Anne dėka „Stiklių“ viešbutis pakilo lyg feniksas iš pelenų. Šiandien jis gali lygiuotis su prabangiausiais pasaulio viešbučiais. Jos išlavinta ranka prašmatniai išpuošė ir kitą sostinės viešbutį - „Narutį“. Dizainerė Vilniuje įrengė ir nemažai privačių namų. Praėjusių metų vidurvasarį, vykdama į gimtąją Prancūziją atostogauti ir operuotis tulžies pūslės, Anne sakė: „Į Vilnių grįšiu sausį. Laukite“. Bet ji negrįžo. Ir niekada nebegrįš. Sausio 12 dieną A.Toulous mirė Prancūzijoje nuo krūties vėžio. Jai buvo 65 metai.
Anne - tai ta dizainerė, kuri beveik prieš 40 metų graikų milijardieriui Aristotle Onassiui įrengė prabangiausią privačią tų laikų jachtą „Christina“. Aristotle skonis buvo rafinuotas - jachtos baro kėdės buvo apmuštos banginių patelių papilvės oda.
„Christina“ interjeras buvo pirmas rimtas jaunos prancūzų dizainerės A.Toulous darbas. Paskui Anne dirbo Irano šacho rūmuose. Bet nuo to laiko nutekėjo daug vandens. Paskutinius 14 savo gyvenimo metų A.Toulous praleido Lietuvoje, Vilniuje.
„Anne interjerai neatsibosta. Kodėl? Todėl, kad tai - klasika, o klasika niekada neišeina iš mados. Tačiau ne visi dizaineriai moka kurti klasikinius interjerus. Kad juos pajaustum, reikia ne tik baigti gerą dizaino mokyklą, bet gyventi ir, ko gero, gimti toje šalyje, kur yra klasikos tradicijos.
Juk Lietuvoje mes visi išėjome iš ankštų sovietinių butų, kur vienas į kitą zulinomės alkūnėmis. O Anne atvažiavo iš Paryžiaus, kurį išpuošė Liudvikas XIV, kur beveik visi namai - rūmai“, - kalbėjo „Stiklių“ viešbučio bendrasavininkis Aleksandras Ciupijus.
Kokie Anne interjerai?
Šilti, jaukūs, saulėti. Prancūziški, bet maišyti su angliškais. Grynai prancūziškų interjerų ji nekurdavo - jie būtų buvę per daug masyvūs ir ne tokie jaukūs. Prancūziškoji jos interjerų dalis - baldai, angliškoji - užuolaidos ir audiniai.
Anne kurtas interjeras neįsivaizduojamas be krėslo. Reikalinga ir prie sienos prigludusi konsolė, komoda, jau nekalbant apie sendintą kavos stalelį. Labai daug dėmesio ji skirdavo būsto apšvietimui, todėl jos interjeruose gausu toršerų, bra, pastatomų lempų.
Jos principas buvo toks - kuo daugiau šviesos šaltinių iš skirtingų aukščių. Anne mėgo įvairius mažus stalelius - ant vieno padėta lempa, ant kito - gėlė arba įrėmintos fotografijos. Namuose, anot jos, turi būti daug nuotraukų - šeimos narių, senelių, giminaičių, draugų. Kad matytųsi, jog šeima gyvena, yra laiminga, o gyvenimas tuose namuose virte verda.
Interjero šiluma - tai visos jo spalvos. Sienų, baldų, jų apmušalų, užuolaidų, kilimų. Jos turi būti šiltos. Šiltumą ir jaukumą suteikia ir daiktai. Anne mėgo, kad namuose būtų daug daiktų, tačiau tarp jų turi vyrauti harmonija.
Ji sakydavo, kad minimalistinį stilių galima rinktis, bet jis niekada nebus šiltas - trys daiktai didelėje patalpoje ir nieko daugiau. Ji pabrėždavo, kad prie prašmatnaus interjero, baldų dera tik geros kokybės indai, stalo įrankiai.
Kaip Anne dirbdavo?
