„Jau 20 metų, nuo pat paauglystės, esu anarchistė. Iš pradžių mažai žinojau apie tikrąją ideologiją, tik maištavau: pankuodama nešiojau vėlinius, buvau nusiskutusi galvą, net esu pabandžiusi rūkyti „žolę“. Rimtai šia filosofijos kryptimi ėmiau domėtis, kai su vyru ir vaikais apsigyvenome Paryžiuje, tarptautiniame menininkų miestelyje. Čia susipažinau su rusų anarchistų palikuonimis“, – prisimena V.Pajuodienė.
Bet net ir būdama nepavargstanti protestuotoja bei asmeninės laisvės siekianti kovotoja Vilma niekada nemaištavo prieš šeimos rutiną. Ji priėmė ištekėjusios moters daliai skirtus darbus: virė, konservavo, skalbė, rūpinosi namais ir vaikais.
„Prisipažinti, kad esi anarchistė, – rizika. Visuomenė anarchizmą supranta kaip netvarką, chaosą. Tačiau aš manau, kad būtent ši ideologija, neigianti hierarchinį valdymą, yra aukščiausia demokratijos forma. Anarchizmas gali gyvuoti tik ypač brandžioje visuomenėje“, – įsitikinusi V.Pajuodienė.
Fioklos pseudonimą pasirinkusi menininkė šiuo vardu pasirašo internete, spausdindama savo keistus eilėraščius. Viename Lietuvos poetų forume 35 metų Fiokla pelnė bastūniškiausio eilėraščio autorės titulą.
Fiokla Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčioje yra surengusi savo tapybos darbų parodą „Pokalbiai su Che beržyne“. Garsus Lotynų Amerikos revoliucionierius Ernesto Guevara de la Serna buvo pramintas Che Guevara. Che – taip revoliucionieriaus gimtojoje Argentinoje įprasta kreiptis į bičiulius.
„Numezgiau megztinį tau,/ Iš siūlų raudonų,/ Iš savo plaukų,/ Ir iš anarcho – marksizmo./ Per didelis?/ Bijai?/ Nustok gerti litį,/ Įkvėpk oro giliai,/ Nueisim drauge pas senelį Kropotkiną/ Savo nuodėmių išsakyt,/ Atsiprašyt, kad nebuvom laisvi“.
Šis ir daugiau panevėžietės eilėraščių spausdinami internetiniame anarchistų puslapyje greta Ernesto Che Guevaros, amerikiečių poeto Alleno Ginsbergo, rašytojo Kurto Vonneguto, jauno rusų rašytojo Aleksejaus Cvetkovo kūrybos. Minimas Piotras Kropotkinas, XIX–XX a. gyvenęs anarchizmo teoretikas, dar vadinamas anarchizmo tėvu.
Paryžiuje šeima praleido kelis mėnesius – Vilmos vyras Alfridas Pajuodis vienoje Prancūzijos sostinės galerijų surengė savo darbų parodą.
Paryžiaus centre įsikūręs menininkų miestelis tiesiog alsavo nepriklausoma laisva dvasia. Dailininkų ir muzikantų kambarių languose visą parą negesdavo šviesos.
Kartais savo darbus jie eksponuodavo atviros studijos principu: pas kaimynus išnešdavo baldus, o tuščiame kambaryje ant grindų surikiuodavo savo kūrinius. Juos apžiūrėdavo susirinkę kaimynai. Pokalbiai apie meną prie taurės vyno trukdavo iki išnaktų.
Niekas nedangstė langų. Privatus gyvenimas virė visų akivaizdoje. Žmonės nesislėpdami kūrė, klausėsi muzikos, gamino valgį, mylėjosi. Pajuodžiai kartais būdavo priversti uždengti savo buto langus, kad apsaugotų vaikus nuo atvirų kaimynystėje vykstančių erotikos scenų.
Niekas nieko nebandė sprausti į rėmus, vadovauti ir patarinėti. Vyravo tolerancija. Kaimynams netrukdė tai, jog viename kambaryje gyvenantis būrys kinų kas vakarą stumdė baldus, kad naktį visi galėtų tilpti atsigulti. Rytą baldai grįždavo į savo vietas, kad ankšto būsto gyventojai turėtų vietos kurti.
