Iš A.Kaniavos neišgirsi įprastių skundų, kad Vilniuje jį erzina automobilių spūstys arba virš senojo miesto iškilę dangoraižiai.
„Žmogus visada kuo nors nepatenkintas. Bet tai priklauso tiktai nuo jo nuotaikos ir depresijos lygio“, – numoja ranka A.Kaniava.
- Populiariojoje jūsų „Dainoje apie Vilnių“ skamba žodžiai: „Oi neklausk, mano miela, ko šiam mieste stinga. Mes čia neparsiduodam, tik po biškį atpingam“. Ar iš tiesų Vilnius vis pinga?
- Aš nebūsiu originalus sakydamas, kad Vilnius pernelyg plečiasi. Galbūt esu neteisus, bet manau, kad yra tam tikros užkoduotos miesto ribos.
Mums beviltiška lygiuotis į pasaulinius monstrus. Skambiai pasakysiu, bet taip tik naikiname savo dvasinius pamatus. Plėsdami ribas nesuvaldome esamos padėties. Erdvė tampa per plati mūsų kukliems poreikiams ir galimybėms.
- Gal Vilnius plečiasi tik fizine prasme, o dvasiniu atžvilgiu tėra susigūžęs miestelis?
- Jis niekada nebuvo susigūžęs. Vilnius tiesiog negali būti siauras ir provincialus.
Dvasine prasme jis visada liks turtingas. Tai nuostabus miestas, kurio nekeisčiau į jokį kitą. Jo man visiškai užtenka.
- Bet jūs gimėte kitame nuostabiame mieste – Kaune.
- Šiuo atveju tai neturi jokios reikšmės. Juk ir vaikai kartais sako: svarbiau ne biologiniai tėvai, bet kaip ir kas augino. Kaunas mano gyvenime užėmė labai trumpą laikotarpį.
Kartais manęs klausia: „Gimėte Kaune, ką jam jaučiate?“ Būnu mandagus ir atsakau: „O, taip, tikrai jaučiu“ (juokiasi). Nors iš tiesų man patinka ir Kaunas, ir Klaipėda. Bet save jaučiu Vilniuje. Vienareikšmiškai laikau save vilniečiu.
- Ko vis dėlto Vilniaus mieste stinga?
- Jei pradėtume gilintis, pamatytume daugybę buitinių, socialinių, politinių ir visokių kitokių problemų.
Bet šiuo atveju Vilnius nėra originalus: tokių problemų apstu kiekviename mieste.
Tačiau žmogus tiesiog niekada nebūna patenkintas.
Aš kokių nors didelių nusiskundimų neturiu. Laikotarpis, kuriuo gyvenu, mane visiškai tenkina.
Tiesa, pažintine prasme man įdomus Vilnius pokario metais. Labai patinka skaityti knygas apie pokario sostinę. Bet gali būti, kad gyventi tada buvo labai nesaldu.
- Ką jums reiškia vilniečio sąvoka?
Vieni sako, kad tikram vilniečiui Vilniuje reikia gimti, kiti – mirti, dar kiti – būti trečios kartos vilniečiu.
- Dėl trečios kartos tai jau perlenkta. Manau, kad vilniečiu gali vadintis kiekvienas miestui neabejingas žmogus. Ir tam nebūtina statyti kokių nors paminklų: jei žmogus nespjaudys ant šaligatvio, nesisios ant Prezidentūros, jis jau bus neabejingas.
Pažįstu keletą muzikantų, kurie yra atvažiavę iš Rusijos ir Vilniuje gyvena 10 metų. Žiūriu, kokie jie kultūringi, kaip elgiasi, kaip savo vaikus auklėja, ir matau, kad jie į Vilnių puikiai įsilieja.
- Kuo skiriasi jūsų koncertų auditorija sostinėje ir kituose miestuose?
- Nėra taip, kad baisiai skirtųsi. Bet Vilniaus publika turi didesnių galimybių viską pažinti ir turėti. Jie daugiau žino, jiems lieka mažiau paslapčių.