Užsakovą ji ištardydavo lyg prokurorė. Dizainerę domino, kaip žmogus gyvena, kuo savo namuose užsiima, kaip leidžia vakarus ir savaitgalius, ar mėgsta į namus kviestis svečių, kokie jo pomėgiai, kas jam patinka ir kas ne. Iš to pasakojimo Anne tarsi kurdavo konkretaus žmogaus istoriją - jo namų interjerą. Kiekvienas jos interjeras - skirtingas, skirtas tik tam klientui.
Paskui dizainerė sėsdavo prie savo darbo stalo studijoje ir darydavo eskizus. Ji kūrė išskirtinius interjerus išskirtiniams klientams iš išskirtinių baldų, audinių, daiktų. Lietuvoje sukurti jos ištaigingi interjerai netgi kur kas turtingesnėje Anne tėvynėje Prancūzijoje skirti ne kiekvienam. Anne interjeras ir ten būtų brangus.
„Tai - interjero aukštoji mada („haute couture“), - taip Anne darbus apibūdino buvusi jos asistentė Ingrida Pėstininkienė. - Anne skonis buvo rafinuotas“.
Kurį savo sukurtą interjerą dizainerė labiausiai vertino?
„Prancūziškai ji man sakydavo: „Mon enfant - „Stikliai“. („Mano vaikas - „Stikliai“). Netgi labiau vertino darbo pradžioje įrengtus pirmuosius viešbučio numerius nei apartamentus, kuriuos atidarėme pernai. Matyt, Anne dar nespėjo su jais susigyventi“, - mano Ingrida.
Vaikštome su A.Ciupijumi po viešbutį. Jame - 45 kambariai ir 14 apartamentų - atskirų butų su svetaine, židiniu, miegamaisiais, virtuve. Mažutė moteris čia nuveikė labai daug. Akį masina ir verčia gėrėtis vienas už kitą prašmatnesni kambariai ir apartamentai.
Ji viską čia įrengė, viską idealiai suderino. Baldai, kilimai, gobelenai, šviestuvai, lempos, vazos, gėlės - viską parinko Anne. Raštuotos, dryžuotos, gėlėtos sunkios užuolaidos, perrištos virvele, grindis siekiančios lovatiesės - viskas pasiūta iš aukščiausios kokybės prancūziškų audinių, kuriuos „Stikliams“ Anne parsiųsdindavo iš Prancūzijos. Dauguma šių audinių - su piešiniu, atrodo kaip paveikslai.
Į Lietuvą A.Toulous atvyko 1993 metais. Ją pasikvietė „Stiklių“ bendrovės savininkai - ieškojo dizainerės viešbučio interjerui sukurti. Jie norėjo dizainerės būtent iš Prancūzijos. Viena pažįstama iš Paryžiaus jiems davė Anne ir jos širdies draugo koordinates. Jiedu dirbo kartu.
Vilniečiai nuvažiavo į Paryžių, su jais susitiko ir pareiškė, kad nori užsakyti viešbučio interjero projektą. Po kiek laiko dizaineriai atvyko į Vilnių ir apžiūrėjo pastatą. Netrukus „Stikliams“ atsiuntė savo pasiūlymus. Verslininkams šie patiko.
Tačiau „Stiklių“ savininkai norėjo pamatyti, kaip viskas atrodys iš tikrųjų. Todėl jie vėl vyko į Prancūziją, lankėsi baldų fabrike, apsistojo pilyje, kur panašus interjeras, kokį siūlė Anne ir jos draugas, ir bandė į jį įsijausti. Ir tik tada pasirašė darbo sutartį. Verslininkai planavo, kad dizaineriai viską padarys per dvejus metus - tiek laiko buvo numatyta viešbučiui rekonstruoti.
Paskui viskas klostėsi keistai. „Stikliai“ turėjo pasirinkti vieną jų - Anne arba jos draugą, nes jiedu susipyko. Tiksliai nežinodami, kurį rinktis, pasirinko ją. Intuityviai. Ir ji atvyko į Vilnių. Viena. Kai baigėsi meilė, jai buvo tas pat, kur būti - Paryžiuje ar kažkokiame Vilniuje.
