Prasigėrusių lietuvių motinų vaikai – JAV šeimų glėbyje

Nuo 1994 metų amerikiečiai įsivaikino apie 700 mažylių iš Lietuvos.

„Lietuvos rytas“ aplankė kelis mažuosius lietuvius, tėvišką meilę suradusius už Atlanto.

Devynerių metų Emily Ievai labai patinka trijų brolių muzikos grupė „Jonas Brothers“ ir TV serialas „Hannah Montana“. Jos kambarys išpieštas fėjomis Tinkerbel iš filmo apie mažą berniuką Piterį Peną.

Šviesiaplaukė mergaitė gyvena kaip daugybė kitų linksmų amerikiečių vaikų. Ji mėgdžioja herojus, kurie Lietuvoje nėra gerai žinomi.

Emily Ieva ir pati jų nežinotų, jei prieš aštuonerius metus nebūtų patekusi į amerikiečių Lori ir Kirko Flintų globą.

JAV ambasadoje Vilniuje dirbusi L.Flint lankė sutrikusio vystymosi kūdikių namus.

Sykį prie jos prišliaužė dešimties mėnesių vaikas ir timptelėjo už klešnės.

Moteris pakėlė smulkutę mergytę ant rankų. Kelių savaičių kūdikis leisgyvis buvo atimtas iš motinos, nes ši jo nemaitino.

L.Flint neseniai buvo patyrusi persileidimą. Ji žinojo, kad turėjo gimti mergaitė.

„Ji palietė mano veidą ranka, tada padėjo galvą ant peties. To užteko, kad daugiau jos nepaleisčiau. Ji pati mane pasirinko“, – pasakojo 41 metų L.Flint, gyvenanti Pensburgo mieste Pensilvanijoje.

Šalia šypsojosi Emily Ieva. Ji angliškai plepėjo apie savo mokyklą ir draugus, vartydama naują knygą apie fėją Tinkerbel.

Skaityti mergaitei sekasi sunkiau nei bendraamžiams. Jai nelengva susikaupti. Emily Ieva gimė turėdama fetalinį alkoholio sindromą, nes motina nėštumo metu vartojo alkoholį.

Tačiau tai negąsdino Flintų šeimos, kai jie nutarė įsivaikinti lietuvę.

Daugiau problemų kilo dėl paties įvaikinimo proceso, kuris užsieniečiams yra sudėtingesnis nei lietuviams.

„Mums įsivaikinti buvo lengviau, nes gyvenome Vilniuje. Padėjo ir bendradarbiai, – pasakojo Flintai, ketverius metus dirbę JAV ambasadoje. – Bet didžiausia problema yra ne atsidurti tarp laukiančiųjų, o tai, kad Lietuvoje yra gerokai daugiau tėvų pamirštų vaikų nei įvaikinimo sąraše“.

Emily Ievos tame galimų įvaikinti vaikų sąraše irgi nebuvo. Oficialus jos tėvas pareiškė, kad tai ne jo duktė. Bet motina vis dar turėjo teises į mergaitę, kai L.Flint ėmė rūpintis mažyle.

„Mes gavome leidimą pasiimti Emily savaitgaliais, paskui tapome jos globėjais ir ji galėjo pas mus gyventi, – pasakojo L.Flint. – Bet kai buvo sprendžiama dėl motinystės teisių, Emily motina pasirodė teisme. Teisėjas jai suteikė progą įrodyti, kad ji rūpinsis vaiku“.

Išgirdusi, kad mergaitė gali būti grąžinta alkoholikei motinai, L.Flint nežinojo, kur dėtis. Bet po teismo motina taip nė karto ir nepasidomėjo dukterimi.

„Motina net nežinojo, kad norime įsivaikinti“, – kalbėjo L.Flint, auginanti ir du vyresnius sūnus.

Motinystės teisės iš lietuvės buvo atimtos tik praėjus dar vieneriems metams, prieš pat Kalėdas. Tą dieną Emily Ieva šventė savo trečiąjį gimtadienį.

