Rokas Petkevičius, 40 metų, TV3 žinių vedėjas, nevedęs, oratorinio meno virtuozas. Širdis ima plakti nuo Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini operų. Estetas. Juodos „Toyota Auris“ savininkas. Sykį yra vairavęs darbinių arklių Ričkos ir Žibutės kinkinį. Tą savaitę, kai ateina jo eilė skaityti žinias, ignoruoja šventes ir laidotuves.
Apie antros pusės paieškas yra tarstelėjęs: „Ieškau Snieguolės, kuri nebūtų mačiusi televizoriaus ir sniego“. Turi fenomenalią atmintį ir slaptą kultūros istoriko talentą. Jo albume – nuotraukos su dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi, operos dainininke Irena Milkevičiūte, Kleopu Jakaičiu, Šiaulių Šv.Apaštalų Petro ir Pauliaus katedros klebonu ir Šiaulių dekanato dekanu. Žavisi savo tėvais. Moto: labiausiai erzina arogancija – ekrane ir gyvenime!
Jurga Petkevičienė, 61 metų, inžinierė statybininkė, praktiška romantikė. Kilmingo kraujo žemaitė, vėliau įgijusi dvarininkienės titulą. Senelis Julijonas Ereminas, Žarėnų daktaras, nuo Telšių apskrities deleguotas į 1918 metų Seimą.
Jurga – namų dvasia, garsėjanti etiketu ir burnoje tirpstančiu tortu „Metras“. Fotografuoja. Deklamuoja. Garsėja iškalba. Be žado sustingsta prieš kiekvieną antikvarinį baldą. Būdama 28-erių pozavo aktams.
Leonas Petkevičius, 70 metų, architektas, stilingas vyriškis. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) Vilniuje bendraautoris. Alekniškio dvarininkas, turėjęs į dvarą teisę pirmuosius devynerius gyvenimo metus. Nepriklausomybės metais atgavo Alekniškį kartu su dviejų anapilin išėjusių brolių vaikais.
Dailininkas. Gėlininkas kolekcininkas, besižavintis kardeliais ir vilkdalgiais. Pravardė – Kaktusas. Už aštrų liežuvį šį titulą suteikė žmona Jurga. Prašmatniai pavaišinęs Bagaslaviškio kleboną, pro duris palydėjo žodžiais: „Per mišias vietoj „Amen“ neištark „Kapiec“!“
NELEGALIAI GAUTI ASMENS DUOMENYS
ROKAS APIE KILMĘ: „Nori, papasakosiu tikrąją giminės istoriją? Mano senelė iš tėvo pusės buvo nekalta beveik keturias dešimtis metų! Netiki? Šventa teisybė: mano tėvą pagimdė sulaukusi 38-erių! O iki tol – jokio palikuonio, nors buvo ištekėjusi už dvarininko Jauniškio iš Alekniškio dvaro. Nesijuok, grynas pinigas, o ne giminės legenda!
Tėvo motina, vidutiniokė ūkininkaitė, pirmą kartą buvo ištekinta už seno, bet stambaus dvarininko. Vaikų jie nesusilaukė. Kai dvarininkas Jauniškis mirė, antrą sykį senelė ištekėjo už Kazimiero Petkevičiaus – ir palikuoniai pasipylė! Trys sūnūs kaip ąžuolai! Netiki – paklausk tėvo. Jis – vyriausias sūnus. Kai sugalvosi klausti, perspėk – eisiu pavedžioti šunį“.
APIE TĖVŲ SANTUOKĄ: „Jie susipažino „Dainavos“ restorane Vilniuje per 18-ąjį motinos gimtadienį. Mano mama Jurga – išlavinto skonio. Bet pilnametystę norėjo linksmai atšvęsti su draugėmis. Įtariu, kad visos pirmąsyk gyvenime išdrįso ateiti į restoraną vakare. Peržengė slenkstį, ir mamos jaunystė pasibaigė: į „Dainavą“ užsuko mano tėvas! Vienas be kito netveria iki šiol.
