1995 m. atkūrė nuosavybės teisę į tėvų žemę Ežeikių kaime ir ėmėsi ūkinės veiklos. Jis pasakojo, kad pradžia buvo labai sunki: nei pinigų, nei technikos, tik 20 ha dobilienos. Bandė auginti kiaules, laikė jaučius. Buvo nepaprastai sunku, širdperšą norėjo nuraminti alkoholiu.
„Pageri, atrodo, problema išsispręs, nė velnio, tik dar sunkiau pasidaro. Ir valdiškame darbe dažnai pasivaišindavau, įvairių progų pasitaikydavo. Vieną kartą sau pasakiau – gana. Jau 11 metų esu laisvas nuo alkoholio, dešimt metų neberūkau. Uždariau į tą galeriją duris. Taškas. Iš vienos priklausomybės pabėgau į kitą. Dabar esu darboholikas, bet tai irgi priklausomybė. Esu priklausomas nuo žąsų, kurias jau penkiolika metų auginu ir artimiems žmonėms prieš Kalėdas dovanoju. Dabar sūnaus ūkyje tos žąsys gagena. Esu priklausomas nuo savo bitelių, nuo vėjo, nuo tulpių, kurios kambaryje pražysta kovą.
Sausio 19–ąją, per savo gimimo dieną, sode pastačiau tokį dirbinį, kurį pavadinau „Autoportretas“. Čia aš, kai turėsiu tik keturis dantis, dabar esu ne toks. Aš esu laisvas kaip vėjas. Savo sodyboje pastatysiu ežiukams namelį, jau ir vietą parinkau. Savo gatvę pasiūliau pavadinti Ežiukų gatve. Kai prisimenu valdišką darbą, man darosi bloga. Dabar man gerai. Aš esu išlaisvėjęs. Atsikeliu ankstyvą rytą ir einu prie darbų. Žinau, ką turiu atlikti. Einu ir einu, ypač daug darbų vasarą, vieną dieną per savaitę paskiriu vejai pjauti, daugybė gėlynų, viskam reikia žmogaus rankų. Retkarčiais patinka meistrauti, iš medžio drožti įvairius dirbinius, jei užeina noras, imu teptuką į rankas ir piešiu. Mano kūrybinės dirbtuvės visur, piešiu kur papuola – po obelimi, prie tvenkinio, po dideliais sodybos medžiais”, – apie buvusias ir esamas priklausomybes pasakojo įdomių pomėgių ūkininkas
S. Grunskis.
Gėrybes augina šeimos stalui
Prieš trejus metus S. Grunskis pasitraukė iš prekinės gamybos ūkio, dalį žemės padovanojo sūnui Tomui. Jis įkūrė jaunojo ūkininko ūkį, dirba 7,5 ha. Stasys pasakojo, kad jis nelaukia malonės iš kitų, susigalvoja įvairiausių užsiėmimų, per dienas juda kruta, savo nedideliame sklype augina ir ankstyvųjų braškių, ir ankstyvųjų bulvių, prižiūri bites. Čia jo pomėgiai, be užsiėmimo jam būtų nuobodu gyventi.
Stasys filosofiškai dėstė: „Jei pasitraukei iš prekinio ūkio, tai jau nieko ir nebegali auginti. Čia būtų gryna nesąmonė. Savo poreikiams aš turiu gabalėlį žemės. Gal kokie valdininkėliai ims aiškinti, kad aš nebegaliu ir bičių laikyti? Keisti išsigalvojimai. Kaip apsispręsti, kas yra keletas bičių šeimų – natūrinis ar prekinis ūkis? Medų dovanoju draugams, bičiuliams, man medus ir kaip maistas, ir kaip vaistas. Sūnaus ūkyje padedu auginti keliasdešimt landų veislės pilkųjų žąsų. Tos žąsys jau tapo neatskiriama aplinkos ir peizažo dalis, jeigu jų nebūtų, kažko trūktų. Yra žąsų ganyklos, prieš 15 metų pradėjau tuos paukščius auginti. Kai artėja Kalėdos, jų būrelis mažėja, jos jaučia, ima panikuoti.
Tvenkinį įžuvinome karpiais, lynais. Dar norėčiau netoli namų pasodinti 60 arų miško, bet valdininkai neleidžia, girdi, naši žemė, ten ne vieta miškui augti. Aiškinu, kad tame plote auga trys dideli medžiai, yra keturi elektros stulpai, nei arti įmanoma, nei kombainas gali apsisukti. Niekas negirdi. Leistų man tą gabalėlį mišku apsodinti, augtų medžiai, būtų užuovėja, bet ne – neleidžia sodinti, ir viskas.“
Paprašytas išvardyti visus pomėgius, S. Grunskis atsakė trumpai – dirbu. Gėles sodinu, aplinką tvarkau. Jis džiaugiasi, kad gyvena vaikystės namuose. Kai melioratoriai kėlė sodybas iš vienkiemių, jo tėvų namą į Ežeikius partempė du traktoriai. Po tuo pačiu stogu gyvena jau trečioji Grunskių karta.