„Triumfo arka“ plačiajai Lietuvos visuomenei atskleidė dar vieną ryškų talentą. Tiksliau, jį parodė, nes E. Seiliaus meistriškai atliekama klasikine operine muzika anksčiau galėjo gėrėtis mažoji šalies gyventojų dalis – daug mažesnė nei šio solisto klausytojų auditorija JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, kur jis tobulino savo profesinius įgūdžius, dirbo.
Dainuoja keliomis kalbomis
„Matyt, turiu ausį kalboms“, – kukliai teisinasi E. Seilius nusistebėjus ir jo daugiakalbiškumu scenoje: dainininkas išsiskiria ir labai gražiu balsu, kuris liejasi tarsi be jokių trukdžių tekantis sodriai skaidrus upelis, ir tobula vokiečių, anglų, prancūzų, rusų kalbų tartimi – be lietuvių, jis dainuoja šiomis kalbomis. Moka ir lenkų kalbą.
Už tokių, atrodytų, lengvumų slypi solisto titaniškas užsispyrimas, darbštumas – savybės, be kurių, kaip pokalbio pabaigoje pagaliau pripažins, į operinį dainavimą geriau nesukti.
Šiuose baruose E. Seilius esąs „jau seniai – 10 metų“. Tiek laiko jis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas, dirba kaip operos solistas.
Su muzika susibičiuliavo dar seniau – vaikystėje. Todėl baigus vidurinę mokyklą jam nekilę dvejonių, su kuo susieti savo likimą.
Vaikystė, jaunystė – pilnos muzikos
E. Seiliaus gimtoji žemė – Marijampolė. Kai buvo pirmokas, į klasę atėjusi miesto berniukų choro „Vyturėlis“ vadovė liepė vaikams dainuoti, pati prie jų lūpyčių kišo savo ausį. „Pasiklausiusi manęs parašė tėvams raštelį – jei jie nori, tegu atveda sūnų į kolektyvą.
Tėvai atvedė, ir prasidėjo mano artimas santykis su muzika. Vėliau choro vadovė jiems patarė pasirūpinti, kad muzikos atžvilgiu būčiau daugiau ugdomas. Kai tarėmės su viena pedagoge direktore, man labai įstrigo jos pasakojimas apie instrumentų karalių smuiką – juo ir nusprendžiau mokytis groti muzikos mokykloje. Muzika užimdavo didesnę mano dienos ir gyvenimo dalį – jos buvo daug ir visur. Be choro, muzikos mokyklos, dar dainavau solo moksleivių rūmuose.
Vieną kartą tapau „Dainų dainelės“ laureatu, kitą – diplomantu. Kai baigiau vidurinės mokyklos devynias klases, gavau ir septynmetės muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą. Geri, įdomūs buvo anie laikai: daug kur koncertuodavome – linksma, gera, kai ateini ir padainuoji...“ – jaunų dienų įspūdžiais dalijasi E. Seilius.
Kratėsi rutinos
Tas dieneles šiek tiek užtemdė balso mutacijos laikotarpis. „Paauglystėje, būdamas 15–16 metų, negalėjau dainuoti lūžtančiu – aukštu diskanto – balsu. Vykstant balso kaitai kūriau dainas – žodžius ir muziką. Arba – užeis noras, namie atsiverčiu natas ir groju smuiku, fortepijonu“, – muzikinę pilnatvę sujaukusią „krizę“ mena solistas.
Kadangi balso ateitis skendėjo miglose, jam tada kilusi mintis studijuoti architektūrą: „Vis tiek gyvenimą siejau su kūrybine profesija: neįsivaizdavau savęs sėdinčio biure – vengiau rutinos. Vidurinėje mokykloje daugmaž sekėsi visi mokslai – ir humanitariniai, ir algebra, geometrija, chemija, fizika.“
Kai baigiant mokslus balsas atgijo, kelias buvo vienas – į tuometinę Vilniaus konservatoriją, garantuojančią, kad rutinos gyvenime nebus.