Mano tėvas žavus: visus trūkumus moka paversti privalumais. Motina jam sako: „Nesėdėk nuleistais pečiais! Kokia čia netikusi poza?“ Tėvas atneša jai Michelangelo albumą ir rodo skulptūrą: „Pažvelk, aš visai kaip Dovydas: jo pečiai irgi nuolaidūs!“
Tėvo protas analitinis, o širdis – menininko! Jeigu ne motina, dvaro sienose kyšotų nuogi elektros laidai. Motina sudaro griežtą verslo planą: tėvas pūkščia, bet vykdo! Ji sielos poetė, tiksliai žinanti, kurią valandą tėvas privalo į sieną įkalti vinį“.
APIE MENŲ IŠTAKAS: „Žinai, kodėl tėvas mamą ir mane išmokė dievinti operą? Kai studijavo Dailės institute, Operos ir baleto teatre uždarbiavo statistu! Jo ūgis – 1,85 metro, įspūdingas tais laikais. Kai pereidavo per sceną, nuo jo stoto damoms parteryje salo širdis!
Juliaus Juzeliūno balete „Ant marių kranto“ buvo kolūkio pirmininkas. Vaidmuo – paspausti kažkam ranką. G.Verdi „Don Karle“ – inkvizitorius: su gobtuvu turėjo pereiti per sceną!
Nepasakiau svarbiausio: per pertrauką, flirtuodamas su balerinomis, koridoriuje turėjo galimybę pažaisti biliardą! Tais laikais teatre stovėjo bene vienintelis mieste šio žaidimo stalas“.
APIE KLAUSIMUS: „Ar žinai, kokius du klausimus dažniausiai girdi mūsų šeima? Ar esate LSSR laikų saugumo šefo Juozo Petkevičiaus giminės? O rašytojo Vytauto Petkevičiaus? Spėk, ką mes visi sakome?“
APIE SAVIRAIŠKĄ: „Ar žinai, kodėl mano tėvas tapo garsiu gėlininku? Prie rusų moteriškės galėjo iš Vakarų parsisiųsdinti „Burda Moden“ ir pagal ją megzti. Vyrai – parsisiųsdinti floristikos žurnalų su tulpių svogūnėliais ir sodo sklype veisti kolekcijas. „Žiaurus“ užsienis!
APIE LIGAS: „Kartais man būna baisu. Kai po pirmojo tėvo infarkto ant savo pečių išnešiau jį iš ketvirto aukšto, suvokiau, kad tėvai yra mirtingi. Buvau vos devintoje klasėje. Tėvas yra patyręs tris infarktus. Gyvena su ketvirčiu skrandžio. Motina savo istoriją papasakos pati. Nepersigąsk, nepateksi į lazaretą: laukia krakmolyta staltiesė ir šypsenos!“
MOTINA JURGA
– Rokas – jūsų vienintelis vaikas. Rizikinga meilę skirti vieninteliam sūnui ir visas viltis sudėti tik į jį. Ar nenorėjote daugiau vaikų?
– Labai troškau dukters, svajote apie ją svajojau. Rokas jau buvo paaugęs, šešerių metų. Mano draugių vaikai – irgi panašaus amžiaus. Net buvome suplanavusios, kad antrųjų atžalų būtų smagu susilaukti vienu metu. Kai gyvenimą suplanuoji, Viešpats pasijuokia iš žmogaus planų.
Man patino limfmazgiai. Su Roko tėvu tada patyrėme juokingą istoriją: abudu prievarta buvome nusiųsti į venerinių ligų dispanserį tikrintis, ar nesergame sifiliu. Galiojo tokia tvarka. Atsimenu, Leonas net pakėlė daktarams vėją už įtarinėjimus „meilės“ ligomis. Diagnozė buvo liūdnesnė: onkologinė liga. Tuomet man sukako vos 27-eri.