Po dvejų metų, kai „Stiklių“ interjeras buvo baigtas, A.Toulous negrįžo į Prancūziją. A.Ciupijus jai pasiūlė atidaryti interjero studiją, ir ji sutiko. Toje pačioje Stiklių gatvėje kaip ir viešbutis duris atvėrė interjero studija „Prancūziški namai“. Ištisą dešimtmetį čia buvo Anne darbo vieta. čia ją surasdavo turtingi klientai.
„Paskui viešbutis plėtėsi, kiekvienais metais mes su Anne ką nors darėme, kūrėme. Iš mūsų, trijų viešbučio savininkų, su Anne dirbau aš, - pasakojo A.Ciupijus. - Aš jai išdėstydavau, kaip konkretų kambarį įsivaizduoju, o ji paruošdavo eskizus. Mano noras būdavo vienas - kuo greičiau viską padaryti. O Anne mėgdavo pagalvoti, sakydavo: „Man reikia laiko“.
Tarp manęs ir Anne iš karto atsirado vidinis ryšys, mudu iš karto supratome vienas kitą. Aš labai daug iš jos išmokau. Su ja bendraudamas pasidariau kitas žmogus - suprantu, kas gražu, o kas - ne, kas skoninga, o kas - ne. Dabar mes į viską žiūrime kitomis akimis nei anksčiau. Jos mokslams buvome imlūs“.
Daug Anne jaunystės metų prabėgo prie Versalio. Ji tiesiog dievino Versalį, vaikščiodavo po tuos rūmus, nuo mažens alsavo jų dvelksmu. Ji niekada nebuvo ištekėjusi, nesusilaukė vaikų. Jaunystėje Anne buvo labai graži moteris. Dėl to nebūdavo viena - visada turėjo mylimųjų, tarp kurių buvo ir labai turtingų. Visa tai buvo ten, Paryžiuje. O čia, Vilniuje, jos širdis buvo vieniša.
„Jos darbas buvo jos meilužis, - sakė Aleksandras. - Be Anne neapsiėjo nė vienas mūsų vakarėlis. Ji buvo mūsų šeimos narys. Anne buvo linksma, turėjo nuostabų humoro jausmą. Kaip žmogus, ji buvo sudėtingo charakterio. Principinga. Su savo nuomone, nuotaikomis“.
„Anne mirtis - keista istorija. Mes patys dar nesuvokiame, kodėl viskas taip nutiko. Kaip suprantu, tai, kad serga vėžiu, ji sužinojo tik rugsėjo mėnesį, kai buvo atlikti tyrimai dėl tulžies operacijos.
Tulžies operacijai ji pasiryžo, o vėžio nesigydė. Tarp to nėra logikos. Sužinojusi, kad serga vėžiu, ji niekam apie tai nepasakojo. Ir nieko nedarė. Kodėl? Atsakymo nežino niekas“, - kalbėjo A.Ciupijus.
Jiedu dažnai susiskambindavo, vienas kitą pasveikino Kalėdų proga. Jau gulėdama mirties patale ji atkakliai tvirtino, kad sausį grįš į Vilnių.
„Jos mirtis mums buvo šokas. Ne tik mes, bet ir jos draugai Prancūzijoje negali atsitokėti. Kodėl Anne buvo tokia užsispyrusi, niekam nieko nepasakojo, nesiskundė? Iki paskutinės minutės niekas nieko nežinojo. Taip, ji buvo labai stipraus charakterio - matyt, neeilinis žmogus“, - mano Aleksandras.
Tiesą „Stiklių“ savininkai sužinojo tik tada, kai Anne metastazės jau buvo įsimetusios į plaučius ir ji beveik negalėjo kvėpuoti. Praėjusių metų gruodžio 31 dieną ji buvo išvežta į Šerbūro ligoninę ir prijungta prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Į onkologijos skyrių ji buvo perkelta tik kelios dienos prieš mirtį.
