Kai atlikėjai skundžiasi tuštėjančiais klubais, M.Mikutavičius savo soliniame koncerte atsidūrė prieš minią.
Dainininkas pasidžiaugė, kad „televizoriuje“ atidarinėdamas lagaminus surenka tiek gerbėjų. M.Mikutavičiaus koncerte skambėjo ne tik naujausio albumo „Baigėme mokyklą“ dainos, bet ir seni hitai.
Šiuo metu Marijonas po truputį kuria naujas dainas, o vasarą ketina įrašyti naują albumą. Jame bus daugiau linksmesnių dainų.
Atlikėjų protestų nepalaiko
Kai kurie atlikėjai ruošiasi šį penktadienį keliauti prie Seimo ir protestuoti dėl scenos žmonėms nepalankios politikos. Bet M.Mikutavičiaus tarp jų greičiausiai nebus.
„Mane kvietė ir į pirmąją muzikantų akciją prie Seimo – nepasakiau „ne“, bet šiaip dėjau į krūmus, nes nežinau, dėl ko kovojama.
Galbūt tai turi prasmę ir galvojant apie kuriančius žmones, kurie dar neįsitvirtinę rinkoje. Sakysime pragmatiškai ir ciniškai, jiems bus sunku, juos tai atbaidys.
Aš juos iš esmės suprantu, tačiau man nekyla koja eiti reikalauti ko nors iš valstybės, kai to nedaro tie beveik trys milijonai kur kas sunkiau, baisiau gyvenančių žmonių“, – kalbėjo Marijonas.
Dainose – savi išgyvenimai
Scenoje nuoširdžiai su publika bendraujantis atlikėjas nežino sėkmės paslapties, bet turi savo strategiją: „Norint dainuoti, reikia kelių dalykų: balso, tam tikro elgesio scenoje, savitumo, plius kurti dainas.
Aš esu iš tų, kurie neturi tokio fantastiško balso kaip Rūta Ščiogolevaitė, Česlovas Gabalis arba Povilas Meškėla, bet galiu parašyti sau dainą pagal charakterį, sugebėjimus.
Manau, daina tokiems atlikėjams kaip aš turi būti tam tikra istorija, jausmas, naujiena, kurią perduodi.
Aišku, gana egoistiška versti žmones klausyti apie savo jausmus, bet manau, kad tai – kiekvieno kūrėjo esmė: negali kurti to, ko nežinai“, – svarsto dainininkas.
M.Mikutavičiaus dainose – ir meilė, ir niūrių minčių kronikos. Jis prisipažįsta išgyvenantis ir viena, ir kita, tačiau į klausimą, kuriai mylėtai merginai skirta daina „12 savaičių sniego“, tik mirkteli: „Sniegui“.
„Tiktai visiškas debilas arba žmogus akmenine širdimi gali sulaukti 37 metų kaip aš ir dar nežinoti, ką reiškia meilė bet kokia forma.
Ar turiu mūzą? Ne. Tiesą sakant, niekada nesupratau, kas yra mūza.
Keista skaityti istorijas apie kūrėjus, kur rašoma – ta moteris buvo jo mūza.
Mano galva, nebuvo ji jokia mūza, ji – tiesiog kvailė, nes negalima gyventi tokio gyvenimo, kai šalia tavęs esantis šmikis neva kuria, siurbia iš tavęs energiją, o tu susitaikai su visais jo nuotaikų svyravimais, depresijomis...
Po velniais, moterie, susirask geresnį vyrą! Nėra lengva gyventi su menininku – tai atrodo gražu, poetiška, bet neprotinga“, – kuo rimčiausiai kalbėjo M.Mikutavičius.
- Kalbate apie merginas, kurios mylėjo jus ir aukojosi, kad galėtumėte kurti?
- Nežinau, manau, kad taip. Bet niekada nemėgau, kai dėl manęs aukojamasi. Jeigu sąžiningai, nenoriu to matyti.
Manau, kad nevyriška krauti rūpesčius moteriai ant pečių, o paskui svaigintis savo šaunumu – neva aš sukurtas kilnesniems tikslams, o tu padėk juos vykdyti.
Gyventi vienam – patogu
- Ką ketinate daryti su savo žemės sklypeliu Molėtų rajone?
- Vis ketinu ten ką nors daryti, bet nenoriu. Taip jau kelinti metai. Kam tada ta žemė? Nežinau, gražu.
Nusipirkau jos norėdamas pastatyti ten kokią trobikę, namuką, bet gyvenimas kartais nukreipia kita vaga.
Niekada nežinai, kas kada bus, – gal bus šalia žmogus, vaikai, gal prireiks to. Dabar ten kartais nuvažiuoju, pavaikštau – gražu.
- Namas, artimas žmogus, vaikai – galbūt jaučiate, kad šių dalykų ėmė trūkti?
- Nesu iš tų žmonių, kuriems patinka gyventi vieniems, bet esu iš tų, kuriems tai patogu.
- Kaip jaučiatės girdėdamas, kad vėl tapote svajonių jaunikiu?
- Tai ne mano žaidimas. Jūs jį pradėjote ir dabar tarsi turiu jame teisėjauti. Jūs ir žaiskite jį. Kai tai suvokiau, man pasidarė nusispjauti: vadinkite, kaip norite.
Kai ilgai čia prasitrini, užsiaugini storą odą – kai kurie dalykai labai skaudina, bet į tokius man jau nusispjauti.