44 metų V.Juozapaičiui ne taip baisu nusilaužti ranką ar koją.
Tačiau sloga jam – pasaulio pabaiga. Dėl jos atlikėjas netenka ne tik nuotaikos, bet ir darbingumo.
Negali būti blogos nuotaikos
- Sunku tuo patikėti. Scenoje jūs visuomet energingas ir puikiai nusiteikęs.
- Mano gyvenimas – viešas. Esu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas, dėstau studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei kolegijoje, kas antrą trečią vakarą lipu ant scenos. Todėl privalau spinduliuoti energiją ir sveikatą, pasirodyti geriausios formos.
Neturiu teisės būti blogos nuotaikos, demonstruoti neigiamų emocijų ir jų primesti studentams ar žiūrovams.
Aišku, negali visą laiką gyventi pakiliai nusiteikęs. Ir man būna visokių dienų, tik tai labiau matoma privačiame gyvenime.
Bet viešumoje viršų ima optimizmas ir atsakomybė. Čia kaip kunigui – neišeisi prieš žmones ir nepasakysi, kad aš dabar blogai jaučiuosi, pasiimu nedarbingumo pažymą ir einu miegoti.
Ligų stengiasi išvengti
- Kaip dažnai tenka ją imti? Kokiomis ligomis jums teko sirgti?
- Nedažnai. Tam tikrų visai nevaikiškų ligų buvo vaikystėje. Dėl jų teko atsisakyti krepšinio. O dabar man baisiausios ligos – viršutinių kvėpavimo takų uždegimas, sloga, gerklės peršėjimas, ausų uždegimas.
- Kaip atsikratote šių negalavimų?
- Negydoma liga praeina per savaitę, gydoma – per septynias dienas. O jeigu rimtai, pirmiausia stengiuosi nesusirgti.
Visi dainininkai išsiugdo įprotį saugotis vos tik pajutę pirmuosius požymius. Aš iš karto užsisagstau, saugau kaklą ir gerklę, nejungiu kondicionieriaus, uždarau langus. Stengiuosi pašalinti viską, kas man kelia grėsmę.
Negaliu išvengti tik tų atvejų, kai virusinėmis ligomis apkrečia kiti. Tada jau gali tekti atsigulti ir į lovą.
- Ar taip ir darote?
- Dažniausiai ne. Dėl to gal kiek nukenčia klausytojas, nes liga negali neturėti įtakos dainavimui. Tačiau turiu sutarčių, įsipareigojimų, todėl jeigu liga nėra tokia baisi, stengiuosi nenuvilti kitų žmonių.
- Ar teko išbandyti ligoninės lovą?
- Pastarąjį kartą ligoninėje gulėjau po 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių. Su žmona Egle buvome tarp tų, kurie saugojo Vilniaus televizijos bokštą. Kariūnų paleisti šūviai pakenkė ausims.
Teko porą savaičių pagulėti ligoninėje, gerti vaistus, atlikti procedūras.
Pasitiki teatro gydytoja
- Ar dažnai dabar pasitikrinate sveikatą?
- Esu šalininkas tų, kurie skatina bent kartą per metus pasitikrinti, nors pačiam ne visada tai pavyksta. Dažniau pasitikrinti priverčia profesija.
Turime teatro gydytoją – balso specialistę, kuri tikrina, ar nepažeistos balso klostės, pasirūpina balso higiena.
Ji pataria balso stygas sutepti skalaujant gerklę druskos tirpalu (kartais – su trupučiu glicerino), dėti aliejaus kompresus, šildyti gerklę.
Kasdien turint didelių solinių pasirodymų, parausta gerklė. Tada padeda čiulpinukai.
- Rimčiau susirgęs gydotės vaistais ar liaudiškomis priemonėmis?
- Antibiotikų vengiu kaip velnias kryžiaus, bet kartais nebelieka kitos išeities. Apskritai stengiuosi vengti cheminių preparatų. Jei tik galiu, renkuosi liaudies mediciną – medų, bulvių lupenas, karštą alų ar pieną, citriną.
