Juk Citrusinių vaisių šventė – vienintelė pasaulyje! O kodėl pagrindiniu šventės atributu buvo pasirinkti būtent apelsinai ir citrinos, sužinojau pakalbėjusi su vietos gyventojais. Tai, kad Mantonas virsta tikru rojumi žemėje, yra ne tik žodžių žaismas. Juk visi žino Adomo ir Ievos istoriją, tačiau prancūzai tiki, kad nuodėmę prišaukęs vaisius buvo ne obuolys, bet apelsinas.
Taigi vietinė legenda byloja, kad Adomas ir Ieva, bijodami Dievo bausmės, turėjo skubiai palikti rojų. Laimė, Ieva jau buvo nusižiūrėjusi mažą derlingos žemės lopinėlį, gausiai šildomą kaitrios saulės ir skalaujamą mėlynos jūros.
Bėgdami iš rojaus nusidėjėliai išsinešė ir nusiskintą apelsiną, kurį Adomas patarė Ievai paslėpti žemėje. Pasirinktos vietos žemė tam puikiai tiko, ir nuo to laiko Mantonas didžiuojasi savo nepaprasto grožio, įvairumo ir vešlumo sodais.
Malonų įspūdį kelia ir tiesiog gatvėse augantys apelsinmedžiai, gausiai aplipę oranžiniais vaisiais. Tiesa, valgyti jų nepatariama, nes mašinų srautas gatvėse retai kada nutrūksta.
Mantonas, kitaip dar vadinamas Citrinų miestu, visame pasaulyje išgarsėjo Citrusinių vaisių švente, kasmet sulaukiančia daugiau nei 200 tūkstančių smalsuolių.
Renginys, kurio ištakos siekia praėjusio amžiaus 4-ąjį dešimtmetį, laikomas antruoju pagal svarbą visame Žydrajame Krante. Populiarumu jis esą nusileidžia tik pirmąją vietą užimančioms „Formulės-1“ lenktynėms.
Mintis surengti tokią šventę, kuri suteiktų žiemai šilumos ir spalvų bei pritrauktų minias turistų, kilo Mantone įsikūrusių viešbučių savininkams. Tad vieną vasario rytą miestas atsibudo skendėdamas gėlėse, o ore tvyrojo gaivus vaisių kvapas.
Šventė, gyvuojanti daugiau nei 70 metų, turėjo milžinišką pasisekimą, neblėstantį ir šiomis dienomis. Tuo įsitikinau pati.
Jau atsidūrus prie vaisių sodo vartų man iš nuostabos išsiplėtė akys – tokios galybės apelsinų ir citrinų vienoje vietoje dar nebuvo tekę matyti.
Prie vartų išdidžiai vaikščiojo tikras dramblys, patvirtinantis tų metų šventės temą – Indija. Tema kasmet keičiama.
Šiais metais numatoma pagerbti žinomiausias viso pasaulio salas. Tačiau nesvarbu, koks šventės objektas, – didžiausią įspūdį palieka meniškai sukonstruotos vaisių skulptūros, smalsuolių laukiančios uždarame sode.
Iš išorės nieko pamatyti negalima, nes sodą tomis dienomis juosia didžiulė neperregima tvora. Vienintelis įėjimas – nuo jūros pusės esantys milžiniški vartai, kaip ir dera šventei, sukonstruoti tik iš citrusinių vaisių.
Tad nieko nelaukę nusipirkome bilietus ir įžengėme į tikrą pasaką. Kitaip pirmo įspūdžio nepavadinsi, nes realybė liko už aukštų sodo vartų, o prieš akis vėrėsi neįsivaizduojamas grožis.
Gelsvo žvyro takeliai vingiavo tarp gyvų (vasario mėnesį!) gėlių salelių, geltonavo ir skleidė svaiginamai saldų kvapą ką tik prasiskleidusios mimozos, žaliuojančioje žolytėje tai vienur, tai kitur iš apvirtusių senovinių amforų buvo matyti išbyrėję vaisiai, čiurleno nedideli fontanėliai.
