***
Dar neseniai, kol nešalo ir nebuvo prisnigę, Vilniaus Vingio parko takeliais dukart olimpinis disko metimo čempionas V.Alekna su savo masažuotoju Zigmu Živatkausku nuolat mindavo dviračių pedalus. Ir jie ne šiaip važinėjosi, o rengdavo tikras lenktynes.
„Palaikėme tempą“, – šypsojosi 36 metų V.Alekna.
Garsiausias Lietuvos lengvaatletis dar intensyviai nesirengia artėjančiam sezonui, todėl jo treniruotės daug įvairesnės: buvo dviratis, dabar liko čiuožimas ir tenisas.
Tenisą V.Alekna žaidžia jau senokai, o čiuožinėja pastaruosius trejus metus. Nuo tada, kai iš Kanados buvo atsiųstos 50 dydžio pačiūžos.
„Tokio dydžio šiaip nenusipirksi. Tokios pačiūžos turi būti specialiai sutvirtintos, kad nelūžtų. Jas gauti padėjo profesionalūs ledo ritulininkai“, – tvirtino disko metikas.
Savamokslis čiuožėjas ant ledo nedaro piruetų, o čiuožti moka tik pirmyn, atgal ir, kaip pats juokauja, dar kažkaip.
„Čiuožiu ne tiek daug – apie porą mėnesių triskart per savaitę. Pirmieji išėjimai ant ledo po pertraukos visada būna sunkūs, turi viską prisiminti. Tačiau griūvu retai“, – patikino V.Alekna.
Čiuožimas stiprina sąnarius, čiurnas, kelius ir apskritai kojas. Todėl V.Aleknai tai – viena fizinio pasirengimo treniruočių dalių: „Kai valandą pastovi ant pačiūžų, yra ką veikti. Po to skauda raumenis – pėdas, blauzdas. Gerai, kad skauda. Vadinasi, gauni krūvį“.
***
Tenisas – dar vienas malonumas, kuriam pradėdamas rengtis naujam sezonui atsiduoda V.Alekna. Sostinės Lengvosios atletikos manieže triskart per savaitę disko metikas su masažuotoju daužo kamuoliuką.
„Tai – ne žaidimas, tiesiog mušinėjimas. Kartais su Zigmu surengiame rungtynes, tada jau rimčiau žaidžiame. Varžomės tik dėl garbės, ne dėl ko nors materialaus“, – patikino disko metikas.
V.Aleknos ūgis – beveik du metrai, svoris – 130 kg. Buvęs maratono bėgikas Z.Živatkauskas sveria perpus mažiau, o jo ūgis – 170 cm. Tačiau nei aukštas stotingas disko metikas, nei nedidukas vikrus masažuotojas su teniso rakete neturi pranašumo.
„Stengiamės vienas kito nepranokti, nes jei vienas bus aiškiai stipresnis, taps nebeįdomu žaisti.
Reikia išlaikyti lygybę“, – juokėsi V.Alekna.
Nesvarbu, tenisas, čiuožimas ar dviratis.
Svarbiausia – kad tai padeda išsklaidyti įprastą monotoniją.
Nebereikia bėgti įgrisusio kroso, o nauda – tokia pat.
„Taip palaikau sportinę formą ir dar jaučiu malonumą“, – savo pomėgį išbandyti kitas sporto šakas įvertino šiemet Pekine olimpinį bronzos medalį laimėjęs V.Alekna.
***
Pekino olimpinių žaidynių šiuolaikinės penkiakovės vicečempionas E.Krungolcas kraustosi iš proto, jeigu negali būti pirmas.
Jei supranta, jog kas nors už jį geresnis, vilnietis tiesiog neriasi iš kailio, kad tik aplenktų savo varžovą.
Bet kartodrome jis dar nesijaučia toks pajėgus, todėl visai nesigėdydamas sako, kad per pastarąsias kartų varžybas buvo tik 21-as.