Po mirties jos namuose Normandijoje buvo rastas tyrimus ir tulžies operaciją atlikusio chirurgo darytas išrašas apie Anne sveikatos būklę. Ten buvo nurodyta, kad ji serga vėžiu. Tą išrašą Anne turėjo perduoti šeimos gydytojui. Tačiau ji to nepadarė. Dabar galima tik spėlioti - gal ji nenorėjo gydytis, o gal jau buvo vėlu.
Anne paniškai bijojo gydytojų, sakydavo: „Kai man ima kraują, visada nualpstu“. Eiti pas gydytoją jai būdavo didžiulis stresas. Ji dažnai sakydavo - koks bus gyvenimas, toks. Sužinojusi diagnozę gal pamanė - kas skirta likimo, neišvengsi. Taip ir pasielgė. Toks jos sprendimas - dramatiškas.
„Iki šiol su Anne kalbuosi kiekvieną dieną, taip pripratau su ja bendrauti, diskutuoti, ginčytis, juokauti. Tarp mūsų buvo tradicija kiekvieną dieną 12 valandą viešbučio bare gerti kavą. Mudu kalbėdavomės angliškai. Anne buvo mano ne tik dizaino, bet ir anglų kalbos mokytoja. Jos dėka pramokau anglų kalbos“, - pasakojo A.Ciupijus.
„Ji buvo ir mano mokytoja. Pas ją atėjau dirbti 24 metų, Anne mane pastatė ant kojų. Ji daug ko išmokė, pradedant profesine sritimi ir baigiant apranga, bendravimu su žmonėmis. Juk mudvi ištisas dienas leisdavome dviese“, - sakė Anne asistentė I.Pėstininkienė.
Anne - nedidelio ūgio, šviesiaplaukė, Ingrida - aukšta, juodais plaukais. Jų tandemas 10 metų dirbo interjero studijoje „Prancūziški namai“. čia 10 metų skambėjo prancūzų kalba - Anne pageidavo asistentės, kuri kalbėtų prancūziškai. Šeštadienį, baigusios darbą, moterys drauge pietaudavo, paskui važiuodavo apsipirkti. Kai Anne būdavo Prancūzijoje, jos susiskambindavo kiekvieną dieną.
Anne pabrėždavo, kad pinigų gali būti mažiau ar daugiau, materialiniai dalykai - laikini. Svarbiausia - kad artimiesiems būtų gerai, jiems reikia skirti daug dėmesio. Grįžus namo reikia užmiršti darbą ir leisti laiką su artimaisiais.
Tačiau ji pati, kaip išsitarė Ingridai, šeimos nesukūrė būtent dėl darbo, nors tam turėjo daugybę progų. Savęs ji nebūtų galėjusi padalyti į dvi dalis - atsiduoti ir šeimai, ir darbui. Ji visa buvo pasinėrusi į savo projektus. Jai niekada neišsprūdo, kad gailisi, jog nesukūrė šeimos, nesusilaukė vaikų - kad kitados nepadarė ko nors labai svarbaus. „Gyvenime viskas klostosi taip, kaip klostosi“, - mėgdavo sakyti Anne.
„Porą pastarųjų metų man buvo neramu. Pastebėjau, kad jos sveikata silpnėja, ją dažnai kamuodavo bronchitas, užplūsdavo depresinės nuotaikos. Depresiją laikydavau nostalgija - juk Anne gyveno ne savo tėvynėje. Ypač man buvo neramu, kai praėjusią vasarą ji išvažiavo į Prancūziją. Nusmelkė mintis - galbūt ji nebegrįš dirbti, grįš tiktai susirinkti daiktų“, - savo nerimu dalijosi Ingrida.
Kai spalio pabaigoje Normandijoje, Šerbūre, Anne buvo atlikta tulžies operacija, Ingrida ten nuvyko ir slaugė ją savaitę. Lietuvę nustebino, kad niekas iš draugų Paryžiuje jos neaplankė nei ligoninėje, nei namuose. Kiekvieną dieną užsukdavo tiktai namų tvarkytoja. Bet juk jai už darbą Anne mokėjo pinigus.
