. Jas kažkaip reikia per save perleisti. Nes jei tik gauni, bet neatiduodi, labai blogai jautiesi.
– Jūsų šeimoje lėkštės dūžta dažniau nei, pavyzdžiui, teisininkų, kurie ne tokie jautrūs kaip menininkai?
Rokas: Lėkštės pas mus visai nedūžta. Kai kiti daužo lėkštes ar eina išsisakyti pas psichologą, mes apdainuojame konfliktinę situaciją ir taip meniškai gražiai išsikrauname. (Abu juokiasi.)
– Dviem menininkams šeimoje sudėtinga?
Aistė: Neturime su kuo palyginti, kitokiose šeimose negyvenome. Todėl atrodo, kad viskas taip ir turi būti.
Rokas: Bet faktas tas, kad dauguma šeimų stengiasi nedirbti to paties darbo.
Aistė: Tu kažkaip keistai kalbi. Kai žmonės kuria šeimą, profesinis aspektas nebūna lemiamas. Nors gal ir būna, kad koks verslininkas, sugalvojęs, jog jam reikia namų šeimininkės, ieško žmonos pagal profesiją. (Juokiasi.)
Rokas: Apskritai menininko kelias sudėtingas. Tai filosofinis kario kelias. Nors menininkai – labiausiai socialiai pažeidžiamas sluoksnis, jie mažiausiai kelia balsą dėl savo garantijų.
Reikia daug vidinės jėgos apsispręsti eiti meno keliu. Eidamas juo visiškai negali planuoti savo ateities. Tačiau kai apsisprendi, eini ir negalvoji. Kuri dėl to, kad negali nekurti. Kai tuo sudėtingu keliu einama dviese – lengviau.
– Menininkai paprastai skraido padebesiais. O šeimoje reikia bent vieno mąstančio racionaliai.
Rokas: Nežinau, kaip Aistė, bet aš nesu toks menininkas, kuris skraido padebesiais. Nebijau jokio darbo. Esu dirbęs ir staliumi. Bet kuriame darbe gali atrasti grožį ir kūrybą, jeigu tik jį atlieki su meile.
– Vadinasi, jūs šeimoje esate tas, kuris nuleidžia ant žemės skrajojančią Aistę ir priima racionalius sprendimus?
Rokas: Aiste, ar aš tave nuleidžiu ant žemės? Skrajoti gali sau leisti tie, kurie nejaučia atsakomybės šeimai, vaikams. Gyvename materialiame pasaulyje. Nors yra menininkų, kurie sėdi, laukia ir bamba, kad jiems viskas būtų atnešta ant lėkštelės. O mes esame įkūrę savo įmonę.
Aistė: Skrajojimo laikai baigėsi. Bet nereikia tos baigties priimti kaip blogio. Tai – proga suderinti dangų su žeme. Žmogus yra ir kūnas, ir siela. Plaunant indus ar grindis sąmonė gali kurti, būti visai kitoje erdvėje. Tai – suderinama.
Aišku, kai vaikai maži, negali skirti laiko kūrybai arba turi viską labai gerai susiplanuoti. Arba reikia daugybės padėjėjų. Bet tokie periodai neamžini. Juos išgyvenęs eini toliau. O mintys, kurios buvo pristabdytos, realizuojamos vėliau. Rokas man labai padeda namuose, daug laiko skiria vaikams.
Rokas: Aš nebėgu nuo buities, vaikų. Svarbiausia yra šeima. Yra nemažai menininkų, kurie save atiduoda visiems kitiems, bet tik ne šeimai. Aš – ne toks. Vaikai įkvepia kitokiems darbams. Pavyzdžiui, kai atsirado vaikai, mano kūryboje atsirado ir pasaka.
– Dalyvavote abiejų vaikų gimdyme?
Rokas: Taip. Ir ne dėl mados, kaip kad nemaža dalis vyrų. Prieš tai lankiau specialius kursus, todėl aiškiai žinojau savo funkcijas. Ėjau ne tam, kad paskaityčiau laikraštį ar nualpčiau pačiu svarbiausiu momentu.
– Lygiai prieš aštuonerius metus viename interviu judu sakėte, kad labiausiai bijote supanašėti. Ar pavyko to išvengti?
Aistė: Ką tu manai, Rokai? Tikriausiai supanašėjome. Kur čia dėsiesi? Kampai apsitrina, forma prie formos prisitaiko. Sprendimai – nebe asmeniniai. Visą laiką turi priimti bendrus sprendimus. Tačiau būdamas kartu ne tik supanašėji – atsiskleidžia ir kitos iki tol nepažintos savybės. Per tuos dešimt metų atradau save.