„Čia visai gerai. Anksčiau apskritai būdavau pačiame gale“, – apie savo laimėjimus trasoje, į kurią susirenka iki 30 dalyvių, su šypsena pasakojo penkiakovininkas.
Kartingu E.Krungolcas susidomėjo daugiau kaip prieš dvejus metus, kai į Anykščiuose vykusias varžybas negalėjo vykti vienas jo draugas.
Vietoj jo nuvyko Edvinas. Ir užsikabino.
„Emocijos liejasi per kraštus.
Šiame sporte reikalinga ir reakcija, ir greitis, ir dėmesingumas, ir didelė ištvermė.
Negalima nepaisyti elementarių fizikos dėsnių – tokių kaip trintis, išcentrinė ar pasipriešinimo jėgos, sukibimas.
Man turbūt įdomiau dalyvauti ne savo srities varžybose, kur ne viskas aišku, kur nenutuoki varžovų galimybių ir net nežinai savųjų.
Įdomu viską pradėti nuo nulio ir pamažu kilti, vis aplenkiant labiau patyrusius varžovus, o tada norisi vis daugiau, norisi vis lenkti.
Tas noras dažnokai ir pakiša koją. Bet jei yra užsidegimas, iš klaidų tik mokaisi“, – entuziastingai apie savo pomėgį pasakojo 35 metų E.Krungolcas, kuris, net būdamas kartodromo naujokas, ir čia jau pasvajoja apie pergales.
Kiekvieną mėnesį vykdamas į Anykščius sportininkas sumoka 100 litų mokestį.
Varžybos prasideda nuo preliminarių važiavimų, po kurių greičiausieji patenka į finalą.
Azartiškas penkiakovininkas savo penktosios klasės BMW nelaksto gatvėmis, bet svajoja kada nors dalyvauti ralio varžybose ar žiedinėse lenktynėse.
Kartą E.Krungolcas buvo slidinėti Slovakijos Tatruose.
„Žiauriai patiko. Bet, kaip manote, kodėl daugiau ten nevažiuoju, jei taip patiko? – juokėsi Pekino olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojas, priverstas saugotis, kad nesusižeistų, todėl negalintis slidinėti. – O kartai – saugi sporto šaka.
Vienu metu kartodrome nevažiuoja daug lenktynininkų, tad nėra mėsmalės.
Be to, susižeisti galima net ir einant per gatvę“.
***
Septynkovininkė V.Žemaitytė per treniruočių stovyklas vasaros mėnesiais mėgsta pagainioti krepšinio kamuolį.
Tiksliau – dėl jo pakovoti. 180 cm ūgio lengvaatletę draugai dažniausiai stato po krepšiu.
„Kad gaudyčiau atšokusį kamuolį. O į krepšį retai metu, nors dvitaškius visai neblogai pataikau.
Dažniausiai žaidžiame su vaikinais, kurie už mus fiziškai tvirtesni, todėl negalėčiau pasigirti, kad esu gera krepšininkė“, – sakė 23 metų daugiakovininkė, vedusi laidą „Krepšinio pasaulyje“.
Dabar pats pasirengimo naujajam septynkovės sezonui įkarštis, todėl, vengdama traumų, V.Žemaitytė krepšinio nežaidžia.
Tačiau gali žaisti boulingą, kurio kamuolius su savo draugais mėto bent keletą kartus per savaitę.
„Mano vakarai laisvi, tad kodėl nepažaidus?
Netgi nepasakyčiau, kad sportuoju – žaidžiant boulingą nėra didelio fizinio krūvio.
Kas čia tokio keliskart išmesti po vos kelis kilogramus sveriantį kamuolį?“ – retoriškai klausė lengvaatletė, kuri nelaiko savęs patyrusia boulingo žaidėja, bet kartais surenka per 200 taškų.
Per vieną žaidimą bent penkis šešis kartus pirmu metimu V.Žemaitytė numuša visus kėglius.
„Tačiau būna, kad nesiseka“, – prisipažino septynkovininkė, kuri boulingo takelyje su savo draugais varžosi tiktai dėl garbės, o ne konkretaus prizo.