„Kad ir kokia būtų liga, artimi žmonės apie tai turi žinoti. Gal būtų buvę įmanoma ją įkalbėti kreiptis į gydytojus. Kodėl ji neprabilo apie vėžį, man didžiulė mįslė. Net užuomina neužsiminė, kad jos būklė - labai rimta. Kita vertus, aš jaučiuosi lyg artimo žmogaus palikta likimo valiai. Jeigu būčiau žinojusi tiesą, dar daug ko būčiau Anne paklaususi ir daug iš jos pasimokiusi“, - kalbėjo Ingrida.
Ingrida nuvyko į savo mokytojos laidotuves. Atskridusi į Prancūzijos sostinę, Paryžiaus katedroje už Anne vėlę ji uždegė kelias žvakeles. Kitą dieną A.Toulous palaikai iš Šerbūro buvo tiesiai atvežti į vieną Paryžiaus bažnyčių, kur vyko mišios. Po jų katafalkas su karstu ir automobiliai su laidotuvininkais pasuko į Klamaro priemiesčio kapines. Šiame priemiestyje gyveno Anne šeima.
„Šermenų prie atidengto karsto kaip Lietuvoje nebuvo ir, kaip supratau, nebūna. Bažnyčioje negalėjau į Anne pažvelgti paskutinį kartą - karstas net nebuvo atidengtas. Laidotuvėse dalyvavo tik draugai, o giminaičių - nė vieno, nes jų ji neturėjo, - pasakojo Ingrida. - Ta paryžiečių šeima, kurią Anne vadino savo šeima ir pas kurią apsistodavo atvykusi, man pasirodė šalti žmonės.
Pajutau tikro vakarietiško gyvenimo dvelksmą. Anne, vienišos, neturinčios nei vaikų, nei artimųjų, gyvenimas man pasirodė dramatiškas. Anne buvo palaidota šeimos kape - ten, kur ilsisi jos jaunas brolis bei ilgaamžiai tėvas ir motina“.
Anne turėjo tik būrį draugų Prancūzijoje ir Lietuvoje. Būdamas apie 30 metų jos brolis žuvo autoavarijoje prieš kelis dešimtmečius. Tėvą ji palaidojo 2000-aisiais, jis buvo Prancūzijos armijos karininkas, o motiną - 2005 metais.
„Prancūzijoje gyvena du Anne krikštasūniai - maždaug vienodo amžiaus jos draugių sūnūs. O mane ji vadino savo trečiuoju vaiku, sakydavo: „Mano lietuvė duktė“. Ji pažinojo mano vyrą, dukterį. Labai mylėjo mano dukterį, per dešimt metų matė, kaip ji augo. 2001-ųjų vasarą visą mėnesį su vyru atostogavome pas Anne Normandijoje“, - pasakojo Ingrida.
Paryžiuje A.Toulous baigė dekoratyvinio meno mokyklą. Dirbo garsiuose Janseno dekoravimo namuose, paskui - interjero studijose kartu su kolegomis ir draugais.
Jaunystėje Anne dalyvavo Paryžiaus bohemos gyvenime. Daug pinigų bičiuliams nereikėdavo - nusipirkdavo kelis butelius vyno, dešros ir galėdavo kalbėtis iki paryčių, šokti. Svarbiausia - kad būtų linksma. „Iš Anne pasakojimų supratau, kad jos jaunystės laikais Paryžiuje jaunimas tiek daug negerdavo, kaip dabar Lietuvoje“, - sakė Ingrida.
Anne nesigailėjo, kad apsigyveno Lietuvoje. Tačiau be tėvynės ji negalėdavo ištverti ilgiau kaip tris mėnesius. Baigiantis trečiam mėnesiui iš ilgesio tapdavo irzli. Kalėdos, Naujieji metai - ir Anne traukia į Prancūziją, Velykos - Anne vėl išvažiuoja į Prancūziją, liepą ir rugpjūtį - per vasaros atostogas - ji irgi būdavo ten.