– Ar tada ir atsirado nuotraukos, kuriose jūs savo vyrui nuoga pozuojate lyg Madona su kūdikiu rankose?
– Taip, būtent tada. Leonas man tvirtino, kad nori įamžinti mano kūną, nes esu jauna graži moteris. Bet iš tiesų mudu abu žinojome liūdną tiesą: mano vyras nori išsaugoti prisiminimą sūnui tuo atveju, jei vis dėlto nugalėtų liga, o ne aš.
Buvau labai nedrąsi, bet pozuoti pasiryžau: su lininiais marškiniais kaip Eglė žalčių karalienė. Su rožėmis. Su sūnumi, prigludusiu prie krūtinės. Abu su tėvu pradėjome dėlioti Rokui šeimos albumėlį.
LEONAS: Neteisybė: ji tiesiog man labiau patiko be drabužių!
– Ponia Jurga, kaip jums pavyko pasveikti? Prieš tiek daug metų nebuvo šiuolaikiškų gydymo metodų, o limfmazgių ligos – iš greičiausiai progresuojančių.
– Mano išganymas buvo vyro profesija ir darbo vieta. Kai susirgau, jis Vilniuje pradėjo dirbti slaptoje gamykloje, vadinamojoje pašto dėžutėje. Projektavo sudėtingus statinius Maskvai ir turėjo galimybę paguldyti mane į tenykštį Onkologijos institutą. Jis prilygo ano meto moderniai Vakarų klinikai. Tėvo sprendimas išgelbėjo man gyvybę. Išgulėjau institute vienerius metus.
– Kaip tą laikotarpį pakėlė Rokas?
– Net žodžio „mama“ ilgėjosi. Širdį suspaudžia, kai prisimenu vieną epizodą. Rokas vaikystėje labai draugavo su savo pusbroliu Tauru, mano sesers sūnumi. Jie abudu žaidė sode. Važiuodama į parduotuvę sesuo užklausė, ką juodviem parvežti. „Mama, man „Karvutės“ saldainių!“ – šūktelėjo Tauras.
Rokas sukluso, patylėjo ir tarė: „Mama, man irgi „Karvutės“ saldainių“. Sesuo verkdama pasakojo šitą epizodą, o aš verkiau klausydama. Esu iš tų laikų išsaugojusi Roko plaukų sruogelę ir jo rašytą laiškutį su širdelėmis.
ROKAS: Neteisybė: „Rosija“ koncertų salė, Suvažiavimų rūmai, panoraminis kinas ir „Aragvi“ restoranas tėvų dėka mažą širdelę guodė kiekvienąsyk, kai buvau vežamas aplankyti mamos.
– Ar jūs buvote rūpestinga motina, kol nesirgote?
– Kaip tikra žydų mama: vesdavau dvejų su puse metų sūnų į teatrą ir nešdavausi termosėlį, kad laiku perkąstų. Ir kultūra, ir taisyklingas režimas – viskas kartu.
– Iš kur visa tai atėjo?
– Šeimos tradicijos. Man kliuvo laimė mokytis iš aukštuomenės moters savo mamos Sofijos Ereminaitės. Ji buvo baigusi „Saulės“ gimnaziją Kaune. Su Antano Smetonos stipendija išvyko į Berlyną studijuoti medicinos. Karo metais grįžo į Lietuvą. Aš gimiau tik jam pasibaigus.
Mano pavardė – pagal mamą. Turėjau būti Viskantaitė, bet negalėjau: būtų ištrėmę į Sibirą, nes mano motina buvo ištekėjusi už laisvos Lietuvos policininko Vinco Viskantos.
– Papasakokite savąją versiją apie šeimos žavėjimąsi opera.