Anarchizmo teorija griauna mitus apie žmogaus prigimtinį agresyvumą ir nesugebėjimą gyventi be valdžios bei autoriteto. Iki XX a. vidurio anarchizmas daugiausia buvo revoliucinis judėjimas senąja marksistine revoliucinės sąvokos prasme.
Šiuolaikinis anarchizmas labiau psichologizuotas, akcentuoja laisvus žmonių tarpusavio santykius. Šią ideologiją išpažįstantys žmonės yra nusiteikę prieš bet kokias totalitarizmo, nacionalizmo ir rasizmo apraiškas.
Gal todėl Panevėžio rajone, Krekenavos regioniniame parke, menininkų Vilmos ir Alfrido Pajuodžių įkurtame Mėnulio akmens skulptūrų parke, kartais renkasi ir svečiuojasi ne visur ir visada aplinkinių toleruojami kraštutinių pažiūrų žmonės.
Čia yra veikusi radikalaus meno ir gyvenimo būdo stovykla. Šią vasarą parke kelias dienas stovyklavo grupė radikalių feminisčių iš Lietuvos ir užsienio.
Tarp stovyklautojų būta margos publikos: mokslininkų, studijuojančių lyčių lygybę, moterų krizių centro atstovių, filosofų, poetų, savigynos mokytojų, taip pat ir homoseksualumo neslepiančių moterų porelių.
Dar viena paralelė: kaip ir F.Kahlo, kuri ilgai buvo žinoma ne kaip savita menininkė, bet tik kaip garsaus dailininko Diego Riveiros žmona, Vilma yra žinomo panevėžiečio skulptoriaus A.Pajuodžio sutuoktinė ir dviejų vaikų motina.
Vos sulaukusi aštuoniolikos, ji ištekėjo už savo buvusio skulptūros mokytojo, kuris jai dėstė Panevėžio vaikų dailės mokykloje. Būdama paauglė, ji žavėjosi originaliai samprotaujančiu, netradiciškai vilkinčiu ir kartais netikėtais poelgiais stebinančiu savo dėstytoju.
Kartą patriotiškai nusiteikęs mokytojas savo mokinę išvarė iš pamokos už tai, kad ši į dailės pamoką atėjo ryšėdama pionierišką kaklaraištį.
„Tai mane paveikė. Tačiau jau tada susimąsčiau apie daugelį dalykų“, – prisimena moteris dabar juokingai atrodantį incidentą.
Netrukus Vilma išvažiavo mokytis juvelyro specialybės į Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą. Grįžusi į Panevėžį aplankyti tėvų, kartą ji vėl susidūrė su savo buvusiu dėstytoju A.Pajuodžiu. Šį kartą jie vienas į kitą pažvelgė ne mokytojo ir mokinės, o vyro ir moters akimis.
„Tėvai prieštaravo, bandė atkalbėti, kad netekėčiau už 16 metų vyresnio žmogaus. Tačiau man norėjosi keisti savo gyvenimą. Nejaučiau beprotiškos aistros, vedybos man greičiau buvo dar viena savotiško laisvės pasireiškimo forma“, – prisipažino menininkė.
Tuo metu, kai pora tuokėsi, visa Lietuva gyveno nepamirštamą Atgimimo laikotarpį.
Vilma prisipažino, kad net ir būdama nepavargstanti protestuotoja bei asmeninės laisvės siekianti kovotoja nemaištavo prieš šeimos rutiną. Ji priėmė ištekėjusios moters daliai skirtus darbus: virė, konservavo, skalbė, rūpinosi namais ir vaikais.
Ar anarchistinės pažiūros suderinamos su šeimos pareigomis? „Kitose šeimose feminizmas deklaruojamas tuo, kad vyras išsiskalbia drabužius. Mūsų darbų pasidalijimas kitoks. Tėtis daugiau rūpinasi vaikų auklėjimu. Jei reikia, padeda paruošti pamokas, eina į tėvų susirinkimus. Dažniausiai ten tarp mamyčių būna balta varna“, – juokėsi Vilma.