Rokas: Kalbant apie buitį, supanašėjome, tačiau kūryboje vyrui ir moteriai neįmanoma supanašėti. Skiriasi vyriška ir moteriška energija. Jos viena kitą papildo. Mes kartu gyvename jau dešimt metų, bet Aistės visai kitokia pasaulėžiūra.
Aistė: Argi?
Rokas: Aš niekada neparašyčiau tokio teksto, kokį parašai tu. Ir tu niekada neparašysi tokio kaip aš. Mūsų visai skirtingos temos, priemonės.
Aistė: Pasaulėžiūra negali būti labai skirtinga, jeigu mes kartu gyvename. (Juokiasi.)
– Kūrybinių barnių, nesutarimų Radzevičių namuose dažnai pasitaiko?
Aistė: Kai kuriame, mus sieja partnerystė. Bendravimas kūrybinėje erdvėje vyksta taip, lyg kartu dirbtų du kolegos. Nėra jokių asmeniškumų. Turime bendrą tikslą, priimame vienas kito pastabas. Dėl to pyktis neverta.
Rokas: Nuolat vienas kitam išsakome kritines pastabas. Bet tai – normalu. Mūsų pasauliai visiškai skirtingi. Aistė kuria moteriškus, lyriškus, romantiškus tekstus. Mano kūryba – su sveiku humoru. Ir tai Aistei ne visuomet patinka.
Aistė: Beje, pati esu sukūrusi vieną humoristinę dainą „Apie Antaną“. Ji pati humoristiškiausia iš mūsų grojamų. Kas tekstą sukūrė?
Rokas: Tu?
Aistė: Aišku, kad aš. Kartais ir moteriškoje poezijoje būna humoro blyksnis. Bet labai retai šitą dainą grojame.
– Kas turi lemiamą balsą sprendžiant, kokios dainos skambės koncerte?
Rokas: Per daug metų viskas nusistovėjo. Kiek mes vargome, kai reikėjo sudėlioti dainas naujausiame mūsų albume „Povandeninės kronikos“. Buvo daugybė variantų. Šiuo atveju galiu pagirti savo žmoną, kuri mane apgynė prieš kitus grupės narius, kurie pasirodė besantys....
Aistė: Prašyčiau gražiai apie savo bendražygius.
Rokas: Mano grupės nariai buvo nusprendę visas keturias dainas, kuriose skamba mano balsas, išmesti iš albumo. Aistė mane apgynė. Stojo prieš vyrus ir pasakė, kad nieko nemesim. Jie prieš Aistę nedrįso kelti balso.
– Ar sunku atskirti kūrybą ir asmeninį gyvenimą?
Aistė: Tokių dalykų neįmanoma atskirti. Gyvenimas yra vientisas, jis teka sava vaga ir jos neužkirsi. Nėra taip, kad uždariau namų vartelius, ir kūryba pasimiršta. Nors kartais taip norėtųsi. Rokas ir namuose, parsitempęs gitarą, groja.
Kartais nuo muzikos, garsų, triukšmo pavargsti. Norisi ramybės. Manau, taip būna kiekvienam, kuris ilgai verda tose pačiose sultyse. Kai Rokas įrašinėjo „Povandenines kronikas“, visą dieną pradirbęs studijoje parsinešdavo viską namo perklausyti. Bet iš karto atsijungdavo – užmigdavo. Juokdavausi, kad jo organizmo saugikliai automatiškai apsaugo nuo perkrovų.
Aš namie vengiu repetuoti, bet tenka. Tada vaikams smagu. Groja kartu. Dėl to mes jų kartu į studiją ir nesivežame. Čia jie kelia „bardaką“, tranko būgnus tuo, kuo negalima. Rokas dažnai kuria namie.
Rokas: Man nesvarbu, kur groti. Nesureikšminu vietos, aplinkos. Vis dėlto, norėdami sukurti gerą kūrinį, stengiamės pabėgti iš namų, studijos ir priartėti prie gamtos. Dažniausiai – į savo sodybą.
– Namie vaikų keliamas triukšmas netrukdo atsirasti kūrybinėms mintims?
Rokas: Mūsų vaikai labai geri, ramūs.
Aistė: Ramūs?! (Kvatoja.) Taip... patys gražiai atsisėdę ramiai paišo.
– Turbūt taip atrodo tėčiui, kuris sugeba atsiriboti nuo aplinkos?
Aistė: Na, taip. (Juokiasi.) Bet mane žavi šis Roko bruožas, jo gebėjimas bet kada ir bet kur atsiriboti nuo aplinkos.