Pastaraisiais metais Anne nuomojosi nedidelę romantišką pilį Normandijoje, kur gyvena jos draugai. Į tą pilį ir vykdavo atostogauti. Ten svečiavosi jos draugai ir klientai iš Lietuvos.
Lietuvės apie ją sakydavo - tikra paryžietė. Visada išsitiesusi, pasitempusi, gerai apsirengusi. „Anne aprangoje išsiskyrė ryškios, sodrios spalvos, kaip ir jos interjeruose. Ji visada mėgo natūralius audinius - šilką, veliūrą, siuvinėtus batelius iš zomšos, gerų mados namų, tokių kaip „Chanel“, „Hermes“, drabužius“, - pasakojo A.Ciupijus.
Tačiau Ingridai Anne sakydavo atvirkščiai - esą Lietuvoje ji rengiasi labai paprastai ir labai laisvai, nes Paryžiuje visą jaunystę demonstravo madas, todėl dabar tai jai atsibodę. Aukštakulnių batelių neavėdavo, nors visą jaunystę, ypačkai gyveno Paryžiuje, kaukšėjo tiktai aukštakulniais.
„Tas jos „Bonjour“ („Laba diena“) pakeldavo nuotaiką. Kiekvienas susitikimas su ja būdavo įdomus, nesvarbu, apie ką kalbėdavome - ar apie sofas, ar apie lempas, ar apie kilimus. Ji visada būdavo pasitempusi, visada - raudonai nulakuoti nagai, sutvarkyti plaukai, o ant jų - lankelis. Ant pečių užsimetusi kokią nors ryškią kašmyro skarą ar šaliką, prisiderinusi to paties atspalvio lūpų dažus.
Vieną kartą į akis krisdavo kokia nors išskirtinė rankinė, kitą - įmantri segė, trečią - Anne violetinėmis kojinėmis, įsispyrusi į zomšinius batelius. Taip ji yra atvykusi pas mus į statybas. Visada jos aprangoje būdavo koks nors akcentas, kad pagalvodavai: „Na, va, prancūzė“. Ji visada būdavo su polėkiu“, - pasakojo choreografė Lina Kučinskienė.
„Moteriškesnės moters už Anne aš savo gyvenime nesutikau. Ji mėgdavo patikti, o jos žavesys papirkdavo žmones“, - sakė verslininkė Nadiežda Novickienė.
Vilniuje A.Toulous darbavosi ne tik viešbučiuose. Ji sukūrė verslininkų Nadieždos ir Juliaus Novickų, akcinės bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininko Arvydo Avulio ir jo žmonos Ritos, bendrovių „BBH Baltic“ prezidento ir „Švyturys-Utenos alus“ valdybos pirmininko Tomo Kučinsko ir jo žmonos Linos namų interjerą.
N.Novickienė kaip šiandien atsimena - atvykusi į beveik baigtą jų namą, Anne pareiškė, kad statybininkai dar ne viską sugadino. Galima dirbti ir gražiai padaryti. Novickų namas buvo pirmas privatus objektas Vilniuje, kurį ji klasikiniu stiliumi įrengė nuo pradžios iki galo. Tame name šeima gyvena 10 metų, ir jis morališkai nepaseno, nieko nereikia keisti.
„Mudviem su vyru jame smagu ir gera gyventi, - džiaugėsi N.Novickienė. - Anne piešiniai buvo tokie tikslūs, kad svetainę, valgomąjį ir koridorių, kurie sudaro bendrą erdvę, apstatėme per 45 minutes - per mano pietų pertrauką. Tada dirbau banke, todėl turėjau labai mažai laiko.
Anne buvo viską apgalvojusi iki smulkmenų. Prieš man atvažiuojant visi baldai buvo atnešti iš garažo, išpakuoti ir pastatyti į savo vietas. Tai matydamas architekto padėjėjas, jaunas vaikinas, iš nuostabos neteko žado. Tose vietose baldai stovi ir dabar“.