Pajuodžių penkiolikametė Barbora domisi teatru, trylikametis Nikodemas susirgęs muzika ir daile. Jis mėgsta piešti komiksus ir tai daro meistriškai.
Beje, šeima nusprendė, kad nuo penktos klasės Nikodemas turėtų pradėti lankyti rusakalbių mokyklą. Tam, kad išmoktų daugiau kalbų.
„Norime, kad sūnus rusų klasikus galėtų skaityti originalo kalba. Mažos tautos atstovai turi būti poliglotai“, – sakė ekscentriškais sprendimais garsėjantis A.Pajuodis.
Tėvų sumanymas buvo įgyvendintas. Berniukas mokosi puikiais pažymiais. Jis pats pasiryžęs per savo gyvenimą išmokti bent šešias kalbas.
Moteriai atrodo, kad du besituokiantys menininkai turėtų kiek papildyti tradicinę šeimos priesaiką. Į ją reikėtų įrašyti įsipareigojimą nepavydėti vienas kitam kūrybos.
„Pažįstu menininkų porų, kuriose sutuoktiniai, kaip menininkai, vienas kitą palaiko. Tačiau žinau ir tokių atvejų, kai dėl meninio dominavimo kyla nesutarimų. Tarp vyro ir žmonos atsiranda įtampa, ypač kai vienam sekasi labiau nei kitam.
Mūsų šeimoje irgi visko buvo. Tačiau pavydą išsklaido tai, kad vyro, kaip menininko, karjera yra ilgesnė. Be to, mes kuriame skirtingus menus“, – neslėpė Vilma.
A.Pajuodžio sukurtų skulptūrų yra ne tik gimtajame Panevėžyje, bet ir kituose Lietuvos bei Europos miestuose. Pastaruoju metu pora turi bendrą projektą – 20 hektarų užimantį Mėnulio akmens skulptūrų parką. Jame stovi nemažai A.Pajuodžio darbų. Gražioje vietovėje apsilanko turistai, rengiami menininkų susiėjimai.
Vilma keliasi 7 valandą ryto, tvarko korespondenciją, išleidžia vaikus į mokyklą. Prireikus gali tapti vyro vadybininke. Tą darė ne vienerius metus, todėl buvo priversta išmokti buhalterijos, kai kurių tarptautinės teisės dalykų, susipažinti su meno kūrinių gabenimui keliamais muitinės reikalavimais.
Viename moters paveiksle akis nuleidusi madona skuta bulves. V.Pajuodienė kažkelintais savo santuokinio gyvenimo metais sako supratusi, kad užgniaužti norai ir kūrybinės ambicijos sukelia kūno ligas.
„Kai dvasia veržiasi, nereikia jai kliudyti. Nerealizuota kūrybinė energija transformuojasi nepageidaujama forma“, – mano moteris. Todėl savo laisvalaikį ir pavogtas miego valandas ji skiria kūrybai.
Vilmos paveiksluose dominuoja musmirės įvaizdis. Raudona, baltais taškeliais, ji Vilmą žavėjo nuo vaikystės. Miške išdygusių musmirių pulkai viliojo mergaitę savo ryškiu grožiu.
„Atsitūpdavau šalia musmirių ir valandų valandas galėdavau jomis grožėtis. Norėdavau pasisodinti ją vazonėlyje ir laikyti namuose“, – prisimena menininkė.
Moters vaizduotę iki šiol kaitina grožio ir nuodo derinys. Paveiksluose jis virsta užkoduota metafora.
„Meškos albinosės raudonas badas“. Taip pavadintame Vilmos paveiksle tarp beržų kamienų ir raudonuojančių musmirių klaidžioja meška.
„Ji išvaryta iš kitaip mąstančio kolektyvo, tačiau baigia numirti iš bado, nes grožiu spindintis nuodingas pasaulis negali jos pasotinti“, – paaiškino menininkė.