„Kad ir kaip norėčiau apsimesti, tiesa yra ta, kad į koloniją mane vesdavo meilė motinai. Kaip kitaip paaiškinti, kad gyvenime nesu taip jaudinęsis prieš lipdamas ant scenos kaip kolonijoje?
Dar atsimenu, kaip svaigdavo galva, drebėdavo rankos ir beprotiškai sukdavo pilvą.
O išeidavau tuščia galva ir sudaužyta širdimi: kad ir kiek akimis ieškodavau tos vienintelės, tarp plojančių susižavėjusių moterų jos nė karto nebuvo...“
Tai eilutės iš knygos, kurioje garsiausias Lietuvos čigonas Radžis Aleksandrovičius pasakoja apie savo gyvenimą.
Knygoje „Radži. Likimas nepajėgė manęs nuskriausti“ dvidešimtmetis atvirai kalbės apie gyvenimą vaikų namuose, pirmuosius bandymus dainuoti ir galiausiai iškovotą pripažinimą.
Žurnalistės Katrinos Zeiter parašyto kūrinio pats atlikėjas dar neskaitė, bet idėja pasakoti apie save knygos puslapiuose jam patiko.
„Knyga pradėta rašyti šiemet. Tiksliai neatsimenu, kaip viskas prasidėjo, bet pagalvojau – kodėl gi ne?
Labai smagu ir gerai, jei apie mane norima rašyti knygą.
Rašo žurnalistai, žmonės, kurie užsiima ne tik straipsnių rašymu, – knygas jie rašo ne kiekvienam atlikėjui, iš daugelio pasirinko būtent mane.
Tai, be abejo, yra tik garbė ir malonumas.
Mano gyvenimą Lietuvos žmonės maždaug žino.
Kodėl nepasiūlius visiems mano gerbėjams knygos, kad tie, kurie mane myli, ją turėtų kaip dovaną, atsiminimą – gal aš po kiek nors metų nebedainuosiu, o jie galės prisiminti, kad buvo toks Radžis.
Negaliu pasakyti, kad dainuosiu ir po dvidešimties metų, dabar juk tokie laikai, kad sunku ne tiktai dainininkams, bet ir visiems žmonėms“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo atlikėjas.
Nors šio jaunuolio gyvenimo istoriją gerbėjai žino beveik atmintinai, jis tikina, kad leidyklos „Laisvos valandos“ išleistoje knygoje bus faktų, kurių niekam dar nėra atskleidęs.
„Jausmas, kad bus išleista knyga, – labai geras. Be to, malonu, kad žmonės ja jau domisi.
Joje bus mano nuotraukų ir popierius labai geras.
Knyga yra knyga ir išliks visam laikui.
Kol kas apie ją žino labai mažai žmonių, draugams ir artimiesiems dar nenorėjau sakyti – per anksti pasakyti dalykai pasidaro neįdomūs“, – nustebinti jį mylinčius žmones norėjo Radžis.