Tada brolis dėl kažko ant jos baisiai supyko. Bet jis pasidarbavo ne žirklėmis – pastvėrė tėvo skustuvą ir nurėžė sesei kirpčius įstrižai kaktos. Dabar tokia šukuosena būtų labai madinga, o tada – tragedija“.
Tai – ne ištrauka iš bylos apie vaikų smurtą kolonijoje. Su jauniausia seserimi vaikystėje taip elgėsi vyriausia – žinoma aktorė Vaiva Mainelytė ir jų brolis Algirdas. Vaiva tik po daugelio metų suvokė, ką reiškia turėti seserį: „Ar rūpesčiai dėl vaiko, ar didžiulis skausmas, kuriuo turi su kuo nors pasidalyti, nes viena neištversi, – visada atsiremdavau į ją“.
O Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 53 metų Rita Karažinienė seniai pamiršo anuomet sesers padarytas skriaudas.
Rita Karažinienė: „Mano vaikystė buvo sunki“
– Rita, nedaugelis žino, kad garsios aktorės Vaivos Mainelytės sesuo vilki prokuroro mantiją.
– Prokuroro darbą dirbu jau 30 metų. Daugelį metų dirbau Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje. Paskui sustreikavo sveikata, tad kelerius metus iš viso nedirbau. Viskas taip susiklostė, kad pasveikusi atsidūriau Švenčionyse. Ketvirtus metus esu Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė. Mano namai – Vilniuje, o Švenčionyse nuomojuosi butą.
Aš įpratusi keltis anksti – pusę trijų arba pusę keturių. Kadangi neturiu ką veikti, einu į darbą. Kol susiruošiu, išeinu penktą valandą, nors darbe turiu būti tiktai aštuntą. O to kelio – tik trys minutės.
Ką ten veikiu? Darau tai, ko nespėjau vakar, ruošiuosi tam, ką darysiu tądien. Darbo labai daug ir jis labai įtemptas. Dirbu ir dirbu. Atrodo, jei nedirbčiau – negyvenčiau. Man gaila laiko, kurį praleisčiau ilsėdamasi.
Man patinka painios bylos, kai žmogus neprisipažįsta padaręs nusikaltimą ir reikia rinkti įrodymus. O pačios baisiausios – autoavarijų ir žmogžudysčių.
Prokuroro darbe – vien tik tamsios spalvos. Bet aš – optimistė, šviesių spalvų semiuosi iš gyvenimo. Visada matau išeitį, pagalvoju – juk nėra taip blogai, būna dar blogiau.
– Ar pasakojate seseriai apie savo darbą?
– Vaiva – labai jautri, visokie žiaurumai ją išmuša iš pusiausvyros. Bet ji labai mėgsta klausinėti apie mano darbą. Kai pradedu pasakoti apie iškvietimus į nužudymo vietą, ji iš karto nutraukia: „Rita, tu juk žinai, kad aš negaliu to klausyti“. Nutylu. Po kiek laiko ji vėl zuja man iš paskos: „Rita, o kaip buvo toliau?“
– Vaiva – labai žinoma. Nors sunkų prokuroro darbą dirbate net 30 metų, plačioji visuomenė jūsų nežino. Ar nesijaučiate visą gyvenimą esanti vyresnės sesers šešėlyje?
– Nesijaučiu esanti jos šešėlyje. Kai ištekėjau, bendradarbiai puolė patarinėti: „Tik pasilik savo pavardę. Mainelytė – tokia graži pavardė“. Ne, pasakiau, Lietuvoje užtenka vienos Mainelytės.
– Ar didžiuojatės, kad jūsų sesuo – aktorė? Graži, žiūrovų mylima.
– Labai didžiuojuosi. Man būna smagu, kai Vaivą giria, apie ją gražiai rašo. Visą gyvenimą renku straipsnių apie ją iškarpas. Dėl jos visą laiką jaudinuosi. Jeigu jai kokia nesėkmė – ir man sunku.
