Su 27 metų Vika susitinkame LRT koridoriuose – prieš pokalbį ji dar spėja padainuoti laidoje „Tūkstantmečio vaikai“, pajuokauti su šokėjomis ir pasišypsoti fotografui.
Tik tada, kai prisėdame kavinėje ir užsimiršusi V.Perminaitė užsisako puodelį kavos su pienu – „latte“ (vėliau Vika juoksis, kad kavos stengiasi nebegerti), ji lengviau atsikvepia: „Šiandien – viskas, tuoj važiuosime namo“.
- Susidaro įspūdis, kad nuolat bėgi ir skubi. Kaip iš tiesų atrodo tavo diena? – paklausiau V.Perminaitės.
- Šiuo metu tai tikrai lekiu. Anksčiau galėjau keltis kada noriu ir tada pradėti tvarkyti reikalus, o dabar – atsikeli, bėgi į repeticiją, po jos bėgi įrašinėti, čia, žiūrėk, dar į Vilnių išvažiuoji...
Net ir telefoną, būna, tenka du kartus per dieną įkrauti – nebeišlaiko, vargšelis.
- Ar vis dar verki dėl iširusios grupės, ar solinė karjera, scena jau leido pamiršti ir į viską pažvelgti kitaip?
- Su žodžiu „Mango“ siejasi trečdalis mano gyvenimo, tai – ištisas dešimtmetis. Nebus taip, kad man nesuspurstų širdis.
Yra ir sentimentų, ir vis dar gaila, kad taip baigėsi...
Bet ir dabar štai turiu keturias šokėjas – palydoves, su kuriomis važinėsiu į koncertus, tad tikiuosi, kad tos kelionės neprailgs, bus linksma.
O „Mango“ mylėjau visa širdimi, šia grupe gyvenau.
Beje, pernai kovo 9-ąją buvo paskutinis mūsų koncertas, vėliau visi susirinkome į paskutinę vakarienę.
Tada sutarėme, kad lygiai po metų, kad ir kas nutiktų, visi vėl susitiksime, suderinome vietą.
Nepatikėsi, nors niekas nepriminė, atėjo visi iki vieno. Kiek buvo sentimentų, pasakojimų, juoko iki ašarų, toks buvo vakarėlis, kad miela malonu.
- Kodėl ryžaisi pradėti solinę karjerą?
- Viena pati niekada nebūčiau pasiryžusi, jeigu ne broliai Bendžiai. Tikrai. Mane tiesiog įtikino, kad galiu dainuoti viena.
Esu be proto savikritiška, todėl, matyt, man ir šiaip nelengva gyventi. (Juokiasi.) Ir dabar manau, kad grupės lyderė buvo Rima. Kai trise stovėjome scenoje ir šalia buvo petys, į kurį galima atsiremti, buvo tikrai saugiau.
Dabar net nežinau, ko daugiau – džiugesio ar nerimo. Gal apibūdinčiau taip – nerimastingo džiugesio. Labai jaudinuosi.
Bijau prisiimti atsakomybę pati viena. Nežinau, kaip mane įkalbėjo, pirmą kartą jiems pasakiau: „Jūs ką, juokaujate?“
Žinoma, nesigailiu, kad sutikau: matau žmones, kurie manimi tiki, mato manyje potencialą, scenos žmogų. Jei manimi tiki, gal patikės ir klausytojai.
- Kada gerbėjai gali tikėtis tavo albumo?
- Dar nesame apsisprendę. Gali būti, kad vėlyvą pavasarį, kokį gegužės mėnesį. Jei nepasirodys pavasarį, tada tik rudenį.
Klausytojai jau girdėję tris mano dainas, o įrašiusi turiu gal šešias... Ar septynias? (Juokiasi.)
- Dažnai būni Vilniuje, neketini persikelti į sostinę?
- Ne. Esu Lietuvos patriotė, o Lietuva man yra Klaipėda. Labai myliu savo miestą, ten viskas vietoje, ramu.
Vilniuje, priešingai, viskas bėga lekia, krūvos renginių, nežinai, kur eiti.
Pradėjau lankytis teatre, skaityti knygas. (Juokiasi.) Po „Mango“ priaugau 10 kilogramų, todėl ėmiau sportuoti. Net mezgu.
- Anksčiau to nedarei?
- Buvau visiška neskaitytoja. Gal senstu? Knygos, teatras, namuose tvarkausi. Praėjusį penktadienį nuėjau miegoti prieš 11 val. Penktadienį, įsivaizduoji?
Neatsimenu ryto, kad atsikelčiau be žadintuvo. Sėdžiu ant lovos krašto ir vos neverkiu, kad dar galėčiau pamiegoti.
Žinau, kad dabar toks laikotarpis, tokia banga.
- Kaip klostosi tavo širdies reikalai?
- Mano asmeninis gyvenimas yra joks. Laisva, graži ir seksuali? Negalvoju taip apie save, bet ačiū. Esu vieniša, bet... Laukiu pavasario širdy. O kuriam žmogui nesinori, kaip gali nesinorėti? (Juokiasi.) Taigi visiems reikia meilės ir šilumos.
Man irgi buvo toks etapas, kai sakiau, kad nieko man nereikia ir nieko aš nenoriu.
Buvau katinas, kuris vaikšto vienas, – viską dariau viena: gyvenau viena, gulti eidavau viena, keldavausi viena, pusryčiaudavau ir pietaudavau viena, prie jūros važiuodavau viena.
Buvo laikas, kai man tai patiko. Po to pradėjau verkti.
Per praėjusius metus, Dieve, kas man buvo... Turbūt išgyvenau tiek, kiek kartais žmogus per visą gyvenimą nepatiria – nuo džiugesio protrūkių iki depresijos... Užtat dabar esu stipri, graži, jauna, protinga ir laiminga.
Turėjau daug laiko pabūti su savimi, išanalizuoti savo klaidas ir iš jų pasimokyti.
Viską susidėliojau į lentynas. Žinau, kokios mano svajonės, ir jų sieksiu. Buvau sunkaus charakterio, šalia manęs nelengva būti – norėjau lyderiauti, nepriimdavau kitų nuomonės.
Atsimerkiau, pamačiau – dabar taip nebėra. Gerbiu ir myliu žmones, kurie šalia. Supratau, ką reiškia pora, santykiai. Niekada neanalizuodavau problemų, o jų priežastis, deja, buvau pati.
Iš tiesų daina „Aš viena“ – apie mane. Tai ir yra mano gyvenimas. Dabar jau žinau, kad viskas bus gerai, esu laiminga.
- Kokią save įsivaizduoji po kokių penkerių metų?
- Labai noriu vaikų. Po kokių penkerių metų jau norėčiau jų turėti. Nežinau, ar dar norėčiau dainuoti. Kiekvienam savas laikas. Manau, kad nebenorėčiau būti scenoje.