Kad ir kokia Lietuva maža, joje gyvena išskirtinių asmenybių. Viena jų – G.Girdvainis.
Jo 65-ojo gimtadienio proga sausio 20 dieną Vilniaus mažasis teatras skiria Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį „Palaukit, kieno čia gyvenimas“ pagal Briano Clarko pjesę. G.Girdvainis čia vaidina daktarą Emersoną.
Ištarus G.Girdvainio vardą, iškart nusišypsai: tai juk lyrinis komikas – rečiausias derinys. Toks artistas buvo ir yra daugelyje spektaklių. Tokį jo Pinčiuką žiūrovai prisimena iš Arūno Žebriūno filmo „Velnio nuotaka“.
Paradoksalu, bet G.Girdvainio vaidmenys šiandien vis jaunėja ir smarkėja. Iki šiol aktoriui niekas nepasiūlė senstančio, lėto vyriškio vaidmens.
Visi nauji darbai spinduliuoja vidine energija, kuri dažnai stipresnė nei jauno aktoriaus.
Stebėti ir niekam nekliudyti
G.Girdvainis yra vienas ištikimiausių teatro misionierių. Jį mielai kviečia skirtingi režisieriai, jis visada turi savo originalią poziciją.
„Niekada netikėjau, kad bus taip sunku. Daug aktorių per nedarbą, neviltį, girtuoklystę nusirito žemyn. Jauniems aktoriams linkėčiau, kad jie sugebėtų atidžiai stebėti gyvenimą.
Visi jie nebus žvaigždės, todėl linkiu ir kantrybės – kad jie, ir paskutinėje eilėje stovėdami, lauktų savo valandos.
Lauktų sąžiningai, niekam nekišdami kojos“, – karčiai kalbėjo artistas.
Vienas naujausių G.Girdvainio darbų – Firsas Rimo Tumino „Vyšnių sode“, gyvuojančiame nuo 1990 metų. Aktorius „paveldėjo“ Firsą iš Arno Roseno ir Audrio Chadaravičiaus.
Senam tarnui aktorius suteikia lengvos ironijos ir išminties, padedančios branginti ne tik sodą, bet ir jo prisiminimą.
Kurdamas Firso vaidmenį, G.Girdvainis žvelgia į jį kaip į namų dvasią, kurios turėtų būti visur: „Firsas – kaip katinas, kuris vaikšto visur ir viską pastebi, bet niekam nekliūva“.
Keliais – apdovanojimo link
G.Girdvainio talentas dar nuo studijų skleidėsi Jaunimo teatre. Šio teatro istorijos neįmanoma įsivaizduoti be jo, vaidinusio Aurelijos Ragauskaitės, Natašos Ogaj, Romano Viktiuko, Dalios Tamulevičiūtės spektakliuose.
Mažajame teatre G.Girdvainis sušvito Avnerio Rozentalio vaidmeniu R.Tumino režisuotame spektaklyje pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Apdovanotas „Kristoforu“, G.Girdvainis keliais nuėjo per sceną atsiimti statulėlės.
Vėliau atsirado vaidmenys kituose R.Tumino spektakliuose: Šprichas Michailo Lermontovo „Maskarade“, gydytojas Čebutychinas Antono Čechovo „Trijose seseryse“. Už šiuos vaidmenis aktorius yra gavęs solidžių apdovanojimų tarptautiniuose teatro festivaliuose.
Teatras visada svarbiau
„Dailininkams pavydžiu laisvės, jie su savo darbais elgiasi kaip nori, – atsiduso artistas. – O aktorius yra labai priklausomas. Gerai, jeigu susiduri su talentingu režisieriumi, o jei ne – kenti dvigubai“.
G.Girdvainio gyvenime būta visko: dar dirbdamas Jaunimo teatre, jis oriai išgyveno ir aktorinę pauzę, po kurios jo laukė netikėtas Barzdaskučio vaidmuo Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Nosis“ pagal Nikolajaus Gogolio kūrinį.
Po šio darbo aktorius prasitarė: „Kine dirbti lyg ir garbingiau: šlovė, ekranas, tačiau teatro niekas negali atstoti. Ypač po tokio netikėto susitikimo su E.Nekrošiumi.
Supratau, kad galiu ir noriu ką nors daryti, bet tai paaiškėja tik susitikus su nepaprastu žmogumi.
Režisierius ir iš nuograužos gali padaryti meno kūrinį“.
Stebukladario vaidmenys
Neseniai ir pats G.Girdvainis kine suvaidino išskirtinę asmenybę meninės dokumentikos filme „Vabzdžių dresuotojas“.
Juosta skirta lėlinės animacijos pradininkui Vladislavui Starevičiui, o G.Girdvainiui joje teko nebylus kino stebukladario vaidmuo.
Sugalvotame, išpieštame filmo pasaulyje aktoriaus herojus ramiai ir jaukiai šeimininkauja, padeda realiems kino kritikams bei ekspertams įsitaisyti šalia sąlyginių stalų ar senovinių kino kamerų.
Dar vienas ne mažiau įdomus darbas G.Girdvainio laukia Oskaro Koršunovo teatre.
A.Čechovo „Dėdės Vanios“ repeticijas čia pradėjo žinomas prancūzų teatro režisierius Ericas Lacascade'as.
Ką vaidins G.Girdvainis – paslaptis iki premjeros kovo pabaigoje.
* * *
Sukūrė dešimtis vaidmenų teatre
* G.Girdvainis yra dirbęs Šiaulių, Jaunimo teatruose, dabar – Vilniaus mažojo teatro aktorius. Per keturis dešimtmečius aktorius sukūrė daugiau kaip 40 vaidmenų scenoje ir daugiau nei 30 kino bei televizijos ekranuose.
* Jaunimo teatre G.Girdvainis vaidino dar aktorinio meistriškumo studijų metais. Tai dažnai buvo vaidmenys vaikiškuose spektakliuose. Tarp jų – Nykštukas su žibintu G.Žilio režisuotoje V.Palčinskaitės pasakoje „Riku taku“ (1966 m.). 1971 m. G.Girdvainis buvo vienas tų jaunų artistų, kurie vaidino moksleivio iš Palangos R.Rastausko pjesėje „Lenktynių aitvaras“ (režisavo G.Žilys).
* Nors Jaunimo teatre G.Girdvainis kūrė nemažai, jis buvo pastebėtas tada, kai suvaidino Pinčiuką A.Žebriūno režisuotame miuzikle „Velnio nuotaka“ 1974 m. G.Girdvainis vaidino lietuviškuose filmuose „Jausmai“, „Ave, vita“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Akmuo ant akmens“, „Naktibalda“, „Smokas ir Mažylis“, „Rojuje irgi sninga“, „Mėnulio Lietuva“.