Jei E.Mildažytei tektų įvardyti siaubingiausią Vilniaus statinį, ji ilgokai rinktųsi, kurį – Valdovų rūmus ar viešbutį „Novotel“.
O jei paklaustumėte jos nuomonės apie Vilniaus mieste siaučiantį ekologijos virusą, „Bėdų turgaus“ vedėja žodžių kišenėje neieškotų.
„Ekologija – dar viena verslo rūšis. Aš už tai, kad šiukšlės būtų rūšiuojamos. Bet virtuvėse turi būti vietos kelioms šiukšliadėžėms, o kiemuose – konteineriams. Dabar tos ryškiaspalvės konteinerių piramidės ant miesto šaligatvių man baisiau už karą“, – neslepia E.Mildažytė.
Tačiau 35 metus sostinėje gyvenančiai E.Mildažytei už Vilnių vis tiek geriau tik Vilnius.
- Ar Vilnius yra namai ne tik jūsų kūnui, bet ir sielai?
- Turbūt taip. Vilnius yra nuostabus miestas. Jis labai komfortabilus gyventi: ne toks mažas, kad jaustumeisi provincijoje. Bet ir ne per didelis, kad gyvenimas čia žmogui keltų problemų.
Aš turiu savo miestą, savo Vilnių, kurį myliu. Nepaprastai mėgstu Markučius, kuriuose gyvenau 7 metus. Senamiestyje man labai graži S.Skapo gatvė, teritorija nuo Šv.Kazimiero iki Misionierių bažnyčios.
Prie pat Bernardinų kapinių yra tokia aukštyn kylanti gatvytė. Aš ten matau net du namus, kuriuose man reikia gyventi (juokiasi).
Vilnius nenustoja stebinti. Atrodo, jau žinai kiekvieną namą. Bet eini ir vėl atrandi ką nors nepaprastai žavingo.
- Miestas labai greitai keičiasi. Kaip vertinate besikeičiantį Vilniaus veidą?
- Bet koks ekonominis pakilimas paveldui yra didžiausias peilis. Pinigų dažniausiai turi visai ne tie, kurie turi kultūros.
Aš sau tyliai mąstau: ir gerai ta ekonominė krizė. Pasibaigs statybų beprotybė. Žmonės apsidairys, ko jie pristatė, kaip tai atrodo, kam reikalingi tie milijonai kvadratinių metrų.
Senosios kartos architektai buvo sugalvoję visai neblogai: aukšti pastatai statyti ant kalvų, žemi – slėniuose. Lazdynai, Karoliniškės buvo gerai suprojektuoti. O važiuodama per naujus miesto rajonus nesuprantu, kas čia – Meksika ar Andalūzija?
Man pikta, kad kažkas prisiima teisę teršti miestą, kuris yra ir mano miestas. Juk egzistuoja ir antropologinis prisirišimas. Man malonu Paryžiuje gerti kavą ten, kur gėriau prieš trejus metus.
Suprantu, kad Vilniuje bet koks naktinis klubas išlieka vos pusę metų. Bet restoranas „Neringa“ taip mėgstamas ne tik dėl gero maisto ar patogios vietos. Nežinau, ar labiau vertėjo įkurti kazino, ar palikti senąjį „Dainavos“ restoraną ir sumaniai jį „išsukti“.
Žmonės nesuvokia, kad mieste palieka ženklą – gerą arba blogą. Ir jų pavardės išliks vilniečių atmintyje. Būsi tas, kuris sugriovė, sugadino, o ne tas, kuris pataisė ar restauravo.
- Jūs gyvenate Užupyje, kuriame permainos matomos itin ryškiai. Kuris Užupis jums buvo artimesnis – šiandieninis ar senasis?
- Mano jausmai dvejopi. Aišku, kad anksčiau čia buvo „bomžynas“. Galima viską apipinti gražiomis pasakomis, bet nuo ryto iki vakaro girtas žmogus yra tik girtas žmogus.
Kita vertus, Užupis visada buvo nuostabus. Dar studijų metais labai mėgdavome po jį vaikščioti, nors tuo metu tai buvo prasčiausias rajonas.
- Sutinkate, kad miesto raidą pirmiausia lemia ne pinigai, o mentalitetas. Ką apie vilniečių mentalitetą jums sako šiandieninis miestas?
