Jo viduryje įsispraudžia stambaus sudėjimo Avigdoras Liebermanas, 50-metis partijos lyderis. „Mes pasiekėme daug“, - ištaria jis hebrajiškai su ryškiu rusišku akcentu. Už jo, ant sienos, kabo pageltęs Sovietų Sąjungos žemėlapis.
A.Liebermanas yra partijos įkūrėjas ir vedlys. Imigrantas iš buvusios Moldovos SSR ketina tapti Izraelio užsienio reikalų ministru – jis nekantriai laukia šios istorinės akimirkos: „Kuo greičiau suformuosime vyriausybę, tuo geriau bus šaliai“.
Galimas būsimasis Izraelio diplomatijos vedlys garsėja daugybe savybių, tačiau tikrai ne diplomatiškumu. Iki šiol jo žodyne neatsirasdavo vietos tokiems žodžiams kaip kompromisas arba derybos. Kai 2003 metais tuometis premjeras Arielis Sharonas pasiūlė išlaisvinti 350 įkalintų palestiniečių, A.Liebermanas ištarė savo garsiuosius žodžius: „Verčiau tuos kalinius paskandinti Negyvojoje jūroje“.
Jo žodžiai sprogsta kaip bombos ir neaplenkia nieko. Kartą jis pasiūlė sušaudyti Kneseto narius arabus, turinčius ryšių su „Hamas“ ir „Hezbollah“, kaip „nacių kolaborantus“. Vėliau jis užsiminė, kad Izraeliui derėtų Gazos ruože tvarkytis panašiai kaip Rusija elgiasi Čečėnijoje – nekreipiant dėmesio į civilių aukas. Ši pastaba jam pelnė tulžingo rasisto vardą.
Jei būtų A.Liebermano valia, Teheranas turbūt jau būtų nušluotas nuo Žemės paviršiaus už Irano atsisakymą sustabdyti savo branduolinę programą. Prieš kelerius metus jis pagrasino Egiptui – svarbiausiam Izraelio sąjungininkui musulmonų pasaulyje – susprogdinti Asuano užtvanką, jei valdžia neatšauks paramos tuomečiam Palestinos išsivadavimo organizacijos lyderiui Yasserui Arafatui. Sau būdingų kandžių pastabų jis turėjo ir Egipto prezidentui Hosniui Mubarakui. Pasak A.Liebermano, jam atėjęs laikas apsilankyti Jeruzalėje, „o jei jis nenori atvykti, gali nešdintis velniop“.
Kairas leido aiškiai suprasti, kad galimas būsimasis užsienio reikalų ministras Egipte laikomas persona non grata ir nebus priimamas, jei neatsiprašys. Protestuodamas prieš A.Liebermano kandidatūrą, Egipto ambasadorius Tel Avive grasina nedalyvauti iškilmėse, skirtose paminėti Izraelio taikos su Egiptu trisdešimtmetį.
Daugelio islamo šalių akimis, A.Liebrmano paskyrimas užsienio reikalų ministru prilygsta karo deklaracijai. Vašingtone, kur prezidentas Barackas Obama nori vykdyti agresyvią taikos politiką Artimuosiuose Rytuose, vadinamasis derybų priešas gali sulaukti šalto priėmimo. Turbūt ne kitaip reaguotų ir ES. Sąjungos užsienio politikos vadovas Javieras Solana A.Liebermaną vadina „žmogumi, su kuriuo nesutariau visą gyvenimą“.
Greitai antrąkart Izraelio premjeru tapsiantis Benjaminas Netanyahu mieliau išvengtų tokių nesklandumų ir karingajam politikui skirtų „tylesnį“ postą, pavyzdžiui, finansų ministro. Tačiau A.Liebermanas pasiryžęs tapti užsienio reikalų ministru. Šią savaitę B.Netanyahu sutarė dėl vyriausybės sudarymo su Ehudo Barako Darbo partija – bet iš pradžių turėjo sudaryti koaliciją su dviem Izraelio dešiniosiomis jėgomis, taip pat ir A.Liebermano partija.
Istorijos ironija galima pavadinti faktą, kad dabar A.Liebermanas gali diktuoti savo sąlygas žmogui, kuris jam nutiesė kelią į politiką. Karjerą A.Liebermanas pradėjo kaip dešiniosios „Likud“ partijos studentų padalinio aktyvistas. 1993 metais B.Netanyahu jį paskyrė partijos sekretoriumi, o 1996-aisiais A.Liebermanas vadovavo pirmajai sėkmingai B.Netanyahu rinkimų kampanijai, atvedusiai šį į ministro pirmininko postą. Tada A.Liebermanas buvo paskirtas premjero kaceliarijos generaliniu direktoriumi.
Tačiau 1999 metais jis paliko „Likud“ ir įkūrė konkurencinę nacionalistinę „Yisrael Beitanu“ partiją, kuri iškart laimėjo keturias vietas parlamente.