Mažesniuose miestuose žmonės gyvenimu džiaugiasi su didesniu entuziazmu.
Kita vertus, vilniečiams tai irgi nėra svetima. Tai įrodė tokia akcija kaip Gatvės muzikos diena.
Dar vienas pavyzdys – spontaniškai surengtas koncertas Gruzijai palaikyti. Be proto džiaugiausi pamatęs, kiek daug žmonių į jį susirinko.
- Keistuolių teatras keistas ir tuo, kad, priešingai nei kiti teatrai, nesispraudžia Senamiestyje. Norite parodyti, kad mylėti galima ne tik kreivas šimtametes gatveles, bet ir atokesnius rajonus?
- Įsikurti Spaudos rūmuose mus privertė gyvenimas.
Kai atsikraustėme, čia buvo konferencijų salė. tačiau pabuvęs vienoje vietoje teatras vis tiek sukuria savo dvasią. Manau, ir mums tai pavyko.
Vos atsikėlę į Spaudos rūmus jautėmės truputį pamesti. Juk tuomet čia buvo miesto pakraštys. Daug kas sakė: „Jūs išprotėjote! Kur apskritai tie Spaudos rūmai?“ Dabar tokių klausimų nekyla. Ir šiandien nenorėtume niekur kraustytis.
Aišku, egzistuoja įvaizdis, kad teatras turi būti Senamiestyje, siauroje gatvelėje. Bet mums tai jau būtų nauji namai. Bėgant metams, savo dvasines jėgas norisi skirti kitiems dalykams nei kraustynės.
Aš ilgai gyvenau Senamiestyje. Kartą pareigūnai mane pusvalandį pralaikė tarpuvartėje: mat buvo atvažiavęs JAV prezidentas, todėl eismas buvo sustabdytas. Tik per plauką nepavėlavau į spektaklį. Tada pagalvojau, kad laikas iš Senamiesčio nešdintis. Dabar gyvenu beveik kaime – už Vilniaus. Ir ten jaučiuosi labai gerai.
- Ar dažnai Vilniuje susiduriate su keistuoliais?
- Manau, kad keistuolių yra nemažai. Nors vienu metu jau maniau, kad jie pasibaigė (juokiasi). 1996-1998 metais buvo liūdnas etapas. Teatro salė būdavo tuščia. Tada atrodė, kad žmonės visiškai sulindę į žemę, kad niekas jiems nerūpi – nei teatras, nei muzika.
Bet 2000-aisiais viskas staiga ėmė keistis. Pradėjau koncertuoti Vilniaus mokytojų namuose ir pamačiau, kiek ten renkasi žmonių. Supratau – keistuoliai niekur nedingo. Yra daug smalsių, gyvenimu besidominčių žmonių.
- Vienas populiariausių Keistuolių teatro spektaklių – „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“. Kodėl šį miestą draudžiama sapnuoti?
- (Juokiasi.) Į šį klausimą geriau atsakytų Sigutis Jačėnas. Būtent jis sumanė šį pavadinimą. Mano akimis – labai taikliai.
- Tai pasakykite taisyklę Nr. 1 tiems, kurie atvažiuoja gyventi į Vilnių.
- Visame pasaulyje galioja ta pati taisyklė: būti savimi, nesilygiuoti į nieką kitą, atsiminti, kad esu vienintelis, originalus ir kito tokio žemėje nėra.
- Jei pažvelgtumėte į Vilnių kaip teatralas, kokiam žanrui jį priskirtumėte?
- Tragikomedijai. Manau, kad tai pats nuostabiausias žanras. Jame telpa viskas: meilė, neapykanta, džiaugsmas, ieškojimas, kūryba, gimimas, mirtis. Ir Vilniuje visa tai yra.
- Ką tokiame spektaklyje vaidintumėte?
- Aš pabūčiau savimi.