M.Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ valdybos pirmininkė 52 metų R.Kubilienė jau žino, ką reiškia būti premjero žmona.
Vyriausybės vadovo pareigas A.Kubilius ėjo 1999-2000 metais, taigi moters nebaugina naujas statusas. Tačiau ji apgailestavo, kad progų drauge pavakaroti dabar vėl bus vis mažiau.
- Ar džiaugiatės aukštomis vyro pareigomis? - „Lietuvos rytas“ vakar pasiteiravo R.Kubilienės.
- Kaip pilietė džiaugiuosi, nes manau, kad jis yra drąsus, gerai išmanantis politiką žmogus ir tinkamas eiti šias pareigas.
Bet kaip žmona aš jį užjaučiu, nes jo laukia sunkus darbas.
Nors mano širdyje – dvilypis jausmas, didžiuojuosi, kad jis elgiasi vyriškai ir teisingai.
- Ar esate pasiruošusi iš jaukaus buto Antakalnyje persikelti į premjero rezidenciją Turniškėse?
- Esu labiau prisirišusi prie savo mylimo vyro negu prie namų. Jau kartą mes buvome įsikūrę Turniškėse, todėl puikiai žinau, ką reiškia kraustytis.
- Ar tapus premjero žmona nenukentės jūsų muzikinė karjera?
- Aš – ne solistė, o orkestrantė. Jei negalėsiu groti koncerte, nieko bloga neatsitiks. Orkestras dėl to nesugrius ir koncertų neatšauks.
Anąkart man pavyko suderint visuomeninę veiklą ir tiesioginį darbą. Žiūrėsime, kaip bus šįkart. Nemėgstu gyvenimo projektuoti į priekį, kol niekas dar nevyksta.
- Kuo turėsite užsiimti kaip premjero žmona?
- Nesuku dėl to sau galvos. Ką vyras palieps, tą ir vykdysiu.
Anksčiau savo sutuoktinį, kai jis pirmą kartą buvo išrinktas premjeru, esu tik kartą lydėjusi į vizitą užsienyje.
Todėl nemanau, kad ir šįkart dažnai teks paskui jį lakstyti.
Jeigu dabar imčiau jaudintis, kad mane užgulė sunkios pareigos, išeičiau iš proto.
Nežinau, kas manęs laukia, todėl situaciją priimu ramiai. Viskas susidėlios, kaip turi būti.
Kas skatino veikti
2000 m. premjero žmona R.Kubilienė davė interviu žurnalui „Stilius“. Štai ką ji tada kalbėjo:
„Vyrui tapus premjeru, negalėjau likti nuošalyje, todėl greta darbo orkestre ir buities atsirado visuomeninė veikla. Buvo aišku: savo veiklai daugiausia turime vienerius metus, todėl nutarėme užsiimti tuo, ką galime greitai padaryti. Tai – fiziko žmonos savybė.
Užsiimti labdara pastūmėjo po vieno Nacionalinio simfoninio orkestro koncerto gautas laiškas. Voke radau du tūkstančius litų. Aukotojas panoro likti nežinomas. Tai ir buvo pirma paskata užsiimti labdaringa veikla.
Aš ir man pritariančios ministrų žmonos laikėsi nuostatos: jeigu užsiimame labdara, tai darome iš savo lėšų. Kiekvieną mėnesį mokėjome po 50 litų mokestį. Iš surinktų lėšų buvo perkamos knygos kaimo bibliotekoms.
Dalį pirkdavome, kitas atnešdavo draugai, kolegos. Net Filharmonijos salėje buvo pastatyta dėžė, į kurią bendradarbiai sudėdavo iš savo bibliotekų atneštas knygas.
Sužinojusios apie ilgai inkstų persodinimo operacijų laukiančius ligonius, kuriems keliskart per savaitę atliekama dializė, kartu su ministrų žmonomis nutarėme jiems padėti.
Apie 300 šalies įmonių 2000-ųjų pradžioje gavo laiškus su prašymu skirti lėšų mūsų rengiamai akcijai. Juos aš pasirašiau.
Mano statusas turėjo reikšmės tam, kad dauguma verslininkų davė pinigų. Tačiau buvo ir tokių, kurie mus pavadino elgetaujančiomis“.