Bene tris kartus einu į tą patį spektaklį, kuriame Vaiva vaidina, kad suvokčiau, apie ką jis. Nes kitų aktorių nematau – tik ją, ypač jei būna premjera. Ji man – kaip draugė. Su drauge negalėčiau taip pasikalbėti, išsipasakoti, kaip su seserimi.
– Apie ką jūs kalbatės? Anksčiau turbūt apie vaikinus, dabar – apie vyrus?
– Dabar – apie anūkus, tai neišsemiama tema. O anksčiau? Ne, apie vaikinus ji su manimi nekalbėdavo – per didelis metų skirtumas. Apie vyrus mudvi pradėjome kalbėtis, kai aš buvau studentė.
– Ar tekėdama klausėte Vaivos patarimo?
– Tas mano Karažinas visiems taip patiko, kad nereikėjo nė klausti. Vaiva po pirmo susitikimo su Eugenijumi tapo draugais. Mudu – ir kurso, ir grupės draugai. Tačiau draugauti pradėjome tik tada, kai abu jau dirbome tuometėje Vilniaus miesto tarybų rajono prokuratūroje. Tik tada vienas kitą pastebėjome.
Kai Vaivai pranešiau, kad jau padavėme pareiškimus tuoktis, ji labai apsidžiaugė: „Ačiū Dievui, neliksi senmergė“. Ji labai džiaugėsi mano pirmagime Laura. Vaiva – jos krikštamotė. Abi mano dukterys – Laura ir Vaida jau baigusios mokslus, ištekėjusios.
– Kuris Vaivos vaidmuo jums labiausiai patinka?
– Tas, kurį abi repetavome, dainavome, – Jurga iš „Velnio nuotakos“. Tais metais aš įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, o ją patvirtino Jurgos vaidmeniui.
Vaiva sėdėjo ant suolelio Gedimino prospekte, prie remontuojamo Nacionalinio dramos teatro, ir laukė manęs. Atsimenu, bėgu pas ją ir šaukiu: „Mane priėmė“. O ji iš tolo šaukia man: „Mane patvirtino“. Ypač svarbūs mudviejų reikalai išsisprendė tą pačią dieną.
Tada ji buvo brunetė, o tame filme turėjo būti blondinė. Kino studijoje Vaivai perdažė plaukus, tai iš pradžių jai nepatiko. Tačiau po „Velnio nuotakos“ Vaiva visam gyvenimui liko ilgais šviesiais plaukais.
Man labai patinka visi filmai, kuriuose ji vaidino, – „Velnio nuotaka“, „Vyrų vasara“, „Vasara baigiasi rudenį“. Našlė Milda pastarajame – nuostabiausias Vaivos vaidmuo.
– Gal jums teko kartu su seserimi filmuotis?
– Taip, filme „Maža išpažintis“. Tai vienas pirmųjų Vaivos filmų, kuriame ji vaidino klasės auklėtoją. Kadangi buvo filmuojama Juodkrantėje, ji mane pasiėmė kartu, kad galėčiau pabūti prie jūros. Tada man buvo 16 metų.
Bet filmuojant klasėje trūko mergaičių – man teko ir mokine pabūti, ir net pirmame suole pasėdėti. Į pirmą suolą patekau dėl to, kad reikėjo mergaitės gražiu pakaušiu – mat filmavo iš nugaros, o aš turėjau kupetą plaukų.
Mudvi gyvenome atskirai – aš su ta klase, o Vaiva – su filmavimo grupe. Atsimenu, kaip ji man gėdą darydavo prieš visus klasės draugus – atnešdavo pietus dubenėliuose.
„Maža išpažintis“ – mano pirmas ir paskutinis filmas.
– Ar Vaiva jus yra nuskriaudusi vaikystėje?
– Mano vaikystė buvo sunki. Kadangi Vaiva ir brolis Algirdas už mane vyresni, jiedu buvo draugai, o aš būdavau jų prielipas. Jeigu tėvai kur nors išeidavo, jiems palikdavo mane saugoti.