Kai namas buvo baigtas, Novickai įsigijo „Naručio“ viešbutį. Jo interjerą taip pat sukūrė Anne. „Anne buvo dizainerė iš prigimties. Jos stiprybė - spalvos. Ji subtiliai jautė spalvas ir jų derinius“, - sakė N.Novickienė.
Anne neaiškindavo, kodėl raudona būtų gražu, o mėlyna - ne, kaip mūsų dizaineriai, kurie mėgsta klientams skaityti ilgiausias paskaitas. Ji paklausdavo: „Ar jums patinka?“
Anne su Nadiežda „Naručiui“ nupirko daug antikvarinių daiktų. Moterys juos apžiūrinėjo, rinkosi - gal tą, gal aną? Anne, jei kuris daiktas nepatikdavo, tyliai ištardavo: „No. Please“. („Ne. Prašau“). Tik du žodžiai, bet jų intonacija tokia išraiškinga, kad iš karto aišku - tas daiktas netinka. Ir jokių epitetų - šlykštu, negražu, ne tas stilius, ne taip padaryta.
Praėjusiais metais apie Anne buvo parodyta laida per televiziją. Buvo pasakojama apie dizainerę ir jos kūrybą, nufilmuoti jos įrengti Novickų namai. Rytą, atėjusi į savo darbo kabinetą viešbutyje, Nadiežda ant stalo išvydo didžiulę baltų rožių puokštę.
„Čia jums nuo Anne“, - pranešė darbuotojai. Šį sausį, po laidotuvių, interjero studijoje ant Anne darbo stalo ilgai nevyto violetinės tulpės. Gėlių jai padėjo N.Novickienė.
Tiesiog charizmatišku jaukumu dvelkia Avulių namai.
Tačiau iš pradžių A.Avuliui nelabai buvo aišku, kas iš to išeis. Jis - labai smalsus ir nekantrus, dažnai Anne klausdavo: „Tai kaip čia viskas atrodys? Papasakokite arba nupieškite“.
O ji daugiau klausinėdavo, ką jie mėgsta ir ko - ne. Jie daug kalbėdavosi, kaip Arvydui atrodydavo, apie nieką. Anne niekur neskubėdavo, darbas vykdavo lėtai, atsipalaidavus. A.Avuliui atrodydavo, kad daug laiko jie praleidžia beprasmiškai. „Atsipalaiduok, - sakydavo Anne. - Viskas bus gerai, pamatysi“.
„Ir tik vėliau supratau, kad jai reikėjo perprasti, kas mes per žmonės, kokios mūsų vertybės, kaip norime gyventi. Šios dizainerės priėjimas prie klientų - labai individualus. Jau vien dėl to ji nusipelno didelės pagarbos ir aukšto įvertinimo. Ji buvo gera psichologė“, - mano A.Avulis.
Anne spalvų derinimas - drąsus. Dėl to kildavo diskusijų. Avulių svetainės viduryje - raudonas krėslas, o kiek toliau - žalias. „Niekaip neįsivaizdavau, kaip jie gali viename kambaryje draugauti. Paskui Anne nupiešė židinį ir ten, kur turėtų būti apdaila, nuspalvino žaliai. Vaje! Man buvo sunku sutikti su tokiu jos sprendimu. Kaip tas židinys atrodys?
„Reikia, kad taip būtų“, - pasakė. Kelias dienas pamąsčiau, ir nusileidome - tegul bus žalias. Bet kai viskas stojo į savo vietas, dabar matai, kad, jeigu nebūtų žalios spalvos, ko gero, būtų negerai“, - kalbėjo A.Avulis.
Kai darbininkai atvežė pagal užsakymą vietos meistrų pagamintą miegamojo komodą, ji Avuliams sukėlė šoką. Sutuoktiniai įsivaizdavo, kad ji bus ruda, tačiau darbininkai atvežė geltoną su ryškiai raudonais apvadais. „Visai ne tą atvežė. Gal ne čia pataikė, turbūt kitur šitą turėjo nuvežti“, - spėliojo A.Avulis.