Šios priemonės padeda sustabdyti pirmuosius požymius, kol liga nenukeliavo iš viršutinių kvėpavimo takų į žemutinius. Tada jau gali prasidėti rimtos ligos.
Riziką kelia ir darbas
- Kokie negalavimai kamuoja jūsų profesijos atstovus?
- Neatsiejama mano profesijos dalis – sceninės dekoracijos ir drabužiai. Jie chemiškai apdorojami ir naudojami daug metų, todėl sukelia alergiją.
Įžengęs į persirengimo kambarį kartais pajuntu, kad negaliu kvėpuoti. Scenoje gali ištikti kosulio priepuoliai.
Be to, solistas per pasirodymus kaskart patiria garso šoką. Įsivaizduokite, kokio stiprumo garsą jis skleidžia teatro scenoje ir kokių decibelų yra priverstas klausytis jo scenos partneris, stovintis už pusės metro. Per keliolika metų tai paveikia klausą.
Rizika kyla ir nervų sistemai. Kai kasdien susiduri su tokiais decibelais, daraisi jautresnis, norisi ramybės, tylos, imi girdėti menkiausią krebždesį ar garsiau skambančią muziką pas kaimyną. Negali ramiai nusėdėti kirpykloje, apsipirkti prekybos centre.
Todėl mūsų namuose muzika neskamba. Nebent tada, kai mokomės. Kadangi abu su žmona esame muzikai, stengiamės nors trumpam pasinerti į tylą.
Kaip voverė darbų rate
- Kaip pailsite, atsipalaiduojate?
- Tam nelieka laiko. Savaitgaliais dažniausiai koncertuoju. Esu kaip voverė įsisukęs į nesibaigiantį darbų ratą.
Todėl tenka griebtis saviapgaulės.
Pavyzdžiui, ryte repetuoju Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Po to skubu pas studentus ir raminuosi: veiklos pakeitimas tam tikru požiūriu irgi poilsis.
Kai jau prieinu visišką aklavietę, stengiuosi užsidaryti uždaroje erdvėje, prisėsti prie televizoriaus, interneto ar paskaityti knygą.
Tačiau dabar visi gąsdina ištiksiančia krize. Tai, be abejo, turės neigiamo poveikio žmonių sveikatai.
Bauginamos mintys įaudrina, skatina neviltį, sukelia dar didesnį nusivylimą.
Pats stengiuosi neprarasti sveikos nuovokos.
Neišvengia užkandžių naktį
- Scenos žmogus visada turi gerai atrodyti. Kaip rūpinatės fizine forma?
- Krūvis toks, kad net sportuoti nereikia. Be to, dabar gyvename bute penkių aukštų name. Jame nėra lifto, todėl kasdien esame priversti sportuoti. Be to, laikome šunį, kurį reikia pavedžioti.
Anksčiau 15 metų gyvenome devintame aukšte. Kadangi name buvo liftas, judėjome minimaliai. Dabar esame priversti laipioti laiptais. Bet dėl to tik džiaugiuosi, nes neturiu rūpesčių dėl fizinės formos – jau 15 metų galiu įsisprausti į tą patį sceninį kostiumą.
- Koncertai ir pasirodymai paprastai būna vakare. Ar po jų neįsisukate į šaldytuvą?
- Didžiausia mano bėda – naktiniai pietūs. Prieš koncertą juk neprisikirsi cepelinų – 4 valandas prieš pasirodymą nevalgau. Bet neatsisakau skysčių.
* * *
Nuo gerklės skausmo – bulvės
V.Juozapaitis skaudančią gerklę pataria gydyti taip:
pirmiausia pakvėpuoti garais, kuriuos išskiria su lupenomis išvirtos bulvės;
po to tas pačias bulves panaudoti kaip šildomąjį kompresą: sutrinti jas, sudėti į marlės gabalą ir užsidėti ant sinusų, kaklo ar krūtinės.