Dabar mergaitė JAV eina į trečią klasę. Mokykloje Emily Ieva turi lankyti papildomas pamokas, kad spėtų mokytis kartu su visais. Fetalinis alkoholio sindromas – neišgydomas.

„Jai sunkiau, bet Emily daug dirba. Nėra nieko, ko negalėtume įveikti, – žiūrėdama į dukterį šypsojosi amerikietė. – Mes ją vadiname socialiniu drugeliu, nes Emily labai mėgsta bendrauti: kalba ir kalba“.

Ukmergėje gimusi mažylė dabar kalba tik angliškai. Lietuvių kalbą ji suprato, kai Flintai dar gyveno Vilniuje, nes vaiką prižiūrėjo lietuvė. Bet pirmuosius savo žodžius ji ištarė angliškai.

„Buvo keista, nes ji atsakydavo angliškai net lietuvei auklei. Turbūt norėjo būti tokia kaip mes“, – prisiminė L.Flint.

Įtėviai neslepia nuo Emily Ievos jos kilmės. Mergaitė žino, kad buvo įvaikinta Lietuvoje, kad ten gyvena dvi jos seserys, kurias kada nors galės aplankyti.

„Nemanau, kad vaikams galima meluoti, – sakė L.Flint. – Emilija yra lietuvė ir turi visas teises žinoti savo kilmę. Ji gimė nuostabioje šalyje, ir niekada nenorėčiau to iš jos atimti“.

Tūkstantis kilometrų į šiaurės vakarus nuo Pensburgo, Detroito priemiestyje, trys vaikai iš Kauno naujuose savo namuose kalba tik lietuviškai.

Viename kambaryje gyvena vienuolikametė Ugnė ir jos sesuo septynmetė Miglė.

Atskirą kambarį turi devynmetis Stasys. Susėdę prie vakarienės stalo jie lietuviškai su nedideliu amerikietišku akcentu pasakoja apie savo dieną įtėviams.

„Mes namie neištariame nė žodžio angliškai, – tvirtino Vida ir Linas Orentai, 2005-aisiais įsivaikinę iš karto tris vaikus – dvi sesutes ir brolį. – Kieme ir mokykloje vaikai greitai išmoko kalbėti angliškai. Jei ko nors nesuprato, padėjome. Bet dėl kalbos problemų nebuvo“.

Šiuose namuose nežiūrimi amerikiniai serialai ir realybės šou. Ugnė mėgsta piešti ir labai myli arklius. Stasys yra matematikas ir domisi, kaip viskas veikia. O Miglei svarbiausia žinoti „kodėl?“

„Jei Miglė būtų gimusi Amerikoje, būtų tapusi JAV prezidente. Ji viską valdo“, – šypsojosi L.Orentas.

Amerikos lietuviai yra aktyvūs Mičigano lietuvių bendruomenėje. Jie veda vaikus į lietuviškus skautų būrelius, šeštadieninę lietuvių mokyklą, o vasaromis – į stovyklą. Prieš dvejus metus šeima net buvo atvežusi vaikus į stovyklą Kačerginėje.

„Šiandien vešime Stasiuką į „vilkiukus“ (taip vadinami jaunesnieji skautai. – Red.). Mergaitės taip pat lanko lietuviškus būrelius. Aš pats vadovauju vienai „vilkiukų“ grupei, o mano žmona turi ateitininkų būrelį“, – pasakojo 46 metų L.Orentas, dirbantis „Ford“ bendrovėje.

45 metų Vida paliko darbus, kad galėtų visą laiką skirti vaikams.

1990-aisiais susituokę Orentai negalėjo susilaukti palikuonių, todėl nutarė įsivaikinti.

Bet jie norėjo, kad vaikai būtų lietuviai.

„Mus sujungė Dievas“, – įsitikinę Orentai, praėjus pusketvirtų metų nuo dienos, kai į namus atsivežė Ugnę, Stasį ir Miglę.

Ilgas skrydis per Atlantą atrodė niekis, palyginti su tuo, kokį ilgą kelią reikėjo nueiti, kad galėtų įsivaikinti savo tėvų gimtinėje.

