Vienintelį netaiklų šūvį į šerną paleido vietos medžioklės būrelio senbuvis Enrikas Bazevičius.
Vienas iš vieno iš trijų svarbiausių valstybės asmenų kolegų varovų, Neliubonių kaime gyvenantis Vidas Markelionis, neslėpė, kad anksčiau tik iš televizoriaus ekrano matytą A.Valinską su dainininke jo žmona gyvai matė pirmą kartą. Ir anksčiau ne vieno žinomo asmens rengiamose medžioklėse dalyvavęs vyras neslėpė – skirtumas vis tik buvęs.
Mat anksčiau nė vienas aukštas net kompartijos pareigūnas į mišką valdišku transportu, juolab su palyda, važiuoti sau neleisdavęs, o štai A.Valinskas su jį lydėjusia svita į Paliepio girią atlėkė dviem prabangiais valdiškais limuzinais, lydimas dviejų Valstybės apsaugos departamento apsaugininkų.
Bet, anot V.Markelionio, svečiai nepasididžiavo už vieno stalo su vietiniais varovais miške vaišintis, o į medžioklės liniją šalia šautuvu ginkluoto medžiotojo stojo ir klusniai pastarojo saugaus elgesio nurodymų klausėsi.
Be to, bendrai nuotraukai visi po medžioklės, kad ir nesėkmingos, nusifotografavo. Ponas Vidas tiki, kad ši nuotrauka turėtų papuošti būsimo „Paliepio“ medžiotojų būrelio kalendoriaus puslapius. Vyras neabejoja, kad vieną kalendoriaus egzempliorių gaus ir jis.
Anot ilgametę žvėrių varovo patirtį turinčio V.Markelionio, į medžioklę svečiai iš Vilniaus atvyko pasiruošę. Tądien snyguriavo, pūtė stiprokas vėjas, tad svečiai buvo apsirengę neperpučiamais kombinezonais, apsiavę auliniais batais.
Nuostabą ir medžioklės senbuvių užuojautą, pasak kalbintų vyrų, sukėlė tik vieno iš apsaugininkų apavas – į mišką viduržiemyje pareigūnas atvyko avėdamas bateliais.
Dzūkų savo palyda nenustebinęs Seimo pirmininkas gali guostis, kad didesnį įspūdį nei jis pats ar jo užimamos pareigos valstybėje, medžioklės dalyviams paliko iš sostinės į Dzūkijos mišką atvykusios moterys. Jos vietos medžiotojus sužavėjo savo ištverme ir ryžtu. Tiesa, parlamentarė I.Valinskienė, vietinių apmaudui, nei miške, nei po medžioklės dainos neužtraukė.
„Tokiu oru bristi per brūzgynus tris varymus iš penkių – ne kiekvieno vyro jėgoms, o čia moterys tik žengia, nei joms krūmai, nei joms balos trukdo. Įspūdis nepakartojamas“, – pasakojo vienas iš būrelio senbuvių paliepiškis miškininkas Enrikas Bazevičius.
Provokuojamas, ar ne moterų gausa medžioklėje nulėmė jos fiasko, garbaus amžiaus medžiotojas tarsi kirviu nukerta: „Moterys medžioklėje netrukdo, o priverčia pasitempti. Dėl to, kad nieko nesumedžiojome, kaltas prastas oras“.
Vyriškis noriai prisimena ir ankstesnių laikų medžiokles, kuriose dalyvaudavo aukšti valstybės pareigūnai. „Kartą atvažiavo buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Dažniausiai jis atvykdavo automobiliu su vairuotoju, kartais vienas pats. Sykį atvyko labai anksti ryte – žiūrėti kurtinių tuoktuvių. Tačiau šeštą valandą ryto kurtiniai savo šokius jau buvo baigę. Kartą važiavo Sniečkus per Viktariną, užsuko į vietos fermą, vaikštinėjo, žiūrinėjo. O šėrikas kad užrėks: „Ko čia pašalinis po pastatą valkiojiesi? Mauk iš čia!“ Sniečkus tik šyptelėjo – pašalinis, vadinasi, pašalinis, sėdo į mašiną ir išvažiavo“, – ankstesnius nutikimus su valdžios vyrais papasakojo E.Bazevičius.
Panašių medžioklės ypatumų yra papasakojęs ir ilgametis kolūkio pirmininkas, buvęs Kučiūnų seniūnijos seniūnas Pranciškus Kundrotas.
Jo pasakojimai apie sovietmečiu fermoje augintą šerną, laimėjusį aukso medalį šalies žemės ūkio laimėjimų parodoje, jau tapo pasakojamąja rajono klasika – kaip ir tuomečių pasieniečių vadų pašaudymai pasienio miškuose, kai kolūkio pirmininkas dieną prieš medžioklę ir tiek pat po jos draudęs vietiniams vaikščioti po miškus, kad kokios nelaimės nenutiktų. „Atsiveža, būdavo, bidoną degtinės, pageria, ir kad leis seriją iš automato! Vėl pageria, ir vėl – seriją“, – kažkada sodriai tuomečius įspūdžius yra pasakojęs P.Kundrotas.