- Tai, kokiu greičiu bandoma keisti miestą, man panašu į socialistines lenktynes. Bet, pasak Alfredo Bumblausko, esame statybininkų generacija. Tad ir statome iš peties. Nors už tuos milijardus buvo galima restauruoti visą Pažaislio ansamblį ar Sapiegų rūmus.
Kita vertus, Vilniuje yra stipriausios pajėgos: ambasados, administracinės įstaigos, pagrindiniai kultūros taškai.
Bet pažiūrėkime, kaip atrodo Jaunimo teatras. Mėgstu ten nueiti pažiūrėti spektaklių. Tačiau televizijos priemenė atrodo geriau nei legendinis teatras.
Jo administratorės juokiasi, kad niekada negali parduoti visų bilietų. Per spektaklį vis sulūžta po kėdę, žmones tenka persodinti. Todėl reikia palikti ir laisvų vietų.
- Už ką save galėtumėte pagirti kaip vilnietę?
- Kad gal už nieką. Nors visada labai gražiai papuošiu kiemą ir daug gėlių prisodinu. Nešiukšlinu. Mūsų raštinę Senamiestyje ne remontavome, bet restauravome. Ten išsaugojome unikalią viralinę.
Dar galėčiau save pagirti už kelerius metus rengtą akciją „Žydintis Užupis“. Ir į Užupio radiją vaikščiojau dirbti už dyką, tiesiog iš patriotizmo.
- O už ką pabartumėte?
- Kad nesurenku šuns išmatų (kvatojasi). Bet jis bėgioja po sulaukėjusį parką, todėl man jų tektų gerokai paieškoti.
- Kokias Vilniaus bėdas parduotumėte „Bėdų turguje“?
- Didžiausia bėda – didžiųjų statytojų kultūros, išsilavinimo ir savigarbos stoka. Šitą bėdą būtų labai lengva parduoti. „Prakištume“ Bažnyčiai (juokiasi).
Galbūt vertindama Vilniaus problemas aš ne visada teisi. Juk prisirišu prie sentimentų. Manau, kad jaunimui šiandieninis Gedimino prospektas daug patrauklesnis už buvusįjį. Bet man – ne. Jis tapo negyvenamas.
Vienintelėje V.Kudirkos aikštėje dar buriasi jauni žmonės. Tačiau juos iš ten išvaiko.
- Dažnai beldžiatės į verslininkų širdį ir kišenes. Ar Vilniuje tai padaryti lengva?
- Oi ne. Beje, bėdų turinčių vilniečių į mus kreipiasi labai mažai.
Vilniuje verslininkai kieti, jie būna blizgančiuose žurnaluose, bet ne „Bėdų turguje“. O jei jau ką daro, tai lyg savo vardu pavadintą čempionatą. Sostinėje veikia didelės įmonės, kuriose gali rasti rinkodaros skyrių, bet ne širdį.
Tačiau sostinėje tų pačių įmonių vadybininkai patys kartais rengia visokias akcijas. Pavyzdžiui, surenka pinigų, skambina mums ir nori padovanoti.
Neseniai skambino man vienas toks vilnietis. Norėjo paremti daugiavaikę šeimą. Pasakiau jam vienos moters su 9 vaikais pavardę. Maniau, nuveš žmogus prieš Kalėdas bulvių ir saldainių. O jis sako: „Norėčiau 4000 litų duoti“. Šeimai tai būtų didžiulė parama.
- Kai pasirodys interviu, sostinėje ką tik bus prasidėjusi programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS). Neabejoju, kad apie šį projektą taip pat turite savo nuomonę.
- Nieko čia nebus – nei fiasko, nei ko nors išskirtinio. Mes įsivaizduojame, kad dėl VEKS turi stogai tulpėmis pražysti. Bet ką žmonės padarys – tas ir bus. Man teko vertinti dalį VEKS pateiktų projektų: nebuvo ten dieviškų pasiūlymų.
Bus labai įspūdingų renginių, kurie apsieis be didžiulio biudžeto. Ir bus visai neįspūdingų renginių su didžiuliais biudžetais.
Bet nepamirškime, VEKS projektas buvo pateiktas kaip verslo planas, o ne kultūrinė idėja. Taigi manau, kad kaip verslo planas jis kažkam buvo itin pelningas (juokiasi).
Kita vertus, kai žmogus ką nors daro, jį visada randa kuo apkaltinti. Tie, kurie nedaro nieko, nors turi laiko pabumbėti.