– Mano vyras Leonas visai šeimai įskiepijo meilę klasikai. Visa kita – tik pokštai. Operų arijos nuo ryto iki vakaro skambėjo namuose. Gera muzika buvo tokia natūrali terpė, jog net nesusimąstydavome, kad galėtų būti kitaip. Jaunystės laikais ja mėgavausi natūraliai kaip oru. Dabar apie tai jau mąstau kitaip: jei turėčiau anūką, sąmoningai formuočiau jo muzikinį skonį.
– Ar kada nors esate Roką barusi, kad anūkų neparūpina?
– Ne, nesu. Kai sūnus visa galva pasinėrė į darbus, supratau, kad vieni žmonės sukurti šeimai, o kiti – ne. Neprotinga būtų dėl to sielotis. Dabar mano požiūris į anūkus labai tvirtas: save galima realizuoti ir kitais būdais.
Turiu daug veiklos. O kartais net pasidarau pramogą. Išgirstu, kaip kitos moterys kritikuoja savo marčias, ir šypsausi: bent šitos problemos neturiu! Jaučiuosi laiminga, kai Rokas mane ir tėvą susisodina į automobilį ir vežasi į operą.
– Ar jūs kada nors bandėte reguliuoti, kokią profesiją sūnui pasirinkti?
– Vienu metu jis buvo užsiminęs apie aktorystę. Esu praktiška žemaitė. Pasakiau Rokui: „Aktoriumi prasminga tapti, jeigu tiki, kad būsi geriausias, o tu tokių duomenų neturi“. Jis blaivus žmogus – greičiausiai ir pats taip manė.
– O ką jam siūlėte?
– Kaip ir visos mamos: mediciną ir teisę. Bet jis pasakė trumpai ir aiškiai: „Neisiu nei ten, nei ten: nenoriu kasdien susidurti su tamsiosiomis gyvenimo pusėmis“. Jis pasirinko teisingai – pagal savo paties polinkius.
– Kokį Roko bruožą labiausiai vertinate?
– Brangiausias bruožas – kad bet kurioje situacijoje moka subtiliai pastebėti teigiamą pusę. Bandau dramatizuoti, o jis sako: „Bet tu pažvelk atidžiau: ir tas yra puiku, ir anas nuostabu!“
Dažniausiai jis būna teisus. Kitas jo bruožas mums, tėvams, gyvybiškai svarbus. Jeigu kuriam nors pablogėja sveikata, jis sugeba veikti greitai, tiksliai ir profesionaliai. Nepalieka mūsų su tėvu plaukti pasroviui.
Sūnus elgiasi kaip pilkasis kardinolas: neklausęs užrašo pas gydytojus, nuveža, parveža, susitaria. Paprastas pavyzdys. Pažiūri į vaistų spintelę ir klausia: „Ar pastebėjai, kad tėvas saujomis ryja „Mezym forte“ (virškinimą gerinančius vaistus)?“ Aišku, kad nepastebėjau.
Jeigu ne Rokas, Leonas su savo kantrumu būtų prisigyvenęs nežinia iki kurios vėžio stadijos! Skrandžio operaciją atlaikė tik prieš pusmetį. Su sūnaus pagalba jaučiamės kaip už tvirtos sienos. Sudėtingomis situacijomis jis elgiasi kaip brandus žmogus.
– Ar tėvas klauso Roko metodinių nurodymų?
– Vienąkart Rokui trūko kantrybė ir jis pasakė: „Kai tėvas atsisakys gerti vaistus, paklausk jo, ar taip menkai myli sūnų, kad nesaugo savo sveikatos?“
– Kaip ten yra su tomis giminystėmis: kuriam iš Petkevičių giminė yra jūsų vyras? Rašytojui ar sovietiniam saugumo šefui?
– Nė vienam. Bet jei kas paklausdavo, vyras nutaisydavo mįslingą miną ir sakydavo: „Gal giminė, o gal ir ne...“ Klausėjui paprastai pranykdavo noras teirautis antrą sykį.