Ir ta „nelemta“ komoda buvo pastatyta į savo vietą. Dabar Rita ir Arvydas juokiasi - jei komoda būtų buvusi ruda, būtų labai sunki. O dabar prie sienos per visą kambario plotį ji lyg priaugusi, idealiai dera prie kitų baldų, užuolaidų, lovatiesės, paveikslų.
Rita prisimena, kaip į jų namus atvykusi Anne po juos vaikštinėjo, žiūrinėjo, o paskui pareiškė: „Man tik jūros čia trūksta“. Todėl ant langų, už kurių netoliese siūruoja pušys, atsirado medinės žaliuzės.
„Esu tokia laiminga. Anne interjeras tiesiog pakeitė namus - juose labai gera ir šilta, - džiaugėsi Rita. - Kad ir kur būtum, norisi kuo greičiau namo. Dabar lieti kiekvieną daiktą ir prisimeni tą žmogų“.
„Tai padaryti reikia turėti talentą. Jos interjerai kurti su meile, ir tai junti. Mes patenkinti, ką ji čia padarė, - žmonai pritarė A.Avulis. - Mažas, linksmas, mielas žmogus - niekada jos nemačiau piktos ar paniurusios. Aš visada bėgdavau, skubėdavau ir dar būdavau kuo nors nelabai patenkintas. O ji sakydavo: „Na, kiek tu gali dirbti? Atsipalaiduok ir pasidžiauk gyvenimu. Ta jos savybė - džiaugtis gyvenimu - pavydėtina. Labai norėčiau taip mylėti gyvenimą kaip ji“.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas su žmona Rūta taip pat buvo A.Toulous pateikę užsakymą sukurti naujojo namo interjerą. Kotedže, kuriame jie gyvena, Anne yra įrengusi kelis kambarius. Lankydamasis Jungtinėse Amerikos Valstijose, Naujajame Orleane, G.Kėvišas gavo žinią apie jos mirtį.
„Pirmas jausmas, nutvilkęs po tokios žinios, - ne apie interjerą ir ne apie mano namus. Ką reiškia namas, dizainas, palyginti su talentingo žmogaus gyvybe? Nieko“, - sakė G.Kėvišas.
Ne kartą Anne buvo atvykusi į jų statybas, kartu su architektu namą skirstė į atskiras erdves. Paskui, sakė, pradėsianti daryti interjero eskizus. G.Kėvišas jos buvo prašęs, kad tam tikros namo erdvės būtų įvairių tarpusavyje derančių stilių. Pavyzdžiui, miegamasis galėtų būti įrengtas japonišku, o virtuvė - moderno stiliumi. Anne palaikė šį užsakovo norą, pareiškusi, kad toks namas būtų įdomus, o ne nuobodus.
Prieš Kalėdas Gintautas su ja kalbėjosi telefonu apie lubų karnizą. Anne sakė, kad įsivaizduoja, kaip tas karnizas turėtų atrodyti. Ji buvo labai linksma, daug juokavo, todėl G.Kėvišui pasirodė, kad ligoninėje jai nėra ką veikti. Tačiau jam sukėlė įtarimų Anne balsas - kodėl jis toks silpnas, po tulžies operacijos neturėtų toks būti.
„Anne nebuvo vienoda. Jos moteriška, trapi išvaizda slėpė labai tvirtą ir kategorišką charakterį. Dirbdama tokį darbą, bendraudama su klientais, manau, ji turėjo būti tvirta, principinga, kad sau neleistų falšo, neprotingų sprendimų. Draugų būryje ji būdavo visai kitokia - linksma ir maloni“, - pasakojo G.Kėvišas.
„Ji įsisuko į Lietuvą keliolikai metų, paliko gražų pėdsaką ir išėjo. Bet jos dvasia čia liko“, - įsitikinusi L.Kučinskienė.