Orentai – lietuvių kilmės užsieniečiai. Tokioms šeimoms, norinčioms įsivaikinti vaikus iš Lietuvos, teikiama pirmenybė.

„Mums padėjo ir tai, kad aš pats nuvykau į Lietuvą susipažinti su įvaikinimo procesu. Turėjau kelias laisvas dienas ir nuskridau“, – 2003-iuosius prisiminė L.Orentas.

Tuo metu jis dirbo „Ford“ komandos inžinieriumi „Nascar“ automobilių lenktynėse. Tai reiškė, kad vyras turėjo nuolatos keliauti – iš vienos trasos į kitą. Visi jo savaitgaliai būdavo užimti.

Bet L.Orentas buvo pasiryžęs keisti darbo pobūdį dėl šeimos, vos tik sulaukė žinių iš įvaikinimo tarnybos. Ilgai laukti nereikėjo – praėjus keliems mėnesiams nuo dokumentų pateikimo, JAV lietuviai gavo pasiūlymą įsivaikinti du rusų tautybės berniukus.

„Bet mes ne to prašėme. Jei kreipėmės į Lietuvą, vadinasi, norėjome lietuvių vaikų, – sakė L.Orentas. – Be to, pajutau, kad Vida nori ir dukters. Todėl pataisėme prašymą ir įrašėme, kad pageidautume berniuko ir mergaitės“.

Orentai iki šiol ryškiai prisimena rytą, kai prieš išeidami į darbą sulaukė skambučio iš Šeimos teisės centro.

„Linai, atsisėsk. Turiu rimtą klausimą, – paskambinusi iš Vilniaus sakė centro darbuotoja Elona Vilkaitienė. – Įvaikinimo tarnyba turi tris vaikučius, kurie yra iš vienos šeimos, gyvena visi kartu ir nenori būti atskirti. Ar norėtumėte vietoj dviejų gauti tris?“

L.Orentas nė nesusimąstęs atsakė „taip“: „Nežinojome, iš džiaugsmo mirti ar verkti. Iš karto širdyje pajutome, kad šie vaikai mums lemti“.

Ugnė, Miglė ir Stasys buvo papuošti ir tvarkingai sušukuoti, kai pirmąkart susitiko su būsimaisiais tėvais.

Vaikai gyveno Kaune, bet ne globos namuose, o šeimoje.

„Ponia Irena, kuri prižiūrėjo vaikus, jiems buvo teta ir sakė, kad vieną dieną jų pasiimti atvažiuos tėveliai. Vaikai buvo gerai paruošti“, – pasakojo L.Orentas.

Pirmą dieną su vaikais Orentai praleido valandą, kitą dieną galėjo kartu eiti pasivaikščioti. Netoliese gyveno L.Orento dėdė, todėl iš karto vaikai pradėjo pažintį su būsimąja šeima ir net dviem dėdės šuniukais.

Seserys ir brolis nuotraukose jau buvo matę ir savo šunį, katę, kurie laukė Amerikoje, nes Orentai iš anksto buvo atsiuntę albumą.

Tačiau tuo metu dar niekas negalėjo būti įsitikinęs, kad šeima gaus leidimą įsivaikinti.

Galutinį sprendimą priima Vilniaus apygardos teismas.

„Teisėja pasikalbėjo su mumis, po to klausė vaikų, ar nori, kad šie žmonės būtų mamytė ir tėtukas, – prisiminė L.Orentas. – Ugnė jau buvo pradėjusi piešti lėktuvą ir užrašė: „Skrendame į Ameriką“. Aš iki šiol turiu tą paveiksliuką. Ji tai parodė teisėjai, ir byla buvo baigta. Jautėme neįtikėtiną ryšį su vaikais“.

Tačiau pagal taisykles po teismo dar nustatytas 40 dienų apeliacinis laikotarpis. Šeimos turi laukti, kol įvaikinimas įteisinamas.

„Tai – žmogaus kankinimas, – įsitikinęs L.Orentas. – Aš paprašiau išimties, kad galėtume vaikus parsivežti nelaukdami 40 dienų. Man sakė, kad neverta bandyti, nes tokį leidimą gauna mažiau nei penki procentai žmonių. Bet mes jį gavome“.