Atsimenu, gyvenome Rokiškyje, man buvo kokie treji metai. Jie mane prikuldavo, paskui Vaiva prigąsdindavo: „Aš – baisi ragana, o jis – pabaisa. Jeigu tu su mumis eisi, neįsivaizduoji, kas tavęs laukia“.
„Neisiu, neisiu“, – šaukdavau, ir jie mane pasodindavo kieme po tujomis. Aš ten sėdžiu, drebu iš baimės, o jie dūksta kieme su vaikais. Kai tik pajunta, kad tuoj grįš tėvai, Vaiva pradeda čiulbėti: „Aš – fėja, geroji tavo sesutė“.
Būdavo taip – tėtė visur su mama, Vaiva su broliu, o aš – su šunimi. Tėtė su mama išeidavo į svečius, Vaiva su broliu – į šokius, o aš likdavau namuose su šunimi.
Oi, labai ilgai aš jiems buvau „maliavka“ (mažylė). Net kai ištekėjau, net kai dukteris pagimdžiau. Jeigu jiedu kalbasi, diskutuoja ir noriu įsiterpti aš, brolis tuoj mane sustabdo: „Tylėk, „maliavka“, nieko nesupranti“. Jie mane pripažino tik visai neseniai.
– Ragana, pabaisa, fėjos – tokie buvo pirmieji Vaivos vaidmenys?
– Ne, būdavo dar žiauriau. Būdavo, Vaiva sukviečia mano bendraamžius – trejų, penkerių metų vaikus, susodina kieme ir prieš mus strikalioja kokias dvi valandas – vaidina, šoka, deklamuoja. Tik pabandyk atsikelti ir nueiti. Turi sėdėti ir žiūrėti.
– O kokių linksmų nuotykių prisimenate iš paauglystės laikų?
– Kai gyvenome Trakuose, mes, vaikai, turėjome vieną
kambarį, jame ir miegodavome. Aš – su Vaiva, Algirdas – vienas, o per vidurį ant grindų būdavo patiestas kilimėlis šuniui.
Nors tėvai neleisdavo jo imti į lovą, mes nepasidalydavome, pas ką šuo miegos. Tačiau jį į savo patalą vis pastverdavo brolis. Kai jis užmigdavo, mudvi su Vaiva pasiguldydavome pudeliuką į savo lovą, o broliui po antklode pakišdavome triušio uodegą.
Kartą, kai tėvai kelioms dienoms buvo išvažiavę, virėme cepelinus. Nežinau, kodėl, bet Algirdui cepelinų prigaminome be jokio įdaro – nei mėsos, nei varškės.
– Ar Vaiva yra jums padovanojusi ką nors ypatinga, kad iki šiol negalite pamiršti?
– Tada su tėvais gyvenome Širvintose, o ji – jau Šiauliuose, jau dirbo teatre. Gaunu siuntinį – dėžutė ne ką didesnė už degtukų dėžutę. Atidarau, o ten – kasų bumbuliukai. Tuo metu jie buvo labai madingi. Net paštininkė laukė, kol siuntinį išpakuosiu, taip buvo smalsu, kas tokioje mažoje dėžutėje atkeliavo iš Šiaulių.
Ir vėliau ji manęs nepamiršdavo. Kai augo mano mergaitės, Vaiva ne kartą filmavosi Vokietijoje. Tada Lietuvoje nebuvo nei gražių šliaužtinukų, nei čiulptukų. Ji mano vaikams tai parveždavo iš Vokietijos.
– Ko mokotės iš sesers?
– Kruopštumo, švelnumo, atjautos, sąžiningumo. Ji visiems padeda ir visur suspėja. Kai jaunystėje ji labai daug filmuodavosi, net po tris mėnesius nebūdavo namuose. Jai grįžus tuoj pat paskambindavau. Kartą, atsimenu, ji džiaugsmingai pasakė: „Rita, neįsivaizduoji, aš langus valau“.