Tačiau tai, ką pamačiau sodo viduryje, tiesiog atėmė žadą. Nepaprasto mėlynumo dangaus fone, nutviekstos kaitrios Pietų Prancūzijos saulės, viena už kitos stiebėsi iš vaisių padarytos skulptūros. Jos buvo beveik tokio dydžio, kokį daiktą ar gyvūną vaizdavo.
Pirmas mane pasitiko prie fontanėlio tupintis metro dydžio iš citrinų sukurtas drugelis, šalimais pievelėje ramiai ganėsi apelsininis dramblys, iš tolo švietė nepaprastai įspūdingi rūmai iš vaisių.
Įvairūs statiniai, milžiniški gyvūnai ir vaisiai – viskas sukonstruota tik iš apelsinų ir citrinų. Smalsumo vedama priėjau prie pat citrininės apelsinų upe plaukiančios valties ir pamačiau „statybos paslaptį“: kiekvienas vaisius buvo perjuostas gumele ir pritvirtintas prie metalinės konstrukcijos.
Pamatęs mano susidomėjimą statiniu, sodo tarnautojas paaiškino, kad šventei iš anksto kruopščiai ruošiamasi, konstruojami metaliniai karkasai, prie kurių vėliau patyrusios rankos pririša beveik 130 tonų apelsinų ir citrinų! Taip atsiranda tikri vaisiniai stebuklai.
Beje, sode tai vienur, tai kitur įrengti nedideli prekystaliai, nukrauti kalnais uogienių, marmeladų ir, žinoma, tradicinių šventės gėrimų – „Limoncello“. Tai stiprokas alkoholinis citrinų gėrimas. Gerti jį reikėtų tik gerokai atšaldytą (iki 2 ar 3 laipsnių šilumos) vakarienės pabaigoje.
Ypač žaismingos šio gėrimo butelių formos: skaisčiai geltonas gėrimas teliūskuoja krištolinėje kurpaitėje ar stilizuotoje gitaroje.
Vasaris Žydrajame Krante – karnavalų metas. Tad šventė, trunkanti net dvi savaites, įsuka miesto svečius į pašėlusių linksmybių sūkurį. Kai išėjusi iš vaisių sodo išgirdau artėjančios muzikos garsus, tiršta smalsuolių minia jau nešė mane pajūriu vingiuojančios gatvės link.
Ištiesusi kaklą pamačiau pirmuosius šio šurmulio kaltininkus: ant vežimų išdidžiai linguodamos artėjo vaisinės skulptūros! Tuomet supratau, kad sodas – tai ramioji šventės dalis. Kita dalis skulptūrų sumontuojama ant vežimų, kurie, lydimi muzikos ir margaspalvių šokėjų būrio, keliauja miestelio gatvėmis.
Aplinkui pokšėjo petardos, žmonės garsiai plojo ir sveikino šokėjus, o man ant pečių nusileido konfeti lietus. Visą šį renginį galima stebėti ir iš specialiai abiejose gatvės pusėse sukonstruotų tribūnų, tačiau ramiai sėdėti, kai aplink siaučia tikra fiesta, tiesiog nedovanotina.
Vakare pavargusi, bet laiminga pasinaudojau sodo tarnautojo patarimu dar kartą sugrįžti pasigrožėti skulptūromis iš vaisių. Specialieji šviesos efektai, sklindantys iš pačių netikėčiausių sodo ir skulptūrų kampelių, tą naktį užbūrė ne tik mane.
Šventei pasibaigus visi skulptūroms panaudoti vaisiai keliauja į vienuolynus. Iš ten darbščių vienuolių rankomis pagaminti džemai patenka į vaikų ir senelių namus. Grožio ir gerumo šventė tęsiasi.
Šiais metais Citrusinių vaisių šventė vyks nuo vasario 16 iki kovo 5 dienos. Naktiniai fejerverkai – vasario 21 ir 29 d. 20 val. 30 min. Tai puiki proga paįvairinti niūrią žiemą.