Tas keturiasdešimt dienų turėjo išlaukti Rūta ir Tomas Skučai, kol galėjo namo į Merilando valstiją pasiimti dvejų metų Daumantą.

Susipažinusi su vaiku R.Skučienė buvo priversta jį palikti ir parskristi į JAV, nes namie laukė neseniai gimęs sūnus Darius. Dabar ji turi jau du savo biologinius vaikus. Bet moteris norėjo ir be globos likusiam vaikui suteikti galimybę augti šeimoje.

„Kai susipažinau su savo būsimu vyru Tomu, jam pasakiau, kad planuoju įsivaikinti. Jis neprieštaravo“, – prisiminė 37 metų teisininkė, dirbanti Federaliniame energijos reguliavimo komitete Vašingtone.

Įvaikinimo procesą Skučai pradėjo 2001-ųjų rugsėjį, o baigė daugiau nei po dvejų metų. Galima buvo ir greičiau, bet kaip tik tuo metu R.Skučienė sužinojo, kad pati laukiasi, todėl nutarė procesą sulėtinti, kad kūdikis paaugtų.

Sūnui buvo penki mėnesiai, kai į Ameriką atkeliavo pasiūlymas įsivaikinti Daumantą. Pirmojoje nuotraukoje baltapūkis berniukas liūdnomis mėlynomis akimis žvelgė aukštyn.

„Net nežinau, kaip paaiškinti tą jausmą, kai gauni tokį pasiūlymą. Iš dalies – šokas, kad tai jau vyksta. Be to, galvoji apie pasiruošimą. Daumantas turėjo fetalinį alkoholio sindromą, todėl reikėjo daug kalbėtis su gydytojais“, – pasakojo R.Skučienė.

Daumantas – aštuntas vaikas tarp dvylikos brolių ir seserų. Motina piktnaudžiavo alkoholiu, todėl vaiko vystymasis buvo labai smarkiai atsilikęs. Dvejų metų ir trijų mėnesių jis buvo vos didesnis už vienuolikos mėnesių Skučų sūnų Darių.

„Mes žinojome, kad vaikas turės problemų, ir buvome tam pasiruošę. Dauguma beglobių vaikų turi fetalinio alkoholio sindromo požymių – tik skirtingo lygio“, – sakė R.Skučienė.

Daumantą teko vieneriais metais ilgiau vedžioti į darželį, tik po to jis buvo išleistas į mokyklą. Jo mąstymas šiek tiek lėtesnis, berniukui sunku prisiminti žodžius.

Bet pirmokas supranta dvi kalbas – namie šneka lietuviškai, o mokykloje angliškai. Jis mokosi neblogai, bet turi dirbti papildomai.

„Daumantas – labai mielas vaikas. Linksmas, draugiškas ir šiltas, – sakė R.Skučienė. – Jis nori draugauti su žmonėmis, nori prisitaikyti ir patikti“.

Daumantas visą laiką verkė, kai pirmą kartą gyvenime turėjo sėsti į automobilį ir važiuoti į Varšuvą gauti vizos. Nors vienas iš nedaugelio žodžių, kuriuos vaikas tada tarė, buvo „maja“ – mašina.

Neramus berniukas verkė ir visą kelionę skrisdamas į Ameriką. Nurimo tik tada, kai atvykęs į namus netoli Vašingtono pamatė naują brolį Darių.

„Globos namuose Daumantas visada būdavo su vaikais, todėl iš karto susidraugavo su Dariumi. Tai padėjo priprasti“, – pasakojo R.Skučienė.

Po dvejų metų gimė trečias sūnus Jonas, toks pat šviesiaplaukis kaip ir broliai. Nežinodamas nepasakysi, kad vyriausias – įvaikintas.

Matydamas besilaukiančios motinos pilvą Daumantas klausė, ar ir jis ten augo. Skučai nuo vaiko jo istorijos neslėpė.

„Mes labai atvirai apie tai kalbame. Nenorime, kad po to būtų staigmena. Daumantas kažką prisimena iš Lietuvos. Vieną kartą sako: „Aš prisimenu tamsų namą“. Buvo aišku, kad jis kalba apie globos namus“, – kalbėjo moteris.