Net išsižiojau iš nuostabos. O ji rasdavo džiaugsmo buities darbuose, taip būdavo jų išsiilgusi. Vaiva – labai šeimyniška. Kiek tik jaunystėje turėdavo laisvo laiko, jį skirdavo šeimai, namams.
Iš Vaivos išmokau megzti. Pradėjau gal nuo trečios klasės ir mezgu iki šių dienų. O ji anksčiau ypač daug megzdavo – ir kostiumėlių, ir suknelių nusimegzdavo. Kai dar sovietų laikais parduotuvėse pasirodė plona drobelė, ją dažydavome ir siūdavome sukneles.
Kartą Vaiva rengėsi vykti į Vietnamą, į kultūros dienų renginius, ir guodėsi, kad neturi kuo pasipuošti. Puolėme pirkti tos drobelės, ją kartu dažėme per naktį. Nudažyti pavyko pereinamomis spalvomis. Iš jos Vaiva pasisiuvo suknelę su petnešėlėmis, skarą, rankinę, ant jų iš karoliukų išsiuvinėjo po našlaitę.
Tai buvo kruvinas darbas, bet viskas pavyko nuostabiai. Vietname jai teko bendrauti ir su ambasadorių žmonomis. Nužvelgusi Vaivos aprangą kažkuri paklausė: „Valentino?“
„No, Lituano“, – atsakė jai Vaiva.
Dabar mudvi turime rūpesčių dėl tėvų, juos lankome pagal grafiką. Grįžusi iš Švenčionių į Vilnių, tuoj lekiu pas tėvus. Labai stengiuosi, kad Vaiva turėtų daugiau laisvo laiko, galėtų pailsėti. Ji – jautresnė, į viską reaguoja daug jautriau nei aš. Mane turbūt užgrūdino prokuroro darbas, matyti žmonių likimai.
– O ko Vaiva mokosi iš jūsų?
– Mes nuolat keičiamės patiekalų receptais. Abi mėgstame šeimininkauti. Mamytė labai įdomiai mudvi mokė gaminti – niekada neversdavo, tik prašydavo padėti. Visko išmokome iš jos, o dabar tobulinamės.
– Kur tik Vaiva pasirodydavo, vyrų akys, ypač jaunystėje, kaipmat susmigdavo į ją. Šie ją kalbindavo, žerdavo komplimentus, skirdavo pasimatymus ir prašydavo telefono numerio. Ar ji jums pasakodavo apie tai?
– Taip. Ir man būdavo malonu, kad visur į ją atkreipia dėmesį. Man ji – moters grožio etalonas.
– Graži moteris niekada neišvengs apkalbų.
– Man būdavo pikta, kai žmonės ją apkalbėdavo. O apkalbų išgirsdavau daug. Tarkime, guliu ligoninėje, ir staiga kas nors pradeda kalbėti apie aktorius, ir būtinai – apie Vaivą. Man būdavo taip skaudu, juk ją pažįstu kaip nuluptą, o čia tokias nesąmones šneka. Bet aš niekam nieko neaiškindavau ir neprisipažindavau, kad esu jos sesuo.
Po televizijos filmo „Devyni nuopuolio ratai“ Vaiva kartą važiavo troleibusu su mano dukterimi Vaida, kuriai tada buvo maždaug treji metai.
„Žiūrėk, kaip į Sabulį Vaivos dukra panaši“, – išgirdo sakant. (Remigijus Sabulis – V.Mainelytės partneris minėtame filme. – Red.) Iš kur tos apkalbos? Gal dėl to, kad tada jos vaidmenys buvo tokie – laisvų moterų. Moterų, kurioms nesiseka meilė.
– Ar nepavydite Vaivai grožio?
– Oi, ne, net minties tokios nebuvo. Aš norėjau būti į ją panaši charakteriu. Mudvi skirtingos – Vaiva panaši į mamą, aš – į tėtį. Aš ir charakterį tėčio paveldėjau – greita, užsispyrusi. Ir liekna, į jo giminę, nors valgau viską, kas patinka.