– Nenervina, kai paaiškėja, kad jis negirdi to, ką jam sakote, nes, pasirodo, tuo metu plaukioja savo kūrybinėse erdvėse?
Aistė: Jau seniai nebenervina.
– Rokai, jūs kilęs iš menininkų šeimos. Norėtumėte, kad ir jūsų sūnūs pasirinktų menininkų duoną?
Rokas: Norėčiau, kad jie būtų geri žmonės. O specialybė visiškai nesvarbu. Šiaip viskas yra menas. Daugelio žmonių tragedija, kad jie savo darbą atlieka be meilės. Dirbti darbą su meile irgi yra menas.
Aistė: Meniškos sielos žmonės dirba ir kitokius darbus. Nedarau jokių postūmių, kad sūnūs rinktųsi menus. Dabar suteikiame jiems galimybę bandyti. Abu lanko dailės mokyklėlę. Vyresnysis Rapolas – ir Balio Dvariono muzikos mokyklą.
– Rokai, kokiais būdais įkalbate Aistę dainuoti jūsų sukurtose roko operose? Ar ji pati įsiprašo?
Rokas: Turiu daug ir įvairiais būdais atidirbti, kad sutiktų padainuoti roko operoje. Reikia daug bučinių. Kalbant rimtai, niekas mano sukurtų kūrinių geriau ir nepadainavo. Buvo bandymų keisti dainininkes, bet nieko iš to neišėjo.
Aistė: Rokas, kurdamas kūrinį, jau girdi, kas jį galėtų atlikti. Ne tik mano, bet ir kitus personažus. Nebūna taip, kad prikuria, prirašo natų, o paskui ieško, kas visa tai galėtų sudainuoti. Kartais Rokas man pateikia staigmenų – pagal mano tekstus sukuria dainų.
Rokas: Būna, jaučiu, kad reikia kurti, bet po ranka nėra jokio teksto. Tada pasiknisu tarp Aistės eilių ir netikėtai atrandu ką nors puikaus. Taip ir atsiranda daina.
– Rokai, kai nepaprastai gražioje jūsų sukurtoje roko operoje „Jūratė ir Kastytis“ Aistė suokia meilės žodžius kitam – Marijonui Mikutavičiui, širdyje nesukirba pavydas?
Rokas: Aš tuo metu veltui laiko irgi neleidžiu.
Aistė: Na, va, piktasis genijus. (Juokiasi.)
Rokas: Aišku, kad nesukirba. Juk mes – ne maži vaikai. Būtų man šešiolika, gal ir prisigalvočiau visko. Bet mes, įkopę į ketvirtąją dešimtį, esame gana profesionalūs. Gerai pažįstu Aistę, ja pasitikiu.
– Kas, be pasitikėjimo, dar svarbu norint išlaikyti laimingą šeimą?
Aistė: Būtina kasdien pakurstyti šeimos židinį. Bent po porą malkikių įmesti. Moteris gali rodyti daugiau iniciatyvos, bet tai turi daryti abu. Rokas to nesišalina. Kai du žmonės gyvena, turi šeimą, abu stengiasi, kad būtų gera kartu, kad aplinka būtų jauki ir vaikams būtų jauku.
Rokas: Svarbiausia surasti pusiausvyrą tarp santuokinio gyvenimo, įsitikinimų, darbo. Materialinė gerovė irgi labai svarbu. Jeigu darai darai, o rezultato jokio, tada ir šeimoje nelabai gerai. Viskas labai susiję. Jei pavyksta viską sustyguoti, gražiai ir gyveni.
– Sunkesni periodai – santykių išbandymas?
Rokas: Be abejo. Pavyzdžiui, jei nėra už ką nusipirkti valgio, oho koks išbandymas.
– Kūrybinės nesėkmės irgi gali išprovokuoti krizes šeimoje? Tiesa, kad po Aistės dalyvavimo Eurovizijos konkurse jūsų porą buvo ištikusi krizė?
Rokas: Iš tikrųjų nebuvo lengva. Bet dabar net neatsimenu – kodėl.
Aistė: Aš irgi neatsimenu.
Gyvenant drauge svarbu kai ką užmiršti ir mokėti atleisti. Negali gyventi nešiodamas akmenį užantyje, nes vis tiek vieną dieną norėsis jį paleisti. Reikia viską išsiaiškinti, kad nė vienam neliktų nuoskaudų.
Vyrai gal principingesni. Bet ir Rokas atleidžia. Kur jis dings? (Juokiasi.) Jei du žmonės nori toliau gyventi kartu ir eiti į priekį netrypčiodami vietoje, tuomet tai neišvengiama.
