Klasikinė pastelinių spalvų gama – drabužių dizainerės vizitinė kortelė. Nenuostabu, kad ir jos dirbtuvės interjere dominuoja pasteliniai atspalviai.
„Kol kas nežinome, kaip visą šį reikalą pavadinti. Čia – nei krautuvė, nei salonas. Čia tiesiog vieta, kurioje gera būti“, – sakė drabužių kūrėja, vardydama, kokius nedidelius pakeitimus padarė išsinuomotose patalpose.
„Sukabinau šviestuvus, pakeičiau kiliminę dangą, atsivežiau savo baldus. Kol akys dar žiba ir širdis plaka, nesinori sėdėti lyg pelkėje. Tiesa, patalpa buvo jau suremontuota, čia sklando gera Senamiesčio aura“, – džiaugėsi Z.Gustienė.
Į drabužių dizainerės įrengtą saloną neseniai buvo užsukę kadaise čia sovietiniais metais gyvenę žmonės. Buvę šeimininkai nedrąsiai dairėsi po neatpažįstamai pasikeitusį savo butą ir pasakojo, kurioje vietoje stovėjo jų miegamojo lova, spinta, stalas. Dabar jie gyvena Vilniaus Pašilaičių rajone.
Zita pakvietė prisėsti ant antikvarinių minkštasuolių.
Akvamarino – žalsvai melsvos spalvos kušetę drabužių dizainerei pasiūlė viena nepažįstama antikvariniais baldais prekiaujanti moteris. Ji eidama pro šalį užsuko į saloną ir Zitai prasitarė, kad turi sofą, kuri labai tiktų jos salonui.
Ta kušetė – vienintelis ryškesnės spalvos daiktas, bet nerėžia akies pastelinių, ramių spalvų karalystėje.
Kinivarpų išgraužtos medinės sienų sijos įrėmina nišas, kuriose dizainerė įrengė daug lentynų. Čia sudėlioti autoriniai Z.Gustienės darbai.
Pagalvėlės, originalūs papuošalai, bižuterija, siuvinėtos vėduoklės, kurias artimiesiems dovanoti ypač pamėgo nuolatiniai dizainerės klientai. Šalia sudėtos stilingos dovanų dėžutės, pagamintos specialiai jas užsakius.
„Vadovaujuosi taisykle – ką pati norėčiau gauti, tą ir kitiems siūlau“, – šypsojosi salono šeimininkė.
Jaukumą dirbtuvėms suteikia paveikslais, autentiškomis „vintage“ stiliaus graviūromis, nuotraukomis nukabinėtos sienos.
Vienoje įrėmintoje šeimos fotografijoje – dizainerės motina su savo broliu vaikystėje. „Man ši nuotrauka labai graži. Gal ji šiek tiek per maža, bet joje nufotografuoti žmonės buvo labai nuostabūs“, – dizainerė rodė jai brangius daiktus, menančius jos praeitį.
Šalia antikvarinių daiktų ir aksesuarų į akis krinta fotografo Arūno Baltėno darbas „Salė“. Jame vaizduojama didelė patalpa su viena balta klasikinės architektūros kolona.
„Kai pavargstu, einu ten pailsėti“, – juokavo Zita, mostelėjusi ranka į didelę fotografiją, kuri iš tiesų kuria beribės erdvės pojūtį.
Tarp graviūrų – vienas įspūdingas moters portretas. „Tai – Venera. Šią dovaną gavau gimtadienio proga nuo artimų draugų, nes pagal horoskopą mano planeta yra Venera.
Kitoje portreto pusėje yra labai pikantiškas tekstas. Tik nesakysiu koks, neprašykite“, – slapukavo salono šeimininkė, nusukdama kalba apie vertingiausią Senamiesčio buto palikimą.
Po grotuotomis grindimis tebėra išsaugotos XV a. židinio liekanos. Toje pačioje erdvėje stovi ir jau šių dienų ketaus krosnelė, kurios šaltomis dienomis kūrybinės artelės komanda niekuomet netingi pakurti.
Degančių malkų kvapas klientų neerzina, o jeigu kuris prabanga tviskantis dizainerės kurtas drabužis ir sugeria dūmų kvapą, – neilgam. Po kiek laiko jis vis tiek išsivėdina.
Nuo mažiausių šio salono interjero smulkmenų iki buduarinio stiliaus matavimosi kabinos – kiekviena detalė originali.
Šiurkšti ašutinė kiliminė danga slepia šalto metalo laiptus, kurių kiekviena pakopa perrišta šilkiniu kaspinu, o didelės spintelės stiklinėmis durelėmis apautos dailiais mediniais batukais.
Čia pat virš galvos skraido medinės kregždės, nutūpęs ant šimtamečio mūro praeivius linksmina ryškiaspalvis povas, lango vitrinoje – mediniai zuikučiai.
„Tai – mano brolio, restauratoriaus Alfredo Gudonio, medžio dirbiniai“, – Zita neslėpė, kad artimiausias giminaitis jai padeda įgyvendinti idėjas.
Menininkė prisipažino kartais vengianti žmonių ir norinti pabūti viena. Tada vakarais ji visada atsipalaiduoja žiūrėdama į Marijos rožę. Tai – retas savybes turintis sausuolis, kuris vandenyje išsiskleidžia, o ilgesnį laiką pabuvęs nepamerktas vėl susiskleidžia.
Zita tikino, kad, sugerdama blogąją aplinkos energiją, Marijos rožė visada apauga pelėsiais.
„Tai – mūsų namų talismanas ir apsauga nuo blogio, negerų minčių, nužiūrėjimo. Man šį augalą padovanojo dainininkė Judita Leitaitė“, – išdavė dizainerė, įsitikinusi, kad šis augalas iš tiesų turi nepaprastų gyvybinių galių.
Drabužių kūrėja tiki, jog gyvybė yra visur, tik žmonės nėra tokie gudrūs, kad galėtų ją pamatyti.