Vaiva – moteriškesnė, jautresnė, sentimentalesnė. Kaip mama. O brolis Algirdas – per vidurį.
Vaiva Mainelytė: „Sesuo man pažadėjo saulėtą kamerą“
– Vaiva, turbūt nė vienas jūsų gerbėjas nepatikės, kad vaikystėje skriausdavote seserį?
– Kai prisimenu vaikystę, man visada suvirpa širdis ir atbunda kaltės jausmas – mudu su broliu labai skriaudėme seserį. Ji už mus gerokai jaunesnė. Be to, man buvo tas metas, kai jau atsirado kažkokių paslapčių. Dešimties metų mergaitės juk jau turi savų paslapčių, ar ne? Ir mamytė staiga liepia drauge vestis trejų metų seserį, kuri net išsižiojusi klausosi mūsų kalbų, o paskui dar ką nors lepteli tėvams.
Ko tik mes jai nedarėme! Ritos buvo nuostabūs geltoni garbanoti plaukai. Paėmiau žirkles ir nukirpau kirpčius, bet tokius trumpus, kad neduok Dieve. Pagaliau plaukai ataugo, jau beveik buvo galima juos į kasas supinti.
Tada brolis dėl kažko ant jos baisiai supyko. Bet jis pasidarbavo ne žirklėmis – paėmė tėvo skustuvą ir nurėžė sesei kirpčius įstrižai kaktos. Dabar tokia šukuosena būtų labai madinga, o tada – tragedija. Pylos nuo tėvų abu gavome kaip reikiant.
– Bet gal ką nors ir gera jai esate padariusi vaikystėje?
– Kai gyvenome Trakuose ir išmokau siūti siuvamąja mašina, Rita buvo mano modelis. Iš senų mamytės drabužių jai pasiūdavau tai sijonėlį, tai palaidinę. Jau tada sugalvojau aplikacijas. Jeigu sijonas būdavo languotas, o palaidinė vienspalvė, iš tokio pat audinio kaip sijonas iškirpdavau kokią braškę ir užsiūdavau ant palaidinės.
Tačiau turėdavau suskubti baigti siuvinius iki mamytės darbo pabaigos, kad galėtume išeiti į gatvę jos pasitikti. Mamytė labai mokėdavo įvertinti: „Oi, kas čia tokios ateina? O iš kur šita puošni mergaitė?“ Aš, atsimenu, kaip grybas po lietaus augu, pučiuosi nuo pagyrų, o sesė šokinėja, strikinėja iš džiaugsmo.
Kai dar gyvenome Rokiškyje, perskaičiau vieną Vilio Lacio knygų. Joje buvo aprašomas mums negirdėtas neregėtas vaisius – bananas. Tokiam išlepintam vaikui mama vis šaukdavo: „Eik suvalgyk bananą“.
Rita dar buvo mažutė, o aš jaučiausi tokia suaugusi, įsodindavau ją į vežimėlį ir veždavausi į Rokiškio dvaro parką. Ir jeigu iš priekio ateidavo kokie berniukai, mums prasilenkiant būtinai paklausdavau: „Ritute, gal nori banano?“ O ji: „Noliu“. „Tylėk“, – sušnypšdavau. Iš kur aš gausiu tą bananą?
Po kelerių metų brolis gulėjo ligoninėje. Einu jo lankyti, mus skiria didžiulė tvora, o jis šaukia iš tolo: „Vaiva, Vaiva“. „Kas nutiko?“ „Aš valgiau bananą“. „Na, ir kaip?“ „Šū-ū-ū-das“. Jam, kaip ligoniui, tėvelis iš kažkur buvo gavęs tų bananų.
– Kokie jūsų ir Ritos santykiai buvo vėliau, kai ji tapo studente?
