Lučija gimė ir augo Moldavijos sostinėje Kišiniove. Baigusi mokyklą ji išvažiavo studijuoti į Sankt Peterburgą.
Ten moteris susipažino su lietuviu ir persikėlė gyventi į Vilnių.
„Manau, kad likimas man lėmė atsidurti Lietuvoje.
Kai buvau penktokė, mano teta keliavo po Baltijos šalis.
Grįžusi ji parsivežė šūsnį atvirukų.
Didžiausią įspūdį man paliko atvirukas su Šv.Onos bažnyčios atvaizdu. Ji man pasirodė tokia išskirtinė.
Pamąsčiau, ar kada pavyks aplankyti tą tolimą šalį, ar aš kada pamatysiu gražiąją bažnyčią“, – šypsosi moldavė.
Tuomet Lučija net neįsivaizdavo, kad po keliolikos metų Šv.Onos bažnyčią ji galės lankyti kasdien.
Dabar ji yra Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ pirmininkė.
- Koks buvo pirmas įspūdis, kai atvykote į Vilnių?
- Kelionės į Vilnių laukiau tarsi kokio stebuklo.
Juk apie šitą miestą svajojau nuo vaikystės.
Bijojau nusivilti, tačiau Vilniuje man viskas labai patiko, ypač Senamiestis.
Pirmiausia patraukiau prie išsvajotosios Šv.Onos bažnyčios. Vyras man buvo daug apie ją pasakojęs, kad net Napoleonui ji taip patiko, jog norėjo ją ant delno nusinešti į Prancūziją.
- Kas Vilniuje jus labiausiai nustebino?
- Prieš atvažiuodama į Vilnių buvau užsukusi ir į Rygą, bet Lietuvos sostinė man pasirodė kur kas jaukesnė ir gražesnė. Vilnius atrodė subtilesnis.
Labai nustebino tvarka viešajame transporte ir tai, kad troleibusai ir autobusai į stoteles atvykdavo beveik tiksliai pagal grafiką.
- Kokie jums pasirodė vilniečiai?
- Vilniečiai, žinoma, skiriasi nuo pietiečių. Jie nepuola tuoj pat draugauti, iš pradžių žmogų tarsi ištyrinėja, o tik paskui prisileidžia.
Turėjau su tuo apsiprasti, būti kantri, kad tie žmonės, kurie iš pradžių su manimi elgėsi šaltai, galiausiai suprastų, kad esu atvira ir noriu bendrauti.
Pastebėjau, kad lietuviai labai puoselėja savo kalbą. Rengiami nacionalinio diktanto konkursai ir panašūs renginiai. Lietuvių tautinės ambicijos kelia pavydą. Gyvendama Vilniuje atradau savo tautos kultūrą ir istoriją.
- Ką apie Vilnių pasakojate savo draugams, gyvenantiems Moldavijoje ir Rumunijoje?
- Rumunai, kurie niekada nesilankė Vilniuje, mano, kad čia yra labai šalta, nuolat lyja ar krinta sniegas ir yra niūru. Pasakoju jiems, kad Lietuva labai graži šalis.
Visiems savo draugams, kurie Vilniuje lankėsi prieš 20 ar 10 metų, patariu atvykti dar kartą ir pamatyti, kaip miestas pasikeitė, koks tapo modernus.
Atvykę tautiečiai pirmiausia pastebi, kad Vilnius yra labai švarus. Dar jiems įdomu, kad čia daug įvairiausių religijų maldos namų.
- Vilniuje gyvenate jau du dešimtmečius. Kokie pokyčiai mieste jums labiausiai krito į akis?
- Prisimenu, kaip eidavau gerti kavos į Gedimino prospekte buvusį centrinį gastronomą.
Parduotuvėje „Svajonė“, vietoj kurios dabar veikia „McDonald's“, pirkdavome labai skanių saldainių.
Vilnius man labiausiai patinka anksti ryte, tuomet mėgstu užsukti į kavinukę išgerti puodelį kavos.
Manau, tikroji miesto dvasia atsiskleidžia rytais, kai jis tiktai bunda po nakties.Tada galiu užuosti tikrąjį miesto kvapą ir jis man labai patinka.
Žiūriu, kaip miestas bunda, gatvėse daugėja žmonių.
- Gal turite mėgstamiausią vietą sostinėje, kur mėgstate pasivaikščioti, užsukate laisvalaikiu?
- Man labai patinka Trakų gatvė, kurioje yra daug mažų parduotuvėlių. Vienoje jų parduodamos vien pirštinės, kitoje – vien kojinės, mažos kepyklėlės ir kavinukės. Ten jaučiuosi labai jaukiai.
Didžiuliai prekybos centrai manęs nevilioja.
Man patinka ant viešojo transporto užklijuotos žymių kompozitorių biografijos ir grojama jų muzika, tiktai tarp jų pasigendu garsių rumunų ar moldavų muzikų.
- Papasakokite apie savo gimtąją šalį.
Kas bendro tarp Lietuvos ir Moldavijos?
- Moldavija panaši į Lietuvą ir plotu, ir gyventojų skaičiumi. Ir emigruoja moldavai taip pat kaip lietuviai.
Tik Lietuvos ekonomika labiau išsivysčiusi už Moldavijos, todėl moldavai atvažiuoja čia uždarbiauti.
Moldavams labai svarbu užsidirbti pinigų, grįžti namo ir pasistatyti namą.
Moldavai labai susiję su rumunais.
Mes ne tik kaimynai, mus vienija bendra istorija, kalba.