Beje, tuose globos namuose Daumanto geriausia draugė nuo kūdikystės buvo mergaitė Sonata. Ją tėvai paliko tuo pačiu metu kaip ir Daumantą. Ji dabar taip pat auga Amerikoje.

Sonatą ir jos seserį Liną įvaikino amerikiečiai Barbara ir Paulas Wingartenai. Nors lietuviško kraujo jie neturi, vaikus veda į lietuvių mokyklą, patys mokosi lietuviškai.

Netoliese Naujajame Džersyje gyvena ir du biologiniai Daumanto broliai ir sesuo, kuriuos įvaikino viena šeima. Jiems buvo pasiūlytas ir Daumantas, bet ketvirto vaiko šeima priimti nebegalėjo. Tačiau amerikiečiai susisiekė su Skučais, kad vaikai galėtų bendrauti.

„Jie konkrečiai nežino, kad yra tikri broliai ir seserys, bet kažką supranta, – kalbėjo R.Skučienė. – Tarp visų brolių ir seserų – vos 12-18 mėnesių skirtumas.

Kai įsivaikinome Daumantą, teiravomės dėl dar vieno vaiko, bet jį jau augino šeima Lietuvoje. Biologinė motina vienu metu augino du savo vaikus, tačiau nebuvo aišku, ar jie liks su ja. Bandome palaikyti ryšį“.

* * *

* Kasmet Lietuvoje tėvų globos netenka 3 tūkstančiai vaikų. Įsivaikinti prašančiųjų sąraše šiuo metu yra vos 74 Lietuvos piliečių šeimos, užsieniečių – 308.

* Tačiau tiek būsimiems įtėviams, tiek vaikams gali tekti laukti ne vienerius metus. Paprastai užsieniečiai, pageidaujantys įvaikinti ikimokyklinio amžiaus vaiką, pasiūlymo laukia 3,5-4 metus. Nebent jie pasiryžę globoti vyresnį arba rimtų sveikatos problemų turintį vaiką.

* Šiuo metu Lietuvoje globos namuose gyvena net 5 tūkstančiai vaikų, bet tik 750 patenka į galimų įvaikinti sąrašą. Iš jų du trečdaliai turintys specialių poreikių: turi rimtų sveikatos problemų, yra vyresni nei dešimties metų arba yra iš didelės brolių ir seserų grupės.

* Reikia mažiausiai pusės metų, kad Jungtinėse Valstijose būtų parengti visi dokumentai, reikalingi pradėti įvaikinimo procesą Lietuvoje.

* Šeima Amerikoje privalo triskart duoti savo pirštų atspaudus įvairioms tarnyboms, reikia pereiti medicinos patikrinimą, vietos agentūra turi atlikti namų studiją. Be to, reikia laukti patvirtinimo iš JAV migracijos tarnybos, ir vien tai trunka beveik tris mėnesius. Viskas kainuoja tūkstančius dolerių.

* Tik po to dokumentai siunčiami Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai Lietuvoje. Šeima atsiranda laukiančiųjų eilėje. Lietuvių kilmės užsieniečiams teikiama pirmenybė.

* Daugelis amerikiečių, auginančių lietuvius, bando neprarasti ryšių su vaikų gimtine. Jie nuolat bendrauja tarpusavyje, susitinka savaitgaliais, neseniai įkūrė šeimas vienijančią organizaciją LAPAS (anglų k. – Lithuanian Adoptive Parents Association).

* Pernai JAV įvaikinta 14 vaikų iš Lietuvos. Tai – penkiais mažiau nei 2007-aisiais ir beveik perpus mažiau nei prieš ketverius metus, kai į Ameriką iškeliavo 25 beglobiai lietuviai.

* „Jaučiame, kad pastaruoju metu sumažėjo besiteiraujančių šeimų. Manau, kad tai – dėl prastos ekonominės situacijos“, – sakė įvaikinimo agentūros Čikagoje „Our Children's Homestead“ koordinatorė Alma Žukauskaitė.