– Tada jos, aišku, nekuldavau ir raganomis negąsdindavau. Tėvai atsikraustė į Vilnių, ir ji su jais gyveno Žirmūnuose. Rita man pasipasakodavo apie savo vaikinus, norėdavo, kad aš juos pamatyčiau. Visi man atrodė simpatiški. Kai ji su kuriuo nors išsiskirdavo, taip gaila pasidarydavo – prie to žmogaus būdavau pripratusi.
Kiek daug ji man padėjo, kai mano duktė Dovilė buvo maža. Kaip ją mylėjo – lyg savo dukterį. Ateiti ją prižiūrėti ar pagyventi su ja, kai negalėdavau Dovilės vežtis į filmavimus, Ritai nesukeldavo rūpesčių. Aš tik tada suvokiau, ką reiškia turėti seserį.
Ar rūpesčiai dėl vaiko, ar didžiulis skausmas, kuriuo turi su kuo nors pasidalyti, nes viena neištversi, – visada atsiremdavau į ją. Rita ne tik išklausydavo, bet ir mokėdavo viską sudėlioti: „Palauk, tu nori, kad viskas tą pačią dieną išsispręstų. Reikia išlaukti“. Gal tai diktuodavo ir profesinė jos intuicija.
– Kalbėdama apie skausmą turite omenyje skyrybas su pirmuoju vyru aktoriumi Gintautu Ūzu ir antruoju – operatoriumi Rimantu Juodvalkiu?
– Be abejo. Kas tais metais buvo skausmingiausia? Meilė, meilės reikalai. Gintas – jau amžinatilsį, mirė pernai. Su juo pragyvenome septynerius metus. Gintas man buvo pažinimas. Rimą buvau baisiai įsimylėjusi. Mane kaip perkūnas trenkė iš giedro dangaus. Tada maniau – juk jis mane myli, tai ir negers. Bet, pasirodo, klydau.
Rita tiesiai šviesiai sakydavo: „Kodėl tu kenti, kodėl dėl jo atsisakai vaidmenų kine, teatre, kodėl tu jam taip įsipareigojusi? Skirkis“. Ji man viską aiškindavo argumentuotai, kaip teisininkė.
Tačiau aš ilgai nenorėjau to suprasti. Maniau – aš įrodysiu, aš visiems įrodysiu, kad galima ir taip gyventi. Bet vieną kartą suvokiau – neįmanoma, nes galima susirgti depresija. Jeigu nėra tokio žmogaus, kuris susitaikytų su mano populiarumu, žiūrovų meile, skyrybos – kur kas geriau.
Su Rita apie tai buvo ne vienas pokalbis, ne kartą ji matė mane apsiverkusią, be nuotaikos. Tokia savo būsena ją ilgai kankinau. Įsivaizduoju, ką ji turėjo patirti, kai jai užkraudavau savo problemas, emocinius išgyvenimus. O ji man – labai retai. Iš jos reikia išpešti. Kad ir kaip jai būtų – blogai ar gerai, ji viską išgyvena viena savyje.
Kai Ritos gyvenime atsirado jos vyras Eugenijus, kurį iš karto priėmiau visa širdimi, trise vakarais išsikalbėdavome. Prie jų galėdavau sau leisti viską. Jų dėka apsisprendžiau skirtis antrą kartą, nors tai man buvo labai baisu.
– Sesers šeima jums – lyg užutėkis?
– Ritutės šeima – nuostabi. Puikus vyras, dvi šaunios dukterys. Pas juos gyvenimas virte verda – triukšmas, šurmulys, juokas. Ji nuolat kepa, verda, o paskui mums išvežioja debenėliuose, ryšulėliuose.
Tėvams – pyrago, man – mišrainės dubenėlį. Ji verda labai skanią įvairios mėsos šaltieną. Bet aš vištienai alergiška, todėl atskiras indas šaltienos – man. Be vištienos.
– Ar jūsų nenustebino sesers pasirinkimas studijuoti teisę?