TĖVAS LEONAS
– Ką tik prašmatniai atšventėte 70-ąjį gimtadienį. Opera „Žydė“, nuostabi Jacques’o Fromentalio Halevy muzika! Du bilietus į teatrą dovanojo sūnaus kolegė Algė Žukauskienė, septynis – Rokas. Visa ložė – jums ir artimiausiems svečiams. Nuostabu!
LEONAS: Rokas ložėje ne viską matė: visą spektaklį lukštenau saldainių popieriukus ir mėčiau iš balkono žiūrovams ant galvos!
JURGA: Mano vyras yra namų spygliukas: nuolat laiko liežuvį pagalandęs! Kai nori įsiteikti gražioms moterims, vadina jas bjaurybėmis. Sykį mano draugė ėmė prašyti: „Leonai, būk geras, pavadink mane bjaurybe!“ Žinote, ką jis atšovė? „Negaliu, tavo duktė akyse bjaurybėja!“
– Pone Leonai, Rokas išdavė, kad nemėgstate pasakoti apie laikotarpį, kai intensyviai projektavote Maskvoje. Kodėl?
– Kiekvienam Pavarotti (tenoras Luciano Pavarotti) reikalinga publika! Jei garsusis italas būtų dainavęs rūsyje, niekas jo nebūtų išgirdęs! Kol projektavau civilinius statinius, jutau didesnį pasitenkinimą. Pastatus žmonės matė: galėjo vertinti arba kritikuoti.
Tačiau mano laikais buvo statoma mažai išskirtinių objektų – pirštais gali suskaičiuoti. Tik pavieniams architektams galėjo kliūti laimė projektuoti, sakysime, Operos ir baleto teatrą Vilniuje. Kai perėjau dirbti į uždarą sistemą, objektai tapo sudėtingesni ir įdomesni, bet plačioji visuomenė to darbo nematė.
– Kokie darbai Lietuvoje iki šiol jums pačiam kelia malonius prisiminimus?
– Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir poilsio namų „Aušra“ valgykla su arkomis ir čerpių stogais Šventojoje. ŠMC Vilniuje nesigėdiju iki šiol: rūmai nedarko Senamiesčio. Dirbome kartu su architektu Vytautu Čekanausku. Jis vadovavo projektui.
Papasakosiu istoriją, kaip šiame pastate atsirado siauros vertikalios plokštės. Dolomito plokštėms važiavau ieškoti į Estiją. Jis buvo dideliais tūriais pjaunamas Saremos salose. Visos atsargos – seniai išskirstytos sąjunginės reikšmės statyboms. Kas tau duos Lietuvai?
Žiūriu, patvoryje guli atliekos. Man reikia 38 centimetrų pločio, o jie gali išpjauti tik dvylikos. Bet ilgis – kokio reikia! Apsidžiaugiau: „Tik pjaukit susimildami!“ Siauros statmenos ŠMC rūmų plokštės buvo įvertintos kaip originalus mąstymas. Ir iš tiesų tai buvo geras sprendimas.
– O kokie privalumai buvo projektuojant Maskvai?
– Tais laikais Maskva susiurbdavo savo reikmėms daugybę gabių architektų iš visos SSRS. Priėmė ir mane, nors visą gyvenimą buvau nepartinis ir nepriklausiau jokiai sąjungai nei draugijai. Net gėlininkų.
Maskva architektui atverdavo daug didesnes technines ir finansines galimybes. Dirbau Vilniuje ir važinėdavau į vietas prižiūrėti, kaip projektai įgyvendinami. Sudėtingas gyvenimas, ypač kai žmona sirgo.
– Kokie tai buvo projektai?
– SSRS ryšių priemonių pramonės ministerijoje projektavau patalpų, kuriose dirbo ministrai, interjerą. Taip pat su kitais architektais – Technikos parodų kompleksą, labai sudėtingą. Su pirmu Sovietų Sąjungoje devynių metrų pločio televizijos projekciniu ekranu ir įslaptintu įvažiavimu brežnevams. Nė sykio nemačiau, kaip įvažiuodavo! (Juokiasi.)