„Operos solistas mokosi visą gyvenimą: išmokęs kūrinį gilinasi į jo dramaturgiją, vėl atsinaujina kurdamas kitą vaidmenį – nuolat kuria ką nors nauja, dega!“ – savo profesijos pranašumus mini E. Seilius.
Ramybę teikia medis, akmuo
Dainininkas kratosi ir nenatūralumo. Jausmo tikrumas, nuoširdumas turįs lydėti atliekamą muzikinį kūrinį, o namai, jų aplinka – dvelkti gamta.
E. Seilius Vilniuje gyvena 15 metų – „nuo tada, kai atvykau čia studijuoti.“ Sostinės Tarandėje prieš 5 metus savo rankom pasistatęs rąstų namą. Pagal savo planą. Ar pats vienas pasistatė? „Turėjau pagalbininkų. Kai kasėme pamatus, kastuvu daugiausia mosikavau. Suvalkijoje sakoma: „Jei dirba šeimininkas, pluša ir pagalbininkai.“ Namo viduje dar daug kampų liko dailinti. Tik laiko nėra, nes tenka daug dainuoti. Medžio meistrystės darbai padeda atsipalaiduoti. Jo kvapas man įstrigo nuo vaikystės – nuo smuiko... Turiu ir krūvą akmenų – iš jų ketinu sumūryti šlaitą tvirtinančią sienelę. Medis, akmuo – natūralios, ramybę teikiančios medžiagos.“
Prancūzai palaikė savu
E. Seiliaus savarankiško kūrybinio gyvenimo pradžią turbūt lydėjo nemaža įtampa, nes kur tik neatsidūrė degdamas noru tobulėti kaip atlikėjas.
Kad po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pakliūtų į prestižinį JAV Dalaso muzikos universitetą, paskui į Bostono konservatoriją ir gautų jų stipendijas, reikėjo įveikti nemažai konkurentų, vienas egzaminų buvo anglų kalba.
Pastaruosius dvejus metus solistas pagal kontraktą dirbo Prancūzijoje, Reino nacionalinės operos teatre Strasbūre.
Tenykštė kritika jam buvo labai palanki: „Buvau pagirtas už gražią tartį komiškoje operoje „L’ Etole“ („Žvaigždė“) – kad labai taisyklingai tariu prancūziškus žodžius. Be proto daug dirbau, kad taip tarčiau... Kai prancūzai sužinojo, kad nesu jų tautietis, buvo priblokšti. „Žvaigždėje“, kaip ir kitose prancūzų autorių operose, pavyzdžiui, „Karmen“, „Manon Lesko“, gausu kalbamojo teksto.“
„Žvaigždėje“ lietuvio kuriamas personažas prancūziškai kalbėjo net 40 minučių.
E. Seilius tobulinosi meistriškumo kursuose Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje. Kad galėtų mokytis Vokietijoje, vokiečių kalbą pats išmoko.
Kruopštus, užsispyręs, darbštus
„Šioje profesijoje nieko gražaus nepasieksi be kruvino darbo – didžiulio darbštumo, užsispyrimo, kruopštumo“, – vieną savo „geros ausies“ bei lengvai plaukiančio balso priežasčių atskleidžia dainininkas E. Seilius, be „prancūziškųjų“, sukūręs devynis operų ir operečių vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto (LNOB) bei Kauno muzikiniame teatruose, dainavęs ir Bostono, Dalaso, Čikagos operos teatruose, tarptautiniame festivalyje Italijoje, su Lenkijos nacionalinės operos teatru gastroliavęs Japonijoje.
Gruodžio 31 d. LNOB teatre įvyko – Gaetano Donicečio operos „Meilės eliksyras“ premjera. Joje E. Seilius atlieka pagrindinį – Nemurino vaidmenį. Tai buvo pirmasis solisto vaidmuo baigus dainavimo studijas Vilniuje, tik tąkart, 2000 m., jis kurtas Kauno muzikiniame teatre, jame lyrinis tenoras visus žavėjo ir kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas operoje „Romeo ir Džiuljeta“.