– Nustebino. Kartą į mokyklą atvažiavo vienas advokatas ir labai gražiai pasakojo apie teisininko profesiją. Ir viskas – Rita iš karto apsisprendė studijuoti teisę, apie kitką net nenorėjo girdėti.
Ji, „maliavka“, kurią mudu su broliu taip baudėme, bus prokurorė? Neįsivaizdavau, kaip tokia jautri, emocionali mergaitė dirbs tokį darbą. Kai pirmą kartą ją nuvežė į lavoninę, vyresnis kolega turėjo įpilti konjako – Rita išbalo ir vos nenualpo. Gal dabar ji atbuko nuo tokio darbo? Na, bet mudviem su broliu ji pažadėjo saulėtą kamerą.
– Ar Rita jūsų nenubaus už vaikystėje patirtas skriaudas?
– Ji tokia – jeigu nusikalsime, tai ir nubaus. Viską išklos tiesiai šviesiai, nieko nepagražindama. Mano sesuo – žmogus, su kuriuo galima eiti į žvalgybą. Ja pasitiki visa giminė, draugai. Aš labai didžiuojuosi, kad turiu tokią seserį.
– Nepavydėjote seseriai proto – vis dėlto į teisę įstojo?
– Ne, pakankamai turiu savo. Ritai pavydžiu blakstienų! Ilgos kaip šluota.
– Gal apie kurį nors jūsų vaidmenį ji yra pasakiusi tokį komplimentą, kad iki šiol negalite pamiršti?
– „Žinai, ta tavo našlė ir tie kaliošai man primena mūsų tetulytes, kai vasarą pas jas važiuodavome į kaimą. Ar pati pasirinkai tuos kaliošus?“ – klausė manęs Rita po filmo „Vasara baigiasi rudenį“.
Taip, tame filme aš pati panorau įsispirti į kaliošus. Pagrindinis apavas kaime, kai reikia eiti į tvartą ar dirbti kitų darbų, – tik kaliošai. Bent taip buvo tada, kai kūrėme tą filmą.
Rita – mano metraštininkė. Nuo pat pirmųjų mano žingsnių teatre ir kine ji renka nuotraukas, straipsnių iškarpas, spektaklių programas. Pagal tai žinau, ką vaidinau, kuriais metais kur filmavausi.
– Ar ir jūs keliatės taip anksti kaip sesuo?
– Pavasarį, vasarą visada keliuosi penktą valandą. Šįryt atsikėliau ketvirtą. Net ir miesto viduryje aš grožiuosi gamta – žiūriu, kaip teka saulė, klausausi, kaip pradeda čiulbėti paukščiai.
Turiu lesyklėlę, į ją atskrenda ypatinga varna – baltais sparnais ir balta uodega. Jos vyras – juodas juodas. Juos vadinu saldžiąja porele. Atskrenda ir žvirblių. Šie mane atpažįsta iš ryškiai raudono chalato – matyt, žvirbliai ne daltonikai, skiria spalvas. Jei tik neišeinu į balkoną, jie tuoj – cik cik cik. Turiu išeiti, paberti jiems lesalo. Žvirbliai puola į lesyklėlę, o aš balkone geriu kavą, rūkau.
– Vaiva, gal norėtumėte su Rita kur nors išvažiuoti? Pavyzdžiui, į Paryžių. Ir tiktai dviese. Pailsėti, atsipalaiduoti, prisiminti jaunystę ir net vaikystę.
– Ne į Paryžių – į Feodosiją. Kaip tik Ritai baigus universitetą filmavausi kino juostoje „Karaliai ir kopūstai“, kur vaidinau baro šokėją. Ir ją pasikviečiau į Krymą – į Feodosiją, kad pasimaudytų šiltoje Juodojoje jūroje.
Mano Dovilytė dar buvo maža, tai Rita ją paglobodavo. Restorane mums trims buvo rezervuotas staliukas. Aišku, honorarą ten palikau visą. Norėčiau į Feodosiją. Nors kelioms dienoms.