Projektavau sveikatingumo kompleksą „Solnečnogorsk“ tarp Maskvos ir Tverės. Ten buvo gražaus caro laikų parko likučiai. Gretimai yra gyvenęs poetas Aleksandras Blokas. Priverčiau iš Latvijos atvežti raudonų plytų statyboms, kad nedarkytų gamtos. Maskviečiai architektai skundė: kodėl svarbūs projektai atiduodami atvykėliui, „pribaltijcui“?
– Kodėl jie buvo atiduodami atvykėliui?
– Ryšių priemonių pramonės ministerijoje ministro pavaduotoju dirbo lietuvis iš Vilniaus, vienas buvusios slaptos gamyklos „Vilma“ vadovų. Jis garsėjo kietu charakteriu. Per vieną posėdį, kilus rusų pasipiktinimui, maskviečiams tiesiai rėžė: „Petkevičiui duodu, nes jis turi skonį, o jūs – ne!“
Baltijos šalių architektūros tradicijos iš tiesų Maskvoje buvo vertinamos. Nepatenkintieji galėjo šokinėti kiek nori, bet realybė buvo akivaizdi.
– Ar jūs kada nors bandėte pasukti Roką savosios profesijos link arba kokia kita linkme perdarinėti?
– Perdarinėdamas tik gali pagadinti. Jei kuo susidomėdavo, kad ir dailės mokykla, bet nuspręsdavo mesti, nemygdavau, jog būtinai tęstų. Paieškos reikalingos, kad pats rastum tinkamą veiklos sritį. Manau, kad jis rado.
– O kokia jūsų versija apie visai šeimai įskiepytą žavėjimąsi opera?
– Esu scenoje matęs gyvą Kiprą Petrauską. Teta pokario metais nuvedė į G.Verdi „Aidą“. Neužmirštamas įspūdis!
– Kaip sugebėjote išlikti gyvas, kilęs iš turtingo ir išsilavinusio luomo?
– Mano tėvas su šeima iš Alekniškio dvaro buvo priverstas bėgti į Vilnių. Į Sibirą neišvežė tik todėl, kad Vilniuje dešimties kvadratinių metrų bute su virtuvėle gyvenome pulkas žmonių. Dvigulėje lovoje miegojo tėvas su motina, du jaunesni broliai, o aš – skersai kojų.
Tėvas dirbo žemės ūkio technikume. Mes, vaikai, auginome ridikėlius ir pardavinėjome turguje. Klasės draugai pravardžiavo daržininkais. Tada būčiau galėjęs prisiekti, kad niekada neįsigysiu sodo ir neimsiu jame ko nors auginti!
– Bet dabar garsėjate vilkdalgiais, kuriuos romantiškai tebevadinate „irisais“.
– Vis per diplomantes! Dirbdamas tuomečiame Dailės institute turėjau diplomantę iš garsios gėlininkų ir gamtos mylėtojų Eicher-Lorkų giminės. 1971 metais svečiuose išvydau retų augalų kolekciją. Labai susidomėjau ir pakliuvau į spąstus. Baigėsi tuo, kad įvežiau į Lietuvą 40 naujų vilkdalgių rūšių. „Vilkdalgis“ – lietuviškas pavadinimas. „Irisas“ man tikrai gražiau skamba. Dvare auginu 300 vilkdalgių rūšių.
– Kaip įsivaizduojate Roko ateitį?
– Žinių vedėjo kėdė – ne caro sostas iki grabo lentos! Tačiau tikiu, kad iš žurnalistikos nepasitrauks. Galbūt prodiusuos arba ves autorinę laidą iš kultūros istorijos arba istorinės dokumentikos. Fantazijos jam pakanka!