Tiek daug gražios muzikos!
E. Seiliui studijuojant Vilniuje, tarp jo vokalo pedagogų buvo Bronius Tamašauskas, Arūnas Malikėnas, Vytautas Juozapaitis. Pastarasis vykstant „Triumfo arkos“ finalui, kuriame dėl auksinio balso titulo bei 50 tūkst. litų prizo varžėsi Edmundas Seilius ir Liudas Mikalauskas, pirmenybę teikė savo mokiniui, kaip aukštesnio profesinio lygio nei jo varžovas atlikėjui. Tačiau televizijos žiūrovų 214 balsų persvara lėmė, kad konkursą laimėjo 10 metų už E. Seilių jaunesnis L. Mikalauskas, išsiskiriantis artistiškumu.
E. Seiliaus žodžiais, jo tikslas nei šiame konkurse, nei apskritai dainuojant nebuvo ir nėra pinigai: „Mano tikslas – žmones supažindinti su nuostabia, gyvai atliekama, kuo įvairesne klasikine muzika. Jos blyksnis scenoje vis kitoks, ir tai mane ir, manau, kitus labiausiai žavi. Daug faktorių lemia to blyksnio kaitą: ir solisto vidinė būsena, ir kitkas. Šios gražios muzikos, arba tikrojo meno, esmė – tyri jausmai, žmoniškųjų vertybių išaukštinimas.“
„Meilės ir pagarbos nebūna per daug“
Solistas, paklaustas, kas, jo supratimu yra žmogiškosios vertybės, svarsto: „Kas žmones daro gerus? Meilė, pagarba viskam. Iš šių pradų, manau, atsiranda ir kitos vertybės. Ne veltui Šventajame Rašte parašyta: „Dievas yra meilė“. Meilės ir pagarbos niekada nebūna per daug. Ieškau meilės, stengiuosi ją dovanoti kitiems. Koncertuojantysis turi gerbti publiką ir su ja dalytis savo perteikiamais išgyvenimais.
Ne publikos kaltė, jei jos mažai susirinko – kartais mieliau saujelei dainuoti, jei matai, kad to jai reikia. Tada solistas ir publika apsikeičia gerąja energija. Gal man sekasi, kad dažnai jaučiu šį ryšį. Mielai sutinku koncertuoti Lietuvoje, nors negaunu už tai didelio atlygio – noriu atnešti žmonėms dalelę gerumo, šviesos.“
Solistui paskutinės praėjusių metų savaitės, dienos buvo nelengvos – skubėta iš repeticijos į repeticiją, iš vienos scenos į kitą. Anot jo, sceninis darbas – tai nemenkas sportas, tad išsekus organizmui bemat kenčia balsas – kimba anginos, bronchitai. Laimė, šįkart taip neatsitiko.
Improvizacinė laisvė – virtuvėje
Kitas E. Seiliaus atsipalaidavimo būdas – būti su ketverių metukų dukrele Barbora bei žmona, operos soliste Kristina Zmailaite ir... lepinti jas savos improvizacijos patiekalais: „Prieš dainavimą stengiuosi valgyti lengvai virškinamą maistą. Vienas jų – makaronai. Turiu keletą jų greitų receptų. Sugalvoti šį privertė tinginystė, mat norėjau virtinukų – kai apkeliauji pusę pasaulio, ir sugalvoji: svieste pakepinti svogūnus, česnakus, įdėti riebios varškės (liesa nesilydo), supilti grietinėlę; padažą pilti ant virtų makaronų. Skaniausiai gaminu, kai esu alkanas.“
Mėgsta E. Seilius ir draugiją: „Su draugais jau atkūriau ryšius, nutrūkusius, kai dirbau svetur.“
Solisto planuose – surengti prancūzų operinės muzikos vakarą: „Kokios esama jos gražios, bet sudėtingos, todėl Lietuvoje mažai žinomos!“ Labai mėgstąs ir Sergejaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio vokalinę muziką.