– Rokai, esate atlaidus žmonai?
Rokas: Be Eurovizijos, daugiau nusižengimų lyg ir nebuvo.
Aistė: Tai buvo didžiulis mano nusižengimas. Vienintelis. (Juokiasi.)
– Dėl to daugiau Aistei ir neleidžiate dalyvauti šiame dainų konkurse?
Rokas: Kodėl visi mano, kad aš ką nors leidžiu ar neleidžiu? Tai ji – didžiausia karalienė. Daro, ką nori. Aš tik organizuoju darbus, kad ji karaliautų, patogiai jaustųsi. Darau viską, kad galėtų dainuoti. Nori operoje dainuoti – sukuriu operą. Nori į Euroviziją – suorganizuoju. Nori albumą išleisti – išleidžiu.
Aistė: Ačiū, Rokai, ačiū. Esu tikrai labai dėkinga už visas man suteiktas galimybes. (Juokiasi.) Be Roko tokių galimybių nebūtų.
– Abu esate šmaikštūs menininkai, bet susipažinote ne bohemiškoje aplinkoje, o, sakyčiau, netgi nuobodžioje – bibliotekoje.
Rokas: Mes – kūrėjai ideologai. Abu rašome poeziją. Ir ne šiaip sau, o susijusią su giluminiais dalykais – mitologija, istorija, filosofija. Tekstus, paremtus žinojimu ir išprusimu. Dėl to bibliotekoje ir susitikome. Mes labai norėjome išprusti.
Aistė: O ką? Labai nenuobodi vieta susitikimams. Dabar toje pačioje Vilniaus universiteto bibliotekoje užmegzti tokius vaisingus ryšius nebėra tokių gerų sąlygų. (Juokiasi.)
O tada buvo. Stalai buvo dideli, ilgi. Prie vieno iš abiejų pusių sėdėdavo gal dešimt studentų. Dabar kiekvienas turi savo individualų gardelį, negali tarpusavyje kalbėtis.
– Tuo metu bibliotekoje jūs už Roką ruošdavote lotynų kalbos namų darbus. Ir dabar tenka už vyrą atlikti jam ne itin mielus darbus?
Aistė: Ko tik aš už jį nedariau!
Rokas: Net į Euroviziją vietoj manęs nuvažiavo. Viską padarė už mane. Iš tikrųjų aš ten turėjau dainuoti, tik daina turėjo vadintis „Strazdė“, o ne „Strazdas“.
Rimčiau kalbant, pasiskirstome darbus. Kai kuriuos Aistė labai gerai atlieka. Kadangi ji įgijusi filologinį išsilavinimą, viską, kas susiję su tekstais, daro ji. Aistė – mūsų įmonės viešųjų ryšių atstovė. Visas bendravimas vyksta per ją. Aš darau kitus darbus.
– Esate įmonės direktorius.
Rokas: Pareigos – tik formalumas. Kiekvienoje firmoje pagrindinis tas, kuris valdo pinigus, o juos valdo Aistė. Moterys pinigus valdo geriau.
– Ir darbe, ir namie kartu. Neatsibosta?
Aistė: Nesame visą laiką kartu. Mėgstame vienišas išvykas. Aš mielai viena važiuoju į Euroviziją, Rokas vienas kartais mėgsta palėkti iki Indijos. Pasitaiko. (Juokiasi.)
Dabar stengiamės net ir vaikus visur kartu pasiimti. Tačiau yra tradicija nors kartą per metus tik dviese, be vaikų išvažiuoti į pažintines keliones. Praėjusiais metais buvome Rusijos vienuolynuose, Baltarusijoje apžiūrėti senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių. Šiemet planuojame palėkti iki Ukrainos. Irgi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pėdsakais.
Man praleisti kuo daugiau laiko kartu – siekiamybė. Visuomet buvo be galo svarbus didelis artumas su žmogumi. Kai pasižiūriu, kokiu tempu žmonės dabar dirba, manau, kad bendras darbas – vertybė.
Kiek dabar daug šeimų, kurios per darbų gausybę matosi tik savaitgaliais. Dirbdamas kartu turi galimybę artimiau bendrauti. Su tuo susijusios visos kitos gėrybės. Nors galbūt yra žavesio ir tuomet, kai kitur dirbantis vyras žmonai paskiria pasimatymą per pietų pertrauką.
Rokas: Brač, nėra taip, kad mes visą laiką būname kartu. Aistė labai daug dainuoja viena. Aš tuo metu vaikus prižiūriu.