Nuo tada A.Liebermanas įėjo į visų valdančiųjų koalicijų sudėtį, bet visada rasdavo būdą atsisveikinti su vyriausybe ir prisijungti prie opozicijos. Būdamas Arielio Sharono susisiekimo ministru jis atsistatydino protestuodamas prieš Izraelio pasitraukimą iš Gazos ruožo. Kitas premjeras Ehudas Olmertas netgi sukūrė Strateginio planavimo ministeriją jam, bet A.Liebermanas atsistatydino dėl taikos derybų Anapolyje – vieno iš daugelio nesėkmingų bandymų sutaikyti Izraelį su Palestina.
Kiekvienąkart A.Liebermanas savo atsistatydinimą motyvuodavo tvirtais įsitikinimais ir nenoru eiti į kompromisus, nors greičiausiai siekė tik reklamos savo partijai prieš rinkimus. Ši strategija puikiai pasiteisindavo.
Tačiau dabar jis ketina tapti šalies užsienio reikalų ministru – toks staigus paaukštinimas neįprastas net Izraelio politikoje. Dar niekada imigranto iš Sovietų Sąjungos neaplankė tokia sėkmė.
Vladimiras mušeika
A.Liebermanas į Izraelį atvyko 1978-aisiais, kai jam buvo 20 metų. Iš pradžių galą su galu sudurdavo nešiodamas nacionalinių oro linijų keleivių bagažą, vėliau dirbo naktinio klubo apsaugininku. Kalbama, kad studentaudamas jis tiesiogine šio žodžio prasme medžiojo arabus, nors jis tokius gandus neigia.
Tačiau anot oficialių įrašų, A.Liebermanas yra smogęs berniukui, kuris sumušė jo sūnų. Politikas neneigė savo kaltės teisme, kuris jam skyrė baudą ir liepė sumokėti kompensaciją. Satyrinė televizijos laida „Hartzufim“ jo garbei vieną marionetę pavadino Vladimiru mušeika.
Vardas jam tinka. A.Liebermanas norėtų Izraelį paversti išskirtiniu klubu vien žydams. Tautines mažumas jis laiko grėsme ir per rinkimų kampaniją pareikalavo, kad visi arabų kilmės Izraelio piliečiai laikytų „ištikimybės egzaminą“ - įrodytų savo patriotiškumą. Jis tiesiai rėžia mintis, kurias galbūt slapta palaiko daugelis izraeliečių, nesiryžtančių jų išsakyti viešai.
Net ir dabartinė užsienio reikalų ministrė Tzipi Livni, palyginti su A.Liebermanu, nuosaiki ir garbinga politikė – neseniai užsiminė, kad Izraelio arabai savo „nacionalinės tapatybės“ turėtų iškoti palestiniečių valstybėje.
Anksčiau A.Liebermanas buvo „Didžiojo Izraelio“ šalininkas – Izraelio, besitęsiančio nuo Viduržemio jūros iki Jordano upės. Tačiau jis nėra žydų fundamentalistas, šalies padalinimą laikantis šventvagyste. Jis gyvena Vakarų Krante, bet neseniai pasakė mielai paaukosiantis savo namus taikos vardan. „Aš remiu gyvybingą palestiniečių valstybę“, - teigia jis.
A.Liebermanas mėgsta derinti dešinės ir kairės idėjas. Pavyzdžiui, jis siūlo perbraižyti sienas tarp Izraelio ir palestiniečių teritorijų – aneksuoti kai kurias gyvenvietes ir atiduoti pasienio musulmonų miestus. Dėl tokio požiūrio net ir kai kurie nuosaikūs palestiniečiai A.Liebermaną laiko mušeika pragmatiku.
Buvęs derybininkas Mohammedas Dahlanas yra pavadinęs A.Liebermano vaidmenį „būtinu taikai“. Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Nekaltas užsienis“ JAV derybininkas Martinas Indykas, dalyvavęs nepavykusiose Kemp Devido derybose 2000 metais, pasakoja apie slaptą komunikacijos kanalą tarp A.Liebermano ir tuomečio Palestinos išsivadavimo organizacijos prezidento Yassero Arafato pasiuntinio.
Pasak M.Indyko, A.Liebermanas iš principo pritarė teritorijos perdavimams, dėl kurių sutiko E.Barako administracija.
Tad gali būti, kad A.Liebermanas išties yra mušeika, turintis ir pragmatišką pusę – tokios transformacijos palyginti dažnos Izraelyje, kraštutinumų šalyje. Arielis Sharonas, organizavęs gyvenviečių kūrimąsi palestiniečių žemėse, vėliau iškeldino izraeliečius iš Gazos ruožo. Jo įpėdinis Ehudas Olmertas norėjo judaizuoti arabiškąją rytų Jeruzalę. Šiandien jis pasisako už miesto padalinimą.
Net ir A.Liebermanas ima rodyti politinės išminties simptomus. Prieš kelias savaites jis aplankė garsų Izraelio geografą, kuris jam parodė, kaip žydai ir palestiniečiai galėtų pasidalyti šventąjį miestą Jeruzalę. „Jis atrodė nepaprastai susidomėjęs“, - po susitikimo sakė geografas.