Vienu geidžiamiausių jaunikių, vaikštančiu miesto valdžios koridoriais, galima įvardyti Lenkų rinkimų akcijos narį, 37 metų mero pavaduotoją A.Liudkovskį.
Mero Juozo Imbraso dešinioji ranka jau pasiekė neblogas karjeros aukštumas, yra gražus, turtingas, sugyvenamo charakterio, tačiau antrosios pusės jo pašonėje vis dar nesimato.
Vakar „Sostinė“ su vicemeru šnektelėjo apie jo laimingą senbernystę. Kiek laiko ji dar tęsis?
- Lapkričio 25-ąją minima Senbernių diena. Kaip jūs paminėjote šią šventę? – pasiteiravo A.Liudkovskio „Sostinė“.
- Atvirai pasakius, pirmą kartą apie šią šventę išgirdau.
Iš pat ryto paskambino vienas pažįstamas ir pasveikino. Buvo labai juokinga. Anksčiau niekada neminėjau šios dienos.
- O kolegos nepasveikino?
- (Juokiasi) Oi ne, nesulaukiau nė vieno sveikinimo. Gal kolegos nedrįso?
- Tai kodėl vis dar nesukūrėte šeimos?
- Taip jau susiklostė gyvenimas. Studentiškais laikais nespėjau susirasti žmonos, o dabar tam neturiu laiko.
Pastaruosius devynerius metus labai intensyviai dirbu – nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Dažnai tenka dirbti ir savaitgaliais. Tad žmonos paieškoms visiškai neturiu laiko.
- Manote, kad mylima moteris reikalautų labai daug dėmesio?
- Kai pažiūriu į draugų šeimas, matau, kad tam reikia skirti tikrai nemažai laiko. Abejoju, ar atsirastų moteris, kuri pakęstų mano darbo grafiką.
Juk manęs nuolat nebūtų namuose. Kam tada kurti šeimą, jei vis vien nebūtum su ja?
- Tai save jau laikote užkietėjusiu senberniu?
- (Kvatoja) Tikrai ne. Kažkas yra pasakęs, kad svarbiausia ne žmogaus amžius, o tai, kiek jaunas jis jaučiasi širdyje. Tad manęs dar nenurašykite, nelaikau savęs jau tokiu beviltišku.
- Kokios moterys jums patinka? Gal jau kas krito į akį iš savivaldybėje dirbančių kolegių?
- Esu tos nuomonės, kad savame darže kažko ieškoti niekada neverta.
Kokios moterys man patinka, neišduosiu, nes tai – labai asmeniškas klausimas.
Tiktai galiu patikinti, kad esu tradicinių pažiūrų žmogus, tad dėl mano lytinės orientacijos galite būti ramūs.
* * *
Senbernis – jau nuo trisdešimties metų
* Senbernių diena švenčiama lapkričio 25 dieną.
* Protėviai senberniu vadindavo apie 50 metų sulaukusį vyrą. Šiandien europiečiai senberniais vadina jau 30-mečius.
* Negatyvus požiūris į senbernius buvo paplitęs ne tik Lietuvos kaime. Neigiamai į senbernius buvo žiūrima dar nuo Spartos ir Atėnų laikų.
* Buvo manoma, kad žmogus turi atlikti savo misiją – sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių.
* Prieš keletą tūkstančių metų gyvavusios tradicijos viengungiams buvo labai nepalankios – jiems taikyti didesni mokesčiai, dedamos tam tikros baudos, žmonės galėjo viengungių negerbti.
* Lietuvos kaime dažniausiai senberniais likdavo negavę paveldėjimo. Taip nutikdavo dėl to, kad šeimoje būdavo daug brolių ir nebuvo iš ko padalyti turto. Senberniais tapdavo ir žioplesni, nemokantys ūkyje tvarkytis vyrai.